2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Ką pamatė ir patyrė Kūtvėla Rokiškio krašte?

Mūsų maža agrarinė valstybė turi daug ką parodyti. Turizmo klausimu čia litai tiesiog žeme ritinėjasi, bet niekas iš atsakingų asmenų nenori pasilenkti jų pakelti. Sekmadienį, sinoptikams žadant  8-14 'C šilumos,- nors geriausių atveju buvo kokie 7'C,- kartu su Aiste iš Keliauk.info patraukėme į Rokiškio rajoną. Bet tam man pirmiausia reikėjo nusigauti iki Kauno, todėl keltis teko biezbožnai anksti, net 4.30 ryto. Į Kauną mėgstu važiuoti moderniuoju traukiniu: ten šilta, švaru, yra elektros lizdai, tualetas, karštų gėrimų aparatas. Tačiau dabar jie galėtų walk an extra mile ir pasiūlyti bevielį internetą. Juk XXI amžius, po šimts kalakutų. Tačiau maloniai nustebino 5 proc. nuolaida bilietui su lojalumo kortele, net 90 centų sutaupiau, vis kapeika į ūkį. 

P1290460
Traukinyje Vilnius-Kaunas.

2014 m. kovo 20 d., ketvirtadienis

5 priežastys, kodėl verta pamatyti filmą „Semme“.

Kūrybinės grupės „Semme” pranešimas spaudai.

Žygiai po Lietuvą su Tadu, linksmos Algirdo dirbtuvės ir įtraukiančios Jono vedamos apeigos. Dažnai manoma, jog kalbantieji apie tradicijas, papročius, etnokultūrą, senąją religiją yra pernelyg rimti, nuolat pasinėrę į savo darbus, rašantys, moksliškai aiškinantys, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Prieš dvejus metus susibūrusi jauna ir mažai patirties turinti meninės dokumentikos filmo „Semme” kūrybinė komanda teigia, kad taip nėra. Jaunuoliai per dvejus metus sukūrė filmą apie tris visą savo gyvenimą tradicijas puoselėjančias asmenybes: kartografą-geografą Tadą Šidiškį, krivį Joną Trinkūną bei tautodailininką Algirdą Versecką. Pateikiame jums 5 priežastis, kodėl filmas „Semme” – smagus, įtraukiantis ir vertas dėmesio.

1. Charizmatiškieji herojai. Trys pagrindiniai filmo herojai – vyresnės kartos atstovai, tačiau nei filme, nei jų veikloje nėra rutinos ar sąstingio, atvirkščiai – šie žmonės sugeba uždegti ne vieną už save keliasdešimt metų jaunesnį žmogų. Kartografas ir žygeivis Tadas Šidiškis, vedantis jaunimą po Lietuvos miškus, pelkes ir lygumas ir apie Lietuvos miestelius bei kaimelius žinantis kone viską, visada traukia linksmas lietuviškas dainas, o trumpam stabtelėjęs, kviečia šokti „Meškutę“. Apie „Romuvos“ krivį Joną Trinkūną, deja, turime kalbėti būtuoju laiku – šių metų sausio 20 dieną, kai visi filmavimai buvo baigti, jis iškeliavo Anapilin. Lieka džiaugtis, kad filmo komandai pavyko įamžinti jo gyvenimo darbą, užfiksuoti pasakojimus apie „Romuvos“ bendruomenės susibūrimą, kartu su jaunimu švęstas senąsias Lietuvos šventes, dalyvavimą apeigose, vasaros stovyklas Dvarciškėse, kraštotyrinę veiklą. Trečiasis filmo herojus Algirdas Verseckas – tautodailinkas, dirbantis Vilniuje „Amatų gildijoje“. Jo veiklą lydi mažiau žmonių, tačiau, kiek žiūrovų susirenka Algirdui dalyvaujant mugėse ir įvairiuose renginiuose! Žmonėms įdomu ne tik pamatyti pačio pasigamintas stakles, su kuriomis Algirdas drožia dubenėlius, bet ir pasikalbėti su šmaikščiu ir nepaprastai savo pasakojimais užburiančiu amatininku.

