2015 m. liepos 10 d., penktadienis

Blogų savireklamos savaitė: Kūtvėlos skaitomi blogai.


Aš esu Jūsų mylimiausia kelionių tinklaraštininkė ir šitame tinklaraštyje, irba bloge, aš Jums skelbiu kelionių tiesas, kuriomis Jūs turite tikėti kaip Evangelija. Mano misija šioje Ašarų Pakalnėje yra motyvuoti žmones tyrinėti Platųjį Pasaulį (dėka Ryanair po truputį tampančiu Susitraukusiu Pasauliu), išvėdinti iš savo pasaulėžiūros palėpės per klaidą užsilikusį sovietinį tvaiką, nusimesti lietuviško drovumo kokoną ir pagaliau tapti Žemės piliečiais. Todėl skaitykite mano blogą, dalinkitės nuoroda į jį, ir sekite mano mokymu, nes internetuose visi esame broliais ir seserys. Šio penktadienio pamoksle Jums atskleisiu dvylika savo skaitomų blogų, nes tokį skaičių nurodė dievobaimingasis mūsų Žiurkėnas internetuose, Rokiškis, tebūnie pašlovinti jo žavingi ūsai.

1) Žiurkėnas Rokiškis Rabinovičius. Nors godumas pinigams ir užvaldė jo sielą taip, kad iki šiol neišpildė savo pažado padaryti Vilniaus viešąjį transportą nemokamu, jo keršto klaviatūra nusileidžia pelnytai bausdama nusidėjėlius, ir jo bausmė yra sąžininga, nes jis neskirsto nusikaltėlių į poetus ir bankininkus, ir bausdama aukščiau paminėtoji jo klaviatūra nusileidžia ant visų vienodai. Retai, kaip auksas pelenuose, jo bloge sužiba ir pelnytas pagyrimas. Ir tai čia Jums sakau ne todėl, kad mano teta Jurbarke gyvena.

2) Menkė po lova. Blogas apie buriavimą, gyvenimą ant vandens, ir kitokius siaubus sausumos žiurkėms, nuo kurių padorūs žmonės naktimis košmarus sapnuoja apie tai, kaip juos viršininkas iš atostogų paskutinę minutę atšaukė tuo metu, kai jie viena koja jau jachtoje buvo, o kita koja beviltiškai kadaravo ore. Šito blogo autorius propaguoja baisiai užkrečiamą gyvenimo būdą ir neseniai užkrėtė jauną porą: "Dievas mato, aš to nenorėjau. Tačiau atsitiko tai, kas atsitiko, bet jie iš manęs to tikrai kad nelaukė. Jie - tai Dovydas ir Regina, o aš - tai aš. Panašu, kad šiai jaunai šeimai būsiu sugadinęs jų likusį gyvenimą."-išpažintį atlikdamas rašė blogo autorius.

3) Aušra Maldeikienė. Ponia Maldeikienė rašo iš pirmo žvilgsnio visiškas erezijas, bet kai įsiskaitai giliau, supranti, kad didžiojoje politikos scenoje vyksta cirkas, sukryžmintas su absurdo teatru, o visokius kryžminimus Biblija griežtai draudžia, bet Lietuvoje valstybė ir religija yra atskirtos, todėl svarstydami gėjų santuokos klausimus mūsų politikai ir tariasi su kunigais, ir todėl viskas kryžminasi. Vat apie visokius sveiko proto nesuvokiamus procesus ponia Maldeikienė ir bando papasakoti LR piliečiams, už ką aš ją labai gerbiu.

4) Archata: tinklaraštis apie architektūrą. Mane architektūra domina tiek, kiek ji privalo dominti inteligentišką žmogų. Orientuojuosi istoriniuose laikotarpiuose, žinau bent kelias garsių architektų pavardes, skiriu arkbutaną nuo kontraforso. Tačiau šitame bloge kalbama ir apie šiandienos aktualijas, kai Šėtono legatai daro su kultūros paveldu visokias nesąmones, negrįžtamai sužaloja architektūros vertybes, o paskui tik papeikimais atsiperka. Archatos reportažas apie šių metų Open House renginį pateikia skaičius, kurie byloja apie internetų galią. Baisu ir pagalvoti, jeigu Briuselis ims ir uždraus fotografuoti žymius pastatus, čia bus blogiau nei išvarymas iš Rojaus.

