Airijos sostinė Dublinas: tęsiame pažintį su miestu, kur alaus upės teka. Antroji diena.

Rytas prasidėjo anksti, nes vakar nedirbo paštas (buvo sekmadienis), todėl prieš pradedėdama šturmuoti muziejus užsukau į centrinį paštą išsiųsti atvirukų namie pasilikusiems. Centrinis Dublino paštas buvo pastatytas 1818 m. ir buvo paskutinis svarbus Jurgio (ar Keturių Jurgių :D) laikų architektūros pavyzdys. Pastatas buvo 1916 m. sukilimo dalyvių štabas ir todėl britų artilerija jį sunaikino. Dabar atstatytame pastate yra šiems įvykiams ir pačiam pastatui skirta paroda. Žinoma, veikia ir pats tikrasis paštas. Manoma, kad Dublino gyventojams šis pastatas yra miesto ikona, turbūt kaip vilniečiams Gedimino pilis (ir artimiausiu metu nežada nugriūti).

Dublino centrinis paštas.

The Spire.

Šioje vietoje, kur styros šis smaigalys, stovėjo Nelsono kolona, pastatyta 1809 m., bet 1966 m. airiai ją susprogdino, po to 2002 m. čia atsirado The Spire. Pavadinimą sunku išversti- strėlė, špilis, smailuma...Kankinasi ir patys Dublino gyventojai, ko tik jie nesugalvoja: the Stiletto in the Ghetto, the Stiffy by the River Liffey, the Pin in the Bin, the Erection at the Intersection... Žinoma, lyginant su mūsų Vilniaus "vambzdžiu", tai šita "erekcija" yra tikras dizaino perlas.

Apsiniaukusi diena Dubline.

Dublino gatvės menas.

Kol kas dar prastai orientavausi Dubline, todėl ieškomo objekto neradau ilgai-man pasirodė, kad jis yra arčiau nei buvo iš tikrųjų, todėl pasirinkau eiti pėsti, o ne važiuoti tramvajumi ar autobusu. Kita vertus, pamačiau daugiau paties miesto.

Customs House.

Customs House turbūt reiktų versti kaip Mokesčių namai, ar pan. Šis bene gražiausias Jurgio laikų Dublino pastatas buvo pastatytas 1791 m., tačiau 1921 m. airiai patriotai ir čia prikišo nagus-jie padegė pastatą ir liepsna siautėjo penkias paras. Savaime suprantama, iš interjero neliko nieko, nors vargu ar airius čia galima labai kaltinti. Pastatas atstatytas (tarpe tarp 1928 m. ir 1980 m.) po gaisro ir čia šiandien dirba Airijos aplinkos ministerija.

Architektūra atsispindi upėje.

Paminklas Didžiojo airių bado aukoms.

Paminklo fragmentas. Skulptorius Rowan Gillespie.

O ieškojau aš garsiojo "Jeannie Johnston" laivo (burlaivio?). Dubline yra replika Kvebeke pastatyto laivo, kuris 1847-1855 m. perplukdė 2500 airių emigrantų į Šiaurės Ameriką. Šiuolaikinė replika buvo statoma aštuonis metus ir kainavo 14,000,000 eurų. Ji plaukė į JAV ir Kanadą 2003 m. ir aplankė virš trisdešimties miestų.

Didysis airių badas įvyko 1845-1849 m. Jį sukėlė bulvių nederlius, sukeltas bulvių ligos. Airiams sunkiai sekėsi užauginti derlių savo gausioms šeimoms ir dar papildomai tiekti bulvių britų vykdomam eksportui. Tiesą sakant, eksportas buvo prioritetas, badaujantys sekė po jo. Beveik pusė Airijos gyventojų airių 1840 m. priklausė nuo bulvių derliaus, bet 1845 m. liga netyčia atklydo iš Šiaurės Amerikos ir suklestėjo jai palankiame klimate. Taip suklestėjo, kad didelė dalis salos derliaus realiai supuvo laukuose. Iš pradžių kažkiek gelbėjusi situaciją Didžiosios Britanijos vyriausybė netruko pakeisti politiką ir paliko badaujančius airius gelbėtis patiems. Situacija sunkėjo, nes ūkininkai neturėjo ką parduoti, negalėjo susimokėti nuomos ir netrukus atsidūrė gatvėje. Griežti įstatymai draudė elgetauti, sunkias bausmes gaudavo maistą vagiantys ar pavogtą maistą slepiantys nusikaltėliai,- ironiška, bet kalėjimuose jie bent gaudavo stogą virš galvos ir kažkiek pavalgyti. Trys milijonai žmonių 1847 m. pavalgydavo tik labdaringose valgyklose. Yra manoma, kad kai kurie britai tyliai sveikino badą kaip priemonę pakoreguoti dideles politiškai neramias airių šeimas: badmečiu Airija neteko apie 2 mln žmonių- apie 1 mln mirė nuo bado ar jo sukeltų ligų ir apie 1 mln emigravo. Kai Airija pirmą kartą politiškai lengviau atsikvėpė 1921 m., jos populiacija buvo pusė tiek, kiek prieš 1840 m. Septynerius metus "Jeannnie Johnston" laivas plukdė emigrantus į Šiaurės Ameriką. Nors gyvenimo sąlygos nebuvo labai geros, pažymima, kad nė vienas jos keleivis nemirė kelionės metu.

