Trys Estijos dienos: antroji diena- Narva.

Ryte iš lovos išsiritau gana vėlai, nes pusryčiai, įskaičiuoti į kambario kainą, savaitgaliais pradedami tiekti tik nuo 8.00 val. ryto (o ir ne paslaptis, kad Kūtvėla labai mėgsta patinginiauti). Buvau nusižiūrėjusi 9.00 val. autobusą į Narvą, tai man toks pusryčių laikas labai tiko. Man sėdant prie stalo, pradėjo lyti.

Pusryčiai viešbutyje. 

Iki Narvos autobusas riedėjo tris valandas. Kadangi buvo daug laisvų vietų, buvo galima įsitaisyti patogiai. Tik va oras subjuro kaip reikalas. Iš Narvos autobusų stoties, kuriai atstovavo tokia nedidelė būdelė su bilietų kasa ir spaudos/užkandžių kiosku, po skėčiu nupėdinau iki Narvos lankytojų centro. Man šis miestas kėlė didelį smalsumą, nes yra geografiškai labai įdomioje vietoje-tik tiltas per upę jį skiria nuo Rusijos. Šio miesto pavadinimą pastebėjau ant koldūnų pakelio,- rusų koldūnai pakuojami ES ir taip apeina įvairius apribojimus (bet tas pakelis buvo suvartotas gal prieš tris metus). Pirmiausia susižymėjau žemėlapyje įdomiausias vietas ir vaizdas buvo gana neblogas, nes viskas atrodė pakankamai kompaktiškai išdėstyta. O tada tiesiu taikymu patraukiau į garsiausią Narvos lankytiną objektą- Narvos pilį.

Trys Estijos dienos: pirmoji diena-Talinas.

Apie dešimtą valandą vakaro Vilniaus autobusų stotyje darosi ankšta-viena ranka tempdami iš paskos lagaminą ant ratukų, kita ranka gniaužydami atsispausdintą bilietą piliečiai keleiviai čia blaškosi tarp autobusų, bandydami susirasti savąjį-į Berlyną, Varšuvą, Rygą ar Taliną- ir tada dar pabandyti  nors kiek nusnausti. Mano Simple Express reisas į Taliną (pirktas už akcijinę kainą, 80 LTL į abi puses) buvo beveik pilnas, todėl teko bandyti miegoti pusiausėdomis-pusiaugulomis, o priešais sėdėjęs vyriškis buvo atlošą atsilenkęs, kad jis kur nupliktų. Autobusas į Talino autobusų stotį atvyko punktualiai 6.55 ryto, po maždaug 9 valandų važiavimo. Talino autobusų stotis neseniai patyrė tikrą oranžinę revoliuciją-oranžiniame pastate įsikūrusi autobusų stotis teikia bilietų pardavimo kasose ir bilietų automatuose paslaugas, yra bagažo saugykla, mokami tualetai, spaudos kioskas, kavinė, netoliese yra viešojo transporto stotelės. Spaudos kiose įsigijau Talino viešojo transporto elektroninę kortelę (2 EUR) ir papildžiau 3 dienų bilietu (5 EUR). Bilietas iš vairuotojo kainuoja 1.60 EUR, todėl manasis atsipirko jau pirmąją dieną. Zuikiams čia kailis diriamas skaudžiai, už 40 EUR. Kadangi į viešbutį važiuoti buvo dar anksti, nuvažiavau pagūžinėti po senamiestį. Ten yra turizmo informacijos centras, kuriame man reikėjo susižinoti šį bei tą kelionei į Narvą.

Talino senamiestis anksti ryte. Vaizdas į rotušę. 

Mano mėgstama Trumpoji Koja-vienas tapybiškiausių senamiesčio kampelių. 

Kūtvėla grįžta į Rokiškio rajoną: ką gi ji ten pametė?