5) Gyvenu gerai. Jau pats blogo pavadinimas yra savaime erezija ir puikybės nuodėmė, nes tikras lietuvis gyvena blogai, jo alga maža, o viršininkas geria jo kraują. Bet blogo autorė metė viską per tvorą ir išvažiavo į Šveicariją, nes susirado ten darbą be protekcijų visokių ir ne bet kokį, o tokį, kokį norėjo jinai tą darbą susirado, o paskui jį metė, nes tas darbas visgi neatitiko jos lūkesčių, ir susirado kitą. Ir gyvena gerai sau, o karvutė Milka fone vaikšto. Reiks kada į svečius nubildėt.

6) Apie keliones Lietuvoje. Aš šitą blogą endorsinu, nes žmonės pasirinko nešti kryžių- keliauti Lietuvoje. Marijos Žemėje turizmas išvystytas tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kažką kibinais ir dumblo procedūromis pritraukti sugeba Trakai, Druskininkai ir Birštonas, ir čia mūsų turizmas užsidengia moliniu juodosios keramikos dubeniu. Lietuvoje nėra vieningos turizmo politikos, visos savivaldybės daro kas ką nori, o nori nedaug kas, nes turizmą vystyti tai čia kaip katiną pešti- daug triukšmo ir mažai vilnos. Todėl Lietuvos turizmas ir laikosi praktiškai tik ant patriotizmo ir keleto čia per klaidą patekusių, oro uostus supainiojusių, užsieniečių.

7) Kažkas naujo ir dar neragauto. Šitą blogą pradėjau skaityti ir sekti nuo jo įrašų apie Santjago kelią. Žmonės eina pėsti ilgiausiu piligirminiu maršrutu ir kai nuo nuovargio atsijungia smegenys, ir įsijungia kojos, kurios tave pūslėtos neša iki artimiausio albergo, kur gal gausi nakvynę, o gal ir ne, tai tada labai greitai žmogus prioritetus gyvenime susidėlioji. Ir katalikai, ir ateistai, ir turistai eina tuo keliu, kur visokių nuotykių patiria. O dabar autorė Dubajuje per Ramadaną, tai čia Jums ne juokas, kai valgyti nori, o negalima, nors tu čia kaip ir ne prie ko, bet solidarizuotis taigi reikia. Užpirkau džiūvėsių, žadu humanitarinę pagalbą pasiųsti, jeigu parašys, kad iš bado jau klaviatūros nenuvaldo.

8) Šilti kraštai. Šilti kraštai yra visada gerai, nes ten nėra sąskaitų už šildymą, šviečia saulė, ir- elementaru, mano mielas Vatsonai- ten visada šilta. Dabar blogo autorė gandrų susilaukė (matyt, koks migruojantis paukštis nuo Bitėnų pasitaikė), tai grįžo į Tėvynę, kur ne taip šilta ir taip dosniai lyja, bet blogo Žydrosios Pakrantės archyvai lieka atviri ieškantiems, nes tiems kas beldžia būna atidaryta. O kadangi brangiausias blogo autorės turtas yra kilnojamas, tai tikiuosi netrukus sulauksime kelionių reportažų iš Lietuvos.

9) Vilnius-Berlynas (Berlyno dienoraštis). Labai solidūs, informatyvūs tekstai apie Berlyną tiems, kam šis miestas įdomus arba tiems, kurie domisi vokišku gyvenimo būdu. Man Berlynas niekada nebus mano miestas. Jis man tinka tik kaip logistikos centras- skrydžiai, traukiniai, susisiekimas su visa Europa ir dar toliau. Kaip šalis, Vokietija man patinka tuom, kad čia euras yra skalsus pinigas, o tokioje Prancūzijoje tai eurai byra kaip smėlis tarp pirštų. O blogo autorė dar neseniai ir knygą parašė. Tai čia puikus pavyzdys, kaip internetinis Žodis tampa spausdintu Kūnu.

