Kelionė į Jordaniją. Trečioji diena: karštieji karaliaus Erodo šaltiniai, kryžiuočių Karako pilis ir naktinė Petra.

Mūsų kelionės planus šiandien pakoregavo uždarytas kelias, todėl teko daryti didelį lanką važiuojant į karštuosius šaltinius. Nors dvi maudynės iš eilės gal ir nėra geriausias sprendimas, bet maudymukai jau buvo spėję išdžiūti, o mirkti karštame vandenyje yra mano hobis. Jordanijoje yra karštųjų šaltinių, garsėjančių savo gydomuoju poveikiu. Sakoma, kad čia sveikatintis mėgo pats karalius Erodas (pikti liežuviai plaka, kad šis įžymus valdovas čia gydėsi sifilį, bet gal ir apšnekėjo kas iš pavydo), kuriam gražuolė Salomėja sušoko tokį striptizą, kad Erodas liko be žado ir mainais už pasirodymą dailiakojė šokėjėlė išsireikalavo Jono Krikštytojo galvą. Pirmoji šios dienos dalis buvo skirta poilsiui, todėl tik vėpsojau pro autobuso langą į įspūdingą dykumos peizažą. Mūsų netrukus laukė jordanietiško vyno degustacija ir maudynės karštuosiuose šaltiniuose. Ilgai ir lėtai važiavome vingriais kalnų sperpentinais iki slėnio žemumoje įsikūrusio prabangaus viešbučio. Čia negalima užvažiuoti tiesiog taip, keliaujant pro šalį, nes reikia iš anksto rezervuoti kokias nors paslaugas. Naktis čia kainuoja 300 JAV dolerių dviviečiame kambaryje, turbūt koks nors oligarchų rezervatas.

Jordanijos dykuma.

Jordanietiško vyno degustacija buvo, sakyčiau, labai esminė- įpylė vyno į taures ir pasiūlė išgerti, kas, iš esmės, nėra blogai. Mūsų gidė įsikišo į procesą ir kažkiek papasakojo apie gėrimus, kuriuos ragavome, kitaip tai būtų buvusi pati greičiausia vyno degustacija mano gyvenime, taip kad gėrėme kultūringai. Prie vyno mums buvo pasiūlyta įvairių užkandžių. Alkoholis musulmonams draudžiamas (tiesa, teko girdėti, kad kai kurie musulmonai nesilaiko šio draudimo), šia pramone Jordanijoje verčiasi daugiausiai krikščionys, o alkoholiniams gėrimams uždėti dideli mokesčiai. Vyndarystė Jordanijoje siekia Biblinius laikus, galbūt per Paskutinę Vakarienę tiektas vynas buvo atvežtas iš šiaurinės Jordanijos dalies. Vyno industrija Jordanijoje labai pakilo, kai Haddad šeima rimtai užsiėmė šiuo verslu prieš maždaug tris dešimtmečius. Vietos vynuogynai nunykę, todėl buvo imtąsi sodinti geriausias Italijos, Ispanijos, Prancūzijos vynuogių rūšis, iš jų tarpo Cabernet Sauvignon ir Chardonnay ypač gerai prisiėmė derlingoje Jordanijos žemėje, o 2004 m. buvo pristatyta Jordanijos vyno rūšis "Jordan River".

Užkandėlė prie vyno.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja pasinerti į karštuosius šaltinius.

Svarbiausia- teisinga kepurėlė. 

Prabangusis viešbutis.

Kūtvėla laukia savojo oligarcho.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja jordanietišką vyną. Taurė kainuoja 11 JAV dolerių, Ursulijus Lepečkojauskas sąskaitą apmokėti atsisakė.

Palmės yra atostogos.

Žvaliai nusiteikę pajudėjome link Karako pilies. Jeigu reiktų vienu žodžiu apibūdinti Jordanijos kultūrinį paveldą, tai būtų "sugriuvęs". Tiek griuvėsių vienoje kelionėje turbūt iki šiol nebuvau mačiusi. Vertingi griuvėsiai šioje įdomijoe šalyje aptveriami tvora, pastatoma bilietų kasa, atsiranda tualetai (kartais-už papildomą mokestį) ir autobusų parkavimo aikštelės. Iš Karako pilies liko tik griuvėsiai, verta važiuoti tik dėl jos istorijos, nes pamatyti nelabai yra ką.