Per tris dienas pasakojimas Ką pamatė ir patyrė Kūtvėla Rokiškio krašte? užkopė į penktą visų laikų skaitomiausio įrašo poziciją ir nukonkuravo iki tol garbingame penketuke buvusį skandalingąjį Vasario 5, 18.00 įrašą apie blogerių apsilankymą pas Birutę Vėsaitę. Įrašas apie Rokiškį sulaukė 13 pasidalijimų, virš 770 peržiūrų, ir 116 LIKEų. Ypatingai džiaugėsi Kamajai-linkėjimai jiems. Kadangi praeitos kelionės metu buvome užgriebę tik dalį Rokiškio rajono, sekantį šeštadienį nusprendėme sugrįžti pasidairyti po dar nelankytas vietas. Šį kartą prie mūsų prisijungė ir mano kolega Vakaris. O kadangi su patirtimi mes protingėjame, tai abudu jau važiavome ne į Kauną, o į Ukmergę, kur mus kaunietė vairuotoja Aistė iš Keliauk.info ir paėmė nuo kazino. Iki stoties Vilniuje man patogu atvažiuoti 1G autobusu. Įsitaisiau sau patogiai, bet autobusas buvo beveik pilnas ir šalia manęs netrukus atsisėdo toks pagyvenęs vyrukas su alaus skardine rankoje. Susiraukiau kaip citrinos atsikandusi, nes tokie vyriškiai paprastai nemaloniai kvepia ir dar nemaloniau šneka. Bet visgi būna išimčių- šitas mandagiai atsiklausė, ar aš nieko prieš, jeigu jis pagurkšnos alučio. Į sodą sakėsi važiuojantis, darbų susikaupė. Tada klausė, ar neturiu katino. Ne, sakiau aš, neturiu, bet turiu žiurkėną. Žiurkėną?- perklausė jis,- o kas tai yra? Na, sakau, pelė tokia. Aaaaa, -palingavo galva mano pašnekovas,- matai, kai neturi katės, tai pelės veisiasi. Juokis ir voliokis. 

Autobusas į Ukmergę iš Vilniaus autobusų stoties išvažiavo 7.05, o kasos dirba nuo 7.00, tai prie vienintelio dirbančio informacijos langelio nusidriekė kilometrinė eilė. Laimei, viena darbuotoja susimylėjo ant mūsų ir atidarė savo langelį be kelių minučių septynios, ir man pasisekė-buvau antra eilėje ir jau greit laikiau nusitvėrusi autobuso bilietus. Su TOKS kortele gavau 5% nuolaidą (0,90 LTL), o autobuse buvo nemokamas bevielis internetas (mokykitės, Lietuvos Geležinkeliai). Autobusas iki Ukmergės kratėsi pusantros valandos, vis sustodamas visokiose stotelėse, tai išlošėme tik pusę valandos nuo vėlesnio ekspreso. Ukmergėje iškart pasidarėme profilaktinę pertraukėlę į WC (1,20 LTL stotyje, dirba 7.00-19.00 arba 1,00 LTL gretimoje degalinėje, dirba 24/7). Jeigu teatras prasideda nuo rūbinės, tai stotis prasideda nuo WC, todėl reikia pasakyti, kad Ukmergės stotyje patogumai labai švariai užlaikomi ir visokeriopai rekomenduotini. Tik pati stotis uždaryta, matyt, remontuos-gaila, toks sovietinis paveldas.

Ukmergės stoties patogumai. 

"Nuspręsta pritarti UAB Ukmergės autobusų parkas autobusų stoties rekonstrukcijai ir prekybos centro statybai jungtinės veiklos su UAB „Projestos projektai“ sutarties pagrindu. Pavesta Ukmergės autobusų parkui tvirtinti projektavimo užduotį ir suderinti jungtinės veiklos sutartį." Šaltinis: čia. O mes už maždaug valandos buvome prie savo pirmojo tikslo. Vis svarstėme, galbūt Rokiškio rajono gyventojai mus pasitiks su duona ir druska, o gal su šluota ir vandens žarna?:-)

Ir štai, mes- Duokiškyje.

Ką pamatė ir patyrė Kūtvėla Rokiškio krašte?

Mūsų maža agrarinė valstybė turi daug ką parodyti. Turizmo klausimu čia litai tiesiog žeme ritinėjasi, bet niekas iš atsakingų asmenų nenori pasilenkti jų pakelti. Sekmadienį, sinoptikams žadant  8-14 'C šilumos,- nors geriausių atveju buvo kokie 7'C,- kartu su Aiste iš Keliauk.info patraukėme į Rokiškio rajoną. Bet tam man pirmiausia reikėjo nusigauti iki Kauno, todėl keltis teko biezbožnai anksti, net 4.30 ryto. Į Kauną mėgstu važiuoti moderniuoju traukiniu: ten šilta, švaru, yra elektros lizdai, tualetas, karštų gėrimų aparatas. Tačiau dabar jie galėtų walk an extra mile ir pasiūlyti bevielį internetą. Juk XXI amžius, po šimts kalakutų. Tačiau maloniai nustebino 5 proc. nuolaida bilietui su lojalumo kortele, net 90 centų sutaupiau, vis kapeika į ūkį. 

