Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Ursulijus Lepečkojauskas daro čiuku čiuku tū tū.

Vilnius-Kaunas traukinio grafiką jau tuoj mokėsiu atmintinai kaip "Tėve mūsų". Labai faina, kad traukinio palydovai jau siūlo įsigyti gaiviųjų gėrimų, tačiau kavos automato labai trūksta. Tiesa, kavos išsinešimui visada galima pasiimti prieš kelionę viename iš stoties kioskų. Prieš kelionę visada nueinu į atnaujintą WC, kur už malonų laiko praleidimą galima susimokėti kortele arba nuskanuoti bilieto QR kodą (dar būna, kad  rusakalbius budėtoja/valytoja kažkodėl nemokamai įleidžia, bet gal čia irgi kokios nors sankcijos). Nelabai norisi, bet profilaktiškai reikia, todėl užsimerkiu ir "galvoju apie Angliją", tai padeda. Traukinys šį kartą tas tikrasis, su elektros lizdais, tai naudojuosi proga pasikrauti telefoną, o geležinis žirgas startuoja taip švelniai, lyg tie bėgiai sviestu būtų patepti. Salonas toks prabangus, važiuoju kaip kokia grafienė Rozalija iš Raudondvario, net neramu, ar nebūsiu apsukusi "Lietuvos geležinkelių" ant dviejų eurų ir įsmukusi į pirmą klasę. Tokias abejones išsako ir daugiau keleivių.

Išlipu Žasliuose. Apie juos informacijos radau pas Mano Lietuva (2021 m.), tai daugmaž žinojau ko tikėtis ir maždaug taip ir gavosi. Žaslių stotis iš tikrųjų ne Žasliuose, o Guronyse, iki pačių Žaslių reikia eiti dar apie 4 km. 

Žaslių stotis. Laukiamoji salė šiandien kažkodėl buvo užrakinta.

Išeinu iš stoties ir dairausi, į kurią pusę eiti. Tačiau net ir gudriausia višta uodegą išsidilgina- tiesiai iki Žaslių iš Vilniaus galima nuvažiuoti "Kautra" įmonės autobusu reisu Vilnius-Jonava-Kaunas. Vietoje 4 km pėdinimo- 5 minutės autobusu! Kainos skirtumas tarp traukinio ir autobuso iš Vilniaus siekia kažkur 1-2 eurus, tai jeigu būčiau galvą ant pečių ne dėl grožio nešiojusi, o pagal paskirtį naudojusi, tai būčiau autobusu važiavusi. Na, jeigu šuniukas būt nešikęs, būt zuikį pagavęs. Šis "Kautros" reisas žasliečiams (žasliškiams? žasliams?žaslėnams?) labai aktualus, žmonės turi susiradę darbus, reikia pas rimtesnį gydytoją nuvažiuoti, etc., o rajone vežėjams reisai dažnai būna nuostolingi. Kad vietiniams labai reikia susisiekimo autobusu sako surinkti parašai dėl anksčiau nutraukto reiso atnaujinimo ir kvietimas platinti informaciją, kad toks reisas Žasliuose atkurtas. Net gerb. Palomenės klebonas pasižadėjo per Mišias informuoti savo parapijonis- čia jums ne juokai!

Šituom paaiškinama, kad autobuso Vilnius-Jonava-Kaunas per Žaslius reisas turi sustojimą prie Žaslių geležinkelio stoties ir Žasliuose, o Vilnius-Kaunas traukinys per Žaslius pačiuose Žasliuose nestoja. Informacija teisinga šio pasakojimo publikacijos metu. 

Autobuso stotelėje laukia moteris su krepšeliu. Bandom tranzuoti, bet kol kas niekas nestoja. Eismas gana judrus, bet dviejų keleivių gal nenori imti, tai aš startuoju savo eiga. Taip ar taip buvau nusiteikusi kojomis dirbti. Šalikelė nepatogi, bet eini kaip asfaltas paklotas ir nepaklysi, tik tiek, kad šešėlio jokio, tai štai jums ir tarkuoto agurko tajemnyca įminta. Netrukus prieinu kelio nuorodą į kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Pagunda didelė, bet prioritetuose visgi patys Žasliai, todėl mintyse pasidedu paukščiuką prie "jeigu liks laiko" ir kertu geležinkelio pervažą. 

