Atostogos Čekijoje: Punkvos urvai ir Brno arboretumas.

Dienos kelionė į urvus Moravijos karstiniame regione buvo rizikingas planas, nes bilietus į lankomiausius urvus reikia rezervuotis iš anksto, o aš jokios rezervacijos neturėjau. Problema buvo ta, kad-sėdint prie kompiuterio Vilniuje atrodė- transportas iki urvų yra šiek tiek komplikuotas, o realios informacijos gauti labai sunku, viskas praktiškai čekų kalba, todėl daug ką palikau savieigai. Mano šios dienos strategija buvo tokia: we'll cross the bridge when we come to it. Taigi, kėliausi iš ryto ankstėliau, papusryčiavau, ir sėdau į tramvajų iki geležinkelio stoties su didele viltimi. Tenka tik paapgailestauti, kad informacijos anglų kalba teikimas Brno traukinių stotyje stipriai šlubuoja. Laimei, šis kalbos barjeras neegzistuoja Brno turizmo informacijos centre, kur man dar prieš porą dienų detaliai paaiškino, kaip nuvykti iki Punkvos urvų.

Visų pirma, Brno reikia sėsti į traukinį ir apie pusvalandį važiuoti iki Blansko stotelės (34 CZK). Ten reikia labai greitai perbėgti per stoties pastatą, kairėje pusėje esančioje autobusų stotyje sėsti į autobusą Nr. 226 ir apie 10 min. važiuoti iki Skalni Mlyn (10 CZK, galutinė stotelė). Kai kurie traukiniai atvyksta taip, kad iki persėdimo lieka vos 10 min., o nespėjus į autobusą gali tekti kulniuoti 8 km. pėsčiomis. Laimei, autobusų stotis yra nedidelė ir tokį blitz persėdimą galima nesunkiai įgyvendinti. Jeigu rezervacijos neturite, nepatariu savo laimę bandyti penktadienį, šeštadienį ar sekmadienį, nes tomis dienomis sezono metu būna daug turistų. Transporto laikus pasitikrinti galima čia: http://jizdnirady.idnes.cz/.

Kai jau sėdėjau autobuse į Skalni Mlyn, pusė darbo buvo padaryta. Dabar liko tik išsiaiškinti, ar pavyks patekti į urvus be rezervacijos. Rezervuotis bilietą į Punkvos urvus yra rekomenduotina (į kitus-nebūtina), nes ekskursijos pabaigoje plaukiama plaustais, kuriuose telpa ribotas skaičius keleivių. Bilietai rezervuojami elektroniniu paštu arba telefonu čia: Punkva urvai. Taigi vykau į nežinią, viltingai rankose spausdama čekų kalba išleistą žemėlapį su Moravijos karstinio regiono žemėlapiu- blogiausiu atveju, juo mosikuosiu, ieškodama kelio. Autobuse dar susipažinau su lietuve studente. Mergina buvo iš Vilkaviškio, studijuoja Brno, kartu su ja važiavo jos draugas graikas. Jie irgi neturėjo rezervacijos, todėl nusprendėme laikytis kartu.

Autobusas mus išleido prie Skalni Mlyn miestelyje esančio urvų turizmo informacijos centro. Turintys rezervacijas čia jas privalo iškeisti į bilietus 40 min. iki ekskursijos į urvus pradžios. Mums pasisekė, nes 11.00 val. buvo dar laisvų vietų! Čia kaip aklai vištai grūdas, nes Punkvos urvai yra labai lankomi turistų. Iki ekskursijos pradžios buvo dar pusantros valandos laiko, todėl informacinio centro darbuotoja mums operatyviai patarė užkilti keltuvu ir pasižiūrėti į Macochos bedugnę. Bilietai į lankytinas vietas nemenkai palengvino mano kreditinę kortelę: 170 CZK už ekskursiją į Punkvos urvus, 40 CZK už foto leidimą, 90 CZK už keltuvo bilietus. Bet apsilankymas Punkvos urvuose man padarė didelį įspūdį!

Punkvos urvų infrastruktūra yra tobulinama. 

Kūtvėla iš anksto mėgaujasi būsimu pasiplaukiojimu. 

Atostogos Čekijoje: Kromeržyžo miestas ir jo barokiniai sodai.

