Kelionė į Veneciją. Antroji diena jūrų valdovės viešpatijoje.

Pavarčiau savo įsigytą knygelę apie Veneciją ir aptikau keletą įdomių vietų aplankyti antrąją kelionės dieną.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Canale Grande.

Šiandien pirmiausia apsilankėme buvusiame žydų geto rajone. Pakeliui užsukome į vieną kitą atidarytą bažnyčią. Venecijoje yra daug bažnyčių, iš jų šešiolika, vadinamų "Chorus churches", turistams yra mokamos. Įėjimas į kiekvieną iš jų kainuoja tris eurus, bet yra jų jungtinis bilietas už dvylika eurų. Šiuo klausimu verta pasidomėti, jeigu ketinate lankytis konkrečiose Venecijos bažnyčiose ir grožėtis ten esančiais interjerais, bet aš iš bažnyčių šios kelionės metu buvau išsirinkusi tik San Marco baziliką, kurios lankymas nemokamas. Be mokamų bažnyčių yra ir nemokamų bažnyčių, todėl mes taip ir darėme- jeigu bažnyčia nemokama, tai einame vidun, jeigu mokama, tai neiname. Bažnyčios turi vieną aiškų privalumą Venecijoje-ten yra kur atsisėsti ir pailsinti pavargusias kojas.

Santa Maria di Nazareth bažnyčios interjeras.

Šv. Teresės ekstazė.

Puošnus bažnyčios interjeras.

Kova su nesąžininga konkurencija.

Venecijoje žodis "geto" reiškė vietą, kur buvo liejamos patrankos laivams. Venecijos respublika 1516 m. nusprendė, kad visi žydai turi gyventi būtent šiame rajone, taip ir atsirado Europoje palitusi žydų geto sąvoka. Venecijos žydai iš geto išeiti galėjo tik dviem saugomais tiltais, prie kurių buvę vartai naktimis būdavo rakinami (sargybai mokėjo žydų bendruomenė) ir su tam tikru geltonu ženklu, išskiriančiu juos iš nežydų tarpo. Čia reikia pasakyti, kad žydų getas buvo sukurtas ne kažkokiais antisemitiniais sumetimais, o tiesiog dėl bendros tvarkos ir reakcijos į istorinius Europoje vykusius žydų išprašymus iš įvairių šalių. Europos kontekste buvo normali praktika atskirti gyvenamaisiais kvartalais skirtingas bendruomenes, todėl XVI a. Venecijoje be žydų geto į tą patį rajoną buvo atkeltos Prancūzijos, Anglijos ir Ispanijos ambasados, o turkų ir vokiečių pirkliai irgi turėjo gyventi jiems priskirtuose kvartaluose. Venecijos respublika tiesiog mėgo kontroliuoti savo užsienietišką gyventojų populiaciją ir išlaikyti savo "krikščionišką grynumą" miesto centre. Venecijoje buvo susigriebta, kad doram katalikui užsiimti pinigų skolinimu buvo nuodėmė, todėl šį verslą juridiškai įteisino kaip priskiriamą žydams. Geto teritorijoje buvo įsteigti trys tokie pinigų skolinimo punktai (kitur-lombardai, bankai): raudonasis, žaliasis ir juodasis (manoma, pagal čekių popieriaus spalvas). Šie trys pinigų skolinimo taškai veikė iki Venecijos respublikos žlugimo 1797 m. Anglų kalboje ir dabar yra finansinis terminas "to be in red" arba "go in red", t.y. būti skolingam, būti minuse. Gete gyvenimo sąlygos buvo nelengvos, daug žmonių glaudėsi ribotoje erdvėje, bet Venecijos žydai nebuvo prievarta verčiami pereiti į Romos katalikų religiją, todėl getas tapo žydų mokslo ir religijos centru, jų sinagogas statė krikščionys architektai. Žydai galėjo verstis ir įvairia veikla, tokia kaip juvelyrika ar prekyba kailiais. Napoleono įžengimo į Veneciją metais dėl įvairių ligų, karų ir bendrosios politikos žydų gyventojų skaičius gete buvo vos 3,000 žmonių. Napoleono kariai sudegino geto vartus ir žydams buvo leista kurtis už geto teritorijos ribų. Vargingiausi žydai pasiliko buvusiame gete, o turtingesni persikėlė į puošnius rūmus prie Canale Grande ir sėkmingai integravosi į naują bendruomenę. Tačiau 1938 m. įvesti diskriminaciniai įstatymai neigiamai veikė žydų bendruomenę, o 1944 m. į Veneciją įžengė naciai. Dabar buvusiame Venecijos žydų kvartale yra kelių bronzinių reljefų meninis akcentas, skirtas prisiminti šešiems milijonams nužudytų žydų,-šio meninio akcento autorius yra ne kas kitas o litvakas Arbit Blatas. Aš netgi susigraudinau pamačiusi jo pavardę tokioje istorinėje vietoje, jo darbų kolekcija neseniai buvo parvežta į Lietuvą. Šiuo metu Venecijoje gyvena vos 600-700 žydų.

Arbit Blato mama mirė 1941 m. Štuthofo koncentracijos stovykloje, jo tėvui pavyko išgyventi Dachau koncentracijos stovyklą. Arbit Blatas tais pat 1941 m. emigravo į JAV, gavo Amerikos pilietybę. Jo kūrinys Venecijos gete yra tik fragmentas bendro Holokausto tematikai skirto kūrinio, kurio kiti framentai yra padalinti Paryžiui, Niujorkui ir Kaunui,- Kaune šis meninis akcentas yra IX Forte, iš kurio 1941 m. Arbit Blato tėvai buvo deportuoti į mirties stovyklas*.

*Kitur rašoma, kad tai ne vieno kūrinio fragmentai, o viso fragmentiškai sukurto kūrinio kopijos. Gal kas galite patikslinti?

Venecijos langinės. 

Venecija, Italija.

Venecijietiška kaukė.

Ieškome buvusio žydų geto.

Čia tai jau tikrai dori katalikai gyveno.

Memorialinė lenta.

Čia dirbo Ruso.

Draudžiantis ženklas.

Juk reikia ir prasiskalbti.

Buvęs žydų getas.

Arbit Blato kūrinys.

Mes prisimename.

Buvęs žydų getas.

Buvęs žydų getas.

Tikslios ribos, kur buvo žydų getas ir kur buvo tiesiog Venecijos rajonas su žydų geto ribomis, šiandien nebėra, nebent turite kokį labai tikslų ir detalų žemėlapį.

Venecija, Italija.

Kavinė maloniai kviečia užeiti.

Vietinė produkcija. 

Vanduo raibuliuoja.

Čia buvo durys.

Akys...

Makaronų parduotuvė.