Kelias iki Žaslių.

Turtingi Lietuvos laukai.

Maždaug pusiaukelėje prieinu autobuso stotelę.

Pritaikyta žmonėms su negalia. Labai šiuolaikiška.

Štai ir mūsų Žasliai!

Pirmas įspūdis jau tikruosiuose Žasliuose- labai nekoks. Akis bado aukšta nepjauta žolė rekreacinėje zonoje, bet galbūt Žasliai eina Vilniaus pavyzdžiu ir taip saugo biologinę įvairovę?

Žaslių prieigos.

Valtis ant lenciūgo. 

Nelabai čia norisi leisti laiką... Kurmiarausiai Azovstal komplekso dydžio.

Taip sakant, jubiliejus ir ant šieno gali būti jubiliejus.

Žasliai yra vandenvandinis vietovardis, vienu metu rašytas Žąsliai-su nosine. Man taip net priimtiniau būtų, labai ilga ta pirmoji "a" raidė. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Žasliai paminėti 1457 m. Žasliai visada priklausė didikams: Vytauto laikais jie atiteko pirmajam Trakų seniūnui ir vėliau Trakų vaivadai (dar vėliau- Švitrigailos šalininkui) Jauniui Valimantaičiui, jo valdos po mirties bausmės buvo išdalytos Žygimanto Kęstutaičio šalininkams. Valdas čia turėjo Goštautai, Žygimantas Augustas Žaslius užrašė Barborai Radvilaitei, kaip valstybinį dvarą Žaslius valdė seniūnai, jų tarpe minimi didikai Chreptavičiai. Miesto teises Žasliams suteikė karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis 1792 m. Deja, po poros metų carinės Rusijos okupacija panaikino visas privilegijas. Centrinė aikštė išgrįsta akmenimis 1931 m.

Kryžius Žasliuose.

Sovietų karių kapinės.

Bulvonas uždengtas nuo padorių žmonių.

Jau netrukus pirmas prastas Žaslių įvaizdis blanksta, kai prieš akis išnyra štai tokia rekreacinė zona. Mediniai namukai atrodo labai šviežiai pastatyti. Kiekviename namelyje yra valgomasis su virtuvėle, dušas ir WC, du miegamieji, malkos, šašlykinė, už papildomą mokestį galima užsisakyti pirtį ir kubilą. 

Poilsinės Žasliuose.

Nuomojami namukai.

Paslaugų centras.

Kičas, bet yra kam patinka. 

Labai dailios langinės.

Būtų gaila, jeigu sugriautų tokius dailius laiptus.

Architektūrinis Frankenšteinas.

Prie bažnyčios vėl sutinku tą pačią moterį iš geležinkelio stoties. Jai pavyko susitranzuoti iki Žaslių. Visi keliai, taip sakant, susikerta prie Bažnyčios. Manoma, kad bažnyčia Žasliuose pastatyta apie 1460 m. ir ji stovėjo ant Pajautos kapo piliakalnio. Bažnyčia labai nukentėjo nuo XVII a., buvo naujai atstatyta. 1882-1883 m. vikaras Aleksandras Burba giedojo lietuviškai, rinko lietuvių tautosaką, užrašė kelis šimtus dainų, dešimtį pasakų ir burtų, šią informaciją nusiuntė Rusijos geografijos draugijai. 

Ši draugija buvo įkurta 1845 m. ir jos centras buvo Sankt Peterburge. Draugijos tikslas buvo rinkti tikslius geografinius, statistikos, etnografinius duomenis apie Rusiją ir gretimas valstybes, plėtoti geografijos mokslą, propaguoti jo laimėjimus. Draugijos pirmininkais buvo žymūs asmenys, jų tarpe ir Rusijos Romanovai. Įdomumo dėlėi, šiai draugijai 1991-2000 m. pirmininkavo Sergejus Lavrovas, o nuo 2009 m.- Sergejus Šoigu. Kam jau kam, o šitiem dviem tikrai nekenktų pasižiūrėti į žemėlapį. 