Traukinyje Vilnius-Kaunas.

5 priežastys, kodėl verta pamatyti filmą „Semme“.

Kūrybinės grupės „Semme” pranešimas spaudai.

Žygiai po Lietuvą su Tadu, linksmos Algirdo dirbtuvės ir įtraukiančios Jono vedamos apeigos. Dažnai manoma, jog kalbantieji apie tradicijas, papročius, etnokultūrą, senąją religiją yra pernelyg rimti, nuolat pasinėrę į savo darbus, rašantys, moksliškai aiškinantys, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Prieš dvejus metus susibūrusi jauna ir mažai patirties turinti meninės dokumentikos filmo „Semme” kūrybinė komanda teigia, kad taip nėra. Jaunuoliai per dvejus metus sukūrė filmą apie tris visą savo gyvenimą tradicijas puoselėjančias asmenybes: kartografą-geografą Tadą Šidiškį, krivį Joną Trinkūną bei tautodailininką Algirdą Versecką. Pateikiame jums 5 priežastis, kodėl filmas „Semme” – smagus, įtraukiantis ir vertas dėmesio.

1. Charizmatiškieji herojai. Trys pagrindiniai filmo herojai – vyresnės kartos atstovai, tačiau nei filme, nei jų veikloje nėra rutinos ar sąstingio, atvirkščiai – šie žmonės sugeba uždegti ne vieną už save keliasdešimt metų jaunesnį žmogų. Kartografas ir žygeivis Tadas Šidiškis, vedantis jaunimą po Lietuvos miškus, pelkes ir lygumas ir apie Lietuvos miestelius bei kaimelius žinantis kone viską, visada traukia linksmas lietuviškas dainas, o trumpam stabtelėjęs, kviečia šokti „Meškutę“. Apie „Romuvos“ krivį Joną Trinkūną, deja, turime kalbėti būtuoju laiku – šių metų sausio 20 dieną, kai visi filmavimai buvo baigti, jis iškeliavo Anapilin. Lieka džiaugtis, kad filmo komandai pavyko įamžinti jo gyvenimo darbą, užfiksuoti pasakojimus apie „Romuvos“ bendruomenės susibūrimą, kartu su jaunimu švęstas senąsias Lietuvos šventes, dalyvavimą apeigose, vasaros stovyklas Dvarciškėse, kraštotyrinę veiklą. Trečiasis filmo herojus Algirdas Verseckas – tautodailinkas, dirbantis Vilniuje „Amatų gildijoje“. Jo veiklą lydi mažiau žmonių, tačiau, kiek žiūrovų susirenka Algirdui dalyvaujant mugėse ir įvairiuose renginiuose! Žmonėms įdomu ne tik pamatyti pačio pasigamintas stakles, su kuriomis Algirdas drožia dubenėlius, bet ir pasikalbėti su šmaikščiu ir nepaprastai savo pasakojimais užburiančiu amatininku.

Gintaro aukojimas. Šviesios atminties Jonas Trinkūnas Medininkų pilies atidarymo šventėje 2012 m.  Nuotrauka iš mano kelionių archyvo. 

2. Entuziastinga ir jauna kūrybinė komanda. Filmo komandos, pradėtos burti prieš dvejus metus, gretose – skirtingi, įvairių sričių specialistai, kurių daugelis – studentai. Nei vienas iš jų anksčiau nebuvo giliau susidūręs su filme nagrinėjamomis temomis, tuo labiau neturėjo kino kūrimo patirties, tačiau kiekvieno noras pažinti savo šalį, sužinoti apie tradicijas, jų tąsą ir svarbiausia – galėjimas įsitraukti į tradicijų puoselėjimą buvo stipresni už dvejones ir baimę, kad lengva nebus. Ilgai diskutavę apie filmo kūrybinį procesą, svarbiausius darbus jie nusprendė patikėti jauniesiems savo srities profesionalams, todėl filmo operatoriai, garso režisierius, vertėjai, dizaineriai – jauni šių sričių studentai. Nors filmas apie Lietuvą, komandoje netrūksta ir užsienio draugų. Filmo kompozitorius Kyle, kilęs iš Šiaurės Karolinos (JAV), prieš keletą metų buvo vienos kūrybinės komandos narės Erasmus studijų kurso draugas, filmo dizainą kurianti Olga gyvena kaimyninėje Baltarusijoje, su filmo idėjos autoriumi susipažino per „Couchsurfing“ bendruomenę, o filmo montažo režisierė Audinga – lietuvė, šiuo metu gyvenanti Londone. Būtent šiai spalvingai ir užsidegusiai filmo komandai per dvejus metus pavyko sukurti filmą apie tris vyresniosios kartos asmenybes. Komanda pripažįsta, kad patirties jie turi mažai ir klaidų pasitaiko, tačiau jie viską daro nuoširdžiai ir entuziastingai.

