Balstogė: miestas, kur pilni delnai alyvų.

Po pernai metų kelionės maršrutu Augustavo kanalai-Suprašlis-Balstogė (Bialystokas), likau sužavėta Balstoge ir vis rezgiau planus čia sugrįžti. Tai nėra labai paprasta, nes Vilnių ir Balstogę skiria geras pusdienis važiavimo. Ir štai neseniai Autobuso Dienoraštis pasiūlė man bilietą Ecolines firmos autobusu, galėjau rinktis iš daug krypčių, bet nedvejojau- būtinai bus Balstogė. Labai apsidžiaugiau tokia galimybe ir puoliau planuoti kelionę.

Vienas iš Balstogės minusų, į kurį keliautojams reikia atkreipti dėmesį, yra labai ribotas nakvynės vietos pasirinkimas. Didesni viešbučiai yra pakankamai brangūs, o biudžetinio varianto beveik nėra, nebent turite draugų arba dalyvaujate Couchsurfing'e. Vienas Couchsurfing'o narys mane kvietė apsistoti pas jį, tai buvo vidutinio amžiaus nevedęs vyrukas, gyvenantis vieno kambario bute, žadėjo man užleisti savo lovą, o pats miegoti virtuvėje. Na ir sakykit, kad ne svetingi tenais žmonės gyvena? Bet išguiti žmogų iš jo namų tai irgi nesinorėjo. Nusprendžiau, kad šį kartą pataupysiu nakvynės sąskaita, o geriau išleisiu pinigus pavalgymui ir lauktuvėms, tai užsisakiau lovą bendrabučio tipo kambaryje hostelyje. Hostelis turėjo vos kelis atsiliepimus, bet kaina buvo tikrai gera, todėl nusprendžiau labai dėl to nesukti galvos. Bet po savaitės parašiau jiems, prašydama detalesnės informacijos, ir paaiškėjo, kad jie yra overbooked. Dažniausiai atsiliepimuose minėta hostelio darbuotojų ribota anglų kalba čia buvo tikra rakštis, nes taip ir nebuvo aišku, kur man teks nakvoti. Laimei, tai išsiaiškinau ne atvykusi prie durų, o iš anksto, ir dar kartą laimei, buvau užsakiusi juos per Booking.com svetainę. Po daugiau nei savaitės tusinimosi tarpininkaujant Booking.com darbuotojams, kelionės datai artėjant, Kūtvėlai jau lipant sienom, buvo priimtas sprendimas, kad užsisakau naują nakvynės vietą pati, susimoku, po kelionės nusiunčiu čekį klientų aptarnavimo skyriui ir jie kompensuos man skirtumą tarp pirmojo užsakymo hostelyje ir to, kurį man pavyko pačiai susirasti (ne paties brangiausio, žinoma). Todėl apsigyvenau Hotel Titanic.*

Kūtvėla prie Branickių rūmų Balstogėje.

Burbiškio dvaras-Rundalės rūmai-Pokainių miškas autobusu "Dušegubka".

Pirmąjį gegužės savaitgalį Kūtvėla, kaip ir daugelis padorių Lietuvos gyventojų, išsiruošė į autobusinę kelionę maršrutu Burbiškio dvaras (tulpių žydėjimas!)- Rundalės rūmai- Pokainių miškas. Jau po kelionės Augustavo kanalai-Suprašlis-Balstogė maniau, kad sunku ką nors sugalvoti, norint sugadinti kelionę. Bet yra dar ant Lietuvos firmų, kurios šitu klausimu hit rock bottom and then start digging. Šį kartą labai smalsu buvo pamatyti garsiąsias Burbiškio dvaro tulpes, o dar ir akcija grupinio pirkimo portale pasitaikė. Autobusas buvo iš Kauno, todėl miesto prie Nemuno ir Neries santakos gyventojai kelionę pradėjo 5.30, o mes tik 7.00, labai krikščioniškai. Ir tai buvo bene vienintelis šios kelionės pliusas.

Marijos statula ir mitologinis akmuo su Marijos pėda Burbiškio dvare.

Aš nežinau, kaip kelionių firmos gauna autobusus savo organizuojamoms kelionėms, bet šitai kelionei buvo surastas vos judantis metalo laužas su tokiais siaurais tarpais tarp kėdžių, kad priekyje sėdintys keleiviai priplodavo už savęs sėdinčius kėdžių atkaltėmis. Autobusas buvo "paruoštas vasarai", todėl buvo išjungtas šildymas, ko pasekoje kauniečiai šalo kojas iki Vilniaus, o nuo Vilniaus šalome ir mes kartu su jais. Netrukome prikvėpuoti salono vidų ir paaiškėjo, kad į paruošiamuosius darbus vasarai įeina ir kondicionieriaus nebuvimas. Priekinis langas netruko aprasoti, ir ten sėdintys keleiviai dirbo valytuvais su vairuotojo atneštu skuduru. Paskui numojo ranka, kiek gi galima, tai susikaupę lašai pradėjo kapnoti jiems ant drabužių. Vairuotojas sugebėjo ne kartą pasiklysti, išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, o grįžtant netoli Maišiagalos vėlyvą naktį baigėsi kuras; gidės supratimu tualetai yra tik teorija, kuri praktikoje netaikoma, ir visa programa vykdyta lekiant kaip į gaisrą. Surašiau skundą agentūrai, sutarėme dėl kompensacijos. Čia turbūt užkrečiamas per internetus dalykas, nes neseniai savo patirtimi mus šiurpino Gyvenimo Stebėtojas: Turizmas tai du, maksimum trys įrašu.