Už lietuviškos spaudos platinimą  Aleksandras Burba buvo dviems metams ištremtas į Gardino pranciškonų vienuolyną, vengdamas tolesnio persekiojimo 1889 m. emigravo į Ameriką- jį kvietėsi ir pinigų kelionei atsiuntė Pensilvanijos lietuviai. Apsistojo Pensilvanijos Plimute, ten klebonavo, bendradarbiavo lietuvių periodinėje spaudoje. Kartu su Jonu Šliūpu išleido brošiūrą anglų kalba apie Rusijos carizmo žiaurybes Lietuvoje, dalį tiražo realizavo vietoje, dalį išsiuntė platinti įvairiais kanalais, kažkiek buvo išsiųsta Bulgarijoje buvusiam Jonui Basanavičiui. Tačiau dėl Jono Šliūpo laisvamanybės ši bendra veikla nutrūko Aleksandro Burbos iniciatyva, nes "greičiau vanduo su ugnimi susitaikins". Palaidotas Plimuto lietuvių kapinėse.

1883 m. Žaslių klebonas prašė dvasinės vyresnybės leisti pastatyti naują mūrinę bažnyčią už parapijiečių lėšas, bet Vilniaus generalgubernatorius neleido. Dabartinė bažnyčia (projekto autorius inžinierius Mečislovas Titenbrukas) pastatyta 1897-1902 m. ir netruko 1905 m.pasižymėti smurto protrūkiu, kai susimušė lenkų ir lietuvių parapijonys kuria kalba vesti Velykines pamaldas. Bažnyčia nukentėjo 1915 m. per apšaudymą. Būsimasis kardinolas Vincentas Sladkevičius čia laikė savo pirmąsias Mišias, čia buvo ingresuotas Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta.

Žaslių bažnyčios šventoriuje palaidoti kunigai, žydų gelbėtojas Juozapas Stakauskas, kardinolo Vincento Sladkevičiaus motina Uršulė, kunigaikštienė Joana Giedraitienė, yra didikų Zaleskių šeimos laidojimo rūsys. Dailininkas, Mickevičiaus,Verleno, Tiškevičiaus raštų, Vilčinskio "Vilniaus albumo" iliustratorius Antanas Zaleskis buvo vienas iš 1863 m. sukilimo organizatorių, bet buvo įskųstas ir su nepilnamečiu sūnumi (jau buvo našlys) ištremtas į Viatką, amnestuotas be teisės gyventi Lietuvoje (caro įsaku gavo mėnesį laiko Vilniuje susitvarkyti reikalams) apsistojo Varšuvoje, Krokuvoje, Nicoje, galiausiai-Florencijoje.

Žaslių bažnyčia.

Žaslių bažnyčia.

Žaslių bažnyčia ir Kristaus kančios koplyčia. Koplyčia stovi senos medinės bažnyčios altoriaus vietoje.

Žaslių ežeras.

Gražūs tie mūsų kryžiai.

Rūpintojėlis. Žvilgnis kaip daug mačiusio žmogaus-pavargęs, bet nenustebęs.

Kryžius tremtiniams.

Kvietimas atsigaivinti. 

Gyvybė ras būdą.

Pagrindinėje Vytauto gatvėje daug įvairių namų. Čia galima daryti kokį nors visai rimtą architektų simpoziumą. Miestelyje taip pat vyksta daug statybos darbų. 

Namas Vytauto gatvėje.

Žalias namas.

Namas Vytauto gatvėje.

Labai prastos būklės namas. Gaila, labai gražus.