10) Dolce Vita by Laura. Man patinka paskaityti įrašus apie keliones, o jie yra kaitaliojami su įrašais ne apie keliones. Visokie ten pafilosofavimai nelabai man prie širdies, man labiau patinka apie kokius Maldyvus pasiskaityti, ir dar blogo autorė vaikšto labai plonu ledu- kaip jai pavyksta visada taip elegantiškai rengtis ir puikiai nuotraukose atsivaizduoti? Tokie vaizdai ypatingia kenkia mano narcistinei asmenybei, todėl manyje sukyla visokie negerumai ir pavydai. Reiks imtis priemonių ir surengti referendumą, kad blogo autorei nebūtų galima nuotraukose rodytis, nes minėti negerumai man trukdo sukaupti maldingas mintis.

11) Gyvenimas palapinėje. Šito blogo pavadinimas verčia mane susigūžti, palįsti po antklode, ir apsimesti nematoma. Aš palapinėje gyvenime gal tris kartus esu nakvojusi ir pasakysiu, kad malonumas čia menkas. Uodai augina mėlynes, bruknes ir voveruškas tam, kad mane prisiviliotų ir suėstų. Kai palapinė pusiau pastatyta, būtinai pradės lyti. Kitapus ežero naktį bus toks triukšmingas vakarėlis, kad visi buožgalviai pėsti išeis ieškotis naujų namų. O plaunant indus po vakarienės būtinai užpuls piktas gulbinas. Aš labai, labai bijau palapinės. O čia blogo autoriai su vaikais keliauja ir manyje kelia baisų pavydą, nes aplankė tokias vietas, apie kurias aš tik seilę varvinu. Tai čia vat turinčiam palapinę duodama, o iš neturinčio atimama.

12) Kelionė su knyga. Dar vienas nišinis blogas. Jį rašo Panevėžio savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos. Šitame bloge autorės suderino keliones ir knygas (o gal knygas ir keliones), ir išėjo toks nuodėmingai įtraukiantis mišinys, užkrečiantis skaitymu ir plečiantis akiratį. Mūsų laikų terminais kalbant, susprogdinta literatūrinė seksualumo bomba. O kad maža nepasirodytų, įrašai dar ir atitinkamais paveikslėliais ir nuotraukomis iliustruojami.

Žiurkėnas pasakė dvylika blogų, bet nepasakė, kad negalima daugiau, o kadangi galima viskas, kas neuždrausta, tai tęsiu savo skaitomų blogų sąrašą; Žiurkėnas netgi pasakė ten pas save bloge, kad net ir šimtuką blogų galima paminėti. Tai aš Jums įrašo pradžioje nepamelavau, kai sakiau, kad atskleisiu dvylika blogų, galite suskaičiuoti-tiek tikrai yra paminėta.

Žiurkėnas Rokiškis po 100 blogų peržiūros.
13) Geras skaičius geram blogui, kuris vadinasi Buvau Ten. Šito blogo formatas labai panašus į mano: kelionių aprašymai, naudingi patarimai. Retas atvejis, kai nieko nuodėmingo ir nusikalstamo nerasta, todėl iš pradžių net minėti čia nenorėjau, bet paskui pagalvojau, kad čia labai faina bus viename įraše visus gerus blogus turėti, todėl savanaudiškų paskatų vedama jį čia ir įtraukiau.

