Apžvalgos bokštų spindesys ir skurdas.

Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygsta mažiau valgomi jų giminaičiai- apžvalgos bokštai, o Lietuvos žmonės meta visus darbus per tvorą, susipakuoja į automobilius vaikus ir uošvius, ir rieda savo Tėvynės atrasti. Tai ir aš, lietuviška Kūtvėla, nepanorau nuo tokio trendo atsilikti, pristūmiau žiurkėno Cepelino narvelį arčiau radiatoriaus ryte*, ir išvažiavau garsiausio Lietuvos apžvalgos bokšto žiūrėti. Kusinau tautą šiam žygdarbiui ilgai, o pelniau tik vieną ekipažą, bet tegul būna svarbiau kokybė, o ne kiekybė. Išvažiavome truputį po 10.00 val. nuo Panoramos prekybos centro ir kažkur už 1,5 val. pasiekėme Anykščių šilelyje esantį Medžių lajų taką. Žmonių ten belenkiek, melejonai, ar nebus čia koks mokytojų sąmokslas Puntukui populiarinti?

Kūtvėla prie Puntuko. O gal- Puntukas prie Kūtvėlos? 1943 m. Dariaus ir Girėno bareljefą iškalė B. Pundzius. 

Sakoma, kad velnias šiuo akmeniu sumanęs ką negero Anykščių bažnyčiai padaryti, bet pragydo gaidžiai, todėl nelabajam teko numesti akmenį ir pulti slėptis, o vėliau  prie šio nedoro darbo jis taip ir nebegrįžo. Archeologai mano, kad Puntukas pas mus atkeliavo be Tamsos Kunigaiščio pagalbos iš Skandinavijos per ledynmetį prieš 20-14 tūkst. metų. Puntuko spėjamas svoris yra net 265 tonos!

Kaip Kūtvėla nenorėjo keliauti į Kopenhagą. Antroji nenorėjimo diena.

Kitą rytą kėliausi anksti, nes reikėjo dar nemažai visko apžiūrėti. Senos statyos butai Kopenhagoje tokie nedideli, kad viskas kaimynuose girdisi, o dušas yra suprojektuotas kartu su tualetu, vanduo prausiantis nuteka per skylutes gindyse. Spartietiškai taip žmonės gyvena. Pusryčiams nutariau išbandyti išgirtą Anderseno kepyklėlę netoli centrinės stoties.

Centrinė Kopenhagos stotis.

Pusryčiai. 

Kepyklėle tikrai nenusivyliau, galiu rekomenduoti. Dabar skaitau vieną knygą, istorijos populiarinimo, kur rašomas neįtikėtinas dalykas. Ten rašo, kad garsieji kruasanai, t.y. prancūziški rgauoliai, yra mėnulio formos, kuri yra islamo simbolis ir į Europą pateko per turkų užkariavimus. Tiksliau, per vieną nesėkmingą bandymą užimti Vieną 1683 m. Taip kad ne tik pas mus cepelinai, pasirodo, ne mūsų paveldas. O kruasanus į Paryžių atvežė, sakoma, čia atitekėjusi Marija Antuanetė.

Kaip Kūtvėla nenorėjo keliauti į Kopenhagą. Pirmoji nenorėjimo diena.

Kuom toliau, tuom labiau įsitikinu, kad žiurkėnas yra tobulas augintinis keliaujantiems žmonėms. Jis, žinoma, neatneš šlepečių kaip šuo ir nemurks ant lovos kaip katinas, bet užtat su visu narveliu ir penkių puslapių priežiūros instrukcija yra lengvai transportuojamas tėvams (žiurkėnui gaunasi uošviams) ant all included. Instrukcijos reikia, nes būna tėvai skambina ir klausia: "O tam tavo žiurkei galima duoti koldūno?" Na, kaip Jums atrodo, ar galima žiurkėnui Cepelinui duoti koldūno? Kažkoks kanibalizmas, garbės žodis. Ir dar močiutė jį stačiai šešku Čeburieku vadina. O į Kopenhagą manęs netraukė dėl labai objektyvių priežasčių: nemoku važiuoti dviračiu, sumuštiniai nėra maistas, ir neaiški situacija su tais pabėgėliais. Bet kai bilietas į abipuses kainuoja tik €10, tai nelabai yra apie ką galvoti, tuo labiau, kad skrydis trunka tik 1 val.20 min., tai kaip iki Kauno iš Vilniaus autobusu atvažiuoti (su sąlyga, kad Kaune bus ką veikti, gal bienalė kokia nors). Čia net žiauriai permokėta, nes neseniai pažįstami po €2 (du eurus) ten pat suskraidė. Skrydžiui pasirinkau pigiausią variantą, todėl gavosi ankstyvas skrydis iš Kauno sekmadienį ir rytinis skrydis namo iš Kopenhagos antradienį. Taigi, Danijos sostinei turėjau dvi pilnas dienas.

