Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Antroji diena.

Rytas buvo tamsus ir lietingas. Pirmąją diena tryniausi senamiestyje, kur viskas buvo ranka pasiekiama, o šiandienai teko toliau nuo centro išmėtyti lankytini objektai, todėl dar vakar senojoje rotušės aikštėje esačiame turizmo informacijos centre nusipirkau vienos dienos bilietą viešajam transportui. Jis kainavo 13,60 zlotų, bet pilnai atsipirko (vienkartinis bilietas kainuoja 3,00-4,50 zlotų pagal važiavimo trukmę, perkamas kioskuose arba bilietų automatuose kai kuriose stotelėse, kai kurie tramvajai turi bilietų automatus). Pirmiausia stotyje saugojimo kameroje (8 zlotai) palikau savo kuprinę, kad nereiktų gaišti laiko grįžtant į hostelį, o po dienos turistinės programos galėčiau iš karto eiti į autobusą į Vilnių. Poznanė yra padariusi tai, apie ką aš Vilniuje tik svajoju- autobusų ir traukinių stotys yra po vienu stogu, ir dar didelis prekybos centras ten pastatytas (tualetai mokami). Šis modernus prekybos centro ir stoties kompleksas buvo atidarytas tik 2013 m. Šalia yra viešojo transporto stotelė ir trijų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė. Prekybos centre mažus vaikus nemokamai (sic!) vežioja Kalėdinis traukinukas.

Sekmadienio rytas Poznanėje.

Sekmadienį viešasis transportas važiuoja kas 20 min, o kai kurie tramvajai nevažiuoja iš viso. 

Kadangi būtinoji kelionės programa- ledo skulptūrų festivalis- jau vakar buvo nemažai pavykdyta, šiandien į programą įtraukiau kiek nestandartinių lankytinų objektų. Kai pradėjau dėliotis Poznanės programą nustebau, kiek ten joje visko daug galima pamatyti. Pagal geografinę dabar buvimo lokaciją, protingiausia buvo tramvajumi pavažiuoti iki Vilsono parko ir apsilankyti Palmių name, kuris turėjo atsidaryti už 20 min.

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Pirmoji diena.

Nemyli mūsų kaimynai lenkai. Net nelabai ir gerbia, sakyčiau. O kaip kitaip galima paaiškinti tą iškalbingą faktą, kad jie slepia nuo mūsų turizmo rinkos tokią svarbią informaciją, kad Poznanėje kasmet vyksta vienas didžiausių Europoje ledo skulptūrų festivalių? Jiems ką, mūsų eurų nereikia, ar reikia tik Suvalkuose? O ir mūsų lietuviški informacinės sklaidos kanalai tyli kaip susimokę. Bet Jūsų begaliniam džiaugsmui yra Kūtvėla, kuri visokią informaciją ir iš po žemių išknisa kai reikia, tai jinai ir parengė reportažą apie Poznanę ir jos festivalį. Aplankyti šį miestą man jau seniai niežtėjo padai, todėl akylai sekiau akcijas autobusų bilietams. Kai Simple Express paleido akcijinius bilietus su 50 proc. nuolaidą į Poznanę, aš jau žinojau, kokiomis datomis man jų reikia, tai tokiomis ir gavau- ne visiems taip pasiseka, nes tos rezervacinės sistemos ima ir nulūžta pačiu nedėkingiausiu metu nuo didelio kiekio akcijas mėgstančių pirkėjų. Vienintelis šios kelionės trūkumas buvo tame, kad reisą vykdyti turėjo Simple Express autobusų linija, kuri komforto atžvilgiu nėra labai gerai pritaikyta tolimoms kelionėms (galutinis šio reiso tikslas buvo Berlynas). Taigi, penktadienį po dienos darbų greitai susipakavau kuprinę savaitgalio kelionei, susitepiau porą sumuštinių, ir 22.30 val. įsikūriau savo vietoje autobuse. Poznanėje atvykimas buvo numatytas  tik kitos dienos 10.40 val. vietos laiku (11.40 val. Lietuvos laiku).