Kūtvėla lankosi Žingių miško pažintiniame take ir kodėl čia reiktų užsukti Geocaching žaidėjams.

Šis takas yra įrengtas G. Kadžiulio valdoje, Vilniaus raj. Asvejos hidrografiniame draustinyje. Savo įspūdžius apie jį neseniai publikavo Gyvenimas palapinėje. Kadangi tokie takai yra mano silpnybė (kaip ir apžvalgos bokštai bei "Haribo" meškiukai), tai pasikviečiau save į ekskursiją po šį taką kartu su Lietuvos gamtos fondo atstovu R. Karpuška. Kartu su mumis keliavo ir Vilniaus Valdorfo mokyklos moksleiviai su lydinčiais pedagogais.

Nuoroda į taką.

Ar jau matėt žydinčius narcizus Druskininkuose?

Turbūt nėra lietuvio, negirdėjusio apie Druskininkus ir jų narcizus, nes Druskininkai nemiega ant druskų, o pavyzdingai dirba turizmo srityje. Šiemet Druskininkų kurortas švenčia 220 metų jubiliejų, ir Vijūnėlės parke ta proga sužydės 220.000 narcizų. Pirmuosius žiedus nedrąsiai skleidė ir prieš du metus pasodintos sakuros. Sakuras Druskininkams parinko gerai Lietuvoje žinomas Japonijos kultūros gerbėjas alytiškis Kęstutis Ptakauskas. Į pačią narcizų žydėjimo šventę ištrūkti nepavyko, bet kitą penktadienį po jos žiovaudama įsitaisiau "Kautros" autobuse netrumpai kelionei. Sočiai prisižiūrėjusi stirnų ir koplytstulpių, nė nepajutau kaip atvykom į Druskininkus. Iš karto įsigijau atgalinį bilietą į Vilnių paskutiniu reisu, nes esu jau patyrusi, kad sezono metu ar geru oru autobusai būna perpildyti. Netoli esančiame Druskininkų turizmo informacijos centre pasiėmiau kurorto žemėlapį ir į išmanųjį telefoną atsisiunčiau programėlę Smart Druskininkai. Taip apsiginklavusi ir ėjau narcizų ieškoti.

Pirmas Druskininkų įspūdis. 

Kūtvėla lankosi lebedų, tevertinų, ir citnago krašte Zervynose.

"Vėlyvas startas pagausina žygeivių skaičių,"- tarė Tadas Šidiškis, apžvelgdamas savo išrikiuotą pulką Vilniaus geležinkelio stotyje, o aš labai džiaugiausi pagaliau ištaikiusi progą pamatyti Zervynas. Dešimtos valandos traukinys per dvi  visiškai neprailgusias valandas pristatė mus į mažytutę Zervynų stotį. Man patinka žygiuoti su Vilniaus universiteto žygeivių klubu, nes mūsų žygiai suderina gamtą ir pažinimą: per tas dvi valandas traukinyje norintys susipažino su Dzūkijos krašto unikalumu. 1283 m. iš Kryžiuočių nuniokotų savo žemių į dar laisvus mūsų kraštus atsikėlė jotvingių gentis. Kaimo pavadinimas Zervynos turi jotvingišką hidroniminę šaknį "zerv", nuo "zerventi", t.y. srauniai tekėti. Gyventojai čia tradiciškai vertėsi bitininkyste, miško gėrybėmis, žvejyba, gerai pažinojo vaistažoles. Šiandien Zervynos 48 sodybų kaimas yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas dėl XVIII-XIX a. susiformavusio plano ir liaudies architektūros. Kaime žinoma akmens amžiaus stovykla. Per Vėlines Zervynose vis dar senuoju papročiu dešimt parų kūrenami laužai. Daugiau apie unikalius Zervynų kaimo gyventojų papročius klausykite atsisiuntę 5.83 MB dydžio audio failą iš Dzūkijos nacionalinio parko skilties apie Zervynas. Ir taip jau atsitiko, kad į Zervynas mes keliavome Verbų Sekmadienį. Balandžio pabaigoje senais laikais žemdirbiai sveikindavo deivę Žemyną bundant gamtai po žiemos ir šventė Žiedkelę, kurią Katalikų bažnyčia 325 m. susiejo su Velykomis. Jos būna ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas nsuprendė švęsti Velykas praėjus 14 dienų po pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties, kuri kiekvienais metais būna skirtingu laiku tarp kovo 21 d. ir balandžio 26 d.

Pirmiausia bežyguodami pastebėjome šalia vieno namo rūkstant juodus dūmus ir urmu supuolėme paveldo gelbėti, bet be reikalo-žmonės sau ramiai pirtį kūreno.

Pirtis.