Gyventi pasirinkau per AirBnb sistemą (jeigu domina, susisiekite, duosiu nuorodą registracijai, su kuria dar gausite ir nedidelę nuolaidą pirmai nakvynei), nes viešbučiai Kopenhagoje tikrai brangūs, o hostelyje gyventi nesinorėjo, kadangi dauguma pasiūlymų yra mišriems miegamiesiems, o moterų kambarys kainavo tiek pat, kiek AirBnb, tik hostelyje būtų reikėję kambarį dalintis su dar keliomis keliautojomis. Be to, per rekomendacijas AirBnb buvau uždirbusi keliasdešimt eurų komisinių, kurie buvo panaudoti šiai kelionei, todėl man dvi naktys tvarkingame kambaryje su galimybe gamintis valgį ir galimybe švarintis duše be eilės kainavo tik €50 (Kopenhagos kainomis, čia visiška piguva gavosi). Transportui ir lankytinoms vietoms įsigijau Copenhagen Card, kuri dviems dienoms kainavo apie 60 EUR. Kadangi ją pirkau 7.05 val. ryto (danai gyvena viena valanda prieš mus), tai ant kortelės perkant pažymėjo 8.00 val, nes jie visada rašo pilną valandą. Tokiu būdu nemokamai gavau papildomą valandą miestui pažinti, kas labai maloniai nuteikė dienos pradžioje. Ir šiaip visi žmonės ten tokie malonūs, mandagūs, aptarnaujantis personalas kantrus, su šypsena dirba,- very much wow.

Informaciniai tablo Kopenhagos autobusuose. O pas mus kada?

Man labai patiko važinėtis Kopenhagos autousais. Įlipa visi per priekines duris ir rodo vairuotojui bilietą. Norintys išlipti spaudžia STOP mygtuką ir išlipa per vidurines ir galines duris. Retai kada teko stovėti, nes autobusai pakankamai dideli ir dažnai kursuoja. Turistams labai patogu sekti stoteles elektroniniame tablo. Vairuotojai vilki uniformas ir dėkoja už parodytus bilietus. Dar yra metro ir miesto traukiniai, kurie vos ne kas minutę važiuoja. Man buvo svarbu, kad Kopenhagos oro uostas yra pasiekiamas metro ir miesto traukiniais, kurie važinėja kiaurą parą, todėl nereikia jokio pervežimo užsisakinėti.

Vilniečio misija (ne)įmanoma: išgyventi dieną nesuluošintam.

Kol mūsų aukštai pastatyti asmenys gvildena globalias problemas nuo klimato kaitos iki burkų draudimo, didelė dalis vilniečių kas dieną stoja į nelygią kovą su VVT (dar kitaip žinomu kaip Vilniaus visuomeniniu transportas) ir kartais krenta, tiesiogine prasme, pakirsti žmonių, kurie už vairavimą netgi gauna algą. Šiaip gal įrašas nelabai tinkamas kelionių dienoraščiui, bet kadangi mūsų troleibusais ir autobusais naudojasi ir užsienio turistai, reikia padėti mūsų geresniems atstovams biuruose susigaudyti, kur slypi jų valdomos kontoros ydos. Iš grynai krikščioniškų paskatų tai ir padarysiu šiame įraše.

Paskutinis mano kantrybės taurę perpildęs lašas buvo epizodas praeitą savaitę prie Kalvarijų turgaus. 10 maršruto autobuso vairuotojas durimis prispaudė į autobusą lipančią pagyvenusią moterį per jos pirkinių krepšį taip, kad iš jo iškrito pomidorų maišelis. Moteris netekties nepastebėjo, nes visomis jėgomis ir visa gerkle rovėsi iš nelaisvės*. Kai pakėliau maišelį, moteris jau buvo prasispraudusi vidun, ir autobusas jau buvo nuvažiavęs. Kitas to paties 10 maršruto autobusas Baltupiuose neprivažiavo prie šaligatvio, ir jauna pora vaiko vežimėlį turėjo iškelti pati per nemažą tarpą tarp autobuso ir šaligatvio. Ir tai tik dalis to, ką vilniečiai turi išgyventi kas dieną mokėdami nemažus pinigus už prastą kokybę, kuri dar juos ir suluošinti gali.

VVT gali labai prisidėti prie Vilniaus, kaip draugiško miesto, įvaizdžio formavimo ir tam tikrai nereikia milijonų iš ES fondų. Tam reikia, kad VVT administracija ir darbuotojai, kurie tikslingai išjuda į Vilniaus gatves už transporto priemonių vairų, suvoktų, kad jie yra socialinės paslaugos teikėjai, o vilniečiai yra jų klientai, o ne autobuso durimis medžiojami zuikiai**.

Šaltinis: čia.

Savo pasipiktinimą aš išreiškiau socialiniame tinkle Facebook ir adresavau Vilniaus merui R. Šimašiui. Kodėl jam? Neabejingi mano klaidai žmonės tuoj pat pranešė, kad ne mero pareiga yra VVT darbo kokybę kelti. O aš nesutinku. Kad jau ponas Šimašius yra miesto galva, tegul ir dirba tam, kad miestui būtų gerai***. O jeigu yra per daug sudėtinga tai daryti, tai reikia mažinti biurokratinį aparatą ir pradėti nuo VVT administracijos. Kitas klausimas-kodėl nerašiau skundo autobusų parko direktoriui? Į klausimą atsakysiu klausimu- o jis mažas vaikas ir nežino, kas jo kontoroje dedasi? VVT autobusų parkas turėtų įsteigti atskirą departamentą skundams nagrinėti, nes kuo toliau, tuom blogiau darosi. Yra tik vienas ginklas- viešumas.

Pusiaujo egzotika prie Švedijos krantų arba Amžinai keliaujanti Gotlando sala. Ketvirta dalis.

Mūsų šaunusis viešbučio graikas pamiršo mūsų pusryčius. Tiksliau, pramiegojo. O gal dėl ribotų anglų kalbos žinių nesusigraibė, kokiu laiku tie keisti pribaltai nori neskaniai pavalgyti. Taip ir išvažiavome be pusryčių. Kelias netolimas, bet keltas jau laukė. Laukė ir trys valandos kelio iki Stokholmo.

Keltas į Stokholmą.

Pusryčių paketas firmos sąskaita. Geriau negu viešbutyje dešimt kartų. 

Stokholmas.