Išlipant (kadangi plepėjau su viena moterimi, klausėsi bent po dvi eiles iš abiejų pusių) pora sėdėjusi priešais mane man padavė kortelę su taksi telefonais, katrie yra ne žulikai ir ne brangininkai, nes mano pokalbio metu paminėta orientacinė kaina gauta iš hostelio privertė juos, švelniai tariant, krūptelėti. Kaipmat per praėjimo eilę (kol nusiėmėme rankinį bagažą ir apsirengėme) užvirė diskusija apie Kijevo taksi privalumus ir trūkumus. Man buvo toks kultūrinis šokas. Įsivaizduokite, susirenka kur nors būrelis lietuvių ir vienas sako: "Va vakar važiavau namo taksi "Greitvežata", kaip pigu buvo!", kitas pašnekovas svajingai priduria: "O vat mes visada užsisakome "Zvimbkbitute"-greiti ir tikrai pigūs", o trečias visus suniekina : "Niekus tauškiate, gerbiamieji, nėra geresnės taksi firmos kaip "Taksibeskiriamojoženklovita", ten vairuotojai su keleiviais pasisveikina. Ir baisiai pigiai veža!".
Pasų patikrinimo punktai Kijeve oro uoste bendri, nėra atskiros eilės ES piliečiams. Pareigūnas ilgai vartė mano pasą, žvelgė per didinamąjį stiklą, konsultavosi su kolegomis, klausinėjo kokiu tikslu atvykau, ar viena keliauju, ar pirmas kartas Ukrainoje. Kai stovi štampas pase, kad nebe pirmas, tai ir išsisukt neina. Bet esmi atpratusi nuo tokių kvotų ant rubežiaus, tai išsigandau, kad jeigu dar paklaus ir kur buvau pirmą kartą, o aš taip ir pasakysiu "Černobylis", tai mano kelionė į Kijevą ims ir pasibaigs oro uoste. Paskui mane protino hostelyje, kad reikia duodant pasą sakyti "Hello" ir nebus klausimų :-) Visgi praleido, matyt, patikima pasirodžiau.
Hostelyje buvau gerokai prieš įsiregistravimo laiką, bet mano
Kijevo miesto kortelė. |
Kol kas man garsioji menininkų gatvė nepaliko didesnio įspūdžio, bet visai kitas vaizdas buvo apsilankius tenais savaitgalį. Šiaip didžioji dalis Kijevo yra 45 laipsnių kampu ir visą laiką reikia kėblinti į viršų, vargšas turistas liežuvį greitai iškiša. Kaip pasakė mano sutikta ukrainietė, Kijevas- miestas ne slabakams. Jau buvo pietų metas, todėl dairiausi kur čia pasimaitinus. Keliaujant maitintis reikia ne kada nori, o kada yra galimybė. Netoliese aptikau restoranų tinklo "Puzata Xata" įstaigą, kur mūsų krašte įprasto "Lido" stiliuje yra visokio maisto-sriubos, karšti patiekalai, gėrimai, desertai. Pasiėmiau barščių, pasidėjau ant padėklo, jau eisiu, o šalia stovintis vyriškis paslaugiai dyvijasi-o pampuška? Ke, sakau aš, ką tas yr?
Barščiai su pampuška. |
Kadangi dar turėjau pusdienį laiko, nusprendžiau jį praleisti turiningai aplankant Šv. Sofijos cerkvę. Deja, pasitikėti mano pamėgtais In Your Pocket gidais kuom toliau, tuom labiau nebegalima. Jų teigimu, šis UNESCO pasaulio paveldo paminklas nedirba ketvirtadieniais (t.y. rytoj), o aš mėgstu viską susiplanuoti taip, kad visi lankytini tos dienos objektai būtų ant tos pačios metro linijos. Taigi, šiandien man teko nukrypti nuo kurso ir visai be reikalo, nes objektas lankomas 7 dienas per savaitę. Išties, informacija internetuose patvirtina juos nedirbant ketvirtadieniais, bet moteris bilietų kasoje buvo nuoširdžiai nustebusi tai išgirdusi.
Artimiausia metro stotelė yra Zoloti Vorota. Išėjus iš metro net loštelėjau atgal-pirmas įspūdis wooooooow nerealu!
