2013 m. spalio 16 d., trečiadienis

Kelionė į Kijevą: pirmoji diena.

Mintis pamatyti Kijevą kilo dar gegužę grįžtant iš Minsko, tik nesitikėjau, kad tai pavyks įgyvendint taip greitai. Po puikiai praleistos savaitės Baltarusijos sotinėje pamaniau, kad reiktų pasinaudoti tam tikrais privalumais kaip dar mano nepamiršta rusų kalba, lankomo krašto kultūrinis savitumas bei euro nebuvimas ir aplankyti Ukrainos sostinę. Ir štai užmatė mano žvitri akis internetuose irgi Feisbūkuose, kad Wizzair kompanija (čia vienos iš tų pigių oro linijų, kur iš moterų šakočius atiminėja, nes tie netelpa į rankinukus) skraidina į Kijevą už labai gerą kainą. Tokią gerą, kad net pinigų bankinėje kortelėje turėjau iškart užsimokėti. Skrydis truko kažkur 1 val. (bet oro uoste, be abejo, reikėjo būti žymiai anksčiau nei išvykimo laikas nurodytas ant bilieto). Svarbu atsiminti, kad keliaujant į Ukrainą reikalingas pasas ir pro akylą pasų kontrolę prasmukti su ID kortele tikrai nepavyks. Wizzair laukimo zona praėjus pasų patikrą labai mažytė, paprastas sumuštinis su vištiena ir majonezu kainuoja 9.90 LTL (!!!). Laukimo zonoje buvo du variantai stumti laiką: mokytis atmintinai savo pasą puslapis po puslapio arba stebėti priešais įsitaisiusią ukrainiečių lesbiečių porelę, kurios visą laukimo laiką meiliai čiupinėjosi. Turistai.

Išlipant (kadangi plepėjau su viena moterimi, klausėsi bent po dvi eiles iš abiejų pusių) pora sėdėjusi priešais mane man padavė kortelę su taksi telefonais, katrie yra ne žulikai ir ne brangininkai, nes mano pokalbio metu paminėta orientacinė kaina gauta iš hostelio privertė juos, švelniai tariant, krūptelėti. Kaipmat per praėjimo eilę (kol nusiėmėme rankinį bagažą ir apsirengėme) užvirė diskusija apie Kijevo taksi privalumus ir trūkumus. Man buvo toks kultūrinis šokas. Įsivaizduokite, susirenka kur nors būrelis lietuvių ir vienas sako: "Va vakar važiavau namo taksi "Greitvežata", kaip pigu buvo!", kitas pašnekovas svajingai priduria: "O vat mes visada užsisakome "Zvimbkbitute"-greiti ir tikrai pigūs", o trečias visus suniekina : "Niekus tauškiate, gerbiamieji, nėra geresnės taksi firmos kaip "Taksibeskiriamojoženklovita", ten vairuotojai su keleiviais pasisveikina. Ir baisiai pigiai veža!".

Pasų patikrinimo punktai Kijeve oro uoste bendri, nėra atskiros eilės ES piliečiams. Pareigūnas ilgai vartė mano pasą, žvelgė per didinamąjį stiklą, konsultavosi su kolegomis, klausinėjo kokiu tikslu atvykau, ar viena keliauju, ar pirmas kartas Ukrainoje. Kai stovi štampas pase, kad nebe pirmas, tai ir išsisukt neina. Bet esmi atpratusi nuo tokių kvotų ant rubežiaus, tai išsigandau, kad jeigu dar paklaus ir kur buvau pirmą kartą, o aš taip ir pasakysiu "Černobylis", tai mano kelionė į Kijevą ims ir pasibaigs oro uoste. Paskui mane protino hostelyje, kad reikia duodant pasą sakyti "Hello" ir nebus klausimų :-) Visgi praleido, matyt, patikima pasirodžiau.

Hostelyje buvau gerokai prieš įsiregistravimo laiką, bet mano urvelis kambarys buvo jau paruoštas. Buvau užsisakiusi vienvietį kambarį. Hostelio vyriškosios lyties gyventojai šmirinėjo po koridorius vienais labai labai labai aptemptais triusikėliais ir nusitvėrę dantų šepetėlius. Gal pas slavus taip įprasta? Iš to strioko net spynelę ant lagamino atrakinau iš kelinto karto, rankos drebėjo, net pamaniau, kad ne tuos rakčiukus pasiėmiau. Hostelis nebeturėjo miesto žemėlapių, todėl į dvyliktos valandos susitikimą garsiojoje Andrėjaus gatvėje nuvykau vidinio navigatoriaus, Kijevo metropoliteno ir gerų žmonių padedama. Metropolitenui pirkau magnetinę papildomą kortelę mokėti už metro, jos kaina 7 grivinos (UAH), paprašiau 10 bilietų po 2 grivinas, viso gavosi 27 UAH (valiutos kursas 10 UAH - kažkur 3,09 LTL). Nuvykusi į vietą pasiėmiau iš anksto suderėtą Kijevo miesto kortelę, apie kurią bus atskiras įrašas. Manėte, kaip tas klasika tapęs filmas sako, Stambulas-kontrastų miestas? Tai Kijevas ne ką mažiau spalvingas. Kur daugiau pamatysi prie traukinių stoties sėdinčias moteris su pasikabintais kartono lakštais "Квартира" ant krūtinės?

