Savaitgalio kelionė į Slovakiją su Makaliumi. Antroji diena: pasikėlimas į Predne Solisko, Stara Liubovnos pilis ir vakarienė plėšikų užeigoje.

Nu va, paskaitė žmonės mano pirmuosius kelionės į Slovakiją įspūdžius ir sako, kad su manimi į vieną lėktuvą nelips. Tai šituom pranešama, kad mano karma veikia išskirtinai tik autobusuose.

O tuo tarpu Slovakijoje-rytas.

Kūtvėla rytais atrodo maždaug taip. "O ką, jau į darbą?"

Pastovėjau ant šildomų vonios grindų plytelių, net širdis dainavo. Tada padariau strateginę klaidą, kad pusryčiauti išėjau be daiktų, nes paskui reikėjo grįžti jų pasiimti, o čia slovakai kelius nežinau kada ir kaip valo-baisiai slidu, net mano žygio batai čiuožė, vos neįlenkiau kažkieno automobilio. Bet užtat į pusryčių salę įpuoliau viena pirmųjų. Švediškas stalas buvo nukrautas keliais karštais patiekalais (labai skani kiaušinienė), mišrainėmis, virtais kiaušiniais, šviežiomis daržovėmis, saldumynais, buvo kavos ir arbatos. Desertui čia lietinius blynus duoda, kurie labai puikiai eina kaip pusrytis :-)

Laukiame išvažiavimo. Kalnai dar skendi tamsoje.

Neužilgo pasiekėme Štrebske Pleso miestelį.

Originaliojoje programoje dabar turėjo būti lankomi stalagmitų ir stalaktitų urvai, bet jie užsidarė tvarkymo darbams, todėl tik gailiu žvilgsniu pro autobuso langą tegalėjau palydėti. Bandysiu atsigriebti Čekijoje. Štrebske Pleso miestelis įsikūręs netoli slidinėjimo trasų. Mūsų autobusas dėl siauro kelio negalėjo privažiuoti iki pat kasų, todėl teko krebždėti patiems.

Savaitgalio kelionė į Slovakiją su Makaliumi. Pirmoji diena: Lenkijos Čenstachovos Madona ir Veličkos druskos kasyklos.

Turbūt retas lietuvis nebus girdėjęs apie Makalių ir jo organizuojamas keliones. Dar 2012 m. įvykusi savaitgalio kelionė į Slovakiją sulaukė tokio populiarumo, kad šiemet buvo nuspręsta ją pakartoti. O aš, kai pamačiau programą tik už 489 LTL, tai puoliau ir užsisakiau ją kaip vanagas vištą- daug nesvarstydama. Tenka šiek tiek apgailestauti, kad vienas iš lankytinų objektų, kuris mane labiausiai ir domino, stalaktitų-stalagmitų urvai, buvo uždaryti tvarkymo darbams. Bet niekis, bandysiu atsigriebti Čekijoje. Išvažiavimas iš pradžių buvo numatytas naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, bet dėl kelių būklės Lenkijoje organizatoriai išvykimo laiką perkėlė į vėlų ketvirtadienio vakarą (kas man sutaupė apie 25 LTL taksi, nes atvažiavau viešojo transporto autobusu).

Kadangi kelionė autobusu reiškia "juk ne ant pečių neši", tai Kūtvėla susipakavo pundus kaip reikalas: kelioninė kuprinė, kuprinė dienos išvykoms(taip patarė organizatoriai), rankinė asmeninam turtui ir maisto krepšelis. Būčiau apsiėjusi ir su mažiau mantos, bet mane aplankė geniali mintis pasiimti žygio batus, tik jiems reikėjo atskiro krepšio, nes norėjau juos turėti su savimi visą laiką. Su savimi visada reikia turėti vaistus, higienos priemones, šiek tiek maisto ir vandens. Į bagažą pridavus mantą, jos nebuvo įmanoma iškraustyti iki pat nakvynės viešbutyje, nes vairuotojams būtų tekę iškrauti ir vėl pakrauti visą bagažą, todėl Lenkijoje norintiems skolinau savo dantų pastą.

