Rusų turistai Lietuvoje: Kūtvėlos pasamprotavimai.

Neseniai informacinėje erdvėje pasirodė žinia, kad rusų turistai, atsižvelgiant į įvykius Kryme ir Lietuvos poziciją Krymo bei visos Ukrainos atžvilgiu, atšaukia keliones į Lietuvą ( vienas iš šaltinių būtų šis: Rusų turistų galime ir nebesulaukti: atšaukia keliones į Lietuvą ). Pagrindinė mintis yra tokia, kad Lietuva vieniems rusams nebeatrodo saugi šalis (daug turistų bijo būti persekiojami dėl savo tautybės), kitiems rusams nepatinka politinė Lietuvos pozicija ir jie tai priima kaip nepagarbą savo šaliai, todėl natūralu, kad nenori čia lankytis. Šiandien BTV žiniose buvo pateikti skaičiai, kad rusų turistai (turima omenyje Rusija ir Baltarusija) sudaro beveik 34% visų mūsų sulaukiamų turistų- skaičius išties įspūdingas. Ne be reikalo Vilnius-Minskas sujungtas tiesioginiu skrydžiu.

Labai nesinori politikuoti, bet turizmo nuo politikos niekaip neatskirsi. Kaip pavyzdį paimkime bevizį režimą (su Rusija jo svarstymas šio įrašo publikavimo metu sustabdytas)- štai naujausiais duomenimis lietuviams norint nuskristi porai dienų į Jungtinius Arabų Emyratus nepigios vizos nebereikės, o be politikų susitarimo tokie dalykai neegistuotų. Kitas pavyzdys- pernai metais Valdovų Rūmuose eksponuota istoriškai vertinga Žygimanto Senojo skrynutė, užsakyta Jadvygos Jogailaitės kraičiui pas Niurnbergo auksakalius. Šiuo metu ši skrynutė yra Sankt Peterburgo Ermitažo fonduose ir be tam tikrų politinių susitarimų tikrai nebūtų mūsų pasiekusi.

Žygimanto Senojo skrynutė iš Ermitažo rinkinių. Adomo Rutkausko nuotrauka. 

Rusų turistai, su kuriais man teko bendrauti, paliko labai gerą įspūdį. Labai mandagūs, inteligentiški, žingeidūs, nuoširdžiai grožisi Vilniumi. Vidutiniškai rusų turistas per dieną Lietuvoje palieka 333 LTL (šaltinis: Kodėl Lietuva patenka į rusų turistų TOP 10 ), jau nekalbant apie sumas, paliekamas didžiuosiuose prekybos centruose. Bet prašysiu nesuprasti manęs neteisingai, nes galimai mažėjantis rusų turistų srautas mane džiugina,- tai neabejotinai gali suteikti naudos mums patiems. Galima panagrinėti du scenarijus. 

Scenarijus Nr. 1. Kai tik pasirodė pirma informacija dėl galimai besitraukiančio rusų turistų srauto į Lietuvą, nemažai komentatorių rašė, kad Druskininkai priėjo liepto galą (čia vaizdingai pasakius, nes komentatoriai žodžių į vatą nevyniojo). Čia noriu pastebėti, kad, bendrai paėmus, mūsų krašte užkurta nebloga pinigų iš rusų turistų darymo mašina: dar vidurvasarį išperkami Naujametiniai žiburėliai, miesto renginiai rusų kalba, ekskursijos rusų kalba, rusakalbis personalas viešbučiuose ir parduotuvėse, meniu rusų kalba, ta erzinanti rusiška muzika...Rusų turistai reiklūs paslaugų kokybei, bet kainos ir kokybės santykis Lietuvoje tenkina juos taip, kad Druskininkai, jeigu tikėti, žiniasklaida, net tiesioginių skrydžių pasigedo. Ir štai rezultatas: mūsų turizmo ištekliai pasidarė nebeprieinami (finansiškai ir turistiškai) mums, lietuviams. Vieno Druskininkų viešbučio (kad nebūčiau apkaltinta antireklama, neminėsiu kurio) kainos internetiniame tinklalapyje siūlo nakvynę nuo 133 LTL/1 naktis, poilsio programą nuo 179 LTL /1 naktis+ sveikatinimosi paslaugos = dviejų nakčių su sveikatinimosi programa kaina prilygsta akcijinio skrydžio į Paryžių kainai. Nežinau kaip Jūs, bet aš asmeniškai rinkčiausi Paryžių-nepatriotiška, pripažįstu. Taigi, sumažėjus rusų turistų srautui, mūsų kurortai ir viešbučiai su europinėmis kainomis turėtų susigriebti ir persiorientuoti į vietinę rinką bei konkurencingomis kainomis atmušinėti Kūtvėlą nuo Paryžiaus. Aš ne prieš atostogas Tėvynėje, bet Jūs pabandykite paskaičiuoti savaitės apgyvendinimo kainas turui po Žemaitiją ir suprasite, kodėl tas Paryžius toks patrauklus ( kaip ir Roma, Milanas, Sardinija, ar Kosas). 