Autobuso bilietą į Kromeržyžą (170 CZK į abi puses) buvau nusipirkusi dar vakar, nes kai kurie labai populiarios Student Agency autobusų firmos reisai užsipildo labai greitai. Man labai patiko keliauti šios įmonės autobusu: patogios sėdynės, nemokamos ausinės filmams, nemokama kava, spauda, bevielis internetas, tualetas. Autobuse keleiviams privaloma visada segėti saugos diržus, todėl stiuardesė visada pereina per saloną ir patikrina, ir paskui kavą kiekvienam asmeniškai atneša. Personalas labai jaunas, tikrai student agentūra, bet tame yra privalumas- žmonės turi sveikatos ir kantrybės dirbti tikrai ne lengviausią darbą pasaulyje. O vat mano pagirtos Ecolines firmos vairuotojai Lietuvos teritorijoje šį kartą buvo labai nepaslaugūs, netgi grubūs. Aš suprantu, kad sukioti autobuso vairą galbūt nėra karjeros pasiekimas, bet vergo grandinės irgi nemačiau, todėl jų pykčio išliejimas ant už kelionę mokančių klientų man buvo nesuprantamas. Ateityje pagalvosiu, ar ir toliau važinėti Ecolines autobusais.

Student Agency autobusas į Kromeržyžą.

Kelionė truko 55 min. Mano prioritetuose šiandien buvo garsieji, gražieji, nuotraukose kelionių kataloguose akimis nuglostyti barokiniai sodai ir arkivyskupo rūmai, kuriuose saugomas vienas žinomiausių tapytojo Ticiano paveikslų.

Barokiniai Kromeržyžo sodai slepiasi čia.

Neviltis šio šventojo veide jau turėjo man byloti, kad nieko gero iš to nebus. 

Šis barokinis ir visuose kelionių kataloguose pagarsintas sodas buvo įkurtas 1665-1675 m. Olomouco vyskupo Karlo von Liechtenstein-Castelcorno pageidavimu. Projektą sodui sukūrė imperatoriškieji architektai Filiberto Luchese ir Giovanni Pietro Tencalla. Informaciniame buklete šie sodai įvardinami kaip a unique example of a breakthrough phase of European garden art. Sode suderintas vėlyvojo itališkojo renesanso menas su Versalio baroko klasika, ir todėl 1998 m. Kromeriz barokinis sodas, arkivyskupo rūmai bei sodas prie rūmų buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu konkrečiai šis, ne prie rūmų esantis, barokinis sodas yra atkūrinėjamas pasitelkiant ES struktūrinių projektų lėšas.

Atostogos Čekijoje: antroji diena Brno. Vila Tugendhat ir tolimesni Brno tyrinėjimai.

Šis rytas buvo ypatingas, nes turėjau vienuoliktai valandai rezervaciją į Vilą Tunegdhat ir tik miglotą supratimą kur ji yra. Kadangi aplink vyko kelio remonto darbai ir buvo nukreiptas įprastinis transportas, tai išsiruošiau iš viešbučio daug anksčiau negu reikėjo. Pasirodė, be reikalo panikavau, ir prie vilos atvykau per anksti. Mano turėtas atsispausdintas Google Maps žemėlapis buvo labai tikslus, kas buvo privalumas, bet nelabai guodė bučiuojant tvoros spyną. Deja, vila labai saugoma ir administracinės patalpos mažos, todėl lankytojus įleidžia tik 10-15 min. prieš rezervuotą laiką. Taigi, turėjau pakankamai laiko paslampinėti aplinkui po užrakintų ir tvoromis aptvertų vilų rajoną. Tikiuosi, manęs nepalaikė kokia valkata. Tiesa, ant gatvės kampo buvo kavinė.

Gretos Tugendhat tėvų vila, 1903 m. 