14) Žygeivis. Šitą blogą aš asmeniškai rekomendavau sekti Poko.lt, nors gal nereikėtų taip viešai girtis, tik va nesusilaikiau. Blogo autorius rašo apie žygius, kas yra savaime siaura niša iš vienos pusės, ir didelė rinka iš kitos pusės, nes dabar į žygius eiti madinga pasidarė. Tik informacijos apie žygiavimą, reikalingą pasiruošimą, visokius žygeiviškus išmislus nėra, todėl šitas blogas šiek tiek užpildo šitą spragą. Blogo autorius turi tikslą: apipėdinti visus Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus. Šitas blogas ateityje virs uola, ant kurios bus parašyta visokių žygeiviškų atsitikimų, o Jūs išeisite į pensiją ir, kai jau nebegalėsite į žygius eiti, jį nuolatos skaitysite ir sakysite "Taip, taip, geri laikai buvo".

15) Juozapas Žygas. Blogo autorius stipriai vėluoja su pasakojimais, nes šiuo metu vėl nežinia kur trankosi. Tačiau jam sekasi surasti gėrį šiame pasaulyje, nes nuolatos susiduria su doriems katalikams privalomu mielaširdingumu, nes keliauti mėgsta tranzuodamas, o iš tokių pakeleivių taisyklės vairuotojams neleidžia pinigų imti (nes čia labai bloga karma būtų tada), ir jam pavyksta to mielaširdingumo gauti. Ir, kaip praktika parodo, katalikiškas mielaširdingumas net ir ne katalikiškose šalyse pakeleivingoje transporto priemonėje pasireiškia.

13) Giedrės blogas. Blogo autorė yra žurnalistė, tikra tikra žurnalistė, o ne tik blogerė, nors aš manau, kad kiekvienas blogeris yra žurnalistas (nors ne kiekvienas žurnalistas yra blogeris), ir jos blogas yra apie pilietinę žurnalistiką. Ji rašo apie reklamines skrajutes pašto dėžutėse, įžūlius dviratininkus, mokslo metų pradžią, psichiatrinę ligoninę ir tuberkuliozę, o paskui ginasi nuo piktų geografijos nacių, kuriems nepatinka, kad Lietuva yra Rytų Europoje.

14) Kapitono Granato vaikai. Tomas ir Rimvydas nusprendė, kad nori plaukti per Atlantą. Ne, ne patys, o laivu. O tinkamą Atlanto kirtimui priemonę susiras taip, kaip senais laikais žmonės duoną užsidirbdavo-eis, sakė, nuo laivo iki laivo ir prašysis priimami, kaip duoneliautojai kokie. Bet tam, kad galėtų spausti kapitono kajutės durų rankeną, dar jiems reikėjo pasimokyti buriuoti. Kaip jiems sekėsi šitą planą chuliganą įgyvendinti skaitykite blogo įrašuose. Kadangi kelionės tikslas pasiektas, manau, blogas dabar yra tiesiog paliktas numirti.

15) Mariukas M. Gana retai atnaujinama foto blogas ir tas retumas yra mano priežasties dėl blogo atnaujinimo retumo paburbėjimo priežastis. Bet aš esu žinoma bumbeklė, tai blogo autorius, tikiuosi, numoja Canono linze į mane ir užsiima kuom nors vertingesniu, nei "Paverkavimai su Kūtvėla" seansai.

16) 100 dienų avantiūra Azijoje. Blogo autorius, kaip nurodo ir blogo pavadinimas, yra tikras avantiūristas, išgarsėjęs tuom, kad apgavo pačius sukčiausius Nigerijos sukčius net du kartus. Ir dar sukūrė Borjomi aplikaciją kelionei į Gruziją susiplanuoti, bet asmeniškai jos dar nesu išbandžiusi, o ir buvusių Gruzijoje atsiliepimai apie kelionę kol kas kontraversiški (pačią kelionę, ne Borjomi aplikaciją). Šitas blogas yra gerai žinomas lietuviškoje blogosferoje.

17) Istorijos įdomybės ir Vitalijaus Michalovskio tinklaraštis. Senas arklys vagos negadina (čia komplimentas), todėl šitie vertingi blogosferos banginiai, ant kurių laikosi rimtos temos, čia įtraukiami tiesiog privaloma tvarka kaip blogosferos chrestomatijos aukso fondas.

