Karalienės Viktorijos laikų Londono Highgate kapinės: gotiško šiurpuliuko dozė turistams.

Skubu pradėti pasakojimus iš Anglijos, nes Kūtvėlos ilga tyla galėjo suklaidinti jos gerbiamus skaitytojus, kurie, apsiginklavę tankiomos šukomis, eitų naršyti artimiausius miškus, ieškodami savo mylimiausios tinklaraštininkės. Iš tiesų, Kūtvėla puikiai praleido laiką Anglijoje, išleido visas gyvenimo santaupas, kurias laikė saulėtai ir nerūpestigai senatvei, ir prikaupė daugybę medžiagos pasakojimams. Pirmasis Londone Kūtvėlos aplankytas objektas buvo garsiosios karalienės Viktorijos laikų Highgate kapinės. Deja, kelionė pasibaigė praradimu -neatlaikė Kūtvėlos mylimos šukos.

Einu trumpam paverkti kamputyje, tuoj grįšiu.

Grįžau.

Taigi, Highgate kapinės. XIX a. pr. Londone kilo, galima sakyti, sanitarinė krizė- čia gyventi kėlėsi žmonės iš visos šalies, o mirtingumo lygis buvo aukštas, ir galiausiai pasibaigė laidojimui skirta žemė. Buvo prieita iki to, kad mirusiuosius laidojo žemės lopinėliuose tarp namų, parduotuvių ir smuklių. Įsivaizduokite, užeinate į smuklę (pub'ą) papietauti, atsisėdate prie lango, o ten-kastuvo kotas aukštyn žemyn šiūpėliuoja. Fui, nu. Pasitaikydavo, kad laidodavo vienus kūnus ant kitų, užpildami specialia ardančia medžiaga, kad po kurio laiko vėl būtų galima laidoti į tą patį kapą- kvapelis ėjo aplink galite įsivaizduoti koks. 1800-siais metais Londone gyveno milijonas žmonių, bet tas skaičius netruko dar labiau išaugti. 1830-siais metais valdžia vis dėlto susiėmė, kad reikia imtis priemonių ir gerinti sanitarines, t.y. laidojimo sąlygas. Parlamentas išleido potvarkį, kuriuo aplink Londoną buvo sukurtos septynios naujos privačios kapinės, vienos iš jų ir buvo įkurtos netolimame Highgate kaimelyje, 17 akrų plote, už 3,500 tuometinių svarų sterlingų. 1839 m. gegužės 20 d. kapinės buvo pašventintos. 15 akrų buvo skirta anglikonams laidoti, o du likę akrai-visiems kitiems. Highgate kapinės buvo ant kalvos, nuo jų atsivėrė Londono panorama, be to, to meto kraštovaizdžio architektai suteikė joms patrauklumo ir moderniškumo. Todėl nenuostabu, kad šias kapines pamėgo turtingi žmonės, kurie savo šeimoms atminti statė itin didingus paminklus.

Koplyčia Highgate kapinėse-įėjimas į vakarinę dalį. 

Highgate kapinių koplyčia yra unikalaus dizaino- ji turi du sparnus, iš jų vienas skirtas anglikonams, kitas- visoms kitoms religijoms. Dabar kairiame sparne yra ir bilietų kasa bei suvenyrų stendas.

Tykocinas: Žygimanto Augusto miestas.