Žydus kurtis Žasliuose paskatino prekybinis kelias iš Kauno į Kėdainius. Pirmos žinios apie Žaslių žydus yra iš 1555 m. skundo Žygimantui Augustui, kad Trakų vaivada kelia jiems grėsmę ir šis buvo nubaustas. XVIII a. minima buvusi sinagoga- "medinė, didelė ir veikianti be karaliaus ar vyskupo leidimo". Gaisras 1905 m. sunaikino daug namų ir Žasliuose stovėjusias medines sinagogas, paskui jos buvo atstatytos mūrinės, dvi (kaip pastatai) išliko iki mūsų dienų. Iki Antrojo pasaulinio karo Žasliuose gyveno trys nemažos tautinės bendruomenės: lietuviai, lenkai ir žydai, vyresnieji gyventojai dar prisimena ir karaimus. Žasliuose buvo trys restoranai, arbatinės, veikė daug manufaktūrų, turgus. Tipiški žydų namai pažįstami iš puošybos plytomis ir dvivėrių durų į gatvės pusę. Kaišiadorių, Žiežmarių ir Žaslių žydai  1941 m. buvo sušaudyti Strošiūnų miške. Didelė dalis žydų paveldo mūsų miesteliuose nunykusi arba kardinaliai pakeista sovietmečiu. 

Buvusioje sinagogoje- Tradicinių amatų centras.

Tradicinių amatų centras, deja, savaitgaliais nedirba. Vidurvasaris (tik atšokinėjome Jonines), vietinis turizmas ant bangos, bet štai čia lankytojų laukia unikali turistinė pramoga-"pabučiuoti spyną". Žemai lenkiuosi Kaišiadorių turizmo informacijos centrui, kuris sezono metu dirba ir šeštadieniais- norėtųsi, kad geras pavyzdūs būtų užkrečiamas. Aš viską suprantu apie "mažas finansavimas" ir "trūksta darbuotojų", bet uždarytomis lankytinomis vietomis turistų nepriviliosime. O ir aš į Žaslius dabar jau negreit susiruošiu. Į drožinėtas druskines ekspozicijoje pavarvinu seilę per stiklą. "Tyla-gera byla, panele Kūtvėla."

Bareljefas Leopoldui Godovskiui.

Žasliai susiję su dar viena neeiline asmenybe- muziku Leopoldu Godovskiu, vienu žymiausių XIX a. pab- XX a.pr. pianistų. Jo gimtinės vietos paieška-detektyvas, kokių pilna visoje Lietuvoje. Dažnai tokiose paieškose koją kiša netikliai užrašyti ar pakitę vietovardžiai. Štai kad ir jau minėtieji didikai Zaleskiai- esu šią pavardę mačiusi parašytą Zalieskiai, Zaleckiai...Mano šviesios atminties močiutės mergautinė pavardė-  Zaleskytė, nors kai kuriuose dokumentuose išduota Zaleckytė. Pats Leopoldas Godovskis dar gyvas būdamas piktinosi savo biografais, kurie tingėdavo žemėlapyje pasiieškoti jo gimtųjų Sozly. Ar tai iš tiesų Žasliai? Klausimas ir šiandien atviras. Bet jo tėvai ir seneliai minimi įvairiuose carinės Rusijos dokumentuose netolimuose Širvintose, Gelvonuose, Šešuolėliuose. Šeimos pavardė irgi neišvengė korektūrų- Gudovski, Godowski...

Leopoldo tėvas buvo felčeris, motina dirbo akušere. Leopoldo tėvas mirė nuo tuo metu šalį siaubusios choleros epidemijos. Našlė su sūnumi persikėlė į Vilnių, juos ėmėsi globoti motinos draugai Passinokai. Passinokas buvo mokęsis Leipcigo konservatorijoje, prekiavo muzikos instrumentais. Leopoldui puikiai sekėsi griežti smuiku, bet visgi jis svajojo tapti pianistu. Paslapčia ėmė mokytis skambinti fortepijonu, daug pasiekė savarankiškai. Namas, kuriame jie gyveno, buvo dabartiniame Šnipiškių rajone, kur gyveno daug Vilniaus žydų. Gastrolės nuvedė Leopoldą Godovskį į Karaliaučių, kur jį pastebėjo iš Raseinių kilęs pirklys ir bankininkas Saliamonas Feinbergas ir parėmė talentingo atlikėjo studijas Berlyno konservatorijoje. Ją jaunasis talentas metė po keturių mėnesių ir, lydimas motinos ir šeimos draugo Passinoko, išvyko  į JAV. 

