Viena smagi Kauno diena

Tai štai, pagaliau, vis burbėdami dėl orų prognozės, išsiruošėme į ilgai lauktą savaitgalio kelionę į Kauną. Kadangi planavome tik vieną nakvynę ir dienos išvyką, važiavome pasiėmę tik būtiniausius daiktus kuprinėse (tačiau, kaip praktika rodo, prireiks tai, ką palikai namie ant sofos). Važiavome dviaukščiu traukiniu (18 LT), kuris jau savaime yra atrakcija. Šalia mūsų sėdėjo šeima, kurios gal kokių 12 metų sūnus važiavo tokiu traukiniu pirmą kartą, tai jis, garsiai žavėdamasis, visą kelią tikrino traukinį pradedant tualetu pirmame aukšte baigiant garsiai atsidarančia šiukšliadėže šalia mano sėdynės; viską darė, tik po ratais nelindo. Dėl kažokių rinkos ekonomikai nežinomų priežasčių 9.00 ryto šeštadienį Kauno geležinkelio stotyje nedirbo nė viena kavinė, kas numarino visas mūsų viltis papusryčiauti tik atvykus. Tai smurkštelėjome į pirmą pasitaikiusią maitinimo įstaigą netoli autobusų stoties, kuri neprekiavo tik kava ir pyragaičiais, ogi pataikėme į čeburekinę.

Čia tokio dydžio čeburekus Kaune kepa. 

Pūčkoriai- Vilnios perlas arba Kūtvėla visiškame sutrikime

Pūčkoriuose esu buvusi dar tais laikais, kai buvau tik įpusėjusi anglų filologijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar tai Edukologijos universitetas, o mano tėtė vis būna pavadina po senovei-Pedagogikos institutu). Tada labai intensyviai domėjausi Japonija, žiūrėjau anime, mokiausi japonų kalbos. VDU Kaune turėjo daug studentų iš Japonijos pagal studentų mainų programas, kurie mielai penktadieniais atvažiuodavo į Vilnių, okupuodavome tada "Baltus dramblius" ir mokydavomės japoniškai. Į Pūčkorius vieną  tokią pažįstama japonę Miki ir vedėmės. Kaip toje dainoje, "per pievą per rugius" ėjome visą kelią pėsti nuo Antakalnio, o ėjome ilgai irgi sušilome, pabraidėme dar Vilnioje, o iš Belmonto restorano teritorijos mus tyliai ir mandagiai išprašė padavėjas, nes  kieme išsitraukėme savo sumuštinius. Paskui kartą dar esu buvusi tenais prieš porą metų šašlykų valgyti, bet pamenu, kaip ta auksinė žuvelė, tik atskirus epizodus. Kai tik perskaičiau 15 minSutvarkyta Pūčkorių atodanga laukia lankytojų straipsnį, tai žaibiškai ir susiruošiau. Tiek tos ir ruošos-fotoaparato akumuliatorių pakrauti ir vandens buteliuką nusipirkti, patogiausia atvykti yra visuomeniniu transportu  iki stotelės "Girininkija" 44 maršruto autobusu nuo Žaliojo tilto. Nuo jos teks kiek paėjėti atgal iki "Belmonto atodangos" ženklo. Kiek esu mačiusi 44 maršruto autobusus, visi jie yra žemagrindžiai ir nauji, o ne kokie karstai ant ratų, kur dažniausiai į Justiniškes paduodami.

Atnaujintas priėjimas prie atodangos susideda iš dviejų dalių: laiptų ir pandusų neįgaliesiems. Pandusai dar puikiai tiko mamoms su vežimėliais ir trims vyrams su alaus stiklinėmis ant didelių pilvų pasidėtomis. Atodangos prieigos atnaujintos ES lėšomis-tai dar viena proga pasidžiaugti naryste ES.

Pirmi žingsniai nauju keliu Pūčkorių atodangos link.

Dėmesio besiruošiantiems į gamtą! (N-18)

 Kauno marių regioninis parkas informuoja:

Kauno marių regioninio parko informacija. 

Antakalnio turistinių galimybių sudija su Kūtvėla

Nors yra plačiai žinoma, kad savam krašte pranašu nebūsi, turistu savam mieste būti netgi labai įmanoma. Šiandien ištaikiau neblogą orą pusdieniui patyrinėti seniai susiplanuotą Antakalnio maršrutą. O kadangi jis seniai susiplanuotas, Googe Maps pažymėtas, perskaitytas ir sukramtytas, tai ir pamiršau pasiimti. Skubėjau, nes orai neprognozuojami, reikia naudotis, kol nelyja, tai numojau ranka-mieste tai ne kaime, nepasiklysiu. Gal.

Geriausias taškas atakuoti Antakalnį taip, kad pasijustų visa jo Via Sacra aura, yra nuo Taikomosios dailės muziejaus. Daug pasipiktinimo dėl "medelių kirtimo" sulaukęs Aukštutinės pilies kalnas šiandien mūrais iš tolo vilioja akį. Kažkaip jau ir nebeprisimenu jo paskendusio ūksmingame medžių žalumyne, nors rudens spalvos Vilniuje būna fantastiškos. Istoriškai žiūrint, kalnas-piliakalnis negalėjo būti apaugęs medžiais, nes palengvintų priešui užlipti ir ne tokie efektyvūs būtų ant tų nelabųjų galvų pilami karšti skysčiai. Be to, vokiečiai karo metais ten dar ir tunelį sugebėjo išsirausti, kuris dabar vis ima ir pasmenka. Reikia pripažinti, kad atstatytas pastatas būtų bent jau vizualiai labai patrauklus dalykas, bet ar atlaikytų pats kalnas? Kol kas ropščiuosi į viršų tiktai kai reikia kokiam svečiui iš užsienio parodyti, jie visi kažkodėl labai nori pamatyti panoramą nuo viršaus (matyt Šv. Jono varpinės apžvalgos aikštelė dar nėra tiek reklamos išeskaluota). Reiktų pabandyti įyvendinti tą projektą dėl kavinės, manau tikrai lankytojų pagausėtų ir motyvacija apsilankyti sustiprėtų.

Aukštutinė pilis ir laivelis.

Ar audra gali būti graži?

Vakarykštis didelis audros debesis su mažai lietaus, užklojęs dangų virš mano lango.



Kaip manote, ar audra gali būti graži? Kokius gamtos reiškinius teko stebėti?

Su meile ir antklode ant galvos,

Kūtvėla Audrytė