Iš Žygimanto Augusto laiško J. Radvilai (apie 1500 m.): "Tačiau to Tykocino dėl daugybės priežasčių man reikia, nes galvojau, jei kokių neramumų būtų, taip pat karų: mes nežinome saugesnės vietos, kurioje karalienę, mano žmoną, tokiu metu, jei toks ateitų, palikti turėtume, tik Tykocine: nes Tykocinas yra tokiame pasienyje, kur iš visų pusių yra saugu, taip pat ten statyti noriu [..]". Tykociną Žygimantas Augustas laikė saugiausia rezidencija Barborai Radvilaitei. Vėliau, nujausdamas savo mirtį, valdovas liepė iš kitų rezidencijų visą brangų turtą pervežti į Tykociną.1572 m. pasikvietęs patikimą dvariškį, įpareigojo jį prisiekti įvykdyti slaptą paliepimą- atgabenti tam tikras brangenybes į Tykocino pilį ir jas saugoti, o raktą po karaliaus mirties atiduoti tik seseriai Onai Jogailaitei. Ona, karaliaus testamento vykdytoja, buvo įpareigota sudeginti kai kuriuos dokumentus. Jų turinys liko istorijos pelenuose, bet manoma, kad jų tarpe buvo sąskaitos už įsigytas vertybes. Žygimantas Augustas paėmė didelę paskolą, prilygstančią karo Livonijoje paskolai, norėdamas įsigyti vertingų gobelenų, bet seserų kraičiams brolis nebuvo dosnus. Na, kaipgi tokia istorija gali nesužadinti noro pamatyti tą pilį, kurioje iš visų kampų brangenybės tviska? Tykocinas dar yra vadinamas "Lenkijos baroko perlu". Be Tykocino pilies, šiame miestelyje dar yra paminklas Stefanui Čarneckiui, antras paminklas Lenkijoje ne šventajam, o gyvam žmogui po Žygimanto Vazos paminklo Varšuvoje, Švč. Trejybės bažnyčia garsėja savo vargonais, ir Sinagogos muziejuje saugomas judaikos palikimas.

Iš autobusų stoties galima atvažiuoti Balstogės-Tykocino reisą aptarnaujančiu autobusu (3,50 PLN) arba pasidairyti Voyager firmos vežėjų prie stoties esančioje viešojo transporto stotelėje (2, 50 PLN). Kelionė užtruks apie 45 min. Nors miestelis ir mažas, reikia beveik visos dienos norint viską ramiai apžiūrėti, neskubant pavalgyti, pasivaikščioti.

Tykocino Švč. Trejybės bažnyčia.

Balstogė: miestas, kur pilni delnai alyvų.

Po pernai metų kelionės maršrutu Augustavo kanalai-Suprašlis-Balstogė (Bialystokas), likau sužavėta Balstoge ir vis rezgiau planus čia sugrįžti. Tai nėra labai paprasta, nes Vilnių ir Balstogę skiria geras pusdienis važiavimo. Ir štai neseniai Autobuso Dienoraštis pasiūlė man bilietą Ecolines firmos autobusu, galėjau rinktis iš daug krypčių, bet nedvejojau- būtinai bus Balstogė. Labai apsidžiaugiau tokia galimybe ir puoliau planuoti kelionę.

Vienas iš Balstogės minusų, į kurį keliautojams reikia atkreipti dėmesį, yra labai ribotas nakvynės vietos pasirinkimas. Didesni viešbučiai yra pakankamai brangūs, o biudžetinio varianto beveik nėra, nebent turite draugų arba dalyvaujate Couchsurfing'e. Vienas Couchsurfing'o narys mane kvietė apsistoti pas jį, tai buvo vidutinio amžiaus nevedęs vyrukas, gyvenantis vieno kambario bute, žadėjo man užleisti savo lovą, o pats miegoti virtuvėje. Na ir sakykit, kad ne svetingi tenais žmonės gyvena? Bet išguiti žmogų iš jo namų tai irgi nesinorėjo. Nusprendžiau, kad šį kartą pataupysiu nakvynės sąskaita, o geriau išleisiu pinigus pavalgymui ir lauktuvėms, tai užsisakiau lovą bendrabučio tipo kambaryje hostelyje. Hostelis turėjo vos kelis atsiliepimus, bet kaina buvo tikrai gera, todėl nusprendžiau labai dėl to nesukti galvos. Bet po savaitės parašiau jiems, prašydama detalesnės informacijos, ir paaiškėjo, kad jie yra overbooked. Dažniausiai atsiliepimuose minėta hostelio darbuotojų ribota anglų kalba čia buvo tikra rakštis, nes taip ir nebuvo aišku, kur man teks nakvoti. Laimei, tai išsiaiškinau ne atvykusi prie durų, o iš anksto, ir dar kartą laimei, buvau užsakiusi juos per Booking.com svetainę. Po daugiau nei savaitės tusinimosi tarpininkaujant Booking.com darbuotojams, kelionės datai artėjant, Kūtvėlai jau lipant sienom, buvo priimtas sprendimas, kad užsisakau naują nakvynės vietą pati, susimoku, po kelionės nusiunčiu čekį klientų aptarnavimo skyriui ir jie kompensuos man skirtumą tarp pirmojo užsakymo hostelyje ir to, kurį man pavyko pačiai susirasti (ne paties brangiausio, žinoma). Todėl apsigyvenau Hotel Titanic.*

Kūtvėla prie Branickių rūmų Balstogėje.

Burbiškio dvaras-Rundalės rūmai-Pokainių miškas autobusu "Dušegubka".

Pirmąjį gegužės savaitgalį Kūtvėla, kaip ir daugelis padorių Lietuvos gyventojų, išsiruošė į autobusinę kelionę maršrutu Burbiškio dvaras (tulpių žydėjimas!)- Rundalės rūmai- Pokainių miškas. Jau po kelionės Augustavo kanalai-Suprašlis-Balstogė maniau, kad sunku ką nors sugalvoti, norint sugadinti kelionę. Bet yra dar ant Lietuvos firmų, kurios šitu klausimu hit rock bottom and then start digging. Šį kartą labai smalsu buvo pamatyti garsiąsias Burbiškio dvaro tulpes, o dar ir akcija grupinio pirkimo portale pasitaikė. Autobusas buvo iš Kauno, todėl miesto prie Nemuno ir Neries santakos gyventojai kelionę pradėjo 5.30, o mes tik 7.00, labai krikščioniškai. Ir tai buvo bene vienintelis šios kelionės pliusas.

Marijos statula ir mitologinis akmuo su Marijos pėda Burbiškio dvare.

Aš nežinau, kaip kelionių firmos gauna autobusus savo organizuojamoms kelionėms, bet šitai kelionei buvo surastas vos judantis metalo laužas su tokiais siaurais tarpais tarp kėdžių, kad priekyje sėdintys keleiviai priplodavo už savęs sėdinčius kėdžių atkaltėmis. Autobusas buvo "paruoštas vasarai", todėl buvo išjungtas šildymas, ko pasekoje kauniečiai šalo kojas iki Vilniaus, o nuo Vilniaus šalome ir mes kartu su jais. Netrukome prikvėpuoti salono vidų ir paaiškėjo, kad į paruošiamuosius darbus vasarai įeina ir kondicionieriaus nebuvimas. Priekinis langas netruko aprasoti, ir ten sėdintys keleiviai dirbo valytuvais su vairuotojo atneštu skuduru. Paskui numojo ranka, kiek gi galima, tai susikaupę lašai pradėjo kapnoti jiems ant drabužių. Vairuotojas sugebėjo ne kartą pasiklysti, išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, o grįžtant netoli Maišiagalos vėlyvą naktį baigėsi kuras; gidės supratimu tualetai yra tik teorija, kuri praktikoje netaikoma, ir visa programa vykdyta lekiant kaip į gaisrą. Surašiau skundą agentūrai, sutarėme dėl kompensacijos. Čia turbūt užkrečiamas per internetus dalykas, nes neseniai savo patirtimi mus šiurpino Gyvenimo Stebėtojas: Turizmas tai du, maksimum trys įrašu.

Kūtvėla lankosi Žingių miško pažintiniame take ir kodėl čia reiktų užsukti Geocaching žaidėjams.

Šis takas yra įrengtas G. Kadžiulio valdoje, Vilniaus raj. Asvejos hidrografiniame draustinyje. Savo įspūdžius apie jį neseniai publikavo Gyvenimas palapinėje. Kadangi tokie takai yra mano silpnybė (kaip ir apžvalgos bokštai bei "Haribo" meškiukai), tai pasikviečiau save į ekskursiją po šį taką kartu su Lietuvos gamtos fondo atstovu R. Karpuška. Kartu su mumis keliavo ir Vilniaus Valdorfo mokyklos moksleiviai su lydinčiais pedagogais.

Nuoroda į taką.