Taigi, vėlyvą ketvirtadienio vakarą autobusas su Kaune įlipusiais keleiviais atvažiavo į tradicinę turistų surinkimo vietą prie Forum Palace. Aš tai manau, kad aikštelės savininkai visiškai neišnaudoja jos potencialo, ten nėra net tualeto ar kokio laukimo paviljono su stogeliu nuo lietaus. Išsilaukę kelionės įspūdžių, gana operatyviai sušokome į autobusą, bet prieš tai dar patikrino mūsų pasų galiojimą- kaip vėliau pasirodė, ne veltui.

Kadangi ši kelionė buvo pirmoji, kurią Makalius rengė jau kaip kelionių organizatorius, tai prieš miegą mus pavaišino putojančiu vynu. Autobusas, tiesa, buvo dviaukštis ir jo eksploatacija tikrai kėlė klausimų, nes mikrofonas veikė labai prastai, vietos kojoms buvo nedaug, apatinis aukštas šąlo, viršutinis šilo, ir atvirkščiai- tipinės dviaukščių autobusų Achilo kulnys. Bet nuotaikos buvo geros, putojantis vynas padarė savo, todėl netrukus visi miegojome. Labai gerai, kad pasiėmiau pleduką, pripučiamą pagalvėlę, akių kaukę, net turėjau ir ausų kamščius gintis nuo kaimynų knarkimo (pastarųjų neprireikė).

"Dar nesikelsiu, dar ne dienelė..."

"Pabudome ir kelkimės",- pasakė gidė Marija kažkur apie aštuntą ryto Lenkijos laiku. Visi tokie pasišiaušę kaip ką tik išsiritę viščiukai dairėmės apsimiegojusiomis akimis pro autobuso langus-ogi jau Čenstachova. Kadangi mūsų vairuotojai pasirodė vyrai kaip reikalas ir spausti greičio pedalą mokėjo, tai atvažiavome anksčiau nei planavome, todėl pirmiausia papusryčiavome. Tiesa, gidė norėjo mus pirmiau vesti stebuklingojo Madonos paveikslo žiūrėti, bet kai pilvas gurgia, tai sunku dievobaimingas mintis sukaupti. Makaliaus komanda mus pavaišino rytine kava. Neturistinis sezonas jautėsi labai ryškiai-buvo mūsų du autobusai (120 turistų), vienas baltarusių autobusas, ir kelios lengvosios mašinos. Tualetai nemokami, bet auka buvo privaloma :-) Tačiau dauguma suvenyrų parduotuvių buvo uždarytos.

Jasna Gora, Čenstachova, Lenkija.

Kelionė-geriausias vaistas nuo depresijos.

Žiema-metas, kai jaučiuosi blogai. Atsikeli su tamsa, eini miegoti su tamsa. Tos niūrios tamsios dienos veriasi kaip karoliukai ant vielos iki pat "gražiausių metų švenčių", kurios anaiptol seniai jau nebėra gražiausios. Kalėdiniai papuošimai šiek tiek pakelia nuotaiką, trumpam apakina sidabrinio lietaus tviskulys, bet apsikrovęs pirkiniais vis tiek turi sunkiais batais eiti per šlapią sniegą (jeigu jo yra) arba bristi per dumblą (jeigu nėra sniego). Maniau, Kalėdinis miestelis padės išsiblaškyti, bet tos šuns būdos, tegul jau man organizatoriai atleidžia, su Kaziuko mugėje šimtą kartų matytomis prekėmis manęs nė kiek nešildo. Buvau pamėgusi žiemą, kai su VU žygeivių klubu eidavau į žygius, bet šį sezoną į nei vieną taip ir neišsiruošiau. Norisi palysti po patalais ir iki vėlyvo pavasario nekišti nosies iš namų. Gydytoja sako, kad čia kaltas mano žemas kraujo spaudimas, kad reikia pagerti ženšenio papildų, pasportuoti. O aš negaliu sportuoti, kai mane apima žieminė depresija. Aš noriu saulės ir šilumos!

Todėl aš keliauju. Pasirengimas kelionei ir diena prieš išvykimą būna sunkiausios akimirkos. Graužiu pati save, kam čia dabar tą balaganą susigalvojau, juk galėčiau sau ramiai pagulėti priešais televizorių. Arba kokią knygą perskaityti. Rūbų spintą susitvarkyti reikia. Balkone iki šiol džiūva mano kasmetinės balkonininkystės įrodymai pomidorų stagarų pavidale. O aš karštligiškai kuičiuosi po visus stalčius, ieškodama paso. Nes, pasirodo, tapatybės kortelės ten neužtenka!

Bet paskui viskas eina tik geryn. Nebegali atsipalaiduoti. Nežinomame mieste reikia nusigauti iki viešbučio, nusipirkti transporto bilietus, išsikeisti pinigus, pasiimti nemokamą žemėlapį. Esi atsakingas pats už save. Pamažu, nauja vieta įtraukia. Akis džiugina gražūs pastatai, gomurį- skani vakarienė. Džiaugiuosi, kad rytoj pradėsi tyrinėti geriausius muziejus ir lankytis puikiausiose pilyse. Depresija pamažu atslūgsta. Keliauju viena, bet niekada nesu vieniša. Bet labiausiai džiaugiuosi tuom, kad netrukus grįšiu namo.

Grįšiu į savo mažą nežymų pasaulėlį, su žiurkėnu narvelyje ir taip nė karto neuždegtais smilkalais ant palangės (nes žiurkėnui gali būti alergija). Gersiu arbatą iš savo mėgstamo puodelio ir redaguosiu kelionės nuotraukas, o netrukus planuosiu kitą skrydį. Esu laiminga gyvendama mažoje šalyje, kur, nors alga nedidelė, gyvenimo tempas yra normalus, o maistas - sotus, kur miestai pamažu bunda iš letargo, potvyniai juntami tik pajūryje, nėra vulkanų išsiveržimų ar žemės drebėjimų. Kad tik karo nebūtų.

Keliauju, nes gera grįžti namo.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Nuotykiautoja

Pirmasis metų vynas: Božolė Nuvo ir kiti vyno abrakadabra.

Vartodami alkoholį, Jūs rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove.

Pirmą kartą Božolė (pranc. Beaujelois) vyno paragavau prieš kokius tris metus. Tuomet mano pažįstamas dirbo Panevėžyje, Aukštaitijos siaurajame geležinkelyje, geriau žinomame kaip siaurukas. Taigi, šis siaurukas turi tradiciją kasmet organizuoti šventinę ekskursiją pasitikti jauną ir naują metų vyną. Mano minėtasis pažįstamas paorganizavo to vyno (visiškai skaidriai ir legaliai) ir mums, bet kol mes visi degustuojantys susirinkome į vieną krūvą, tai, kaip visada, praėjo ne savaitė ir ne dvi. Ir taip jau atsitiko, kad šiai progai įsigytasis vynas buvo jau švelniai rūgtelėjęs. Dabar neprisimenu, ar išgėrėme mes tą butelį, ar ne, bet kažkodėl manau, kad visgi išgėrėme.

Božolė regionas yra Burgundijoje, Prancūzijoje. Ši vietovė yra netoli nuo Liono miesto, kuris praeityje buvo garsus savo šilkais. Marija Antuanetė savo pirmąją dieną jau beveik stovėdama ant Prancūzijos žemės buvo tam specialiai pastatytame paviljone (papuoštame Jasono ir Medėjos serijos gobelenais, ironiška, ne?) dofinės perdavimo Prancūzijai ceremonijoje dalyvavusių aristokračių akivaizdoje išrengta iki panagių ir perrengta pagal prancūziškas madas, o kojinės jai buvo atgabentos iš Liono manufaktūrų. Liono manufaktūrose sidabru liejo ir suknias Rusijos aristokratėms, bet tokiais kiekiais, kad net labiausiai mados klausimais ištvirkusiems prancūzams iš brangumo perukai šiaušėsi. Tačiau nepaisant tokio garbingo istorinio patronažo moteriškų aksesuarų klausimais, ilgą laiką jaunas vynas nebuvo laikomas ypatingoje pagarboje:

"It was a young, fruity wine sold in barrels and served in carafes in restaurants in Lyon and in specialized bistros in Paris--strictly the cheap places.  In the early 1950s, this vin nouveau never saw the inside of a bottle or traveled overseas.  But at about that same time, by the strange workings of reverse snobbery, the news spread that it was chic to drink this newly born wine."  Šaltinis: Weimax Wines and Spirits. 

Mano įsigytas vynas priklauso Beaujolais Villages apeliacijai,*  kuri apima trisdešimt aštuonis kaimus šiauriniame Božolė regione. Dėl kalvų, kuriose čia auga vynuogės, šis vynas yra laikomas geresniu, nei kiti Božolė regiono vynai, o ir dirva čia palankesnė vynuogėms, nei molinga žemė pietiniame Božolė regione. Božolė vynui daugiausia yra auginama Gamay rūšies vynuogių (šiame vyne turėtų būti juntamas vyšnios arba braškės poskonis), nors leidžiami ir deriniai su kitomis vynuogių rūšimis. Beaujolais Villages vynas sudaro ketvirtį viso Božolė regiono produkcijos. Šis vynas yra skirtas vartoti iš karto, bet tinkamomis sąlygomis jis gali prasilaikyti iki penkių metų. Šaltinis: Beaujolais Villages Wine.

Šiaip nei aš būčiau ėjusi to Božolė pirkti, nei ką, tik kad pasipylė socialiniuose tinkluose vienas per kitą pasakojimai apie šį vyną, tiesiog kaip iš kokio gausybės rago liejosi. Na, pamaniau, reikia ir man paragauti, jeigu jau visi ragauja. ** Tuo pačiu, pagalvojau, pasiimsiu ir dar anksčiau Vyno Dienose ragauto ir man patikusio balto vokiško vyno butelį-tą tai bent žinai, ką perki. Bet kadangi mano skonis yra kažkur tarp keisto ir išrankaus, tai dar gudriai pasiteiravau, kur Vilniuje yra didžiausia Mineralinių Vandenų (dabar- Bottlery) parduotuvė- juk taip daugiau šansų, kad bus, ko ieškau. Man rekomendavo parduotuvę Jasinskio g. Deja, mano norimo vyno ten nebuvo-išpardavė. Tiesa, konsultantų labui reikia pasakyti, kad jie bandė siūlyti "kažką panašaus", bet kai moteris ką tvirtai įsikala į galvą, tai kad ir su kuolu tašyk-neišmuši. Taigi, duotuoju klausimu paskambino į Panoramos skyrių ir paprašė atidėti butelį (ten buvo likę šeši vienetai). Mat, nors Jasinskio g. parduotuvė didesnė, Panoramos skyriaus sandėlys didesnis. Go figure. Tą dieną iškrito pirmasis sniegas, kuris buvo labiau panašus į pirmą krušą su vėju. Tad tokia buvo atmosfera, kai aš Neries krantine ėjau, grumdamasi su stichija, išsvajotojo alkoholio atsiimti, net suprakaitavau- o jeigu vis dėlto išparduos, manęs nesulaukę? Panoramoje net nustebo, kad toks skambutis išvis buvo, ir paėmė mano ieškomą vyną nuo lentynos, prieinamos visiems mirtingiesiems.

