Kelionė į Provansą, šeštoji diena: Marselis. Geroji Mamytė, Ifo pilis, kruizas į kalankas, garsioji žuvienė.

Marselis buvo įkurtas graikų 600 metais pr.m.e. ir šiandien yra antras pagal dydį Prancūzijos miestas ir, turbūt, mažiausiai prancūziškas. Apie jo įkūrimą yra sukurta ir legenda. Vienas toks veikėjas vardu Protis (na, na, nesijuokit) ieškojo naujos vietos įkurti prekybos punktą finikiečiams ir aptiko Viduržemio jūroje Lacydono įlanką, turinčią gėlo vandens ir apsaugotą uolomis. Protis buvo pakviestas sudalyvauti bankete, kurį iškėlė Ligūrijos genties vadas savo dukters Gyptis jaunikiams. Banketo pabaigoje Gyptis taurę vyno pasiūlė ne kam kitam, o Protis. Na, kur jau dėsies, teko ženytis (kaip jau minėjau, nuotakos tėvas-genties vadas, o bankete gentiečių daug turėjo būti, ginkluoti visi. Meilė ateina paskui.). O gyventi jaunoji pora įsikūrė netoli Lacydono, o iš jų gyvenvietės ir gimė Marselis. Šis miestas yra laikomas vienu iš pirmųjų graikų uostų Vakarų Europoje, tai buvo ir pirmoji gyvenvietė gavusi miesto statusą Prancūzijoje. Ginantis nuo jungtinio etruskų, kartaginiečių ir keltų aljanso, graikai glaudėsi prie stiprėjančios Romos. Tokios abipusiai naudingos draugystės dėka miestas klestėjo kaip grandis tarp Galijos, norinčios romėnų gėrybių ir vyno, ir Romos, norinčios naujų produktų ir vergų, iki Julijaus Cezario atėjimo į valdžią. Ankstesniame reportaže jau minėjau, kad Marselis palaikė sukilusį Pompėjų, kuriam visgi nepasisekė nuversti Cezario, ko pasekmėje miestas buvo nusiaubtas, laivynas konfiskuotas. Būtent Marselyje, kai ateina krikščionybė, stebuklingai laivo katastrofoje išsigelbėja Šv. Marija Magdalietė. Na, o po Romos imperijos žlugimo barbarai ten viską gerai paniokojo. Maždaug taip:

Sack of Rome. Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Sack_of_Rome_(410) (c) Uploadalt

Kelionė į Provansą, penktoji diena: Baux-de-Provence, Arlis, ir Marselio užuominos.

Kelionės po romėniškuosius griuvėsius ieškant Provanso tęsiasi toliau. Šiandien ankstėliau iš ryto, prieš turistų ordas, skubame į Baux (tarti: "bo") miestelį. Kadaise čia buvo trubadūrų kultūros sostinė ir dvaras, bet šiandien tėra snaudžiantis mažas miestelis, pakibęs ant uolos. Jame yra net kokios trys gatvės, todėl žiūrėkit, kad nepaklystumėt. Ant 900 metrų ilgio ir 280 metrų aukščio uolos ir yra viduramžius menantis miestelis. Na, mena jis dar geležies amžiaus žmones, bet suklestėjo jisai tai viduramžiais. X a. pab. stipri feodalinė šeima jau tvirtai savo gniaužtuose laikė visą apylinkę, o XI a.pab. ši šeima jau buvo galingiausia pietų Prancūzijoje, po padu turėjusi 79 miestelius ir kaimus. Les Baux valdovai buvo tokie mandri, kad save kildino iš Baltazaro, vieno iš Trijų Išminčių (būtent taip, kai kuriose tradicijose jie ne Trys Karaliai, o Trys Išminčiai) ir tai atspindėjo savo herbe. Les Baux šeimyna sau leido ginklais pabarškinti prieš Provanso grafus, kas gal ne visada buvo išmintinga. Su šitais karingais princais rado sau prieglobstį ir garsiausi to meto trubadūrai. Les Baux dvare būdavo rengiami patys pačiausi dainų apie meilę turnyrai, kurių laimėtojas gaudavo karūną iš povo plunksnų ir bučinį nuo gražiausios damos (matot kokie, ne materialių gėrybių gviešėsi). Tačiau ir čia ne visada šviečia saulė- mirus Alix, paskutinei Les Baux giminės atstovei, valdas pasiėmė Provanso grafai, o vėliau jos perėjo Prancūzijos karūnai. 1528 m. kraštas išgyveno nedidelį renesansą, bet netrukus tapo protestantų tikėjimo centru ir Liudvikas XIII 1632 m. įsakė sunaikinti šį tikėjimą kartu su pilimi ir jos sienomis. Šitą purviną darbą atliko ne kas kitas kaip kardinolas Rišeljė, pasikvietęs Les Baux valdovą pas save ir jam nesant namie įsakęs savo armijai pulti. Juodosios technologijos, ne kitaip*.1642 m. miestas buvo atiduotas Grimaldi šeimai, kurie valdė Monaką, ir pasivadino Baux markizais. Būdamas prancūziškas titulas, jis perduodamas tik pagal vyrišką liniją (meh :P).