18) Mes keliaujam. Šitas blogas po truputį tampa vlogu, t.y. video blogu. Tai yra malonus paįvairinimas didžiąja dalimi nuotraukomis iliustruojamiems blogams, nors video nėra mano mylimiausias medijos kanalas. Visa laimė, kad kvapai nepersiduoda, nes koks nors ten duriano vaisius čia pasklistų, Viešpatie susimilk ir apsaugok.

19) Dvi tos pačios pupų ankšties pupos Enorca ir Emilija rašo tai, ką skaityti jautrioms moterims nerekomenduojama: apie mediciną. Ligos, bakterijos, analizai, visokios baisybės, Viešpatie aukštybėse, bet kaip įdomu, tai apsakyti negaliu. Čia turbūt pas mane kokia literatūrinė perversija, reiktų diagnozę susižinoti. 

20) Kristina Sabaliauskaitė rašo blogą "Rafinerija", bet nuo 2015-08-01 blogų talpinimas blog.lrytas.lt nutraukiamas ir autorių prašoma iki to laiko susirasti naujus namus. Manau, šis iškraustymas ir kylanti literatūrinė karjera kol kas neleidžia šiai autorei atnaujinti blogo turinį, bet tikiuosi, kad tai tik trumpos atostogos nuo internetų. Aš lieku asmeniškai dėkinga už įrašą apie Shunga. Netgi Žiurkėnas nežinojo, kodėl jo bloge žmonės ieško aštuonkojo ir moters anatomijos.

21) Vilniaus universiteto gidas paskutinį kartą buvo atnaujintas taip seniai, kad jį galima laikyti mirusiu blogu. Čia jis įtraukiamas dėl vertingo įrašų archyvo ir tikėjimo, kad Lozoriaus istorija gali pasikartoti ir blogosferoje.

Ko nepaminėjau- akmens užantyje nelaikykite, pykčių ant manęs neturėkite, o verčiau artimo meile ir savo blogo nuoroda čia pas mane žemiau komentaruose pasidalinkite, idant žinia apie Jūsų blogą sklistų po visus internetus kaip to Geležinio Vilko kaukimas, nes tas žavingasis pūkuotukas Žiurkėnas Rabinovičius čia galingą mašiną užsuko. Ir skundus visokius jeigu kas nepatiko tai irgi jam rašykite.

Ir dėkoju visiems, kas mane skaito, ir tenedingsta Jūsų namuose per škvalus internetai. Mano skaitomų blogų sąrašas baigtas, imkite juos ir skaitykite.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų,

Kūtvėla Tinklaraštininkaitė

2015 m. liepos 8 d., trečiadienis

Atostogos Čekijoje: dienos išvyka į Julijaus Kalvą, kitaip- Olomoucą.

Olomouc is a sleeper. Practically unknown outside the Czech Republic and under-appreciated at home, the city is surprisingly majestic,- rašo Lonely Plaet gidas. Tai ir susigundžiau pažiūrėti, kiek čia teisybės esama. Autobusai iš Brno į regiono miestus išvyksta iš Zvoranka stoties netoli geležinkelio stoties, kartais jų maršrutus dubliuoja Student Agency autobusai, įsikūrę netoli geležinkelio stoties. Zvoranka stotis šiek tiek apšepusi, bet yra elektroninis tablo su maršrutais ir stotelių numeriais, o bilietai perkami autobuse iš vairuotojo (grynais, bet stotyje yra bankomatas). Nors autobusas į Olomoucą (96 CZK) išvyko laiku, bet pusvalandžiu vėlavo atvykti į ir taip už miesto esančią autobusų stotį. Lonely Planet rašo, kad autobusų ir traukinių stotys yra apie 15 min. pėsčiomis nuo centro, bet tai galioja nebent Nykštukui Mukui su septynmyliais batais. Patariu nusipirkti dienos bilietą (46 CZK) iš bilietų automato prie stoties ir sėsti į tramvajų.