Gintaro aukojimas. Šviesios atminties Jonas Trinkūnas Medininkų pilies atidarymo šventėje 2012 m.  Nuotrauka iš mano kelionių archyvo. 
2. Entuziastinga ir jauna kūrybinė komanda. Filmo komandos, pradėtos burti prieš dvejus metus, gretose – skirtingi, įvairių sričių specialistai, kurių daugelis – studentai. Nei vienas iš jų anksčiau nebuvo giliau susidūręs su filme nagrinėjamomis temomis, tuo labiau neturėjo kino kūrimo patirties, tačiau kiekvieno noras pažinti savo šalį, sužinoti apie tradicijas, jų tąsą ir svarbiausia – galėjimas įsitraukti į tradicijų puoselėjimą buvo stipresni už dvejones ir baimę, kad lengva nebus. Ilgai diskutavę apie filmo kūrybinį procesą, svarbiausius darbus jie nusprendė patikėti jauniesiems savo srities profesionalams, todėl filmo operatoriai, garso režisierius, vertėjai, dizaineriai – jauni šių sričių studentai. Nors filmas apie Lietuvą, komandoje netrūksta ir užsienio draugų. Filmo kompozitorius Kyle, kilęs iš Šiaurės Karolinos (JAV), prieš keletą metų buvo vienos kūrybinės komandos narės Erasmus studijų kurso draugas, filmo dizainą kurianti Olga gyvena kaimyninėje Baltarusijoje, su filmo idėjos autoriumi susipažino per „Couchsurfing“ bendruomenę, o filmo montažo režisierė Audinga – lietuvė, šiuo metu gyvenanti Londone. Būtent šiai spalvingai ir užsidegusiai filmo komandai per dvejus metus pavyko sukurti filmą apie tris vyresniosios kartos asmenybes. Komanda pripažįsta, kad patirties jie turi mažai ir klaidų pasitaiko, tačiau jie viską daro nuoširdžiai ir entuziastingai.

3. Patirties dalijimasis su jaunimu. Tiek filmo herojai, tiek kūrybinė komanda savo žiniomis noriai dalinasi su kitais jaunais žmonėmis. Visų herojų veiklose dalyvauja jaunimas ir, svarbiausia, – jie būna ne pasyvūs stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai: žygiuoja, šoka, dainuoja, gieda sutartines, turi galimybę bendrauti su tradicijų puoselėtojais, iš arčiau susipažinti su jų veikla, dirbiniais ir kūriniais. Kūrybinė filmo komanda taip pat nesnaudžia: pabaigę filmavimo darbus keliauja į Vilniaus mokyklas, kuriose dalinasi savo patirtimi, entuziazmu ir užsidegimu su moksleiviais, tikėdamiesi, kad jų pasakojimai ir pavyzdys įkvėps juos imtis savo įdėjų įgyvendinimo.

4. Dveji metai su filmu: be nuotykių neįmanoma. Nors filmas dokumentinis, o temos rimtos, nei vienas filmavimas nepraeina be nuotykių, filmo komanda nuolat patiria linksmų atsitikimų. Vienas linksmiausių filmavimų vyko pernai metais per žygeivių žiemos sąskrydį. Dažniausiai filmavimo komanda iš akių žygeivių niekada nepameta, tačiau šį kartą buvo nuspręsta kartu su žygeiviais neiti, bet „pagauti“ juos pietaujančius. Miškai nepažįstami, sniego iki kelių, turimos technologijos mažai padeda, o geriausias „kompasas“ bei kelrodis žygio vadas Tadas – ne su komanda, būtent jo komanda ir ieško. Iki tol komandos nariai nemanė, kad Lietuvos žiemos tokios gūdžios ir kad net aukšta ir didelė mašina nesugebės jos įveikti. Nebuvo pasirūpinta ir tinkamais drabužiais, todėl viena komandos narė per pusnis klampojo su kerzais ir trumpučiu sijonu. Nepaisant to, žygeiviai buvo rasti, iki jų teko bristi pusnimis, aukštai kaip vėliavą iškėlus kamerą ir bumą (komandos linksmai vadinamą kačiuku). Žygeiviai tokius svečius pasitiko šypsodamiesi ir juokdamiesi, o Tadas negalėjo atsistebėti filmuotojų atkaklumu.

Žiema Taurijos girioje. Nuotrauka iš mano žygių archyvo-va kokios žiemos Lietuvoje. 
5. Svarbiausia idėja, kuriai įgyventinti netrukdo net ir minimalus biudžetas. Visa kūrybinė filmo komanda dirba savanoriškai. 2009 m. susikūrusios viešosios įstaigos „KAKAVA“ nariai filmui skiria labai didelę dalį savo laisvalaikio. Visi dirba savanoriškai, dažnai ieškodami rėmėjų tik patiems būtiniausiams filmo darbams. Vienintelis pastovus projekto finansavimo šaltinis – programa „Veiklus jaunimas“, kuri patikėjo filmo komandos idėja ir finansavo komandos narių keliones į filmavimus, maitinimą bei leidybos išlaidas. Be gauto finansavimo dirbti būtų tikrai sudėtinga. Geriausios idėjos gimsta, teisingiausi sprendimai bei didžiausi darbai padaromi turint daug šokolado, arbatos ir dešros. Su tokiais skanumynais visi susirinkimai, peržiūros, planavimai ir filmavimai pralekia nepastebimai.