"Baux" provansiečių kalba reiškia "uola". 

Kelionė į Provansą, ketvirtoji diena: Montelimaro nuga, Oranžo antikinis teatras, Gardos akvedukas ir vyno degustacija.

Provansas, o tiksliau Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas, buvo užkariautas romėnų dar II amžiuje pr.m.e ir tapo pavadintas kažkaip nevaizdingai -Provincia Romana, t.y. "romėniška provincija", ir tiek. Kita vertus, kai Romos imperija driekėsi tokio dydžio, tai kur čia bus fantazijos visoms žemėms pavadinti. Vėliau Provansas buvo valdomas vietos grafų iš Provanso Ekso miesto iki 1481 m., kai tapo pavaldus Prancūzijos karaliui. Provanso žemė matė ir tokias asmenybes kaip Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikais išgarsėjęs politikas Mirabo ar kiek kitokiais žygdarbiais pagarsėjęs markizas de Sadas, jau nekalbant apie impresionistus dailininkus (iš kurių tada Paryžius juokėsi už pilvo susiėmęs). Nors jau virš 500 metų Provansas yra Prancūzijos dalis, jis yra išlaikęs savo savotiškumą, kalbą ir tradicijas, kaip kokia Žemaitija Lietuvoje. Ir, be abejo, reikia paminėti tikrąjį regiono šeimininką -mistralį. Tai vėjas, kuris "ir asilui ausis nurauna". Šis vėjas sugeba pasiekti 90 km/h greitį, o trukmė gali būti nuo vienos dienos iki visos savaitės. Tačiau jis, kaip tikras šeimininkas, ir yra atsakingas už 300 saulėtų dienų Provanse per metus. Namai gi savo ruožtu protingai statomi nugara į šeimininko parėjimo kryptį. Nieko nuostabaus, kad greičiausiu regiono gyvūnu vadinama sraigė.

Nuga (pranc. nougat) yra konditerijos gaminys iš cukraus arba medaus, kiaušinių baltymų ir kepintų riešutų, dažniausiai migdolų. Baltoji nuga yra minkštesnė, o rudoji-kietesnė. Šio saldumyno kilmė taip ir neišaiškinta, bet manoma, kad atsirado Pietų Europoje XV a. Gaminio pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio "nux"-riešutas. Šiandien daugelyje Europos šalių šis saldumynas asocijuojasi su Kalėdomis. Mes lankėmės gi nugos sostinėje Montelimaro meistelyje, kur vietiniame fabrikėlyje stebėjome jos gamybos procesą. Mūsų autobusas buvo pakeistas prancūzišku autobusu, kuriame nebuvo karšto vandens aparato, o prancūzai vairuotojai buvo praminti "goželiais", nes, matyt, be traktoriaus savo lauke nebuvo daugiau vairavę. Vienas jų dar ant galvos dėvėjo sombrerą ir nešiojo dirbtinių gėlių girliandą ant kaklo.

Nugos fabrikas.

Intarpas gurmanams: Provanso vynas

Kadangi pirmąją dieną kirtus Prancūzijos sieną ekskursinėje programoje jau buvo numatyta vyno degustacija (o, kaip žinia, gera pradžia-pusė darbo), manau esant tikslinga tam skirti atskirą pasakojimą. Nesidedu didele vynų žinove, pasakoju tiek, kiek manau esant reikšminga mano kelionei.

XIX a. vid. toks mažas kenkėjas Phylloxera užpuolė Prancūzijos vynuogynus. Pagrindinė atakos ašis- vynuogienojaus šaknis. Neilgai trukus, kadaise buvę vešlūs vynuogynai stirksojo kaip nuogi kelmai, primenantys ištisus vynuogynų kapinynus. Per sekančius trisdešimt metų užkratas persimetė visoje šalyje. Prancūzijos vyriausybė pasiūlė 300,000 frankų premiją tam, kas suras ginklą prieš kenkėją. Ko tik nedarė-nuo gyvos rupūžės užkasimo po vynuogienojumi iki laistymo baltu vynu, niekas negelbėjo.

Kol vieną dieną atsirado vaistas, toks visiškai net ne prancūziškas. Nors baisusis gyvis kilęs iš Šiaurės Amerikos, jų vynuogynai buvo jam atsparūs, todėl prasidėjo tam tikri hibridizacijos (įskiepijimo) procesai. Ištisus vynuogynus teko persodinti ir laukti kelerius metus, kol jie pradės nokinti vynuoges, ir paskui dar kelerius, kol subrandintos uogos tiks vynui. Taigi, iš esmės, didelė dalis Prancūzijos vynuogienojų savo genus atseka iš Šiaurės Amerikos (bet pasitaikė ir užkrato nepliestų Prancūzijos kampelių), nors EU hibridai nėra mėgstami. O štai vienintelis šiam baubui natūraliai atsparus vynuogienojas auga vulkaninės kilmės Santorino saloje Graikijoje. Du Pasauliniai karai taipogi prisidėjo prie daugelio Prancūzijos vynuogynų netekimo, nes juose vyko karo veiksmai.