Prie laivo yra garsių citatų iškabos.

Gandhi citata. 

Laivo replika.

Kūtvėla lankosi Dubline.

Kristaus katedra (Christchurch) yra seniausia katedra Dubline iš dviejų jo katedrų-kita yra vakar aplankytoji Šv. Patriko katedra. Prie įėjimo turistų laukė kunigas su sutana-viskas, pamaniau, lieps vietoje mokesčio išpažinties eiti. Bet ne, jis tik pasakė, kad už 15 min bus trumpa malda ir norintys gali prisijungti, tada nereikės mokėti už įėjimą. Nors mano suvalkietišką būdą toks pasiūlymas sužavėjo, bet visgi atsisakiau, nes maža kur paskui tai nuves, gal net prie altoriaus. Katedra įkurta apie 1030 m. valdant skandinavų karaliui Sitric. Originali medinė bažnyčia buvo nugriauta anglo-normanų laikais ir pamažu perstatyta naujai, dalis tos katedros šiandien išlikusi. Augustinų vienuoliai administravo katedrą iki 1541 m., o nuo tada čia yra Dublino Airijos bažnyčios vyskupija. Vėlyvajame XIX a. katedra buvo apleista iki griuvėsių pavidalo, nes nepriežiūra tęsėsi net nuo 1562 m., kai įgriuvo skliautas. Katedrą tvarkė 1871-1878 m. Pavyko išsaugoti XII a. kriptą, kur dabar rodomas lobynas.

Labai įdomus balkonas.

Lietinga diena labai tinka bažnyčioms lankyti.

Senoji Dublino katedra.

Fasado fragmentas.

Fasado fragmentas.

Katedros grindys.

Ikonos katedroje.

Vienas iš antkapinių paminklų.

Įdomi skulptūra prie katedros.

Šią skulptūrą padovanojo anoniminis rėmėjas iš Šiaurės Amerikos, o sukūrė skulptorius Timothy Schmalz. Tai-benamis Jėzus. Ši bronzinė skuptūra atidengta 2015 m. ir skirta priminti apie benamius Dubline. Tiesą sakant, priminti net nereikia-žmonės ten realiai gyvena gatvėje. Mačiau keletą palapinių, kiti miega miegmaišiuose, dar kiti gyvena ant kartono lakštų, elgetauja...2017 m. statistika rugpjūčio mėnesiui (prieinama čia) sako, kad 1146 šeimos neturėjo namų (jas miesto valdžia glaudžia viešbučiuose arba benamių prieglaudose.

Dublino pilį iš išorės apžiūrėjau vakar, šiandien grįžau apžiūrėti valstybinius apartamentus. Rekomenduoju užsisakyti ekskursiją. Dublino pilies valstybinius apartamentus galima pažiūrėti ir savarankiškai, bet su gidu dar papildomai einama į senosios vikingų pilies archeologinę vietą ir lankoma koplyčia. Kainos skirtumas nedidelis, o nauda žymiai didesnė. Ekskursijos vedamos kas valandą, bet reikia nevėpsoti ir laiku užsisakyti perkant bilietus, nes grupės nedidelės ir greitai užsipildo. Iki mano ekskursijos buvo likusi kiek mažiau nei valanda, todėl užkandau šalimais esančioje kavinėje.

Vikingų palikimas Dubline.