Visus susidomėjusius filmu kūrybinė komanda – Simonas, Ernestas, Danguolė, Viktorija ir Ieva – kviečia į filmo seansus, kurie numatomi kovo 26 d. kino teatre „Pasaka” bei kovo 31 d. „Forum Cinemas Vingis“. Tiems, kuriems šios datos netinkamos, kūrybinė komanda siūlo nenusiminti ir pažada, kad filmas bus rodomas kituose kino teatruose ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.

Mūsų šalis-mūsų turtas. Tinkamai tai vertinkime. Spanguolės iš metų žygiu išrinkto žygio į Alionių pelkę.
Iki susimatymo :)


2014 m. kovo 17 d., pirmadienis

Keturi metų laikai per vieną dieną Rūdninkų girioje.

Žygio išvakarėse siautė baisi pūga. Vietomis tiesiog žemė su dangumi maišėsi, vaizdas televizoriaus ekrane trūkčiojo, vėjas stūgavo buto ventiliacijos angose, o vonios durys pačios atsidarinėjo nuo skersvėjo (creepy O_O). Šįkart paskambino tėtė ir paklausė, ar rytoj tupėsiu name po kaldra. Ne, pasakiau aš, juk rytoj-žygis. Šitu klausimu mano šeima jau seniai į mane ranka numojusi- come rain or shine, jų tikras vaikas vis tiek į žygį eis. Šį kartą mūsų negausios, bet užtat kokybiškos kompanijos tikslas- 20 km atstumas Rūdninkų girioje ir pelkėje maršrutu Rūdninkai-Kernavo ežeras-Kidarai.

P1290097
Mūsų autobusas į Rūdninkus. Oras-kaip matote. 9.00 sekmadienio rytas. 
Autobusas į Rūdninkus didelis, telpame visi. Problema su žygiais būna būtent neadekvatus transportas, tenka atsisakyti nemažai maršrutų arba užsakinėti transportą patiems.

P1290102
Strateginė minutės pertraukėlė. 

2014 m. kovo 15 d., šeštadienis

Fotoreportažas iš Kovo 11-sios žygelio Medininkų apylinkėse.

Mano mama praeitą savaitę paskambino ir paklausė, kaip kad tik mamos moka, klastingai-ką veiksi per išeigines? Tik nenulaikyk liežuvio ir pasakyk, kad nieko, tai būsi įdarbinta, ir be teisės į apeliaciją. Tai jau išmokau automatiškai atsakinėti, kad į žygį einu. Mama vis atsidūsta-tai vėl su tais išprotėjusiais žygeiviais? Taip, sakau, toks tokį pažino ir ant arbatos termoso pavadino. Ir Kovo 11-ji buvo ne išmtis, nors ir ne savaitgalis išpuolė- 53 asmenys susiruošėme į patriotinį žygį Medininkų apylinkėse. Atvykimo ir parvykimo detales praleisiu, nes jos nėra tiek vertos Skaitytojo dėmesio. Mums ir vėl vadovavo mūsų gerbiamas žygeivių patriarchas Tadas Šidiškis. Nešėmės tautines vėliavas, dainavome patriotines dainas (kaip pasienio zonoje, tai baisi provokacija, juk country terrorism jau ir taip garsėjame užsieniuose), džiaugėmės puikiu oru. Žygį pradėjome garbės ratu aplink Medininkų pilį, kuri tokią dieną nedirbo-spjaudėsi ir karčių žodžių negailėjo ne vienas atvažiavęs nusivylęs lankytojas. Neplanuotai sutikau pažįstamą Mariukas M, kuriam mūsų skaitlingas ir spalvingas būrys turbūt paliko neišdildomą įspūdį, tik jis neprisidėjo prie mūsų, mat naują keturratį šeimos narį bandė. Kadangi apie Medininkus jau esu rašiusi, tai nesikartosiu, tiesiog sukeliu žyglio nuotraukas.

P1280846
Trispalvė prie Medininkų pilies Kovo 11-sios proga. 

P1280896
Baigiant eiti garbės ratą. 

P1280904
Medininkų Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 

P1280907
Susikaupimo minutė. 

P1280917
Trispalvė keliauja Tėvynės laukais. 

P1280924
Laukai jau tokie pavasariniai, dumblo nemažai. 

P1280933
Užgavėnių persirengėliai prastai varė žiemą iš kiemo. 

P1280936
Juozapinės ir Aukštojo kalnai jau visai ranka pasiekiami.

P1280938
Ąžuolas. Apkabinti jam reikia 2,5 vyrų. 

P1280948
Prie Mindaugo akmens. 

P1280950
Žmogus ir Trispalvė. 

P1280956
Trepsime toliau. 

P1280961
Tėvynės gamta dar nepabudusi. 

P1280964
Vėl Žmogus ir Trispalvė.

P1280973
Miške. 

P1280976
Vietomis dar- ledukas. 