Scenarijus Nr. 2. Jis kur kas realesnis, nes nuleisti kainą yra labai nelietuviška, jau geriau viešbutis stovės pustuštis, ir to pasekoje mūsų turizmo sektoriaus dalyviai turės į susidariusią situaciją reaguoti kūrybingai, atsakingai, ir- svarbiausia- greitai. Daugeliui  tektų paplušėti pramokstant anglų kalbos (vokiečių, ispanų kalbų mokėjimas būtų privalumas, o rusų kalba buvo netgi palengvinimas dirbant turizmo srityje, nes daugelis mūsų jos dar nepamiršo) ir nukreipti reklamos srautus į Vakarų ir Šiaurės Europą. Jeigu rusų turistus į Lietuvą dar traukia bendra šalių istorija, tai mano paminėtų krypčių turistams pritraukti reiktų pakeisti bene visą turizmo koncepciją ir palaužyti galvą, kaip jiems konkurencingai ir įdomiai pristatyti mūsų kraštą. Vienas vargas, tiesiog nearti dirvonai, bet nieko nepadarysi- legenda apie tai, kaip caras Petras Vilniuje krikštijo savo tarną Hanibalą, Puškino protėvį, toliau Lenkijos nedaug ką reiškia. Kita vertus, reikia gi kažkaip pagaliau įkelti Lietuvą į Europos žemėlapį, kad nebebūtų tokių nesusipratimų, kaip tas nesenas atvejis Švedijoje:  Populiariausiame Stokholmo muziejuje Abiejų Tautų Respublika vadinama Lenkija. 

Tačiau vis dėlto panašu į tai, kad pildosi mūsų žiniasklaidos nenumatytas, rusų turistų pasaulio pabaigos Lietuvoje toli gražu nepriartinantis Scenarijus Nr. 3. -rusų turistai ir toliau lygiai taip pat gausiai atvyks į Lietuvą. Nuvertėjantis rublis lemia tai, kad -pasak šios dienos BTV žinių- rusų turistai jau dabar skuba užsimokėti užsakytas paslaugas 100 %. Ironiška, bet politiniai nesutarimai nestabdo rusakalbių turizmo srauto Lietuvoje, bet jį skatina.

Tai tokie mano pasamprotavimai. Pabaigai noriu padėti paskutinį akcentą: bet kurios tautybės turistai Kūtvėlos yra mielai laukiami Lietuvoje. Linkiu jiems čia kuo geriausiai praleisti laiką ir išsivežti tik pačius šilčiausius įspūdžius, tegul mūsų istorinis, kultūrinis ir gastronominis paveldas palieka jiems stiprų įspūdį. Tuo pačiu prisijungiu prie Buržujaus rašinėlių -užkalbinkite užsienietį, jeigu jis pasimetęs žiūri į žemėlapį, ir bala nematė, kad nemokate tos svetimos kalbos, blogiausiu atveju tiesiog nuveskite ir atiduokite tiesiai į rankas artimiausio turizmo informacijos centro darbuotojams. Vieną dieną tai duos vaisių, nes juk ne veltui sakoma-kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Už įraše panaudotą nuotrauką dėkoju Adomui Rutkauskui, kuris mane įamžino vedant ekskursiją Valdovų Rūmuose; nuoroda į jo asmeninį tinklalapį http://helkathon.deviantart.com/. 