Tarpukaryje Brno iš vokiško industrinio miesto su tvirtais saitais su Viena tapo čekišku ekonominiu ir administraciniu centru. Atsirado didelė šeimyninių namų ir vilų paklausa. Pramonininkams, profesoriams, menininkams, valstybės tarnautojams, medikams, net patiems architektams norėjosi gyventi patogiuose, moderniškuose namuose. Gretos ir Frico Tugendhatų vila buvo unikalios architektūros pastatas, o vidaus interjerui buvo panaudotos prabangios medžiagos: itališkas travertinas, marokietiškas oniksas, pietryčių Azijos mediena. Abudu žydų kilmės sutuoktiniai buvo kilę iš vokiškai  kalbančių turtingų pramonininkų šeimų, todėl jų vila pasižymėjo vienu labai svarbiu dalyku- jos statybos ir įrengimo finansavimas buvo neribotas. Greta Tugendat susižavėjo architekto Ludwig Mies van der Rohe statytais namais dar gyvendama Berlyne ir kai jaunoji pora nusprendė apsigyventi Brno ir čia pasistatyti sau vilą, ją sukurti paprašė garsųjį architektą. Baldai taip pat buvo sukurti specialiai šiai vilai, kurią puošė vienintelis architekto leistas meno objektas- moters torso skulptūra. Grindis dengė tiems laikams gana naujoviškas linoleumas, pakeitęs tradicinį parketą. Kadangi linoleumas buvo baltas, jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Apatiniame aukšte įrengti techniniai kambariai buvo aprūpinti įranga namui šildyti, ventiliuoti,  tiekti karštą vandenį į vonias; buvo skalbimo patalpos, specialus kambarys saugoti kailiniams nuo kandžių, viloje taip pat buvo tamsusis kambarys nuotraukoms ryškinti ir video projektorius filmams žiūrėti.  Namui apšildyti užteko vos pusės valandos, o vasaros metu dideli langai nusileisdavo ir namas susiliedavo su sodo erdve. Visas šis inžinerijos ir dizaino stebuklas buvo pabaigtas per pusantrų metų. Žinoma, netrūko ir kritikos: vienas žurnalas Tugendhatus išvadino šiuolaikiniais snobais, pretenzingais milijonieriais, naująja finansine aristokratija, kuri nebežino kaip išsidirbinėti.

Atostogos Čekijoje: pirmoji diena Brno. Trumpa pažintis su antru pagal dydį Čekijos miestu.

Kadangi mano kelionės planas chuliganas buvo patyrinėti nedidelius miestelius Moravijoje, Brno miestą dėl geros infrastruktūros pasirinkau savo bazei įsteigti. Tiesą sakant, susisiekimas tarp mažų miestelių čia taip gerai išplėtotas, visur yra turizmo informacijos centrai, viešbučiai ir kavinės, kad tyrinėti Moravijos regioną galima iš bazės bet kuriame mažame miestukyje. Kiek nesėkmingas buvo pačio viešbučio pasirinkimas, bet apie tai bus daugiau paskutiniame "Kas liko už kadro" įraše. Traukinys iš Prahos (210 CZK, apie 2 val.) vyko į Vieną per Brno, todėl nemažai sėdimų vietų buvo rezervuotos, tačiau man visgi pavyko patogiai įsitaisyti.

Užkandžiaujame ir vėpsome pro langą.

Pirmas mano žingsnis Brno, na, gerai, antras mano žingsnis Brno, nes pirmas mano žingsnis Brno buvo įsigyti viešojo transporto bilietą (5 dienos, 270 CZK) ir įsikurti viešbutyje, buvo apsilankyti Brno turizmo informacijos centre, kur gavau visokios reklaminės proklomacijos. Viešojo transporto bilietus galima nusipirkti bilietų automate lauke esančiose tramvajaus stotelėse, bet daugiadienius bilietus paprastai turi tik spaudos kioskuose. Patartina pasimokyti čekų kalbos arba angliškai prašytis vietinio jaunimo pagalbos. Šiame regione atvykstantys gyventi ir dirbti netrunka pramokti čekiškai, turistų čia palyginti nedaug, todėl (geromis) anglų kalbos žiniomis personalas nepasižymi.

Brno turi savo drakoną, ir jis kabo prie turizmo informacijos centro.

Kaip vėliau man sakė draugai internetuose, tai kiek reikia alaus ir vyno prigerti, kad krokodile matytum drakoną? Nu bet jeigu vietiniai gyventojai sako, kad čia drakonas, tai negi aš su jais ginčysiuosi?

Atostogos Čekijoje: Melnikas- Bohemijos karalienių kraitis.