JAV Leopoldo Godovskio gerbėjų tarpe buvo iš Vilniaus kilusio milijonieriaus ir filantropo Leono Saxe šeima, Leopoldas vedė jo dukrą. Pianistas koncertavo daugelyje pasaulio šalių, tuomet buvo geriausiai apmokamas pianistas ir fortepijono pedagogas. Jo namuose lankėsi tuometinis žvaigždynas: Einšteinas, Čaplinas, Rachmaninovas, Šymanovskis, Kreisleris... taipogi, jo aplinkoje buvo daug litvakų, svetingai buvo priimtas Jaša Heifetzas. Pianisto sūnus vedė Georgo Gershwino seserį, kurios motina Rose Bruskin buvo vilnietė (kitur jos gimimo vieta kažkodėl nurodomas Sankt Peterburgas), buvo smuikininkas, koncertmeisteris, bet labiausiai visgi išgarsėjo spalvotos fotografijos technologijos sukūrimu, kurią nupirko firma "Kodak". Leopoldo Godovskio duktė Dagmar buvo garsi nebyliojo kino aktorė.

Leopoldo motina ištekėjo už gydytojo Hermano Rosahnsky, irgi emigravusio į JAV iš tuometinės Rusijos imperijos.

Kas čia bus?

Labai gražios karpytos užuolaidos.

Įdomios architektūros namas.

Centrinė Žaslių aikštė.

Taigi, tas geltonas namas į Lietuvos filmografiją įėjo 1972 m. kaip smuklė, į kurią raktų pasiimti ėjo garsusis svieto lygintojas Tadas Blinda, bet aikštėje pašautas mirė.

Gražus informacinis stendas Žasliuose.

Centrinė Žaslių aikštė ir paminklas Žaslių 555-sioms metinėms. Vidmantas Gylikis, 2012 m.

Ne naujiena, kad laimingiausias turistas yra pavalgęs ir pasysinęs. Pirmąjį klausimą išsprendžiau dar iš namų įsidėjusi savo keptų mielinės tešlos bandelių su cinamonu, pasilepinau ledais ir kokakola  vietinėje maisto prekių parduotuvėje. Čia dažnai trumpam apsiprekinimui sustodavo automobiliai- žmonės skubėjo prie ežerų. O dėl antrojo klausimo turėjau rimtų abejonių, nes internetas šiuo klausimu antrina Tadui Blindai. Man pavyko išgūglinti, kad atnaujintame bibliotekos pastate yra įrengtas viešasis tualetas, bet buvo neaišku, ar ta biblioteka dirbs šeštadienį. Tačiau čia reikia spausti dešinę projekto autoriams, kurie šias turistams aktualias paslaugas iškėlė į vidinio kiemo pusę.

Renovuota Žaslių biblioteka. Čia yra ir Žaslių seniūnija. Pastatas tapo energetiškai taupus, priėjimas 
pritaikytas žmonėms su negalia. 

Pandusas į viešąjį tualetą. 

Foto įrodymas, kad nesakytumėte, kad Kūtvėla čia viską išsigalvojo. 

Labai švariai užlaikomas, yra muilo, tualetinio popieriaus. Šiuo klausimu viskas geriau, nei Kaišiadoryse, bet gal ir žmonių srautai čia mažesni. 

Kavomatas.

Maišikliai, dangteliai-tik imk. 

Toliau trepsiu Vytauto gatve. Praeinu turbūt labiausiai nušiurusį miestelio pastatą- autobuso stotelės parodiją, tarp reisų tarnaujančia miestelio sąvartynu. Netoliese parduodama tai, kas liko iš kažkada buvusio namo. 

Langas į gamtą.

Laukia savo pirkėjo. O gal jau rado?

Labai fainas namukas.

Statkūniškių ežero paplūdimio takas įrengtas 2020 m. Pušynėlyje pastatyti atminimo ženklai Didžiosios Kovos apygardos partizanams ir sovietų nužudytų vietinių gyventojų atminimui.

Koplytėlė. Proj. Stasys Petrauskas, 1990 m.

Informacinis stendas.

Ežeras.

Gražiai sutvarkytas gerbūvis.