Provanso kraštas pirmauja pasaulyje pagal pagaminamo rožinio vyno kiekį. Šis vynas mažai eksportuojamas, jis beveik visas suvartojamas tame regione, kur yra pagaminamas. Kai kurie žmonės sako, kad tai nei vynas, nei vanduo, nors ir turi beveik 13% stiprumą. Mano nuomone, rožinis vynas nei kvapo intensyvumu, nei skoniu tikrai neprilygsta baltajam ar raudonajam vynui. Jo kaina Prancūzijos supermarketuose gali nesiekti ir 5 EUR. Tačiau šioje vietoje turiu pastebėti vieną niunasą, kurį svarbu žinoti, keliaujant į Prancūziją. Vietinės reikšmės vynai ir maistas bus pakankamai brangūs, o kituose regionuose jų beveik nebus progos gauti. Atrodytų, kad plūstant tiek turistų (net ir tų pačių prancūzų), vietinė produkcija galėtų būti pigesnė, kad jos dar daugiau pirktų. Galbūt, bet ne Prancūzijoje. Vietinė produkcija bus nuo brangios iki labai brangios, nes ją vis tiek perka.

Mūsų ekskursijoje buvo numatytas Châteauneuf-du-Pape vyno degustavimas. Šio vyno klasifikacija man nelabai suprantama: vieni priskiria jį Provanso vynams (Provence-Alpes-Côte D'Azur), kiti jį atiduoda Ronos slėnio vynams. Pats gi miestas yra Provence-Alpes-Côte D'Azur regione pagal žemėlapius, bet ant vieno kito butelaičio puikuojasi užrašas Côtes du Rhône.

1308 m. popiežius Klementas V persikelia iš Romos į Avinjoną (apie Avinjono popiežius bus atskira tema) ir per sekančius 70 metų Avinjono popiežiai išpopuliarins vynininkystę šiame regione. Nors Šventieji Tėvai buvo mėgėjai gero Burgundiško vyno, jiems nesvetima buvo palaikyti ir vietines idėjas, 5-10 km aplink Avinjoną, upės Ronos slėnyje. Klementą V pakeitęs Jonas XXII išgarsino vietinius vynus kaip Vin du Pape, o šis terminas vėliau išsirutuliojo į  Châteauneuf-du-Pape, kas reiškė "naujoji Popiežiaus pilis", nes vieną tokią Jonas XXII sau ir pasistatė. Šiame regione auginama 13 rūšių vynuogių, iš kurių pagrindine laikoma Grenache rūšis.

Degustacijos metu mums leido paragauti tris vynus, vieną baltą ir du raudonus.

Degustacija vyko stovint (turbūt, kad daugiau tilptų?) aplink bačkas (romantika, škias), be jokių užkandėlių, savinikui pasakojant kodėl reikia pirmiausia pauostyti kamštį ir kodėl šalią vynuogienojų sodinamos rožės. Vyno degustacija kainavo 7 EUR žmogui, todėl gal ir nereikėtų reikšti ypatingų pretenzijų, bet žmogus jau toks padaras yra, kai nepatiko-tai nepatiko. Nu neskanūs tie vynai ir tiek, tegul ir Popiežiaus žemėse auga. Pavyko atsekti, kur mes konkrečiai buvome: Brotte.com (ENG)

Pastaba: daug vyno rūsių siūlo nemokamas degustacijas pavieniams lankytojams, bet lankytojai turi būti seriously minded about making the purchase.

Ar teko patiems ragauti rožinio vyno?

Su meile,

Kūtvėla Vynuogaitė

Kelionė į Provansą, trečioji diena: Šveicarijos Reino kriokliai ir Liucerna

Mūsų autobusas jau nuo pirmųjų kilometrų Vilniuje rodė kaprizus ir paskutinę transporto susidėvėjimo stadiją- pragariškas bildesys ant stogo, cypiantis katinas po kojomis, sugedęs kondicionierius. Palyginus su kitais dviem autobusais, kurie atvažiavo paimti kitų turistų iš Vilniaus, jis išvis atrodė kaip grabas ant ratų. Leidžiantis serpantinais Čekijoje "katinas" taip cypė, kad moterys vis klausinėjo, ar tik ne stabdžiai namo išėjo. Neapsikentę atakavome agentūras skambučiais ir pagaliau buvo nutarta vežti autobusą taisyti, kol mes pusryčiausime. Taigi, jam jau vėluojant 2 val. mūsų paimti, bimbinėjome po tą patį nedidelį vokišką miestelį.*

Imkit kam ko reikia. Tas narvelis būtų kokiam žiurkėnui pravertęs.

Uostėm rožes ir laukėm.

Pagaliau vidrudienį pajudėjome Šveicarijos link.