P1430515
Olomouco žemėlapis prie autobusų stoties. 
Olomouco arkivyskupų rūmai buvo mano pirmasis šios dienos turistinis taikinys. Ekskursijų tvarka čia tokia pati, kaip visur: gidas čekų kalba lydi grupę kas valandą. Iki 11.00 val. ekskursijos (60 CZK) buvo likę dar šiek tiek laiko, todėl mane pakvietė prisėsti tokiame fainame laukiamajame.

P1430516
Kūtvėla laukia ekskursijos Olomouco arkivyskupo rūmuose. Tik va šampano nepasiūlė.

P1430517
Bet čia galima pavartyti spaudą.
Olomoucas jau daugiau kaip tūkstantis metų yra Moravijos dvasinis (religinis) centras. Vasaros sezono metu visos regiono bažnyčios, katedros ir koplyčios yra atviros lankytojams ir juos pasitinka gidai, nemokamai vedantys ekskursijas šventovėse- tai daug teigiamų atsiliepimų sulaukęs projektas. Nekalbantiems čekiškai yra parengta trumpa informacija anglų kalba. Be to, nuo balandžio iki spalio penktadieniais ir šeštadieniais Olomouco centrinėje miesto aikštėje nuo 8.00 val. iki 13.00 val. veiks ūkininkų turgus.


2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Atostogos Čekijoje: Punkvos urvai ir Brno arboretumas.

Dienos kelionė į urvus Moravijos karstiniame regione buvo rizikingas planas, nes bilietus į lankomiausius urvus reikia rezervuotis iš anksto, o aš jokios rezervacijos neturėjau. Problema buvo ta, kad-sėdint prie kompiuterio Vilniuje atrodė- transportas iki urvų yra šiek tiek komplikuotas, o realios informacijos gauti labai sunku, viskas praktiškai čekų kalba, todėl daug ką palikau savieigai. Mano šios dienos strategija buvo tokia: we'll cross the bridge when we come to it. Taigi, kėliausi iš ryto ankstėliau, papusryčiavau, ir sėdau į tramvajų iki geležinkelio stoties su didele viltimi. Tenka tik paapgailestauti, kad informacijos anglų kalba teikimas Brno traukinių stotyje stipriai šlubuoja. Laimei, šis kalbos barjeras neegzistuoja Brno turizmo informacijos centre, kur man dar prieš porą dienų detaliai paaiškino, kaip nuvykti iki Punkvos urvų.

Visų pirma, Brno reikia sėsti į traukinį ir apie pusvalandį važiuoti iki Blansko stotelės (34 CZK). Ten reikia labai greitai perbėgti per stoties pastatą, kairėje pusėje esančioje autobusų stotyje sėsti į autobusą Nr. 226 ir apie 10 min. važiuoti iki Skalni Mlyn (10 CZK, galutinė stotelė). Kai kurie traukiniai atvyksta taip, kad iki persėdimo lieka vos 10 min., o nespėjus į autobusą gali tekti kulniuoti 8 km. pėsčiomis. Laimei, autobusų stotis yra nedidelė ir tokį blitz persėdimą galima nesunkiai įgyvendinti. Jeigu rezervacijos neturite, nepatariu savo laimę bandyti penktadienį, šeštadienį ar sekmadienį, nes tomis dienomis sezono metu būna daug turistų. Transporto laikus pasitikrinti galima čia: http://jizdnirady.idnes.cz/.

Kai jau sėdėjau autobuse į Skalni Mlyn, pusė darbo buvo padaryta. Dabar liko tik išsiaiškinti, ar pavyks patekti į urvus be rezervacijos. Rezervuotis bilietą į Punkvos urvus yra rekomenduotina (į kitus-nebūtina), nes ekskursijos pabaigoje plaukiama plaustais, kuriuose telpa ribotas skaičius keleivių. Bilietai rezervuojami elektroniniu paštu arba telefonu čia: Punkva urvai. Taigi vykau į nežinią, viltingai rankose spausdama čekų kalba išleistą žemėlapį su Moravijos karstinio regiono žemėlapiu- blogiausiu atveju, juo mosikuosiu, ieškodama kelio. Autobuse dar susipažinau su lietuve studente. Mergina buvo iš Vilkaviškio, studijuoja Brno, kartu su ja važiavo jos draugas graikas. Jie irgi neturėjo rezervacijos, todėl nusprendėme laikytis kartu.

Autobusas mus išleido prie Skalni Mlyn miestelyje esančio urvų turizmo informacijos centro. Turintys rezervacijas čia jas privalo iškeisti į bilietus 40 min. iki ekskursijos į urvus pradžios. Mums pasisekė, nes 11.00 val. buvo dar laisvų vietų! Čia kaip aklai vištai grūdas, nes Punkvos urvai yra labai lankomi turistų. Iki ekskursijos pradžios buvo dar pusantros valandos laiko, todėl informacinio centro darbuotoja mums operatyviai patarė užkilti keltuvu ir pasižiūrėti į Macochos bedugnę. Bilietai į lankytinas vietas nemenkai palengvino mano kreditinę kortelę: 170 CZK už ekskursiją į Punkvos urvus, 40 CZK už foto leidimą, 90 CZK už keltuvo bilietus. Bet apsilankymas Punkvos urvuose man padarė didelį įspūdį!

P1430320
Punkvos urvų infrastruktūra yra tobulinama. 
P1430323
Kūtvėla iš anksto mėgaujasi būsimu pasiplaukiojimu. 

2015 m. liepos 4 d., šeštadienis

Atostogos Čekijoje: Kromeržyžo miestas ir jo barokiniai sodai.

Autobuso bilietą į Kromeržyžą (170 CZK į abi puses) buvau nusipirkusi dar vakar, nes kai kurie labai populiarios Student Agency autobusų firmos reisai užsipildo labai greitai. Man labai patiko keliauti šios įmonės autobusu: patogios sėdynės, nemokamos ausinės filmams, nemokama kava, spauda, bevielis internetas, tualetas. Autobuse keleiviams privaloma visada segėti saugos diržus, todėl stiuardesė visada pereina per saloną ir patikrina, ir paskui kavą kiekvienam asmeniškai atneša. Personalas labai jaunas, tikrai student agentūra, bet tame yra privalumas- žmonės turi sveikatos ir kantrybės dirbti tikrai ne lengviausią darbą pasaulyje. O vat mano pagirtos Ecolines firmos vairuotojai Lietuvos teritorijoje šį kartą buvo labai nepaslaugūs, netgi grubūs. Aš suprantu, kad sukioti autobuso vairą galbūt nėra karjeros pasiekimas, bet vergo grandinės irgi nemačiau, todėl jų pykčio išliejimas ant už kelionę mokančių klientų man buvo nesuprantamas. Ateityje pagalvosiu, ar ir toliau važinėti Ecolines autobusais.

P1430093
Student Agency autobusas į Kromeržyžą.
Kelionė truko 55 min. Mano prioritetuose šiandien buvo garsieji, gražieji, nuotraukose kelionių kataloguose akimis nuglostyti barokiniai sodai ir arkivyskupo rūmai, kuriuose saugomas vienas žinomiausių tapytojo Ticiano paveikslų.

P1430100
Barokiniai Kromeržyžo sodai slepiasi čia.

P1430102
Neviltis šio šventojo veide jau turėjo man byloti, kad nieko gero iš to nebus. 
Šis barokinis ir visuose kelionių kataloguose pagarsintas sodas buvo įkurtas 1665-1675 m. Olomouco vyskupo Karlo von Liechtenstein-Castelcorno pageidavimu. Projektą sodui sukūrė imperatoriškieji architektai Filiberto Luchese ir Giovanni Pietro Tencalla. Informaciniame buklete šie sodai įvardinami kaip a unique example of a breakthrough phase of European garden art. Sode suderintas vėlyvojo itališkojo renesanso menas su Versalio baroko klasika, ir todėl 1998 m. Kromeriz barokinis sodas, arkivyskupo rūmai bei sodas prie rūmų buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu konkrečiai šis, ne prie rūmų esantis, barokinis sodas yra atkūrinėjamas pasitelkiant ES struktūrinių projektų lėšas.