P1240283
Kijevo miesto kortelė.

2013 m. spalio 7 d., pirmadienis

Kelionių depresija?

Nebe pirmą kartą mane kelios dienos prieš kelionę ištinka keista savijauta. Vietoj to, kad iš jaudulio žibėtų akys ir virpėtų rankos apima tingulys ir keistos mintys, kad tos kelionės-vienas vargas, gal geriau tiesiog imti ir nieko nepaveikti namie tą savaitę? Paaiškinimo šiai būklei nėra-į skrydį jau atlikta registracija, užsakytas taksi iki nakvynės taško, pirmą kartą užsakytas vienvietis kambarys "kaip žmogui". Viskas tiesiog puiku, nebrangu, oras žadamas geras ir barščiai skanūs bus, kelionės planas žiauriai nesudėtinga ir seniai suplanuota. O savijauta vis tiek va tokia:

Nnnnnunuoriu.....nnnieko nnnunuoriu.....
Kas tai yra? Tai rimta? Kuom tai gydoma?

Su meile,

Kūtvėla Neramidūšaitė

2013 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

Antrasis Vilniaus knygų festivalis: kas paprastai nepatenka į bibliotekas?

Šį lietingą savaitgalį Vilniuje galima suderinti kelis malonumus-apsilankyti Valdovų Rūmuose ir pamatyti įstabaus grožio Žygimanto Senojo skrynelę, padovanotą dukrai Jadvygai kaip kraitį, apsilankyti naujai atidarytame Bernardinų sode (plano prašykite TIC prie Katedros) ir intelektualiai pasistimuliuoti Vilniaus knygų festivalyje. Jau nekalbant apie krepšinį, kai net bomžai autobusuose sako, kad "aplošim mes tuos bosnius" bei Tautų mugę ar Europos paveldo dienų renginius. Vilnius-puikus. Festivalio plakatas-nelabai, bet čia, matyt, menas. Kūtvėla meną mėgsta, bet ne visada supranta. 

Vilniaus knygų festivalio plakatas. 

Antrus metus iš eilės rengiamas Vilniaus knygų festivalis kviečia žmones susimąstyti apie tai, ką ir kaip mes skaitome. Festivalio metu prisistato leidyklos, leidžiančios knygas, kurios nesulaukia pakankamo skaitytojų dėmesio. Nenoriu rašyti, kad šios leidyklos leidžia per "rimtas knygas", nes kas tada yra "nerimta" knyga? Man labiau prie širdies terminas "nišinė knyga". Kaip ir pernai, šis festivalis surengtas "Titanike", kuris, atsidarius Bernardinų sodui, bus puikus traukos centras kultūringiems žmonėms- po pasivaikščiojimo gamtoje bus galima aplankyti parodas, o viešojo transporto sustojimas "Dailės akademija" yra tik pliusas. O tai paklausus ar žmonės žino tokį "Titaniką" Vilniuje, visi klausia, tai ką, Dikaprijus periskraustė?

Pagrindinė kritikos strėlė paleidžiama tokio tipo renginiuose yra tai, kad leidėjai, kad ir už centus, bando parduoti sandėliuose užsilaikiusias knygas. Iš tiesų, mačiau keletą kartono dėžių su "Viskas po 5 LT", bet jų kiekis tikrai neužgožė festivalio. Keletas leidyklų pristatė ir naujienas, kurias buvo galima įsigyti be knygyno antkainio. Apžiūrėjau visų leidyklų knygas, keletą rimtai pavarčiau. Nudžiugino, kad yra perleisti Jozefro Franko atsiminimai apie XIX a. Vilnių, I dalis. Ši knyga seniai išgraibstyta, nors bibliotekos ją turi (aš asmeniškai lankausi A. Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje). Joje rašoma, kad, pavyzdžiui, "Turtingiausiuose Vilniaus namuose laikydavo pulką tarnų, daugiausia baudžiauninkų. Juos išlaikyti, tiesą pasakius, nedaug tekainavo, bet jie prastai patarnaudavo, matyt, dėl girtuoklystės. tingumo ar nešvaros, kuria, beje, dažnai girdavosi. Kartą vasarą kunigaikštienė maršalienė Čartoriska nusiskundė jai prie stalo patarnavusio liokajaus dvokiančiomis kojomis; tas kuo naiviausiai atskė: "Ak, jeigu nusiaučiau, būtų dar ne taip !" Na, ir didikų gyvenime ne kas dieną šviečia saulė. O čia-mano šios dienos grobis:


M.K. Radvila Našlaitėlis, kaip ir visi Radvilos, pasižymėjo tuom, kad buvo LDK didikas, ATR valstybės ir karinis veikėjas, o dar ir kartografas. 1613 m. Amsterdame buvo išleistas vienas tiksliausių to meto LDK žemėlapis. O didžiąją savo kelionę į Jeruzalę jis atliko kaip įžado tęsėjimą: "Jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu Šventąjį Viešpaties Karstą". Šios kelionės aprašymas pelnytai vadinamas pirmuoju tarptautiniu lietuvišku bestseleriu. Kritikams iškart pasakau- kai Radvilų klausdavo, kurios tautos (lenkų ar lietuvių) atstovais jie save laiko, jie atsakydavo: "Mes-Radvilos". Daugiau rasite čia: LDK istorija: Bastūno kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio radiniai – bananai, chameleonai ir mumijos.
2009 m. buriuotojų grupė iš Lietuvos sumanė atkartoti šią, prieš maždaug 430 metų vykusią, kelionę ir per trejus metus su pertraukomis apsilankė 60-tyje svarbiausių Viduržemio jūros uostų. Jeigu knyga patiks, parašysiu recenziją.

Be knygų, randančių naujus namus, bus nemažai diskusijų, kurių programą bei festivalio darbo laiką rasite čia: http://www.knygufestivalis.lt

Su meile,

Kūtvėla Skaitantipopierinėknygaitė

2013 m. rugsėjo 9 d., pirmadienis

Bernardinų sodas Vilniuje: akimirkos ir įspūdžiai iš atidarymo.

Šį gražų rugsėjo savaitgalį žmonių jūra tvino išimtinai viena kryptimi- į Bernardinų sodą. Vieni ėjo smalsumo vedami, prisimindami savo jaunystės laikus ir dramblių fontaną bei "gazirofkę už 3 kapeikas", kiti ėjo piktumo vedami pasižiūrėti "kaip viskas išvogta", dar kiti tiesiog ėjo savęs parodyti ir kitų pažiūrėti. Pirmiau už mane suskubo pasižymėti visi didieji internetiniai portalai. Jų archyvuose pasikuitus galima rasti straipsnių su negatyviom potekstėm, bet jau atidarymo reportažai -tai kaip kvapą gniaužianti saulutės nulaižyta apsnigta Jungfrauhoch viršūnė. Bernardinų sodą atidarė Vilniaus meras A. Zuokas (čia tas niekadėjas politikierius, kurio kadencijos metu Vilnius vis puošiamas iki nukritimo, kurgi tai matyta, kad politikas gera darytų?), o palaimino brolis iš Bernardinų bendruomenės-taip sakant, ir žemiškoji, ir dangiškoji valdžios sudalyvavo atidarymo ceremonijoje. Kad geriau susigaudyčiau savo mintyse ir įspūdžiuose, pasidariau šiam projektui SWOT analizę: Strenghts, Weaknesses, Opportunities, Threats.

Bernardinų sodas atidarymo dieną.

2013 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

Sveikinu su Vytauto karūnacijos diena!

1430 m. rugpjūčio 15d. per Žolines planuota Vytauto karūnacija neįvyko, nes prie sienos pasiuntiniai buvo sulaikyti. Kai buvo numatyta kita data, 1430 m. rugsėjo 8 d., buvo planuota Vytauto Didžiojo karūnacija vėl neįvyko: nors imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis per pasiuntinius siuntė Vytautui karūną su dokumentais, tačiau lenkai juos vėl suėmė. Netrukus buvo numatyti dar viena karūnacijos data 1430 m. rugsėjo 29d. , bet pasiuntiniai su karališkomis regalijomis Vytauto vėl nepasiekė (ar imperatorius taip ir neprisiruošė pasiuntinius išsisųsti, ar vėl lenkai būdravo prie sienos ?). 1430 m. kapkričio 8d. suplanuota karūnacija neįvyko, nes spalio 27 d. Vytautas mirė. (Šaltinis : Voruta: Kur dingo karališkoji Vytauto karūna?

Skulptorius: Vincas Grybas.


Kaip visada susivėlusi Jūsų,


Kūtvėla