Auksiniai Vartai. |
Jaroslavas Išmintingasis. |
Kijevo kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis aptvėrė dalį miesto gynybine siena, ir šitie vartai buvo tos sienos dalis, gynybinis bokštas. Virš vartų buvo įrengta nedidelė stačiatikių cerkvė su aukso kupolu, davusi vartams pavadinimą. Tuo pačiu šie vartai buvo ir pagrindinis įėjimas į Kijevą.
Kijevas -kavos miestas. Kava čia parduodama visur, miestas pilnas automobilių su kavos gaminimo aparatais. Taipogi, alkanam likti šansų nėra, nes čia karaliauja kioskai su visokiais valgomais dalykais. Man labiausiai patiko kavos sraigė.
Kavos sraigė. |
Šv. Sofijos cerkvė. |
Vartų bokštas su varpine. Lankytojams užrašas primena, kad varpais skambinti negalima. |
Po Bresto unijos (jeigu manote, kad Liublino unija buvo blogis, tai Bresto unija buvo dvigubas blogis) cerkvė perėjo unitams ir buvo apleista, išgrobstyta, nuluptas stogas; vakarinė siena nugriuvo ir užvertė pagrindinį įėjimą. Visą XVIII-XIX a. cerkvėje buvo vykdomi atstatomieji darbai. 1990 m. Šv. Sofijos cerkvė ir ją supantis pastatų kompleksas buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiandien tai yra vienas iš Ukrainos labiausiai lankomų turistinių objektų. Čia galima pamatyti didžiausią pasaulyje XI a. I p. mozaikų ir freskų sankaupą. Išties, vaikščiojau kaip pasakoje. Vienoje iš koplyčių galima pamatyti 6 tonas sveriantį Jaroslavo Išmintingojo sarkofagą. Deja, jo paties palaikai dingo per Antrąjį pasaulinį karą. Jaroslavo Išmintingojo sūnus, du anūkai ir proanūkis taip pat ilsisi čia. Grafičiai buvo nesvetimi ir tais laikais, tik ne piešiami buvo, o įbrėžiami, ir šiandien mokslininkai džiaugiasi rasdami 1018 metų įrašą.
Šv. Sofijos cerkvės vaizdas iš kavinukės. |
Gavusi dvasinio ir kūniško peno, trepsėjau toliau. Dar prieš įeinant pro Šv. Sofijos komplekso vartus priešais ją, tik per aikštę, pamačiau dunksant kažką nerealiai gražaus. O visai priešais Šv. Sofijos kompleksą stovi paminklas Bogdanui Chmelnickiui.
Bogdanas Chmelnickis. |
Bogdanas Chmelnickis ir Šv. Sofijos cerkvės kompleksas. |
Išradingi tie advokatai, reklaminasi va kaip. |
Šv. Mykolo auksabokštė cerkvė ir vienuolyno kompleksas. |
1108 metais kunigaikštis Sviatopolkas (po krikšto-Mykolas, Michailas) pradėjo statyti šią cerkvę prie dar savo tėvo funduoto vienuolyno, manoma, kaip padėką Arkangelui Mykolui už pagalbą kovoje. Cerkvės bokštai buvo auksiniai, todėl vėliau visas kompleksas ir gavo Auksabokščio vardą. XVIII a. vid. kompleksas jau buvo matęs nemažai perstatymų. Viena koplyčia buvo pavadinta Šv. Kotrynos vardu-manoma, kad taip Petras I norėjo atsidėkoti savo žmonai už pastangas išgelbėti jį nuo turkų nelaisvės per Prutsko kampaniją. Kita koplyčia buvo pavadinta Šv. Barboros vardu, kur buvo saugomos šios šventosios relikvijos. Sakoma, kad būtent šios cerkvės komplekso kieme Grigorijus Rasputinas pirmą kartą susitiko su caro šeima. 1930 metais šis cerkvės kompleksas buvo atiduotas liaudžiai perstatyti pagal naują politinę tvarką ir 1937 metais kompleksas buvo susprogdintas. Profesiorius N. Makarenko, atsisakęs pasirašyti naikinimą įteisinančius dokumentus, mirė Novosibirsko kalėjime. Suplanuotas sovietinis pastatas taip ir nebuvo čia pastatytas, o 1997-2000 metais vyko atkūriamieji darbai. Man šis pastatas paliko netgi didesnį įspūdį nei Šv. Sofijos cerkvė.