P1280990
Pertraukėlė Voverių kaime. 

P1290020
Kelią išsipirkti reikės. 

P1290036
Ant atodangos. 

P1290064
Aukštojo kalnos apžvalgos aikštelė. Skamba Lietuvos himnas.

P1290065
Vėliavos kotas nepritaikytas vėliavai kelti, tenka improvizuoti.

P1290070
Kūtvėla liečia paminklinį Aukštojo kalno akmenį.

P1290088
"Kaip iš karo grįžtant", pasakė kažkas. Duokdie, kad neprireiktų. 

P1290095
Žygį baigiame ten, kur pradėjome.
Kadangi du žygeiviai domėjosi iš kur Kūtvėla gavo tokias šaunias blauzdines, o viena auksarankė netgi sakėsi siųtis tokius sugalvojusi, tai manau esant reikalinga paminėti, kad savo blauzdines pirkau "Armijai ir Civiliams" parduotuvėje, nuoroda į prekę čia.

Tai toks trumpas reportažas be didelių prakalbų-jos čia nereikalingos.

Su meile,

Kūtvėla

2014 m. kovo 14 d., penktadienis

Šiaurės Lenkija: Olivos katedra ir Gdanskas (antroji diena).

Po pusryčių (labai skanios juodosios alyvuogės, nom nom nom) aplankėme visiškai greta viešbučio buvusią Olivos arkikatedrą. Tai-dar vienas lankytinas objektas, kuriam mielai paskirčiau daugiau laiko. Deja, mes neturėjome galimybės pasiklausyti vargonų koncerto ir pasivaikščioti parke, kuriame yra ir zoosodas. Pasidedu pastabą užrašuose- čia reikės sugrįžti.

P1280591
Vienas labiausiai fotografuotinų pastatų-šalia Olivos katedros esantis apleistas pastatas su gigantiška žiurke ant sienos. 

P1280556
Olivos katedros bokštai. 
Oliva pirmą kartą paminėta 1188 m. kaip sena slavų gyvenvietė Olawa prie to paties vardo upės, o šiandien Oliva yra Gdansko rajonas. XII a. pab. čia buvo įkurta Cistersų abatija. Šis ordinas kilo Citeaux vietovėje Burgundijoje. Jo nariai kurdavosi toli nuo gyvenviečių, derlingose žemėse, netoli upių; susilaikė nuo prabangos ir vengė mėsos. Be maldos, jų pagrindinė veikla buvo fizinis darbas (žemės ūkio darbai) ir švietimas. Be vienuolyno vyriausiojo, niekas negalėjo bendrauti su išoriniu pasauliu. 1188 m. Cistersams buvo užrašyti septyni vienas greta kito esantys kaimai, jų tarpe buvo ir Olivos kaimas. Vienuolyno įkūrimas sustiprino krikščionybės pozicijas Gdansko Pomeranijoje. Po dosnių Pomeranijos kunigaikščių fundacijų, vienuolynas valdė 40 dvarų, ežerą, 2 užtvankas ir 4 salas. Vienuolynui sunkiai nukentėjus nuo gaisro, per šimtmetį dominavo Vokiečių ordinas, tačiau Kazimiero Jogailaičio laikais vienuolyno įtaka vėl sustiprėjo. Deja, XVI a. po dviejų nekompetentingų abatų valdymo kažkada klestintis vienuolynas buvo nustekentas. Lyg to būtų maža, Gdansko protestantų armijos siaubė vienuolyną, nors Stepono Batoro armija ją ir apsaugojo nuo galutinio sunaikinimo. Tačiau su karaliaus pagalba vienuolynui pavyko atsistoti ant kojų, tuo pačiu prasidėjo regiono industralizacija. 1660 m. šioje vietovėje buvo pasirašyta Olivos taikos sutartis po penkerių metų karo tarp Lenkijos ir Švedijos. XVIII a. vienuolyno abatas Jacek Rybinski ypatingai daug nuveikė: pastatė abatų rūmus, įkūrė sodą, fundavo nuostabiuosius vargonus. Po jo mirties 1782 m. vienuolyno reikšmė pradėjo menkti dėl politinės situacijos.1831 m., po 645 metų gyvavimo, vienuolynas buvo uždarytas Prūsijos karaliaus įsakymu. XX a. pr. Olivos vietovė pradėjo garsėti savo SPA paslaugomis. 1919 m. Oliva tapo sudėtine laisvojo Dancigo miesto dalimi, o nuo 1926 m.-Gdansko rajonu. 1925 m. buvo sukurta Gdnasko diocezija ir Olivos bažnyčia tapo katedra. Nuo Antrojo pasualinio karo pabaigos ši bažnyčia yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų Trimiestyje (t.y. Gdanskas-Sopotas-Gydnia). 1992 m. bažnyčiais suteiktas arkikatedros titulas.