Karako pilį XII a. pastatė kryžiuočiai ir pavadino Crac Des Moabites ir netrukus ši pilis tapo kryžiuočių centru regione. Tai buvo didžiausia pilis Levanto regione, apėmusio db. Jordaniją, Libaną, Siriją, Izraelį, Pietų Turkiją, Palestiną ir Kiprą. Visame šiame regione Karako pilis išsiskyrė savo įspūdingu dydžiu. Patogi geografinė vieta leido pilies šeimininkams kontroliuoti prekybos kelią tarp Damasko, Egipto ir Mekos. Į šią pilį ėmė kėsintis Saladinas, galiausiai ją paėmęs 1189 m: po aštuonių mėnesių apgulties pilėnai Karaką atidavė mainais į tai, kad Saladinas jiems leido pasitraukti laisvai. Saladinas paėmė ir Jeruzalę,- sakoma, pasitraukdamas Jeruzalės patriarchas išsivežė tiek aukso, kad būtų užtekę išpirkti visus į vergiją patekusius krikščionis, bet neišpirko. Kai kuriuos krikščionis iš musulmonų vergijos išpirko jų žmonos, kitus paleido Saladino įsakymu, dar kiti visgi liko vergauti. Netrukus prasidėjo Mamlukų valdymo metais ir Karako pilis buvo perstatyta ir sustiprinta. Apie 1840 m. čia atvyko Otomanai ir pilis atiteko jiems, čia įsitvirtino 400 vyrų kavalerija ir apie 1,400 vyrų garnizonas. Nepaisant naujų šeimininkų atliktų pertvarkymų, archeologus iki šiol stebina darbų šiurkštumas ir atbuleikiškumas lyginant su kryžiuočių statybos preciziškumu ir savotiška elegancija. Karako muziejus atidarytas 2004 m., bet mes jo nelankėme, tik pasivaikščiojome po pilies teritoriją, patyrinėjome kelis mums prieinamus jos požeminius aukštus. Sakoma, kad buvo ir požeminiai tuneliai, jungę pilį su miestu. Fortifikacijoje dalyvavo net dvi sienos-viena ėjo aplink miestą, kita saugojo pačią pilį. Bet laikas ir istorija nepagailėjo šios pilies...

Karako pilis Jordanijoje. 

Karako pilies tuneliai.

Matosi šviesa tunelio gale.

Įspūdingos pertvaros.

Buvę puošybos fragmentai.

Karako pilis.

Karako pilies virtuvė.

Karako pilies griuvėsiai.

Karako pilies koplyčia.

Karako pilies griuvėsiai.

Kūtvėla lankosi Karako pilyje.

Karako pilies griuvėsiai.

Karako pilies tuneliai.

Panorama nuo Karako pilies griuvėsių.

Apie Karako pilies ir regiono istoriją 2005 m. buvo sukurtas filmas "Dangaus karalystė", režisierius Ridley Scott. Filme vaidino Orlando Bloom, Jeremy Irons, Liam Neeson, ir kt. O mūsų šianakt dar laukė naktinė Petra.

UNESCO pasaulio paveldo sąraše nuo 1985 m. esantis Petros miestas dar vadinamas Rožiniu Miestu,  Dykumos Rože, Mirusiu Miestu, Išnykusiu Miestu...Nuo Neolito laikų čia, vandens išgraužtame kanjone ir jo apylinkėse, gyveno žmonės. Spėjama, kad Petroje buvo senosios Biblinės edomitų, kilusių iš Izaoko sūnaus Ezavo, karalystės sostinė, ir jie nesutarė su Izraelio tauta. Galiausiai, edomitus išsūmė arabai nabatėjai- pirkliai ir karavanų šeimininkai. Sakoma, kad nabatėjai kilo iš Išmaelio pirmagimio Nabato, jie kalbėjo arabų dialektų, kurio rašmenys buvo aramėjiški, o jų pagrindinė dievybė buvo Dushara-šio vardo kalnų grandinė yra Petroje, vaizduota jaučio formos stabuose. Nabatėjai savo dievams aukojo aukštai kalnuose įrengtuose altoriuose. Klajokliai nabatėjai sėsliai apsigyveno Petroje apie VI a. pr.m.e. Helenistiniame ir romėnų perioduose jiems pasisekė sukaupti kapitalo ir palikti šiandien turistus stebinančus paminklus. Gabūs nabatėjų inžinieriai pastatė užtvankas, cisternas, vandens šalinimo sistemas. Turtus nabatėjams sukaupė karavanų prekybos keliai ir iš jų surenkami mokesčiai, pamažu ekonominė gerovė perėjo į regiono hegemonijos kontrolę. Romos imperija 106 m. užėmė šias žemes valdant imperatoriui Trajanui- visi norėjo valdyti pelningus prekybos kelius regione. Tačiau tapusi Romos provincija Petra ėmė smukti, nes prekybos keliai persikėlė arčiau Eufrato ir Palmyros, nepadėjo net romėniškos investicijos į infrastruktūrą, galiausiai III mūsų eros amžiaus viduryje Petra nustojo kaldinti savo monetas. Pagonys gyventojai pamažu tapo krikščionimis, Petroje įsikūrė vyskupas. Viskas buvo daugmaž neblogai iki lemtingo VI mūsų eros amžiaus žemės drebėjimo, kurio pasekmėje buvo prarasta daug architektūros paminklų ir gyventojai miestą apleido. Regiono centras kilnojosi iš vietos į vietą, galiausiai centrinė valdžia įsikūrė Damaske ir XVI a. iš Petros buvo likęs tik pavadinimas.