Mano draugei žūtbūt reikėjo parvežti draugėms itališkų prieskonių, todėl maisto prekių parduotuvėles lankėme netgi uoliau nei nemokamas bažnyčias. Su prieskoniais buvo gyva bėda, nes daugiausia buvome pakankamai turistinėse vietose, kur buvo siūlomi prieskonių mišiniai įvairiems makaronų patiekalams ir saulėje džiovinti pomidorai iš Sicilijos. Globalizacija yra gerai, nes įvairių dalykų galima nusipirkti labai nesudėtingai, nereikia lakstyti per visą miestą ieškant vieno ar kito ingrediento į kokią nors kuku paka vištieną. Tačiau norint parvežti autentiškų suvenyrų jau tenka paprakaituoti. Taigi, ką reiktų parsivežti iš Venecijos? Venecijietiška kaukė gali būti puikus suvenyras, ypač jeigu ji yra rankų darbo, bet tokios kaukės yra ne tiek suvenyras, kiek investicija, nes tokios kaukės kaina svyruoja nuo keliasdešimties iki kelių šimtų eurų. Murano stiklo dirbiniai taipogi garsina Veneciją, jau nebūtina vykti į Murano salą jo įsigyti, nes ir pačioje Venecijoje yra galimybė tokių drbinių įsigyti. Žinoma, reiktų prašyti originalumo sertifikato ar kitaip įsitikinti, kad perkate būtent vertingąjį Murano stiklą. Burano nėriniai gali būti puikus prisiminimas apie Veneciją, ypač jeigu nėriniai irgi yra rankų darbo, bet jų kaina kelis kartus lenkia pigesnius mašinomis sukurtus nėrinius. Venecijoje būna įdomių durų belstukų, nuo tradicinių liūtų su žiedu nasruose iki moters galvutės. Bellini kokteilis buvo išrastas Venecijoje prieš septynis dešimtmečius, todėl jį skanaujant namuose būtų galima maloniai prisiminti Veneciją; venecijietiškam Bellini kokteiliui vartojami tik baltieji persikai, o garsiajame Harry's Bar kadaise net buvo atskirai samdomas darbuotojas šiems persikams išspausti. Italija nebūtų Italija be odos gaminių, bet vėlgi reikia saugotis ir neprisipirkti visokių brangiai pigių ir pigiai brangių padirbinių ar, neduokponedieve, garsių prekės ženklų falsifikatų, už kurių įsigijimą pats pirkėjas baudžiamas tokia bauda, kad net saldu burnoje darosi. Patiekalų iš makaronų mėgėjams turbūt patiks Venecijoje daroma rankų darbo pasta, bet tokių šeimyninės rangos įstaigėlių, menančių kelias kartas pastos šefų, reikia konkrečiai pasieškoti. Dar yra citrinų gėrimas, tinkantis virškinimui-Italijos pietuose jis vadinamas "limoncello", o šiaurės Italijoje-"limoncino". Taip kad suvenyrams iš Venecijos kelionės biudžete nusimatykite atskirą eilutę.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Canale Grande. 

Gerokai paklaidžiojus po Venecijos užkaborius galima rasti štai tokios įdomios architektūros namą. Jis buvo pastatytas XV a. ir garsėja savo įdomia laiptine. Rūmų vardas kildinamas iš žodžio "bovolo" t.y. sraigtinė kriauklė. Laiptinė neabejotinai buvo ištapyta freskomis, kelis jų fragmentus galima pamatyti restauruotus. Šie rūmai priklausė Contarini šeimai, kuriems netgi prilipo "Bovolo" pravardė. Šis dailaus pastato dizainas buvo pasirinktas Orson Welles' o 1952 m. Šekspyro "Otelo" pastatymo dekoracijoms. Norintys užlipti 80 laiptelių ir pasigrožėti vaizdais iš viršaus turi įsigyti lankytojo bilietą. Mes šį kartą šio malonumo mandagiai atsisakėme, nes Venecijos panorama jau grožėjomės nuo San Marco varpinės.

Rūmai su sraigtiniais laiptais.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Venecijos architektūra.

Nedidoliukai tie rūmai buvo.

Venecija, Italija.

Kazanovos memuarai. 

Netikėtai užėjome buvusio vienuolyno vidinį kiemą.

Antkapinė lenta.

Labai apleistas pastatas.

Radome gražią bažnyčią.

Įspūdinga lubų puošyba.

Šiuolaikinio meno galerija.

Juk teisybė?

Norėjau aplankyti Santa Maria del Giglio bažnyčią, kurioje saugomas vienintelis Venecijoje esantis Rubenso paveikslas. Šią bažnyčią fundavo Jubanico šeima IX-X a. Dabartinis bažnyčios vaizdas atsirado po XVII a. perstatymo. Barokinio fasado darbus 1678-1683 m. parėmė Barbaro šeima, jos nariai pavaizduoti fasade. Antonio Barbaro buvo Venecijos generolas ir valdytojas, po savo mirties jis paliko 30,000 dukatų šios bažnyčios puošybai. Bažnyčia buvo uždaryta pertraukai, todėl kurį laiką nebuvo aišku, ar įėjimas bus mokamas, netrukus ji atsidarė ir paprašė trijų eurų nuo žmogaus. Sakykime taip- mes nebuvome vieninteliai turistai, apsisukę ant kulno ir nuėję. Kas jau kas, bet bažnyčių apmokestinimas jas labai apsaugo nuo turistų antplūdžio. Aš šiaip tai palaikau idėją apmokestinti turistus bažnyčiose ir taip gauti pajamų objekto išlaikymui, tačiau šį kartą nemokėjau ne todėl, kad esu tiesiog gobši, o todėl, kad kišenėje buvo likę nepilnai trys eurai iš viso kelionės biudžeto. Kur ištirpo turėti eurai? Kaip visada, viską paaiškinsiu paskutiniame reportažo įraše.