Socialiniuose tinkluose apie Božolė vyną atsiliepimai kol kas labai įvairūs. "Šūdvynis"- pasakė vienas internautas, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet laikau savo šventa pareiga visą teisybę sakyti. Nes apie vynus kalbant meluoti yra nuodėmė. Tokia  ne kažką nuomonė apie šių metų Božolė yra kol kas vyraujanti (o gal žmonės tiesiog ne gurmanai, prie tauraus gėrimo nepratę, visko gyvenime pasitaiko?). Bet jeigu tai šūdvynis, tai, žinokite, nepigus šūdvynis.

Tuo pačiu pasiteiravau gerbiamų prelegentų, koks maistas tinka prie šio vyno. Man labai patinka meniu, išvardintas šiame straipsnyje: Fiona Beckett: TOP FOOD MATCHES FOR BEAUJOLAIS (AND OTHER GAMAY). Dar nebuvau ragavusi suši su vynu, todėl šios dienos eksperimentui pasirinkau savo pirkinį suporuoti su suši iš Ozo prekybos centre esančio "Labuki"- mano nuomone, ten vyniojamas geriausias suši visame Vilniuje.

Suši išsinešimui. 

Dailus kaip Kalėdinė eglaitė mano vyno butelaitis. Va, netgi eiles kurti pradėjau. O dar nė neatkimšau.

Skvarbus ir vertinamas Kūtvėlos žvilgsnis į vertinimo objektą iš arčiau.

Taigi, kur mano kamščiatraukis? Voila!

Kvapas. Mano uoslė-labai jautri, todėl kartais tenka nuo to nukentėti arba pastatyti kitus asmenis į nepatogią padėtį ("O, kažkas neseniai šitame kambaryje valgė apelsiną."), bet kiek beuosčiau, nieko nepavyko užuosti. Vienintelis kvapo įvertinimas, kuris atėjo man į galvą, buvo "kvepia kaip geras raudonas vynas".

Spalva. Tamsiai bordo, pereinanti į juodumą, tiršta-nepasiduoda peršviečiama.

Ašaros neatsirado.***

Skonis. Pirmas gurkšnis-beskonis. Gomuryje jaučiasi nedidelis rūgštingumas, bet skonio natos nepagaunu. Apie tai, kad gali jaustis vyšnia, perskaičiau jau po degustacijos, todėl džiaugiuosi savo asmeniniu atradimu, nes man visgi pagaliau pavyko kažkuriuo liežuvio receptoriumi užčiuopti švelnią, labai švelnią, vos vos juntamą vyšnią, bet jau toooookią lengvą, kaip bitės sparnelis. O vyšnių aš šiaip jau labai nemėgstu.

Derinimas su maistu. Tobulas derinys su suši. Prie prėsko, žalia žuvimi įdaryto suši šis vynas su savo rūgštele dera puikiai (tik vyšnia dingsta kaip nebuvusi, bet gal kada nors tvarkydama kambarius rasiu?), kaip ir puikiai nugęsina aštrumą, kurį suši suteikia suteikia wasabi krienai ir ridikas. Bet reiks dar pabandyti paderinti ir su šalta paukštiena, kaip siūlo rekomendacijos. O prie suši-geriau nesugalvosi.

Bendras įvertinimas 5 balų sistemoje: 2 tvirti balai. Man vis dėlto trūksta kvapo ir ryškesnio poskonio.

Kai išgersiu savo Božolė, tai nulupsiu etiketę ir įklijuosiu į specialų sąsiuvinį su pastabomis. Kai kurios etiketės, iš patirties žinau, pamirkusios vandenyje lengvai atsiklijuoja, o kitas gamintojai taip priklijuoja, kad ir švitriniu popieriumi nenutrinsi. Na, bus matyt, to vyno dar liko pakankamai. Ir viskas dėka pono Georges Duboeuf, kurio dėka trečias lapkričio ketvirtadienis kasmet virsta švente. 2014 metų Beaujolais Villages Nouveau  ir  Beajoulais Noveau iš pono Duboeuf vyno sandėlių nugalėjo 400 konkurentų ir pelnė aukso medalį.