Su meile,

Kūtvėla

Socialinių tinklų reikšmė Ukrainos įvykiuose: pralaimėta, ir stipriai.

Politikuoti nemėgstu ir nemoku, bet, kaip sakoma, tam, kad blogis gyvuotų reikia, kad geri žmonės nedarytų nieko. Šiai dienai esu tikra dėl dviejų dalykų. Pirmas- daugiau pirmininkauti Europos Tarybai mūsų neprašys, net jeigu ir rotacijos tvarka. Maža, bebaigianti išsivaikščioti valstybė, kadaise sugriovusi Sovietų Sąjungą, dar ims ir vėl sukels kokią revoliuciją, kaip kad Ukrainoje. Sutarties Vilniuje nepasirašymas buvo katalizatorius, kurį sustiprino atsakingų Ukrainos pareigūnų veiksmai prieš tuo metu dar taikiuos protestuotojus. Čia reikia pastebėti, kad revoliucija kilo ne dėlto, kad Ukraina nebuvo priimta į draugiškų eurosąjunginių tautų glėbį, bet todėl, kad žmonių kantrybės taurę perpildė savos valdžios veiksmai. Skatinusiems nesikišti į Ukrainos vidaus reikalus, nes demokratiškai išrinkta valdžia pati susitvarkys, reikia prisiminti, kad Hitleris irgi buvo demokratiškai išrinktas. Antras- didesnė dalis Lietuvos gyventojų pramoko sklandžios ukrainiečių kalbos. Mūsų kompiuterinė karta stebėjo karą tiesiogiai Internetu. O dvylikos mėnesių sąraše atsiras naujas mėnuo- Leninkritys.

Leninkritys taip pavaizduotas pas Žiurkėną adresu http://rokiskis.popo.lt/

Kijevo Leninas, kurio nebėra. 

Žodis "maidan" nebereikš aikštės. Maidanu vadinsime tokius reiškinius, kaip įvykiai Kijeve, tiesiogine ir perkeltine prasme. Maidanas nebėra aikštė, kurią galima sudeginti, maidanas yra idėja. Mūsų maidanas buvo Sausio 13-ji. Mes neturėjome galimybės šauktis užsienio pagalbos, nes informacijos transliavimo priemonės buvo ribotos, o ir pirmoji mūsų nepriklausomybę pripažino Islandija, kurios geografinė padėtis jai leido taip padaryti. Šiandien Ukrainos įvykius galėjo sekti visi, kad turi priėjimą prie Interneto. Kaip socialiniame tinkle G+ sakė kolega internautas Redas, "...Maidanas nebūtų laimėjęs, to, ką turime šiandien be interneto, be youtube, kur tieisogiai stebėjome Hromadskie TV ir Espreso TV,  be twitter, iš kurio gaudavome šviežiausias naujienas, be Ustream.TV, kurio pagalba žmonės perdavinėjo AutoMaidano įvykius, internete onlaine stebėjome protestuotojų užimamus Ukrainos rajonus ir pastatus." Daugybė dorų žmonių kiekvieną dieną žiūrėjo informacijos srautus Internete, dalinosi jais, būrėsi į Ukrainos palaikymo akcijas. Galime sakyti, kad kiekvienas iš mūsų, atėjęs į palaikymo akcijas, paaukojęs pinigų, sukūręs paveikliuką ar tik  nors kartą paspaudęs "Like" arba "Share" yra maidanietis.

"Naudokitės kaip tinkami,"- sakė Karolis, sukūręs šį paveikslėlį. 