Apleistą miestą lankė beduinai, vertinę savo privatumą ir laikęsi slaptai. Šveicaras Jean Louis Burckhardt priėmė islamą, persivadino šeichu Ibrahimu bin Abdullah. Kitus du metus jis praktikavo maskuotės meną, mokėsi vietos papročių. Kai 1812 m. jis keliavo iš Damasko į Kairą, jo ausis pasiekė gandas apie paslaptingąją Petrą. Jis neva panoro paaukoti ožį Aarono garbei, kurio kapas buvo Petroje, ir su ta intencija pasiprašė ten palydimas. Jam nepavyko apgauti savo vedlio, nes labiau nei turėjo ėmė domėtis lankoma vietoje, nors sveiką galvą išnešti pavyko. Jis paliko įspūdžių kupiną aprašymą vietovės, "į kurią nebuvo įžengusi europiečio koja". Šiam apsimetėliui šeichui sekėsi ir toliau- jis rado Nigerio upės ištakas, Ramzio II šventyklą Abu Simbelyje, vis dar apsimesdamas musulmonu šeichu lankėsi Mekoje ir Medinoje. Kaire 1815 m. užsikrėtęs dizinterija, šis drąsus avantiūristas mirė nuo pakarotinio ligos priepuolio 1817 m. ir buvo palaidotas musulmonų kapinėse Kaire. Jam buvo vos trisdešimt treji metai. Šiandien Petroje prekiauti leidžiama tik dviejų šeimų atstovams mainais į iškeldinimą verčiant Petrą saugoma teritorija ir pritaikant turistams, kai Jordanijos valdžia galiausiai susigriebė kokį aukso katilą turi savo teritorijoje.

Viešbutyje Petroje buvome jau įsivakarojus, numetėme daiktus ant lovos, susipakavome mažas pagalvėles nuo lovų ir nuskubėjome vakarieniauti. Būdama avantiūristė ir žinomas pravadyrius, dar prieš dvi dienas įtraukiau į mūsų kelionės programą naktinę Petrą. Pasisekė, nes mes kaip tik atvažiavome tą vakarą, kai ši programa siūloma. Kaip tai atrodo? Apie pusę valandos einama žvakėmis apšviestu tamsiu keliu per kanjoną po žvaigždėtu dangumi, tada aikštėje priešais ikoniškąją Iždinę susėdama ant kilimų (arba viešbučio pagalvėlių, kas gudresnis savo atsineša), vaišinamąsi karšta arbata, klausomąsi muzikos ir pasakojimo, galiausiai Iždinė apšviečiama, po maždaug pusvalandžio fotosesijų, šviesa gęsinama ir visi išeina iš Petros tuo pačiu keliu, kaip atėjo. Ši programa neįskaičiuojama į Petros bilieto kainą, papildomai kainuoja 17 JOD, bet manau, kad įdomu pamatyti ir palyginti nakties ir dienos įspūdžius.

Petra naktį.

Šiandien, galima sakyti, buvo tinginio kelionė, rytoj reikės atsigriebti-laukia Petra ir Wadi Rum dykuma.

Bus daugiau.

Kūtvėla Inshallahaitė