Senoji miesto siena.

Koplyčios interjeras iš medžio. Nes akmens drėgnas gruntas gali neatlaikyti...

Mediniai angeliukai.

Koplyčios langas. 

Koplyčia buvo naudojama kaip karališkoji koplyčia čia gyvenusiems Airijos vicekaraliams ir jų dvarui. Pati pilis 1922 m., pasibaigus Airijos karui dėl nepriklausomybės, tapo valstybės simboliu. Kaip jau rašiau praeitame įraše, čia vyksta iškilmingi renginiai, tokie kaip Elžbietos II valstybinis vizitas. Kadangi pilis kartais turi reprezentacinių renginių, apartamentų lankymas gali būti uždarytas.

Airijos arfa. Gineso arfa žiūri į kitą pusę. Gidė pasakojo, kad Ginesų šeima davė leidimą savo ženklui tapti Airijos herbu.

Memorialinis kambarys.

Maiklas Kolinsas (Michael Collins) buvo kovotojas už Airijos nepriklausomybę. Nepavykus 1916 m. sukilimui, kurio metu jis buvo sužeistas į koją, jis čia buvusioje ligoninėje buvo gydytas ir kalintas. Jo likimas, pasakojo gidė, buvo pagyti ir būti sušaudytam, nes britai nenorėjo egzekucijos ligoniui-visgi, viešoji nuomonė buvo svarbi. Tačiau kojos žaizda negijo, netgi blogėjo, bet numirti nuo infekcijos jam nebuvo leista. 1916 m. gegužės 12 d. Maiklas Kolinsas buvo nugabentas į Kilmainham kalėjimą, pririštas kieme prie kėdės (dėl žaizdos negalėjo stovėti) ir sušaudytas.

Gražusis koridorius.

Sosto salė.

Šis sostas buvo pagamintas karaliui Jurgiui IV jo apsilankymo metu 1821 m. Tokio didelio sosto reikėjo, nes karalius buvo stambus vyriškis (na, mėgdavo gerai pavalgyti ir ne ką blogiau atsigerti). Mažasis pufikas po sostu sukurtas vėliau čia apsilankiusiai karalienei Viktorijai-ji buvo nedidelio ūgio ir jos kojos kabėtų ore, kad būtų labai nekarališka.

Sietynas su susipynusiais augalais-sudėtinių karalystės žemių simboliais.

Šv. Patriko salė. Čia yra svarbiausia ceremonijų salė Airijoje.

Damų atsitraukimo kambarys.

Taip vadinamame drawing room (nuo withdraw-atsitraukti) damos atsiskirdavo nuo ponų. Ponai politikuodavo gerdami stipriuosius gėrimus ir rūkydami, o damos-deja, negalėdamos daryti to paties- dalinosi gandais ar užsiėmė rankdarbiais. XVIII-XIX a. salone damos ilsėdavosi sezono metu-žiemos metu šešios savaitės buvo skirtos pokyliams ir pasilinksminimams, debiutančių pristatymui. Debiutantės buvo tekintino amžiaus sulaukusios garbingos (ir turtingos) panelės, kurioms tėvai ieškojo geros partijos vedyboms. Ištekėti buvo siekiama per pirmą ir antrą debiutančių sezoną, nes vėliau buvo sudėtinga- jaunikiai pageidavo jaunų nuotakų, kurios turėjo daug metų gimdyti teisėtiems įpėdiniams. Portretas centre-Elizabeth Leigh, Soutamptono grafienė, ją apie 1640 m. nutapė seras Anthony van Dyck. Moteris portrete laiko ranką ant pilvo, taip simbolizuodama savo vaisingumą. Deja, grafienė pagimdė tik vieną vaiką, o ir tą-mergaitę. Įdomu tai, kad turto ir statuso simboliu tapo ananasas, tuo metu vienas vaisius kainavo mūsų pinigais 5,000 eurų. Jo, žinoma, nevalgė, jis tik puošė stalą, ir netgi buvo galima išsinuomoti ananasą savo pobūviui.

Ceremoninis Airijos kardas.

Šis kardas sukurtas karaliui Karoliui II 1660-1661 m. ir net 261 m. buvo britų karūnos simbolis. Elžbieta II grąžino šį kardą Dublinui po daugelio metų pertraukos: ceremonijoms Dubline naudotas iki 1922 m., po Airijos atsiskyrimo nuo karūnos buvo saugomas Londono Tauerio lobyne.