3. Patirties dalijimasis su jaunimu. Tiek filmo herojai, tiek kūrybinė komanda savo žiniomis noriai dalinasi su kitais jaunais žmonėmis. Visų herojų veiklose dalyvauja jaunimas ir, svarbiausia, – jie būna ne pasyvūs stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai: žygiuoja, šoka, dainuoja, gieda sutartines, turi galimybę bendrauti su tradicijų puoselėtojais, iš arčiau susipažinti su jų veikla, dirbiniais ir kūriniais. Kūrybinė filmo komanda taip pat nesnaudžia: pabaigę filmavimo darbus keliauja į Vilniaus mokyklas, kuriose dalinasi savo patirtimi, entuziazmu ir užsidegimu su moksleiviais, tikėdamiesi, kad jų pasakojimai ir pavyzdys įkvėps juos imtis savo įdėjų įgyvendinimo.

4. Dveji metai su filmu: be nuotykių neįmanoma. Nors filmas dokumentinis, o temos rimtos, nei vienas filmavimas nepraeina be nuotykių, filmo komanda nuolat patiria linksmų atsitikimų. Vienas linksmiausių filmavimų vyko pernai metais per žygeivių žiemos sąskrydį. Dažniausiai filmavimo komanda iš akių žygeivių niekada nepameta, tačiau šį kartą buvo nuspręsta kartu su žygeiviais neiti, bet „pagauti“ juos pietaujančius. Miškai nepažįstami, sniego iki kelių, turimos technologijos mažai padeda, o geriausias „kompasas“ bei kelrodis žygio vadas Tadas – ne su komanda, būtent jo komanda ir ieško. Iki tol komandos nariai nemanė, kad Lietuvos žiemos tokios gūdžios ir kad net aukšta ir didelė mašina nesugebės jos įveikti. Nebuvo pasirūpinta ir tinkamais drabužiais, todėl viena komandos narė per pusnis klampojo su kerzais ir trumpučiu sijonu. Nepaisant to, žygeiviai buvo rasti, iki jų teko bristi pusnimis, aukštai kaip vėliavą iškėlus kamerą ir bumą (komandos linksmai vadinamą kačiuku). Žygeiviai tokius svečius pasitiko šypsodamiesi ir juokdamiesi, o Tadas negalėjo atsistebėti filmuotojų atkaklumu.

Žiema Taurijos girioje. Nuotrauka iš mano žygių archyvo-va kokios žiemos Lietuvoje. 

5. Svarbiausia idėja, kuriai įgyventinti netrukdo net ir minimalus biudžetas. Visa kūrybinė filmo komanda dirba savanoriškai. 2009 m. susikūrusios viešosios įstaigos „KAKAVA“ nariai filmui skiria labai didelę dalį savo laisvalaikio. Visi dirba savanoriškai, dažnai ieškodami rėmėjų tik patiems būtiniausiams filmo darbams. Vienintelis pastovus projekto finansavimo šaltinis – programa „Veiklus jaunimas“, kuri patikėjo filmo komandos idėja ir finansavo komandos narių keliones į filmavimus, maitinimą bei leidybos išlaidas. Be gauto finansavimo dirbti būtų tikrai sudėtinga. Geriausios idėjos gimsta, teisingiausi sprendimai bei didžiausi darbai padaromi turint daug šokolado, arbatos ir dešros. Su tokiais skanumynais visi susirinkimai, peržiūros, planavimai ir filmavimai pralekia nepastebimai.

Visus susidomėjusius filmu kūrybinė komanda – Simonas, Ernestas, Danguolė, Viktorija ir Ieva – kviečia į filmo seansus, kurie numatomi kovo 26 d. kino teatre „Pasaka” bei kovo 31 d. „Forum Cinemas Vingis“. Tiems, kuriems šios datos netinkamos, kūrybinė komanda siūlo nenusiminti ir pažada, kad filmas bus rodomas kituose kino teatruose ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.

Mūsų šalis-mūsų turtas. Tinkamai tai vertinkime. Spanguolės iš metų žygiu išrinkto žygio į Alionių pelkę.

Iki susimatymo :)