Nuviliantis Tonbridžas ir bičių korio lankymas Ročesteryje.

Kadangi savo eiklaus šokinėjimo po traukinius dėka buvau sutaupiusi dieną traukinių pasui, paskutinę dieną skyriau labai reklamuojamam Tonbridžui ir Ročesteriui, kurio pilį pamačiau pro traukinio langą grįždama iš Doverio-ir iškart man jos prireikė. Tonbridžo pilis užėmė visą nuotraukos plotą reklaminėje brošiūroje, ir tik ją pamačiusi supratau, kodėl. "Reputedly England's finest example of a Motte and Bailey Castle with a splendid 13th Century Gatehouse",- sakė reklama. Jau tokia ir anokia, kad nepamačius negalima išvažiuoti iš Anglijos. Ir taip toliau, ir panašiai. 

Tondbridžo pilis. 

Siautulingas egzotiškasis Braitonas ir jo kaimynė, didinga gražuolė Arundelo pilis

Braitone trūksta plyšta turėjau padaryti du dalykus: pamatyti Karališkąjį paviljoną ir suvalgyti krabą. Planuojant kelionę, į šį planą įsiterpė Arundelo pilis. Nežinau kaip ir kada tai atsitiko, bet mano kelionių užrašuose jinai figūravo kaip tiesiog būtinas pamatyti objektas. Logistika nebuvo labai paprasta, nes pilies apartamentai lankymui atveriami tik nuo vidurdienio, todėl reikėjo gerai sušokinėti į traukinius. Nors įsėdau į gana ankstyvą Londono-Braitono traukinį, jis pūškavo vos ne dvi valandas, stodamas kiekvienoje stotyje, kur tik netingėjo. Braitoną tai noriu pagirti už gerai organizuotą viešąjį transportą: už 3.30 svarus sterlingus galima nusipirkti autobuso bilietą dienai, o bilietas galioja labai didelėje pajūrio teritorijoje ir apima tokius miestelius kaip Seaford, Newhaven, Hove, Shoreham, Steyning, Lewes, ir dar keletą. Traukinių stotyje galima pasiimti Braitono žemėlapį, yra turizmo informacijos centras, taipogi galima pasiimti lankstinuką su turistui reikalingiausiais autobusų maršrutais pačiame Braitone. Tai tikrai labai gera kaina ir galimybė pamatyti daug įdomių vietų, nors ir pačiame Braitone lengvai galima praleisti visą dieną. Po šios kelionės padariau išvadą, kad mielai čia praleisčiau keletą dienų.

Vienas garsiausių ne tik Braitono, bet ir visos Anglijos lankytinų objektų yra pseudoorientalistinio stiliaus princo regento, o vėliau ir karaliaus Jurgio IV rūmai, žinomi kaip Karališkasis paviljonas. Indijos architektūra ir Kinijos interjeras suteikia pastatui egzotikos. Į lankymo kainą įeina audiogidas, bet viduje negalima fotografuoti.

Karališkasis paviljonas, Braitonas. 

Doverio pilis-raktas ir baltosios Doverio uolos: Anglija prasideda čia.

Kai pasakydavau, jog ketinu apsilankyti Doveryje, mano pašnekovai reaguodavo baisiai. Vieniems iš rankų iškrisdavo puodo dangtis. Kiti pamesdavo pusiau nuskustą bulvę ir vos nenusipjaudavo sau piršto. Dar kitus ištikdavo stabas ir jie kuriam laikui prarasdavo kalbos dovaną. Keletas individų pabėgo garsiai rėkdami, paskui savaitę slėpė nuo manęs savo vaikus ir šunis. Aukšto kaimynai pirma pro durų plyšiuką pasitikrindavo, ar aš toli nuėjusi, ir tik tada greitai nubėgdavo į dušą koridoriaus gale. Doveris, kurio baltasias uolas pamatę per Lamanšą besikeliantys keleiviai rėkdavo "Valio! Namai!", o jautresnės moterys apsiverkdavo, turi baisią turistinę reputaciją. Prisiskaičiusi internetuose apie nuo pat ryto keliančius alkoholio suvartojimo lygį šalyje vietinius gyventojus ir už traukinio stotį didesnes dilgėles, tirtėdama iš siaubo atsargiai išlipau iš traukinio, prisiplojau pilvu prie grindinio, ir pro kūtvėliškus gaurus apsidairiau į visas puses: ar saugu? Kad Doveris nėra turism magnet leido suprasti turistinės reklamos stotyje nebuvimas, -iki šiol visur tik iš traukinio išlipusi pasiimdavau nemokamą lankstinuką su miesto žemėlapiu ir lankytinomis vietomis, o šį kartą likau it musę kandusi (nebent gausios turistų ordos čia jau viską buvo prieš mane nušlavusios). Laimei, netrukus aptikau ir nusifotografavau stendą su miesto žemėlapiu, o užklausta moteriškė pasakė, kaip nueiti iki pilies ir labai stebėjosi, kad aš atvažiavau jos pamatyti. Netrukus prasidėjo ir normalios kelio nuorodos, kuriomis atėjau iki turizmo informacijos centro, kur už 10 pensų man pardavė miesto žemėlapį-pirmą mano pirktą žemėlapį šios kelionės metu.

Doverio pilis.

Jis mirs kaip valstybės išdavikas, bet prie jo kapo klaupsis piligrimai iš viso pasaulio: Kenterberis, Anglija.

Džiaugsmingai šiurendama traukinių pasu tyrinėjau traukinių išvykimo laikus, ieškodama savojo, į Kenterberį. Apsidžiaugiau radusi vieną reisą visu pusvalandžiu anksčiau, nei planavau-kadangi mano traukinių pasas leidžia man neribotai straksėti iš traukinio į traukinį, tai man visi variantai geri. Traukinys atpūškavo įspūdingo dydžio ir jau labai nekantravau, kada leis keleiviams ropštis vidun. Kai jau buvau bekelianti koją į už dešimties minučių išvykstantį traukinį, tai mane kaip elektra nupurtė-taigi šitas traukinys yra į Kembridžą. KEMBRIDŽĄ! Na, tai irgi istorinis miestas, nieko nesakau, turi ką parodyti turistui, bet man taigi reikia į Kenterberį. Kai nuplikyta šokau atgal prie išvykimo lentos- nėra tokio traukinio. Kūlversčiu nusiritau prie bilietų kasų. Esu lietuviška Kūtvėla, sakiau aš uniformuotiems traukinių stoties darbuotojams, noriu į Kenterberį, o jūs ten kažkodėl nevežat, tai ką man dabar daryt? Anie juokėsi, paskui liepė pereit per gatvę, į kitą stotį. Tai žinokit, kad ta King's Cross St.Pancras yra dvi stotys po viena metro linija. Kai jau pagaliau šmurkštelėjau į savo traukinį, net atsidusau lengviau. Bet čia buvo dar ne pabaiga- balsas garsiakalbyje bylojo, kad tik pirmi aštuoni vagonai iš dvylikos atidarys duris prie platformos Kenterberyje, nes ji per trumpa priimti visą traukinį, todėl norintys išlipti Kenterberyje you'd better make sure sėdintys reikiamame vagone. Iškišau galvą per duris, norėdama suskaičiuoti vagonus, tai traukinio palydovas taip man piktai mostelėjo, kad skriete atgal nuskriejau. Tada dar pabėgiojau kiek po traukinį.

Ale paskui visgi gerai pataikiau atsisėsti. 

Važiavau greituoju traukiniu Javelin, tai per nepilną valandą buvau vietoje. Kenterberio katedros bokštai ryto migloje pro traukinio langą atrodė fantastiškai. Išlipau Canterbury West stotyje, kuri nėra labai gerai pasirengusi priimti turistus, net miesto žemėlapio nėra; bet čia susižinojau, iš kur išvyksta traukiniai į Doverį. Sekdama kelio nuorodomis, atitrepsėjau iki turizmo informacijos centro, kuris dar nedirbo. Taipogi, dar negalėjau ir išsikeisti pinigų, nes buvo likę kažkur 10-15 min. iki visų įstaigų ir parduotuvių darbo pradžios. Kol laukiau, padariau keletą nuotraukų.

Pubams dar ankstoka sidrą Kūtvėloms pilstyt. 

Turizmo informacijos centras. How cool is that? 

Jeigu yra vienas patarimas Kenterberiui, tai bus šis- būkite ten anksti. Apie vidurdienį plūsteli tokios turistų minios, kad mažas miestelis sprogsta. Daugiausia čia moksleivių grupių, kurios su užduočių lapais vaikšto po miestą. Vieną užduotį ir aš padėjau įgyvendinti-jiems reikėjo paparašyti nepažįstamo žmogaus juos nufotografuoti. Nuotraukos net nepažiūrėjo, nes užduotis buvo anyway atlikta. Labai daug buvo prancūzakalbių grupių-nenuostabu, Port of Calais ne taip ir toli. 

Ši siaura gatvelė būna sausakimša nuo turistų. 

Kenterberio katedra.

Karaliaus Alfredo Winchesteris: istorinė Anglijos sostinė šiandien.

Karalius Alfredas Didysis yra vienintelis iš 56 Anglijos monarchų, vadinamas Didžiuoju. Winchesteris gi, kaip ir visi -chester arba -caster priesagas turintys miestai, kilo iš kadaise čia buvusios romėnų stovyklos (castrum, castra). Alfredas buvo ketvirtas sūnus Wessex dinastijos karaliaus šeimoje, bet tik jam buvo lemta įeiti į istoriją Didžiuoju. 865 m. vikingų invazijos metu, Wessex karalystė tuo metu dar susiskaldžiusioje Anglijoje buvo vienintelė, kuri atsilaikė. Taikos sutartimi vikingams danams buvo atiduotos žemės į rytus nuo Londono iki Česterio, kurios tapo žinomos kaip Danelaw savo įstatymais ir gyvenimo būdu. Bet Alfredas nesnaudė: atkovojo iš danų  Londoną, kūrė fortifikuotus miestus, įsteigė nuolatinę armiją, statė laivus patruliuoti pakrantėmis. Kai vikingai smogė vėl 890 m., karaliaus Alfredo vadovaujami anglai jų jau laukė. Be to, šis valdovas anglams suteikė galimybes lavintis, davė tvarką ir teisingumą. Tai jam valdant anglai susivokė esą Angelcynn, t.y. anglų tautos gyvenama žemė. Jo sutuoktinė Ealhswith fundavo moterų vienuolyną Winchesteryje-vieną iš to meto švietimo centrų, bet, kaip jau įprasta, apie ankstyvąsias viduramžių valdoves žinios yra labai fragmentiškos. Ealhswith pergyveno Alfredą tik trimis metais; jų abiejų amžino poilsio vieta šiandien nėra žinoma.

Iš Solsberio iki Winchesterio atvažiavau per maždaug 1,5 val., nes reikėjo persėsti tarpinėje stotyje. Winchesteryje mane vėl pasitiko naudingos kelio nuorodos, o pačioje stotyje buvo stendas su visokia turistiška proklamacine medžiaga, tarp kurios buvo ir nemokamas miesto žemėlapis. O pats Winchesteris mane pritrenkė ir sužavėjo!

Winchesterio gatvės vaizdas. 

Karalienė Ana.

Karalienė Ana geriausiai mums pažįstama iš rusiško filmo "Stiklinė vandens". Европа может подождать :-) Karalienės Anos valdymo metu, galima sakyti, įvyko tik vienas svarbus įvykis šalies viduje, - tai buvo 1707 m., kai Anglija ir Škotija susijungė po vienu Parlamentu. Ana į sostą žengė būdama 36 metų. Ji gimė valdant tėvo broliui Karoliui II, kuris nepaliko teisėtų palikuonių. Jos tėvas buvo pirmasis eilėje į sostą, bet jis buvo katalikas, vedė katalikę princesę, ir todėl tik pro trijų metų valdymo buvo palyginus taikiai nuverstas. Lyg nujausdamas, Karolis II buvo įsakęs auginti savo dukterėčias Aną ir jos vyresnę seserį Mariją protestantų tikėjimo tiesomis. Anos pusbrolis ir jos sesers vyras Viljamas III kurį laiką valdė Angliją su Marija II, tačiau vaikų nesusilaukusi Marija mirė nuo raupų 1694 m., jos našlys valdė iki savo mirties 1702 m. O tada į Anglijos sostą sėdo karalienė Ana, kuri santuokoje su princu Georgu iš Danijos patyrė asmeninę tragediją, kurią sunku šiandieninei moteriai įsivaizduoti-karalienė pergyveno ir vyrą, ir visus septyniolika savo vaikų (dvylika gimė negyvi arba buvo persileidimai, keturi mirė nesulaukę dvejų metų, o vienintelis išgyvenęs berniukas mirė sulaukęs vienuolikos metų). Vat Jums ir Anno Pacifico. 

Winchesterio katedra. 

Winchesterio katedra savo išlaikymui reikalauja 5 milijonų svarų sterlingų per metus -baisinė suma. Primenu, katalikų bažnyčios negauna paramos iš valstybės, nepaisant visos savo istorinės reikšmės, todėl įėjimas visur yra mokamas. Prie aukų dėžučių, kurios pastatytos visose bažnyčiose papildomai, parašyta : "Please give generously". Geriausiai XII a. išsilaikiusi Biblija yra saugoma Winchesterio katedroje, bet jos pamatyti negalėjau-buvo išnešta restauravimui. Sakoma, kad ši įspūdingo dydžio ranka rašyta knyga yra puošta auksu ir lazuritu. Taipogi lankytojams nerodomos senovinės valdovų palaikus saugančios mortuary chests, kurios labai nukentėjo Civilinio karo metais, ir dabar irgi yra restauruojamos. Winchesterio katedra buvo pabaigta statyti 1093 m. ir priglaudė vyskupo, o vėliau ir šventojo, Swithino palaikus. Čia tikima, jeigu per šio šventojo dieną (liepos 15) lis, tai lietus nesiliaus ateinančias 40 parų. Nestabilus gruntas ir dar neaukštas meistrų darbo lygis 1107 m. sukėlė bokšto griūtį, ir katedros atstatymo darbai tęsėsi net iki XV a. vid. 1906-1912 m. naras William Walker išgelbėjo katedrą nuo griūties reguliariai nerdamas po vandeniu ir sutvirtindamas pūvančias medines konstrukcijas daugiau kaip 25.000 maišų cemento, 115.000 didelių cemento blokų ir 900.000 plytų. Paskui vandenį buvo galima išpumpuoti ir imtis tradiciškesnių konservavimo darbų.