2015 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Atostogos Čekijoje: antroji diena Brno. Vila Tugendhat ir tolimesni Brno tyrinėjimai.

Šis rytas buvo ypatingas, nes turėjau vienuoliktai valandai rezervaciją į Vilą Tunegdhat ir tik miglotą supratimą kur ji yra. Kadangi aplink vyko kelio remonto darbai ir buvo nukreiptas įprastinis transportas, tai išsiruošiau iš viešbučio daug anksčiau negu reikėjo. Pasirodė, be reikalo panikavau, ir prie vilos atvykau per anksti. Mano turėtas atsispausdintas Google Maps žemėlapis buvo labai tikslus, kas buvo privalumas, bet nelabai guodė bučiuojant tvoros spyną. Deja, vila labai saugoma ir administracinės patalpos mažos, todėl lankytojus įleidžia tik 10-15 min. prieš rezervuotą laiką. Taigi, turėjau pakankamai laiko paslampinėti aplinkui po užrakintų ir tvoromis aptvertų vilų rajoną. Tikiuosi, manęs nepalaikė kokia valkata. Tiesa, ant gatvės kampo buvo kavinė.

P1420981
Gretos Tugendhat tėvų vila, 1903 m. 
Tarpukaryje Brno iš vokiško industrinio miesto su tvirtais saitais su Viena tapo čekišku ekonominiu ir administraciniu centru. Atsirado didelė šeimyninių namų ir vilų paklausa. Pramonininkams, profesoriams, menininkams, valstybės tarnautojams, medikams, net patiems architektams norėjosi gyventi patogiuose, moderniškuose namuose. Gretos ir Frico Tugendhatų vila buvo unikalios architektūros pastatas, o vidaus interjerui buvo panaudotos prabangios medžiagos: itališkas travertinas, marokietiškas oniksas, pietryčių Azijos mediena. Abudu žydų kilmės sutuoktiniai buvo kilę iš vokiškai  kalbančių turtingų pramonininkų šeimų, todėl jų vila pasižymėjo vienu labai svarbiu dalyku- jos statybos ir įrengimo finansavimas buvo neribotas. Greta Tugendat susižavėjo architekto Ludwig Mies van der Rohe statytais namais dar gyvendama Berlyne ir kai jaunoji pora nusprendė apsigyventi Brno ir čia pasistatyti sau vilą, ją sukurti paprašė garsųjį architektą. Baldai taip pat buvo sukurti specialiai šiai vilai, kurią puošė vienintelis architekto leistas meno objektas- moters torso skulptūra. Grindis dengė tiems laikams gana naujoviškas linoleumas, pakeitęs tradicinį parketą. Kadangi linoleumas buvo baltas, jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Apatiniame aukšte įrengti techniniai kambariai buvo aprūpinti įranga namui šildyti, ventiliuoti,  tiekti karštą vandenį į vonias; buvo skalbimo patalpos, specialus kambarys saugoti kailiniams nuo kandžių, viloje taip pat buvo tamsusis kambarys nuotraukoms ryškinti ir video projektorius filmams žiūrėti.  Namui apšildyti užteko vos pusės valandos, o vasaros metu dideli langai nusileisdavo ir namas susiliedavo su sodo erdve. Visas šis inžinerijos ir dizaino stebuklas buvo pabaigtas per pusantrų metų. Žinoma, netrūko ir kritikos: vienas žurnalas Tugendhatus išvadino šiuolaikiniais snobais, pretenzingais milijonieriais, naująja finansine aristokratija, kuri nebežino kaip išsidirbinėti.