Iki kito susiskaitymo, su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Šilkinėkojinaitė

* apeliacija (appelation) - geografinė nuoroda, nurodanti, kur buvo užauginta vynuogė ir kur buvo pagamintas vynas.

**Ne, jeigu kas nors trenks galvą į sieną, tai aš netrenksiu.

***Dar būna vadinamos "kojelėmis".

Ar Lietuvai reikalingas Valstybinis Turizmo Departamentas?

Pradėsiu nuo to, kad yra vienas svarbus dalykas, kurį Valstybinis Turizmo Departamentas moka daryti gerai- tai pasikviesti į svečius užsienio žurnalistus, kurie grįžę namo pasidalintų savo įspūdžiais su savo skaitytojais ir tokiu būdu pareklamuotų Lietuvą. Kokių šalių žurnalistai jau spėjo mus aplankyti, galite pasiskaityti 15 min. "Pasaulio žurnalistai vienas po kito lanko ir populiarina Lietuvą tarp užsienio turistų". Šalies žinomumo plėtra yra svarbus dalykas, tačiau ar tai nėra ta funkcija, kurią galėtų atlikti, sakykime, kad ir Užsienio reikalų ministerija?

2014 metų liepos 4 d. Valstybinis Turizmo Departamentas prie LR Ūkio ministerijos (toliau- VTD) gavo pranešimą, kad "Go Travel Planet" kelionių organizatorius yra nemokus. 2014 metų lapkričio 14 d. VST sustabdė kito kelionių organizatoriaus- "Fresh Travel" ("Plius Travel") veiklą dėl tos pačios priežasties-nemokumo. Vieni turistai nakvojo oro uoste, kitus -kaip kokie Somalio piratai- įkaitais laikė paėmę turkai viešbučiuose. Draudimo suma šiuo konkrečiu atveju buvo 700.000 LTL, iš kurių jau yra paskaičiuota, kad 600.000 LTL eis padengti skrydžiams, kuriais tautiečiai pargabenti namo. Lieka 100.000 LTL ir krūva pretenzijų- nesunku nuspėti, kaip viskas baigsis. VTD, kaip visada, jokių nerimo signalų nejautė, nors valstybinė institucija, kurios pavadinime yra žodis "turizmas", turi ginti ir saugoti turistų teises, o ne užsiimti nežinia kokia abrakadabra, kaip dabar.

2014 metų rugpjūčio pradžioje aš pati išvykau su viena kelionių agentūra (jos pavadinimo kol kas nepaviešinau, bet neketinu ir slėpti, jeigu kas nors susidomės) į vienos dienos kelionę į pajūrį. Šią kelionę su nelaimėliais tautiečiais šiltuosiuose kraštuose sieja tai, kad tai irgi buvo kuponu pirkta kelionė su nuolaida. Šitoje vietoje pasakysiu, kad jeigu perki kelionę pigiau, tai nereiškia, kad kokybė turi būti blogesnė, nei už pilną kainą, nebent autobusas-grabas ant ratų būtų aiškiai įvardintas kelionės sutartyje; kitu atveju, tikiuosi padoraus aptarnavimo. Kelionės įspūdžiai aprašyti buvo jau anksčiau (nuoroda čia), todėl kreipiausi į VTD, prašydama:

Prašau Valstybinį Turizmo Departamentą imtis reikiamų priemonių:

1. Užtikrinti, kad visi kelionių organizatoriai būtų atsakingi už transporto priemones, kurias siunčia į kelionę. Jos turi atitikti techninius saugumo reikalavimus, higienos reikalavimus, būti europinio komfortabilumo pavyzdžiai, o ne metalo laužas.
2. Patikslinti, ar minėtas „KELIONIŲ AGENTŪROS PAVADINIMAS“ dirba tvarkingai-galbūt seni autobusai yra samdomi dėl to, kad įmonė turi finansinių problemų ir negali sau leisti kokybiškų paslaugų teikimo, įskaitant patyrusį kelionių vadovą/gidą.
3. Patikslinti, ar minėtas kelionių vadovas VARDENIS PAVARDENIS, atstovavęs „KELIONIŲ AGENTŪROS PAVADINIMAS“ šios kelionės metu, yra kompetentingas toliau dirbti šį darbą- juk Valstybinis Turizmo departamentas tvirtina gidų licenzijas.

Kaip matote, mano skundą stipriai įtakojo neseniai vykęs kelionių operatoriaus bankrotas. Skundą pateikiau elektroniniu paštu 2014 metų rugpjūčio 4 d. Kitą dieną gavau atsakymą, kad mano skundo nenagrinės, nes jis nepasirašytas. Ką gi, skundą atsispausdinau, užraičiau autografą, nuskenavau ir nusiunčiau vėl. 2014 metų rugpjūčio 22 d. parašiau paklausimą, kodėl iki šiol nesu gavusi jokio atsakymo, po trijų dienų man atsakingas darbuotojas atrašė, kad daug darbuotojų atostogauja, todėl mano skundo imsis, kai tik daugiau specialistų grįš iš atostogų. 2014 metų rugsėjo 11 d. vėl parašiau paklausimą, ar mano skundo klausimu kas nors iš viso vyksta, ir štai- o stebukle!- 2014 metų rugsėjo 15 d. elektroniniu paštu gavau visą pundą pažymų, ataskaitų, nuskenuotų atsiliepimų, ir t.t. Kelionių agentūra atsakomybės purtosi, gidas meluoja per akis-na, tiek to, tai jų sąžinės reikalas. O autobusas, pasirodo, turi techninės apžiūros dokumentus-jis visiškai tvarkingas.

Štai autobusas, kuriam nei kelionių agentūra, nei VTD priekaištų neturi- jis yra techniškai tvarkingas. Tik va nulėkė du ratai kažkodėl. 

Tačiau mane pritrenkė ir sužavėjo ne tai, kad mūsų gyvybe rizikavusi kelionių agentūra iki šiol sau smagiai keliones pardavinėja, bet paskutinis VTD atstovo, su kuriuo vyko mano susirašinėjimas, komentaras:

 Persiunčiame Jums gautus kelionių organizatoriaus paaiškinimus. Jeigu nesutinkate su paaiškinimais, tuomet reikėtų kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri nagrinėja skundus dėl netinkamos kokybės paslaugų ir turi įstatymais nustatytą teisę taikyti poveikio priemones. Departamentui tokia kompetencija nepriskirta, mes tik išvadas teikianti institucija, kuomet gavus skundą Tarnyba kreipiasi į mus su prašymu pateikti išvadą. 


Išvados, beje, taip ir negavau, tik krūvą popierinių įrodymų, kad skundžiamoji agentūra yra šventesnė už Popiežių. Ar dar lieka Jums klausimų dėl VTD reikalingumo? Man- ne. Ši institucija yra iš esmės neįgali spręsti kokius nors su turizmu susijusius klausimus, o ką veikia jai vadovaujantis Ūkio ministras- man išvis mistika. Visus, su turizmu susijusius klausimus pas mus puikiai sprendžia, kaip pasirodo, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Kiek biudžetui kainuoja ši abrakadabra ir viešaisiais ryšiais su žurnalistais užsiimanti įstaiga? Nei daug, nei mažai: VTD darbo užmokestis.

Keliaukite, mielieji, juk keliavimas plečia akiratį. Ypač-teisiniuose terminuose.

Su meile,

Kūtvėla