Netoliese yra funikulierius, kuriuo galima nusileisti žemyn besigėrint Kijevo panorama ir tada pėstute eiti Andrėjaus gatvės link. Mano lankymosi metu, deja, funikulierius buvo uždarytas remontui, todėl teko tursenti laiptukais. Visa laimė, kad žemyn. Tada dar perėjau visą Andrėjaus gatvę iki viršaus, kur ji pasibaigia. Šv. Andrėjaus cerkve. Sakoma, kad Apaštalas Andriejus išpranašavęs čia būsiant pastatytą miestą ir ant kalvos, kur miestas atsiras, jis pastatė kryžių-šiandien tai laikoma ta vieta, kur ir stovi šio apaštalo vardo cerkvė. Idėja čia pastatyti cerkvę kilo Jelizavetai Petrovnai. 1744 metais ji lankėsi Kijeve ir savo ranka padėjo čia pamatinį akmenį. Cerkvės statyba rūpinosi Jelizavetos mylimas architektas Rastrelli. Pats garsusi architektas buvo ir taip užimtas statybomis sotinėje, todėl į Kijevą atsiuntė savo patikimą architektą Mičiuriną. Šiam pavyko sėkmingai susidoroti su sunkumais, nes požeminiai vandenys po kalva kėsinosi nuplauti pamatus. Kadangi Jelizaveta norėjo asmeniškai rūpintis šia cerkve, jai nebuvo skirta parapija, nėra ir varpinės tikintiesiems kviesti į pamaldas. Deja, valdovė mirė nespėjus pabaigti statybų. Po jos mirties niekas, išskyrus vieną savanorį A. Muravjovą, nebesidomėjo šios cerkvės likimu. Po dviejų šimtmečių restauracijos veiklos cerkvė toli gražu nepriminė originaliosios Rastrelli minties, bet 1963 metais Vienoje rado jo brėžinius. Jų dėka, cerkvės fasadai buvo atkurti pagal originalius planus 1970 metais.
Andrėjaus gatvė ir Šv. Andriejaus cerkvė. |
Pati cerkvė labai nedidelė. Iš smalsumo žvilgtelėjau vidun, bet didesnio įspūdžio ji man nepaliko. Yra nedidelis ekskursijų biuras, bet taip ir nesupratau, kur tos eksursijos vedamos, nes pati cerkvė labai nedidukė ir iš išorės netgi įspūdingesnė nei iš vidaus. Jau buvo gerokai įdienoję, o Andrėjaus gatvės apačioje buvau aptikusi šokoladinę, todėl leidausi žemyn su ta mintimi kad tuojaus pasistiprinsiu puodeliu karšto šokolado. Jau buvo atsiradę daugiau menininkų/pardavėjų, ir vienas pasiūlymas mane užkabino- nuotrauka su ukrainietiško stiliaus vainiku. Netgi ne nuotrauka, o ištisa fotosesija!
Moteriškė sąžiningai kliksėjo mano fotoaparatu, liepė pozuoti tai prieš cerkvę, tai ne šalia automobilio, gynėsi nuo ją fotografuojančių turistų ir viena akimi sekė mano krepšiuką, paliktą prie jos stendo. Visas mano tuštybę patenkinęs malonumas kainavo 5 UAH. Čia gaunasi 2,50 LTL. Nu nesuprantu aš tų ukrainietiškų kainų, nesuprantu. Bet pati mintis verta dėmesio-įsivaizduokit kur nors Pilies gatvėje galimybę turistėms nusifotografuoti su aukštaitišku nuometu. Kad ir už 2,50 EUR. Arba su rūtų vainikėliu?
Po tokios nebrangios atrakcijos labai skaniai gėrėsi karštas šokoladas.
Karštas šokoladas. Toks tirštas, kad net šaukštelis stovi. 25 UAH. |
Štai taip praleidau savo pirmąją dieną Kijeve, o ir kitos bus ne ką prastesnės.
Su meile,
Kūtvėla Karštašokoladytė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą