Keturi metų laikai per vieną dieną Rūdninkų girioje.

Žygio išvakarėse siautė baisi pūga. Vietomis tiesiog žemė su dangumi maišėsi, vaizdas televizoriaus ekrane trūkčiojo, vėjas stūgavo buto ventiliacijos angose, o vonios durys pačios atsidarinėjo nuo skersvėjo (creepy O_O). Šįkart paskambino tėtė ir paklausė, ar rytoj tupėsiu name po kaldra. Ne, pasakiau aš, juk rytoj-žygis. Šitu klausimu mano šeima jau seniai į mane ranka numojusi- come rain or shine, jų tikras vaikas vis tiek į žygį eis. Šį kartą mūsų negausios, bet užtat kokybiškos kompanijos tikslas- 20 km atstumas Rūdninkų girioje ir pelkėje maršrutu Rūdninkai-Kernavo ežeras-Kidarai.

Mūsų autobusas į Rūdninkus. Oras-kaip matote. 9.00 sekmadienio rytas. 

Autobusas į Rūdninkus didelis, telpame visi. Problema su žygiais būna būtent neadekvatus transportas, tenka atsisakyti nemažai maršrutų arba užsakinėti transportą patiems.

Strateginė minutės pertraukėlė. 

Fotoreportažas iš Kovo 11-sios žygelio Medininkų apylinkėse.

Mano mama praeitą savaitę paskambino ir paklausė, kaip kad tik mamos moka, klastingai-ką veiksi per išeigines? Tik nenulaikyk liežuvio ir pasakyk, kad nieko, tai būsi įdarbinta, ir be teisės į apeliaciją. Tai jau išmokau automatiškai atsakinėti, kad į žygį einu. Mama vis atsidūsta-tai vėl su tais išprotėjusiais žygeiviais? Taip, sakau, toks tokį pažino ir ant arbatos termoso pavadino. Ir Kovo 11-ji buvo ne išmtis, nors ir ne savaitgalis išpuolė- 53 asmenys susiruošėme į patriotinį žygį Medininkų apylinkėse. Atvykimo ir parvykimo detales praleisiu, nes jos nėra tiek vertos Skaitytojo dėmesio. Mums ir vėl vadovavo mūsų gerbiamas žygeivių patriarchas Tadas Šidiškis. Nešėmės tautines vėliavas, dainavome patriotines dainas (kaip pasienio zonoje, tai baisi provokacija, juk country terrorism jau ir taip garsėjame užsieniuose), džiaugėmės puikiu oru. Žygį pradėjome garbės ratu aplink Medininkų pilį, kuri tokią dieną nedirbo-spjaudėsi ir karčių žodžių negailėjo ne vienas atvažiavęs nusivylęs lankytojas. Neplanuotai sutikau pažįstamą Mariukas M, kuriam mūsų skaitlingas ir spalvingas būrys turbūt paliko neišdildomą įspūdį, tik jis neprisidėjo prie mūsų, mat naują keturratį šeimos narį bandė. Kadangi apie Medininkus jau esu rašiusi, tai nesikartosiu, tiesiog sukeliu žyglio nuotraukas.

Trispalvė prie Medininkų pilies Kovo 11-sios proga. 

Baigiant eiti garbės ratą. 

Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 

Susikaupimo minutė. 

Trispalvė keliauja Tėvynės laukais. 

Laukai jau tokie pavasariniai, dumblo nemažai. 

Užgavėnių persirengėliai prastai varė žiemą iš kiemo. 

Juozapinės ir Aukštojo kalnai jau visai ranka pasiekiami.

Ąžuolas. Apkabinti jam reikia 2,5 vyrų. 

Prie Mindaugo akmens. 

Žmogus ir Trispalvė. 

Trepsime toliau. 

Tėvynės gamta dar nepabudusi. 

Vėl Žmogus ir Trispalvė.

Miške. 

Vietomis dar- ledukas. 

Pertraukėlė Voverių kaime. 

Kelią išsipirkti reikės. 

Ant atodangos. 

Aukštojo kalnos apžvalgos aikštelė. Skamba Lietuvos himnas.

Vėliavos kotas nepritaikytas vėliavai kelti, tenka improvizuoti.

Kūtvėla liečia paminklinį Aukštojo kalno akmenį.

"Kaip iš karo grįžtant", pasakė kažkas. Duokdie, kad neprireiktų. 

Žygį baigiame ten, kur pradėjome.

Kadangi du žygeiviai domėjosi iš kur Kūtvėla gavo tokias šaunias blauzdines, o viena auksarankė netgi sakėsi siųtis tokius sugalvojusi, tai manau esant reikalinga paminėti, kad savo blauzdines pirkau "Armijai ir Civiliams" parduotuvėje, nuoroda į prekę čia.

Tai toks trumpas reportažas be didelių prakalbų-jos čia nereikalingos.

Su meile,

Kūtvėla

Šiaurės Lenkija: Olivos katedra ir Gdanskas (antroji diena).

Po pusryčių (labai skanios juodosios alyvuogės, nom nom nom) aplankėme visiškai greta viešbučio buvusią Olivos arkikatedrą. Tai-dar vienas lankytinas objektas, kuriam mielai paskirčiau daugiau laiko. Deja, mes neturėjome galimybės pasiklausyti vargonų koncerto ir pasivaikščioti parke, kuriame yra ir zoosodas. Pasidedu pastabą užrašuose- čia reikės sugrįžti.

Vienas labiausiai fotografuotinų pastatų-šalia Olivos katedros esantis apleistas pastatas su gigantiška žiurke ant sienos. 

Olivos katedros bokštai. 

Oliva pirmą kartą paminėta 1188 m. kaip sena slavų gyvenvietė Olawa prie to paties vardo upės, o šiandien Oliva yra Gdansko rajonas. XII a. pab. čia buvo įkurta Cistersų abatija. Šis ordinas kilo Citeaux vietovėje Burgundijoje. Jo nariai kurdavosi toli nuo gyvenviečių, derlingose žemėse, netoli upių; susilaikė nuo prabangos ir vengė mėsos. Be maldos, jų pagrindinė veikla buvo fizinis darbas (žemės ūkio darbai) ir švietimas. Be vienuolyno vyriausiojo, niekas negalėjo bendrauti su išoriniu pasauliu. 1188 m. Cistersams buvo užrašyti septyni vienas greta kito esantys kaimai, jų tarpe buvo ir Olivos kaimas. Vienuolyno įkūrimas sustiprino krikščionybės pozicijas Gdansko Pomeranijoje. Po dosnių Pomeranijos kunigaikščių fundacijų, vienuolynas valdė 40 dvarų, ežerą, 2 užtvankas ir 4 salas. Vienuolynui sunkiai nukentėjus nuo gaisro, per šimtmetį dominavo Vokiečių ordinas, tačiau Kazimiero Jogailaičio laikais vienuolyno įtaka vėl sustiprėjo. Deja, XVI a. po dviejų nekompetentingų abatų valdymo kažkada klestintis vienuolynas buvo nustekentas. Lyg to būtų maža, Gdansko protestantų armijos siaubė vienuolyną, nors Stepono Batoro armija ją ir apsaugojo nuo galutinio sunaikinimo. Tačiau su karaliaus pagalba vienuolynui pavyko atsistoti ant kojų, tuo pačiu prasidėjo regiono industralizacija. 1660 m. šioje vietovėje buvo pasirašyta Olivos taikos sutartis po penkerių metų karo tarp Lenkijos ir Švedijos. XVIII a. vienuolyno abatas Jacek Rybinski ypatingai daug nuveikė: pastatė abatų rūmus, įkūrė sodą, fundavo nuostabiuosius vargonus. Po jo mirties 1782 m. vienuolyno reikšmė pradėjo menkti dėl politinės situacijos.1831 m., po 645 metų gyvavimo, vienuolynas buvo uždarytas Prūsijos karaliaus įsakymu. XX a. pr. Olivos vietovė pradėjo garsėti savo SPA paslaugomis. 1919 m. Oliva tapo sudėtine laisvojo Dancigo miesto dalimi, o nuo 1926 m.-Gdansko rajonu. 1925 m. buvo sukurta Gdnasko diocezija ir Olivos bažnyčia tapo katedra. Nuo Antrojo pasualinio karo pabaigos ši bažnyčia yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų Trimiestyje (t.y. Gdanskas-Sopotas-Gydnia). 1992 m. bažnyčiais suteiktas arkikatedros titulas.

Šiaurės Lenkija: Malborkas ir Sopotas (pirmoji diena).

Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie Šiaurės Lenkijos maršrutą, todėl dar kasmetinių kelionių atlaidų Adventur metu užsisakiau dviejų dienų kelionę su gera nuolaida. Deja, tos agentūros planuota kelionė kovo 10-11 d. neįvyko, nes nesusirinko grupė (kovo 10 d., pirmadienis, buvo darbo diena, išvis koks genijus sugalvojo taip kelionę sudėliot?). Buvau rimtai nukabinusi nosį, bet paskui per grupinio pirkimo portalus man pavyko įsigyti šią kelionę su panašia nuolaida. Prieš pervesdama pinigus dar pasiskambinau į agentūrą ir paklausiau, ar kelionė tikrai įvyks, kad antrą kartą nelikt ant ledo. Tada susikroviau maisto krepšelį ir uoliai nublizginau fotoaparato objektyvą. Išvykimas buvo iš Vilniaus kaip niekad anksti-pusę keturių ryto, todėl teko kviestis taksi. Labai nemaloniai nustebino įsijungęs įrašas, kad kokybei užtikrinti pokalbis bus įrašomas ir kad skambinu padidinto tarifo numeriu, t.y. 1 min/1 LTL. Kaip visada, visos operatorės buvo užimtos, todėl užtrukau 3 LTL+ PVM kol išsikviečiau taksi, kuris už 18 LTL pristatė mane nuo Baltupių iki Forum Palace. Iš karto pasakysiu-namo po kelionės ėjau pėsčia. Pasivaikščiojau, nešti nieko sunkaus neturėjau, kojas pamankštinau, sutaupiau litų,- matote, kokia nauda! Man, žygeivei Kūtvėlai, tie 4 km - vienas juokas. Autobusas buvo nepilnas, todėl galėjau kėpsoti per dvi vietas, kas iškart pakėlė kelionės komforto lygį. Visai apsimoka važiuoti į trumpas keliones-nebrangu, nepervargsti, nemažai pamatai, pakeiti aplinką.

Pusiaukelėje užsinorėjau guminukų. Nom nom nom. 

Antrą valandą dienos pagaliau atvykome prie pirmojo šios kelionės lankytino objekto- Malborko pilies (arba Marienburgo, "Marijos miesto"). Reikėjo skubėti, nes mūsų laukė užsakytas gidas, o ne sezono metu muziejus dirba trumpiau. Prie Nogat upės įkurta pilis kažkada buvo didžiausia Europoje karo mašina. Po ekskursijos susidarė įspūdis, kad pabuvojau pilyje-mieste, kurioje yra viskas: hipokaustinis šildymas, nepriklausomas vandens tiekimas, maisto atsargos dviem metam, lazaretas, WC patogumai, pirtys, kapitulos salė, valgyklos, miegamieji, bažnyčia, bokštas signaliniam laužui ir galbūt net slaptas išėjimas- ir visa ši teritorija galėjo priimti virš šešiasdešimties ordino brolių. Šv. Onos koplyčioje ilsisi vienuolika Didžiųjų Magistrų. Nukariautose teritorijose Kryžiuočių ordinas (dar vadinamas Teutonų arba Vokiečių ordinu) sukūrė 120 pilių tinklą. Pilys stovėjo ne toliau kaip 35 km viena nuo kitos-regula draudė Ordino broliams nakvoti lauke, todėl pilis statė taip, kad, reikalui esant, būtų galima per dieną persikraustyti. XIV-XV a. laikotarpyje Malborko pilis buvo didžiausia pilis pasaulyje. Labai pasidarė smalsu, kas gi yra didžiausia pilis pasaulyje šiandien. Kadangi pilis išmatuoti sunku (kas yra pilis, kur ji prasideda, ir t.t.), tai tie skaičiavimai svyruoja, bet visgi va straipsnis su didžiausių pasaulyje pilių dešimtuku. Kaip manote, kas puikuojasi pirmojoje vietoje? Taip, taip- ta pati Malborko pilis!

Rusų turistai Lietuvoje: Kūtvėlos pasamprotavimai.

Neseniai informacinėje erdvėje pasirodė žinia, kad rusų turistai, atsižvelgiant į įvykius Kryme ir Lietuvos poziciją Krymo bei visos Ukrainos atžvilgiu, atšaukia keliones į Lietuvą ( vienas iš šaltinių būtų šis: Rusų turistų galime ir nebesulaukti: atšaukia keliones į Lietuvą ). Pagrindinė mintis yra tokia, kad Lietuva vieniems rusams nebeatrodo saugi šalis (daug turistų bijo būti persekiojami dėl savo tautybės), kitiems rusams nepatinka politinė Lietuvos pozicija ir jie tai priima kaip nepagarbą savo šaliai, todėl natūralu, kad nenori čia lankytis. Šiandien BTV žiniose buvo pateikti skaičiai, kad rusų turistai (turima omenyje Rusija ir Baltarusija) sudaro beveik 34% visų mūsų sulaukiamų turistų- skaičius išties įspūdingas. Ne be reikalo Vilnius-Minskas sujungtas tiesioginiu skrydžiu.

Labai nesinori politikuoti, bet turizmo nuo politikos niekaip neatskirsi. Kaip pavyzdį paimkime bevizį režimą (su Rusija jo svarstymas šio įrašo publikavimo metu sustabdytas)- štai naujausiais duomenimis lietuviams norint nuskristi porai dienų į Jungtinius Arabų Emyratus nepigios vizos nebereikės, o be politikų susitarimo tokie dalykai neegistuotų. Kitas pavyzdys- pernai metais Valdovų Rūmuose eksponuota istoriškai vertinga Žygimanto Senojo skrynutė, užsakyta Jadvygos Jogailaitės kraičiui pas Niurnbergo auksakalius. Šiuo metu ši skrynutė yra Sankt Peterburgo Ermitažo fonduose ir be tam tikrų politinių susitarimų tikrai nebūtų mūsų pasiekusi.

Žygimanto Senojo skrynutė iš Ermitažo rinkinių. Adomo Rutkausko nuotrauka. 

Rusų turistai, su kuriais man teko bendrauti, paliko labai gerą įspūdį. Labai mandagūs, inteligentiški, žingeidūs, nuoširdžiai grožisi Vilniumi. Vidutiniškai rusų turistas per dieną Lietuvoje palieka 333 LTL (šaltinis: Kodėl Lietuva patenka į rusų turistų TOP 10 ), jau nekalbant apie sumas, paliekamas didžiuosiuose prekybos centruose. Bet prašysiu nesuprasti manęs neteisingai, nes galimai mažėjantis rusų turistų srautas mane džiugina,- tai neabejotinai gali suteikti naudos mums patiems. Galima panagrinėti du scenarijus. 

Scenarijus Nr. 1. Kai tik pasirodė pirma informacija dėl galimai besitraukiančio rusų turistų srauto į Lietuvą, nemažai komentatorių rašė, kad Druskininkai priėjo liepto galą (čia vaizdingai pasakius, nes komentatoriai žodžių į vatą nevyniojo). Čia noriu pastebėti, kad, bendrai paėmus, mūsų krašte užkurta nebloga pinigų iš rusų turistų darymo mašina: dar vidurvasarį išperkami Naujametiniai žiburėliai, miesto renginiai rusų kalba, ekskursijos rusų kalba, rusakalbis personalas viešbučiuose ir parduotuvėse, meniu rusų kalba, ta erzinanti rusiška muzika...Rusų turistai reiklūs paslaugų kokybei, bet kainos ir kokybės santykis Lietuvoje tenkina juos taip, kad Druskininkai, jeigu tikėti, žiniasklaida, net tiesioginių skrydžių pasigedo. Ir štai rezultatas: mūsų turizmo ištekliai pasidarė nebeprieinami (finansiškai ir turistiškai) mums, lietuviams. Vieno Druskininkų viešbučio (kad nebūčiau apkaltinta antireklama, neminėsiu kurio) kainos internetiniame tinklalapyje siūlo nakvynę nuo 133 LTL/1 naktis, poilsio programą nuo 179 LTL /1 naktis+ sveikatinimosi paslaugos = dviejų nakčių su sveikatinimosi programa kaina prilygsta akcijinio skrydžio į Paryžių kainai. Nežinau kaip Jūs, bet aš asmeniškai rinkčiausi Paryžių-nepatriotiška, pripažįstu. Taigi, sumažėjus rusų turistų srautui, mūsų kurortai ir viešbučiai su europinėmis kainomis turėtų susigriebti ir persiorientuoti į vietinę rinką bei konkurencingomis kainomis atmušinėti Kūtvėlą nuo Paryžiaus. Aš ne prieš atostogas Tėvynėje, bet Jūs pabandykite paskaičiuoti savaitės apgyvendinimo kainas turui po Žemaitiją ir suprasite, kodėl tas Paryžius toks patrauklus ( kaip ir Roma, Milanas, Sardinija, ar Kosas). 

Scenarijus Nr. 2. Jis kur kas realesnis, nes nuleisti kainą yra labai nelietuviška, jau geriau viešbutis stovės pustuštis, ir to pasekoje mūsų turizmo sektoriaus dalyviai turės į susidariusią situaciją reaguoti kūrybingai, atsakingai, ir- svarbiausia- greitai. Daugeliui  tektų paplušėti pramokstant anglų kalbos (vokiečių, ispanų kalbų mokėjimas būtų privalumas, o rusų kalba buvo netgi palengvinimas dirbant turizmo srityje, nes daugelis mūsų jos dar nepamiršo) ir nukreipti reklamos srautus į Vakarų ir Šiaurės Europą. Jeigu rusų turistus į Lietuvą dar traukia bendra šalių istorija, tai mano paminėtų krypčių turistams pritraukti reiktų pakeisti bene visą turizmo koncepciją ir palaužyti galvą, kaip jiems konkurencingai ir įdomiai pristatyti mūsų kraštą. Vienas vargas, tiesiog nearti dirvonai, bet nieko nepadarysi- legenda apie tai, kaip caras Petras Vilniuje krikštijo savo tarną Hanibalą, Puškino protėvį, toliau Lenkijos nedaug ką reiškia. Kita vertus, reikia gi kažkaip pagaliau įkelti Lietuvą į Europos žemėlapį, kad nebebūtų tokių nesusipratimų, kaip tas nesenas atvejis Švedijoje:  Populiariausiame Stokholmo muziejuje Abiejų Tautų Respublika vadinama Lenkija. 

Tačiau vis dėlto panašu į tai, kad pildosi mūsų žiniasklaidos nenumatytas, rusų turistų pasaulio pabaigos Lietuvoje toli gražu nepriartinantis Scenarijus Nr. 3. -rusų turistai ir toliau lygiai taip pat gausiai atvyks į Lietuvą. Nuvertėjantis rublis lemia tai, kad -pasak šios dienos BTV žinių- rusų turistai jau dabar skuba užsimokėti užsakytas paslaugas 100 %. Ironiška, bet politiniai nesutarimai nestabdo rusakalbių turizmo srauto Lietuvoje, bet jį skatina.

Tai tokie mano pasamprotavimai. Pabaigai noriu padėti paskutinį akcentą: bet kurios tautybės turistai Kūtvėlos yra mielai laukiami Lietuvoje. Linkiu jiems čia kuo geriausiai praleisti laiką ir išsivežti tik pačius šilčiausius įspūdžius, tegul mūsų istorinis, kultūrinis ir gastronominis paveldas palieka jiems stiprų įspūdį. Tuo pačiu prisijungiu prie Buržujaus rašinėlių -užkalbinkite užsienietį, jeigu jis pasimetęs žiūri į žemėlapį, ir bala nematė, kad nemokate tos svetimos kalbos, blogiausiu atveju tiesiog nuveskite ir atiduokite tiesiai į rankas artimiausio turizmo informacijos centro darbuotojams. Vieną dieną tai duos vaisių, nes juk ne veltui sakoma-kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Už įraše panaudotą nuotrauką dėkoju Adomui Rutkauskui, kuris mane įamžino vedant ekskursiją Valdovų Rūmuose; nuoroda į jo asmeninį tinklalapį http://helkathon.deviantart.com/. 

Su meile,

Kūtvėla