Sūpynės su vaizdu. Deja, per aukštai įkeltos.

Kryžius.

Kryžius.

Partizanų atminimui.

Didžiosios Kovos apygardą įkūrė Žalias Velnias, kurio takais prieš kelis metus žygiavome. Apygardai priklausė 900 partizanų. 

Prisimename Frank B.Mast.

Frank B. Mast- Žasliuose gimęs teisininkas, katalikų veikėjas Balys Mastauskas (1889-1961). Pirmą kartą emigravo į JAV su tėvais 1906 m., studijavo Lozanoje Šveicarijoje, grįžo į JAV. Ten baigė Detroito teisės kolegiją ir tarnavo  JAV karinės aviacijos leitenantu. Nuo 1918 m. pasitraukė iš antyvios tarnybos ir įsijungė į Lietuvos išlaisvinimo darbą. Jis gerai suprato viešosios nuomonės svarbą ir spaudos galybę, tuom išmaniai naudojosi. Jo pastangomis 1918 m. lietuvių delegacija gavo audienciją pas JAV prezidentą Vudrą Vilsoną. Versalio Taikos konferencijos metu B. Mastauskas įsitikino, kaip mažai apie Lietuvą žino pasaulis, todėl ėmėsi viešinimo kampanijos. Šiai idėjai pritarė ir tuomet Lietuvos delegacijai vadovavęs užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras. Be pastangų padėti Lietuvai iškovoti laisvę ir tarptautinį pripažinimą, dirbo universitete, dėstė romėnų teisę. Paskirtas Ilinojaus valstijos prokuroro padėjėju, tardė žinomą nusikaltėlį Al Capone. Taipo rašė poeziją. Rinkinys išleistas po autoriaus mirties, saugotas Lozoraičių bibliotekoje, dabar perkeltoje į mūsų Nacionalinę biblioteką.

Atskiras ačiū už gerai matomose vietose sudėtas kelio nuorodas.

Senųjų žydų kapinių link.

Baigiasi asfaltas, prasideda žvyrkelis.

Miškelyje-senosios žydų kapinės.

Saugomas valstybės.

Apsilankymo ženklai.

Atsikvepiu pakelėje, šešėlyje. Baigiasi vanduo. Nuo čia jau grįžinėsiu atgal, pakeliui dar noriu pabandyti apžiūrėti bažnyčią, užsukti į miestelio kapines ir, jeigu liks laiko, aplankyti kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę. Saulė plieskia negailestingai, bet nieko nepadarysi-reikia judėti traukinio link. 

Žasliai: paplūdimys ir bulvynas. Ar ne puikus tandemas?

Graži šiandien diena.

Žmonės pulkuojasi prie ežerų.

Šventoriaus tvora. Bažnyčia buvo uždaryta.

Svarbu-pozityvus mąstymas bet kokioje situacijoje.

Man patinka tokie šulinių dangčiai.

Labai gerai, kad prie miestelio kapinių yra toks stendas. Puikus pavyzdys kitoms savivaldybėms.

Savanorių kapai Žaslių kapinėse.

Kelionė atgal sunki. Saulė aukštai, vandens mažai, pakelė nepatogi, padai dega kaip ant ugnies. Stumiuosi lėtai, kartkartėmis prisėdu atgauti kvapą, pamirkau basas kojas šaltame upelyje. Ačiū, mažoji Dumsia! Bet koja už kojos ir pripėdinu geležinkelio pervažą. Neužsukti rodyklės kryptimi būtų gėda- žmogus sovietmetį perėjo, o aš 800 metrų nenueisiu? Čia pat namo kieme sukiojasi keletas vyriškių, pasiprašau vandens. Atneša visą ąsotį. Duok Dieve jums sveikatos, mano gerieji Žmonės! 

Kelio nuoroda.