Melnikas mane patraukė reklama, kad nuo pilies apžvalgos aikštelės atsiveria įspūdingi vaizdai, o pilies pašlaitės apaugusios vynuogėmis, kurių protėvius čia pasodino dar Karolis IV (XIV a.), o tų vynuogių derliaus produktą galima čia pat ir padegustuoti. Hostelio registratūroje pasiklausiau, kaip geriausia iki to Melniko nuvažiuoti. Yra tarpmiestinis autobusas nuo vienos metro stotelės, tik jis savaitgaliais važiuoja kartą kas valandą, lygiai 00 min., todėl išnirusi iš metro gelmių net sušilusi jo dairiausi. Spėjau. Kelionė į vieną pusę kainavo 46 CZK ir truko 45 min.

Melnike susikerta dvi didžiausios šalies upės: Elbė ir Vltava/Moldau, o Horinsko-Vranansky kanalas dabar skatina vandens turizmą. Melnikas matomas iš tolo dėl ant kalvos įkurtos pilies ir didingo bažnyčios bokšto. Tiesa, šiandien Melniko grožis kiek nublanksta dėl moderniškų statybų, bet vis dėlto Melniko vynas garsus visame regione. Istorinė šiandieninio miesto širdis, seniau vadinta Pšov, buvo princo Slaviboro dukters Liudmilos kraitis, kai ji 875 metais tekėjo už būsimo čekų princo Borivojaus, Pšemyslidų dinastijos pradininko. Kito valdovo, Boleslovo II, žmona Ema šiame miestelyje turėjo savo monetų kalyklą, o visos monetos buvo kaldinamos su prierašais "Emma Regina" bei "Civitas Melnic". Manoma, kad nuo Emos (X a.) laikų Melnikas ir tapo būsimų Bohemijos valdovių kraičiu, nors tai oficialiai patirtino Karolis IV daug vėliau. 1274 m. Otokaro II privilegija Melnikui suteikė prekybos Elbės upe teisę, leido gaminti ir parduoti alų, vykdyti mirties bausmes, turėti turgų, suteikė apsaugą nuo turto konfiskacijos. 1449 m. Melnikas gavo savivaldos teises. Husitų karai neaplenkė ir Melniko, o XVI a. miestas pradėjo garsėti vyndaryste. XIV a. valdęs Karolis IV atgabeno Burgundijos vynuogių į Melniką, kur palankios sąlygos joms čia derėti jau IX-X a. leido tikėtis gerų vynų. Kaip būsimų valdovių kraitis, Melnikas priklausė Kunigundei Vengrei, Elžbietai Bohemietei, Elžbietai Pomeranietei, Sofijai, Barborai Celskai, Johanai Rožmitalietei; čia buvo įprasta apsigyventi valdovų našlėms. Šioms valdovėms priklausiusi miesto pilis XVI a. buvo rekonstruota ir tapo rūmais, kuriuose vėliau įsikūrė aristokratų šeimos. Šiandien rūmai priklauso Lobkowicz šeimai.

XVII a. ir Trisdešimties metų karas paliko savo žymę miestelio istorijoje. Be religinių karų, miestą tris kartus nusiaubė gaisras, o tada užėjo ir maras. Stipriai nukentėjo bažnyčia, rūmai, rotušė, mokykla, ligoninė, miesto įtvirtinimai; laukai ir vynuogynai buvo apleisti. Miestas pradėjo augti tik XIX a pr. Labai pagelbėjo geležinkelio linija, pasiekusi Melniką 1874 m. Netrukus buvo pastatytas tiltas per Elbę, o XIX a. pab, atsirado dokai laivybai plėtoti. Cukrinių runkelių perdirbimo gamykla atsidarė 1869 m. Nauja administracija 1926 m. leido miestui augti sistematiškai ir profesionaliai: plėtėsi gyvenamųjį namų (vilų) kvartalas, atsirado vandentiekis, kanalizacija, gatvės buvo taisomos, atsirado viešosios paskirties pastatai (paštas, kultūros namai, taupomoji kasa), sporto ir laisalaikio zonos. Miestas buvo planuojamas išlaikant senamiesčio ir naujamiesčio balansą. Pilnai įgyvendinti šiuos planus sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Kai karas baigėsi 1945m., naujoji administracija nebepalaikė senosios, balansą palaikančios, miesto užstatymo schemos: istorinė Prahos priemesčio dalis buvo sunaikinta ir perstatyta naujai, kas galutinai sudarkė miesto vaizdą. Apylinkėse atsirado chemijos ir energetikos pramonės pastatai.

Tai vat į kokį miestą atbildėjo Kūtvėla 2015 Viešpaties Metais.