Tačiau ar socialiniai tinklai pasiekė reikšmingą tikslą? Ne, nemanau. Europos Sąjunga ilgai prokrastinavo lyg turėdama skausmingą hemorojų ir nežinodama, kurias priemones nuo jo vartoti, o gal tiesiog laukti, kol pats praeis. Pagaliau šį bei tą išstenėjo- trys užsienio reikalų ministrai teikėsi pribūti į Kijevą jau po kruvinų skerdynių. Kodėl taip ilgai delsta buvo, gal pigių skrydžių ieškota? JAV paskelbė neišduosianti vizų tam tikriems Ukrainos valdžios pareigūnams, bet ar tai svarbu? Lyg niekšams be JAV nebūtų kas svetingai atveria duris. Bet nors ir už tiek ačiū.

Toliau cituoju kolegą: "Technologijų dėka nebuvo nuslėptas nė vienas Janukovičiaus rėžimo kruvinas epizodas, visas pasaulis tiesiog kartu kvėpavo su Ukraina ir visais kritiniais momentais palaikė protestuotojus visokiomis akcijomis ir kitokia tiesiogine pagalba. Pergalė dar nepasiekta, bet ji jau arti. Technologijos yra super!" Iš dalies sutinku su šituo teiginiu. Pasirausus socialinių tinklų srautuose galima susirinkti įvairios medžiagos istorikams ir politologams metų metams diskutuoti. Daug vaizdų drąsiai galės būtį naudojamos teismuose. Tačiau jeigu nekurie individai drįso viešai abejoti ar Sausio 13-sios nuotraukos nėra sufabrikuotos, kai 1991 m. technologijos dar nebuvo pasiekusios tokio lygio kaip dabar, tai turint reikiamas programas galima fabrikuoti vaizdus, todėl, jeigu/kai atsiras atsiras suinteresuoti asmenys, ilgai nebus sutarimo kuriais vaizdais galima tikėti. Tai galima suprasti- mėtantys Molotovo kokteilius asmenys nė iš tolo neprimena taikių protestuotojų. O tai gal jiems reikėjo laukti, kol automatais ginkluotieji visus ištaškys arba ausis nupjaustys?

Socialinai tinklai šį karą pralaimėjo, nes be informacijos teikimo, raginimų veikti ir veiksmų koordinavimo jie nieko daugiau nepadarė. Prireikė kruvinų skerdynių ir net po jų demokratijos gynėjai Vakaruose tupėjo kaip pelės po šluota ir išreiškinėjo susirūpinimą bei priiminėjo sankcijas, kai visi, kas gudresni, seniai susitvarkė taip, kad tų sankcijų priėmimas buvo tik bereikalingas oro virpinimas.

Rasta Facebook'e pas Eurolution.doc Ukraine on Maidan

Visa laimė, kad yra drąsių žmonių, kurie supranta, kad Ukrainos maidanas yra ir mūsų maidanas. Šiomis dienomis į Ukrainą išvyksta mūsų medikų misija, kurią lydės ir gins, jeigu informacija nepasikeitė, karate federacijos atstovai. Tai signalas ir mūsų valdžiai, ne veltui vadinamai valdžiažmogiais, kad laikas susiimti- mūsų žmonės dar nepamiršo Sausio 13-sios ir dabar įgijo daug vertingos tiesioginės ir netiesioginės patirties Ukrainos įvykiuose.

Šis įrašas turėjo atsirasti tą dieną, kai maidanas pasieks pergalę t.y. galutinai išsiskirtys sugiedoję nacionalinį himną, bet tada reiktų laukti neprognozuojamai ilgai, nes šiandein, net ir pavykus pasiekti susitarimą, maidanas tebestovi.

Keletas nuotraukų, kurios taps istorija.

Foter.com: Euromaidan-Photos & Images. Photo credit: Rutenien/Foter/ CC BY

Rasta Feisbook'e.  Ieškokite Содель Влад.

Rasta G+ socialiniame tinkle. Šaltinį kol kas sunku nustatyti.

Rasta G+ socialiniame tinkle. Mergina išgyveno. Šaltinį kol kas sunku nustatyti. 

Rasta pas http://zyalt.livejournal.com/1006607.html Maidano patruliai gatvėse.