Įspūdingas barokinis fasadas.

Venecija, Italija.

Barbaro šeimos nariai.

Venecija, Italija.

Labai įdomi užeiga.

Kaip ten viskas buvo tą 1907 m. rugsėjo 4 d. sunku pasakyti, bet septintą valandą ryto ponas Nikolas Naumowas gondola priklaukė prie čia buvusių rūmų (dabar čia viešbutis ir baras) ir iš brauningo nušovė grafą Pavelą Kamarowskį, nes taip pasielgti jį įkalbėjo ponia Marija Nikolajevna O'Rourke Tarnowska. Kilo baisus skandalas, buvo baudžiamoji byla, Marija Tarnowska buvo nuteista aštuoneriems metams kalėjimo. Marija gimė Poltavoje Ukrainoje, mirė Santa Fe Argentinoje, palaidota šeimos kape Ukrainoje. Ši skandalinga meilės, narkotikų, orgijų kupina istorija įkvėpė ne vieną autorių.

Canale Grande, Venecija.

O, koks nuostabus vandens žydrumas...

Murano stiklo medūza.

Italijos paštas.

Labai elegantiškas bažnyčios fasadas.

Labai fotogeniškos durys.

Amžių palikimas.

Herbas.

Anti-sysinimo į kampą gadžetas. 

Taigi, apie sysinimą Venecijoje. Mieste labai daug nuorodų į viešuosius WC, kurie yra mokami (1,50 euro). WC turi metalinius sukamus vartus, kurie į pasakų namelį įleidžia tik pasiturinčius piliečius. Kokios ten sąlygos nykštukams negaliu pasakyti, nes taupymo sumetimais sysinau muziejuose ir viešbutyje. Pasiekėme paskutinį šios dienos lankytiną objektą-Santa Maria della Salute bažnyčią kitoje Canale Grande pusėje, iš čia atsiveria vaizdas į San Marco aikštės grožybes. Ši įspūdinga bažnyčia buvo pastatyta atsidėkoti Mergelei Marijai už pagaliau pasibaigusį siaubingąjį 1630 m. marą. Venecijos dožas Nicolo Contarini užsakė šios bažnyčios statybas, darbai truko penkiasdešimt metų ir 1687 m. buvo baigti. Bažnyčia pastatyta iš istrijos akmens, užkelta ant pakylos ir pasiekiama ceremoniniais laiptais. Centriniame altoriuje saugoma XII-XIII a. Bizantijos stiliaus ikona su Mergelės ir Kūdikėlio atvaizdu. Bažnyčia lankoma nemokamai, bet norintys pamatyti žymius joje saugomus paveikslus turės įsigyti lankytojo bilietą į zakristiją. Bažnyčia buvo uždaryta pertraukai, todėl turėjome apie valandą laiko pasidairyti aplinkui.

Santa Maria della Salute bažnyčia, Venecija.

Įspūdingas fasadas.

Vaizdas į San Marco aikštę.

Kaimyninė sala.

Neįmanoma akis atplėšti nuo tokio grožio. 

Kūtvėla lankos Venecijoje.

Tyrinėjame rajoną.

Gerbkime medžius.

Herbas.

Venecija, Italija.

Santa Maria della Salute bažnyčios kupolas.

Šviestuvas.

Popiežiaus Pijaus X krėslas.

Nuostabios grindys.

Bažnyčios interjeras.

Herbas.

Džiūstantys skalbiniai.

Venecija, Italija.

Kai išeisiu į pensiją, atvyksiu į Veneciją ir čia apsistosiu. 

Pavakariukais parsliūkinome į viešbutį, kur mūsų laukė itališki gardumynai ir karštas dušas. Nuvargome nemažai, visgi labai daug vaikščiojome. Rytoj mūsų laukė dar viena įspūdinga diena-išvyka į garsiąsias Venecijos salas.

Bus daugiau.

Jūsų Kūtvėla