Būsimasis kardinolas gimė 1920 m. Guronių kaime. Baigė Kauno jėzuitų gimnaziją, mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Pirmąsias Mišias aukojo Žaslių parapijos bažnyčioje 1944 m. Dirbo dvasininko darbą, 1956 m. Kaišiadorių vyskupas pal. Teofilius Matulionis suteikė garbės kanauninko titulą, 1957 m. Pijus XII nominavo Aboros vyskupu ir paskyrė Kaišiadorių vyskupo sosto augziliaru "sedi datus" t.y. jis taptų vyskupu po savo pirmtako mirties. Tais pat metais pal. Teofilius Matulionis slapta konsekravo Vincentą Sladkevičių vskupu. Sovietai neleido eiti pareigų, bet visgi 1988 m. šv. Jonas Paulius II pakėlė jį kardinolu, po metų tapo ir Kauno arkivyskupu. Kaune gyveno kaip emeritas po 1996 m., kai atistatydino pagal bažnytinės teisės nuostatas. Mirė 2000 m., palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje. 

Kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškės vietą žymintis kryžius.

Guronyse įrengtas sakralinis Rožinio slėpinių kelias. Čia įrengtos penkios koplytėlės ištapytos religine tematika, taipogi prisimenami ir įvairūs gražūs ir jautrūs Lietuvos istorijos momentai. Freskas nutapė dailininkas, skulptorius ir profesorius Antanas Kmieliauskas. Prieš kurį laiką buvau infoture Panevėžio rajone, ten lankėmės Bistrampolio dvare, jame esančioje koplyčioje freskas irgi tapė šis menininkas, todėl jo braižas man jau atpažįstamas. Čia yra ir rekolekcijų namai, užsiėmimus veda seserys eucharistės. Įdomioji statistika: nuo geležinkelio stoties čia beveik 3 km arba 40 min arba 6000 suaugusio žmogaus žingsnių. Žingsnių nematavau, bet kas praktikuojate tuos gudrius žingsniamačius, tai galite išbandyti ar tikrai čia yra 6000 žingsnių. Lauko akmuo Švč. Mergelės Marijos statulai buvo atgabenta nuo Kruonio hidroelektrinės, statula iškalta iš balto akmens, atgabento iš Indijos. Parkas pašventintas 2006 m. 

Gaivinuosi gerų Žmonių duotu vandeniu ir dairausi. Tyla, ramybė, karštis ir mėlynas dangus. Koplytėlė atidaryta, tai prisėdu vėsioje patalpoje atgauti kvapą, pamedituoti. 

Rožinio slėpinių parkas Guronyse.

Ir saugok mus nuo karo...

Koplytėlė.

Koplytėlės interjeras.

Freska ant lauko kplytėlės.

Freska ant lauko koplytėlės.

Laukti ir augti.

Lauko koplytėlės.

Pjūtis didelė, o darbininkų maža.

Spaudos draudimo gadynė.

Lėtai kepurnojuosi link geležinkelio stoties. Pūsles ant padų jaučiu, nors dar nemačiau. Fortūna nusprendžia, kad man šypsotis šiandien jau užtenka, todėl keturiomis minutėmis pavėluoju į Vilniaus traukinį. Kito traukinio laukiu pusantros valandos. Kažkodėl užrakinta laukiamoji salė, todėl tenka gelbėtis pavėsyje priestotyje. Laiko yra, nulapatoju iki vietinės "Aibės". Pradeda rinktis žmonės, įsišnekame taip, kad vos nepavėluojame įsėsti į traukinį. Nuo to karščio, matyt, man visai galvelė susisuko. Vietų atsisėsti yra, nors traukinys artipilnis. Pasiguodžiu traukinio palydovui, iš kurio perku bilietą, tai pataria išbandyti kažkokią "IKI" žingsnių programą. Reikės pasidomėti, gal kokią morką "nueisiu". 

Nudegiau baisiai, bet Vilniaus stotyje vaistinė jau uždaryta. Artimiausiomis dienomis gelbsčiuosi liaudies medicina, kol į paštomatą atkeliauja internetu užsakyti gydomieji kremai. Namie turiu ibumetino ir aspirino, laiptinėje ant palangės auga bendruomeninis alijošius, kurį vis palaistau. Taip sakant- geriau plius trisdešimt nei minus trisdešimt. 

Ar esate buvę Žasliuose ar jų apylinkėse? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Alijošaitė-Agurkaitė