Rasta G+ socialiniame tinkle. Atkeliavo iš http://afp-photo.tumblr.com/ 

Visa laimė, kad už socialinių tinklų stovi Žmonės. Juos matote šiame įraše esančiose nuotraukose.

Su meile,

Kūtvėla

Europos šturmo planas.

Idėja dar brandinama.


View Larger Map

Maršruto pradžia susidėliojo gana neblogai. Kelionės planas yra susirasti pigų skrydį namo iš paskutinio taško-šiuo metu tai Norvegija- ir pagal tai panuotis išvykimą, o transportą ir nakvynes užsisakinėti ne daugiau kaip savaitei į priekį.

Kelionės pradžia- Brno, Čekija. Yra reisiniai autobusai iki šio miesto. Nelabai džiugina tai, kad praleisti Brno reiks kokias penkias dienas. Iškart kyla klausimas, gal reiktų apsiriboti Čekija ir aplinkinėmis valstybėmis?

1. Kromeriz sodai, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dienos kelionė traukiniu su vienu persėdimu.
2. Moravian Karst uolos. Dienos kelionė tyrinėjant urvus. Be kelionių agentūros bus sunkoka apsieiti.
3. Brno miestas. Tugendhat vilos apžiūra (populiarus objektas, lankymas užsakomas mėnesis prieš įėjimą). 
4. Austerlicas. Dienos kelionė. Kol kas ant klaustuko. 

Pirmi trys punktai-dienos tikrai turės būti vykdomi, dėl Austerlico dar abejoju. Kad ir kaip būtų, viena diena reikalinga kelionei iki Vienos. 

Kitas sustojimas- Viena, Austrija.

1. Karališkieji rūmai. 
2. Ispaniškoji jojimo mokykla. Stovimas bilietas į šokančių žirgų pasirodymą kainuoja apie 30 EUR. Norintiems sėdėti teks pakloti 200 EUR. 
3. Vienos imperatoriškasis mauzoliejus, Šv. Stepono katedra, Vienos muziejus su eksponuojamais Radvilų šarvais. 
4. Vienos kavinių lankymas. 

Manau skirti geras keturias dienas Vienai. Tokiam miestui turbūt tai lašas vandenyne, bet papildomą dieną dar suės kelionė į Miuncheną. Nelabai norisi taupant laiką keliauti naktimis, todėl teks naudoti šviesųjį dienos metą dėl saugumo ir deramo poilsio-liūdna, bet net ir Kūtvėla jaunyn neina. 

Sekantis sustojimas-Miunchenas, Vokietija.

1. Hitlerio "Erelio lizdas", dienos kelionė.
2. Noišvanšteino pilis. Dienos kelionė su agentūra arba savarankiškai.
3. Miuncheno apžiūra su Nyphenburg pilimi ir vokiško maisto bei alaus degustacija. 

Toliau turėtų būti Venecija, bet čia užstrigau. Nerandu jokio traukinio iš Miuncheno į Veneciją, nors atgalinis maršrutas kaip ir įmanomas. Arba reikia kapstyti giliau, arba keisti kelionės maršrutą.

Update: komentatoriaus dėka pavyko atkapstyti nepigų, bet visgi susisiekimą tarp Miuncheno ir Venecijos, tik tam reiks skirti visą dieną. Venecijoje planuoju būti dvi dienas.

1. Venecija ir Dožų rūmai.
2. Murano ir Burano salos.

Toliau- kiti Italijos miestai, kuriuos noriu pamatyti.

1. Florencija.
2. Dienos kelionė į Sieną.
3. Dienos kelionė į Pizą.
4. Dienos kelionė į Greve, Chianti vyno keliu.
5. Penkios Žemės.
6. Milanas.

Bus daugiau.

Vasario 16-sios minėjimas: būti ar nebūti?

Šis kulinarinis įrašas gal ir keistai atrodo kelionių tinklaraštyje, bet, kaip sakė Šekspyras, though this be madness, yet  there is method in it. Vasario 16-ąją minime Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą. Man Nepriklausomybė, be kitų dalykų, reiškia judėjimo laisvę. Visišką, absoliučią judėjimo laisvę, ribojamą tik uždarų šalių (kaip Šiaurės Korėja, nors ir ten turistai lankosi), vizų neišdavimo (kol kas nepasitaikė, bet kitiems keliautojams atsitinka) ir ribotų finansinių galimybių (Japonijai pamatyti, matyt, teks imti banko paskolą). Mama sako, jai Nepriklausomybė pirmiausia asocijuojasi su maistu-juk keliaujant galima paragauti tiek visokių įdomių ir skanių patiekalų, tik knygose skaitytų, o ir prieskonių atsirado daugiau nei tarybiniais metais turėti druska, malti juodi piprai ir lauro lapelis.

Mokykloje Vasario 16-sios minėjimas būdavo tragedija. Visų pirma, tą dieną net neidavome į mokyklą, todėl minėjimas vykdavo išvakarėse Aktų salėje (paaugystės spuogų kamuojamiems moksleiviams šis pavadinimas kėlė visokias nedoras asociacijas). Labai džiaugiamės, nes "nuplaukdavo" -mūsų džiaugsmui ir mokytojos įniršiui- koks nors eilinis matematikos kontrolinis. Pati istorijos disciplina, nors įdomi ir reikalinga, buvo dėstoma sausai ir neįkvepiančiai. Tautinis patriotinis ugdymas, jeigu toks buvo vykdomas, liko popieriuje. Dabar mandrai sakoma, kad "viskas turi ateiti iš žmogaus vidaus", bet kai tau keturiolika ar šešiolika metų ir didelę dalį savo gyvenimo tu praleidi, deja, mokyklos suole, gero pavyzdžio nebuvimas yra nusikalstamas.

Asmeniškai man iki šiemet Vasario 16-sios minėjimas nebuvo aktualus kaip renginys. Visų pirma, oras kiekvienais metais būna šlykštus. Visų antra, renginiai apsiriboja iškilmingu vėliavų pakėlimu, Prezideto/Prezidentės kalba, Šv. Mišių iš Katedros tiesiogine transliacija dalyvaujant beveik išimtinai pensininkams (nes jaunimas emigravęs ) spėliojant bus Prezidentė Katedroje ar ne ir kokiu nors gedulingos muzikos koncertu, kur raudomis ir giesmėmis ūbaujama fone siūbuojant trispalvei. Dabar, tiesa, koncertų programą šiek tiek pakeitė ir populiarūs muzikos atlikėjai kankinasi atlikdami sušiuolaikintas karo dainas. Jeigu yra normalių, smagių, džiaugsmingų renginių-mes jų nematome viešojoje erdvėje.

Manau, šią šventę reikia reabilituoti. Man tai bus sustojimas "žiurkių lenktynėse", susitikimas su draugais, maisto gaminimas kartu, bendravimas, naujos pažintys. Kalbos, vėliavos, Mišios yra gerai, bet užaugo nauja karta, bet savo ruožtu džiaugiuosi, kad turime naują patriotinio ugdymo įrankį-atkurtus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmus. Kad pučia nauji vėjai rodo ir Nerius iš Common Sense , socialiniuose tinkluose paskelbęs, kad šią mums brangią dieną jis vaikšto po Romos senamiestį. Tinklaraščio pavadinimą jiems teks pergalvoti, nes pranešti tokį faktą absoliučiai daugumai tinklasklaidos atstovų tupint namie prie televizoriaus už lango drimbant šlapiam sniegui ar gūžiantis nuo lietaus čiurkšlės po skėčiu Daukanto aikštėje tikrai nėra common sense, nes mes šito taip nepaliksime (nebent gerai lauktuvių parveš).

Taigi, pasikviečiau draugų. Pasistatėmė ant stalo nedidelę trispalvę-net baisu prisipažinti, tik šiemet nusipirkau. Pažiūrėjome vėliavų pakėlimą-labai gražu, kad šalia savos trispalvės keliame ir Estijos bei Latvijos vėliavas. Išklausėme Prezidentės sveikinimą. Pakėlėme pirmąjį tostą-vardan Tos.

O gaminti nusprendžiau Provanso daržovių troškinį. Jo originalaus pavadinimo neištariu, o ir nuo to jis skanesnis nepasidarys, tai vadinu jį tiesiog "Ratatuliu". Užpuolė mane internautai kaip bitės Mikę Pūkuotuką ir rėkė, kad tokią dieną prancūziškas troškinys yra nepatriotiška, nes reikia cepelinų arba kugelio. Tai pasitrinkit sniegu akis, jūs visi triukšmadariai, nes nei cepelinai, nei kugelis nėra lietuviški patiekalai-cha cha cha! Cepelinai atkeliavo iš Vokietijos ir valgomi iki pat Pietų Korėjos, o kugelis bus grynai žydiškas išradimas. Be to, atsižvelgiant į ingredientų paruošimo lygį, troškinys laimi per visą samtį.

Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis.

Lietuvoje yra tiek daug gražių vietų, kad medžiagos vienos dienos kelionėms užteks iki žilos pensijos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 4.000 dvarų, bet šiandien, įskaitant griuvėsius, yra apie 800. Sunkiai jie stojasi ant kojų, tiksliau, ant pamatų. O ir atstačius tuos dvarus reikia gi juos išlaikyti, kas gali garantuoti stabilius turistų srautus? Dvarų nykimas prasidėjo dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, būtent po paskutiniojo ATR padalijimo, kai nusavinti dvarai buvo atiduodami lojaliems Rusijos didikams ir žemvaldžiams. Dalis jų, laimei, buvo geri filantropai ir ūkiški žmonės, neleido savo naujai nuosavybei sugriūti. Sovietmečiu dvaruose steigėsi įvairios kolūkio kontoros, kas irgi padėjo išsaugoti pastatus bent iš išorės.

Į vienos dienos kelionę išsiruošiau su kelionių agentūra. Nusprendžiau patingėti, nieko pati neorganizuoti, programa man tiko, kaina buvo nedidelė.

Klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras yra vienas didžiausių ir vertingiausių dvarų kompleksų Lietuvoje. Dvaras ne kartą keitė savininkus, kol grafų Miunsterių palikuonė 1786 m. ištekėjo už barono Vilhelmo fon Ropo ir dvaras, kaip kraitis, tapo Ropų giminės nuosavybe. Save Ropai kildina iš senos giminės, susijusios kraujo ryšiais su Rygos įkūrėju vyskupu Adalbertu. Dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas. Šiuo metu patys rūmai nėra lankytojams rodomi, bet kadaise juose buvo sukaupta didelė ir vertinga meno dirbinių kolekcija, šiandien joje buvusių darbų pėdsakai atsekami iki Vokietijoje ir Italijoje turimų kolekcijų, devyniolika paveikslų yra Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, vienas paveikslas ir kelios skulptūros pateko į Šiaulių "Aušros" muziejų. Ropų laikais dvaras klestėjo kaip gyvulininkystės ūkis, veikė kredito draugija, ligoninė ir akušerinis skyrius. Deja, 1922 m. po žemės reformos Ropams liko nedaug žemės, nors jie ir tada nenuleido rankų. Antrojo pasaulinio karo metais Ropų palikuonis pasitraukė į Vakarus ir apie tolimesnį jo likimą nėra žinoma. Sovietmečiu čia veikė žemės ūkio technikumas. Šiuo metu Pakruojo dvaras yra restauruojamas, pritaikomas turizmo reikmėms, teikia įvairias paslaugas: konferencijos, SPA, viešbutis, jodinėjimas...Daugiau informacijos rasite apsilankę Pakruojo dvaro internetinėje svetainėje.

Mus pasitiko malūnininkas Levukas, kuris parodė mums viešbutį, malūną, pavaišino alumi, papasakojo visokių įdomybių. Išties, labai rekomenduoju užsisakyti Levuko ekskursiją, praplėsite savo erudiciją (akiračio tai ne, nes, pasak Levuko, akiračio plėtra priklauso nuo rakto skylutės dydžio) iki tokio lygio, kokio neįsivaizdavote.

Pakruojo dvaro planas.