Trumpai pasisukiojau Chesterio Beatty bibliotekoje, apžiūrėjau senuosius rankraščius. Be gido tikrai sunku įvertinti parodą, bet detalesnius tyrimus atidėjau ateičiai. Bibliotekos paroda nedidelė, galima apeiti per valandą laiko; mano apsilankymo metu buvo rodomo Goya darbai. Juos buvau mačiusi Vilniuje labai seniai ir man pakako to šiurpo, tai tik greitai apibėgau. Ši biblioteka tikrai patiks besidomintiems Rytų kraštų religija, literatūra ir kultūra.

Oskaras Vaildas netoli Nacionalinės galerijos.

Kūtvėla ir Oskaras. Skulptorius Danny Osborne.

Merrion skvere netoli Trejybės koledžo, priešais Nacionalinę galeriją, yra Oskaro Vaildo skulptūra. Šią skulptūrą 1997 m. užsakė Airijos Gineso grupė (taip, ta, kur alus). Vieta parinkta netoli jo vaikystės namo.

Nacionalinė galerija.

Nacionalinė galerija turi du įėjimus: vienas yra iš Merrion skvero pusės, kitas-iš Clare gatvės. Rekomenduoju eiti iš Clare gatvės, nes tada patenkama į centrinį vestibiulį, kur yra informacinis centras ir suvenyrų parduotuvė. Patariu pirmiausia pasiklausti, kas iš žymiausių darbų dabar nerodomi ir tada įsigyti knygelę-gidą apie žymiausius paveikslus. Mano atveju buvo atvirkščiai- atėjau per Merrion skvero pusę, tada apėjau visus aukštus, tada atradau suvenyrinę parduotuvę ir nusipirkau knygą, ir tada paaiškėjo, kad 3/4 iš ten aprašytų mano norimų pamatyti darbų šiuo metu arba užsienio parodose, arba nerodomi dėl riboto ekspozicijos laiko (kai kurie paveikslai rodomi kartą per metus ir pan. dėl savo amžiaus arba savininkų nurodymo). Nacionalinė Airijos galerija įkurta 1854 m. ir joje sukaupta 15,000 darbų. Iš pradžių darbus galerija įsigijo pati, o per pastaruosius 150 metų gavo nemažai dovanų. Lėšų galerijai užrašė airių rašytojas Džordžas Bernardas Šo, paskyręs jai trečdalį savo autorinių honorarų po mirties- šiuo metu už juos įsigyti 85 darbai. Jau minėtas seras Alfredas Chesteris Beatty padovanojo 93 paveikslus. Tarp dailininkų minimi Ticianas, Mone, Pikaso, Hogartas, Velaskesas, Muriljas, Vermejeris, Karavadžas...

Crowley: Invitation, Hesitation and Persuasion. 

Barry: The Temptation of Adam. Fragmentas.

Hickey: An Indian Lady [...].

Vouet: The Four Seasons.

Yverni: The Annunciation.

Fontana: The Visit of the Queen of Sheba to King Solomon.

Šis paveikslas mane sudomino. Nu koks Saliamonas ir kokia Sabos karalienė taip apsirengę? Ir buvau teisi- Lavinia Fontana buvo populiari italų diduomenės dailininkė. Šiame paveiksle pavaizduotas Vinčensas I Gonzaga ir jo žmona Eleonora Mediči. Pasirinkta Biblinė scena neatsitiktina- Mantujos didikai Gonzagos save kildino iš Sabos karalienės. Šis paveikslas greičiausiai įkvėptas tikro įvykio, kai Vinčensas I Gonzaga keliavo per Boloniją į Florenciją dayvauti Henriko IV, Prancūzijos karaliaus, ir Marijos Mediči vestuvėse.

Fragonard: Venus and Cupid. 

Šis paveikslas yra "Diena", vienas iš keturių paveikslų serijos. Juos, kaip durų papuošimus, 1770 m. nupirko Madam Diubary, oficiali Liudviko XV meilužė, vieniems iš savo rūmų. Man atrodo, panašios tapybos darbų jau buvau mačiusi Londone, juos irgi buvo įsigijusi Madam Diubary.

Štai taip prabėgo antroji mano diena Dubline. Netrukus pratęsiu pasakojimą.

Jūsų Kūtvėla