Kūtvėlos kelionių draugas Ursulijus Lepečkojauskas lydi Kūtvėlą į Poznanę.

Laimei, kaimyno šioje kelionėje neturėjau, todėl pavyko sudaryti kelias valandas miego susiraičius ant dviejų sėdimų vietų, nors vis tiek nuo nemigos man siaubingai skėlė galvą ryte. Pasitaikė labai malonūs ir paslaugūs vairuotojai, tik pritrūko rytinės kavos,-Simple Express autobusų linijoje galima nusipirkti tik vandens, todėl tikiuosi, kad ateityje šia kryptimi bus paleistas Lux Express autobusas. Labai pasisekė ir su hosteliu Very Berry Poznanėje, kuris yra tiesiog viešbutis už hostelio kainą, ir dar su karališkais pusryčiais. Kambarį gauti buvo dar anksti, todėl palikau daiktus saugoti ir patraukiau miesto žiūrėti.

Rygos šviesų festivalis-pavyzdys, kaip nereikia organizuoti renginių.

Ryga man seniai nebepatinka. Nepaisant strateginės oro uosto padėties ir bendro turistinio žinomumo, šis miestas man asmeniškai yra negražus, nušiuręs, pilnas skurdo kišenių ir neverslumo. Vienintelis dalykas, kuriuo Ryga dar gali tikėtis privilioti turistų, yra renginiai, nes tokio atstumiančio senamiesčio dar reikia paieškoti. Tiksliau, Ryga buvo toks miestas, nes po šių metų "Staro Riga" festivalio daug žmonių Latvijos sostinę dar ilgai apeis ratu.

Viskas prasidėjo palyginus neblogai- mano mėgstama autobusų įmonė Lux Express paskelbė bilietų išpardavimą iš pusę kainos. Kadangi "Staro Riga" šviesų festivalis surinko net kelis autobusus turistų iš lietuviškų kelionių agentūrų, tai teikė vilties, kad renginys vertas dėmesio. Labai trukdė kelionę planuotis informacijos anglų kalba stoka, nes organizatorių tinklalapis yra tik latvių kalba. Susirašiau su Rygos turizmo informacijos centru, kuris padėjo man gauti-pagaliau!- renginio žemėlapį. Renginio žemėlapis man buvo svarbus, nes reikėjo tiksliai žinoti būsimų iliuminacijų vietas. Žemėlapis buvo...latvių kalba. Dabar, jau po visko, man kilo mintis, kad renginio organizatoriai nesiėmė priemonių jam reklamuoti už Latvijos ribų dėl to, kad iš anksto žinojo būsimą fiasko.

Iš Lietuvos išvažiavau lyjant, bet Rygos oro prognozė nuteikė optimistiškai. Reisą vykdė jau minėtos įmonės Lux Express autobusas (ne jo mažesnysis kuklesnis keistasis pusbrolis Simple Express, su kuriuo netrukus riedėsiu į Poznanę), todėl sėdynės buvo labai patogios, galima buvo nemokamai gauti kavos ar arbatos visos kelionės metu, veikė nemokamas bevielis internetas, o kelionė nejučia prabėgo žiūrint filmus asmeniniuose kompiuteriuose (ausines galima įsigyti iš vairuotojų).

Naujasis Kūtvėlos kelionių partneris- Ursulijus Lepečkojauskas, gimimo vieta-Kinija. Face of Lifjūeinija souvenir market.

Rygoje nakvynę iš pradžių buvau užsisakiusi viešbutyje, vienviečiame kambaryje su pusryčiais už €25, bet paskui pakeičiau į kuklesnį užsakymą hostelyje, moterų kambaryje, už €8. Nesigailiu- Ryga, tokia, kokia ji buvo šį kartą, neverta didesnių išlaidų. Hostelis Seagull Gareth yra netoli stoties ir nuo jo visai čia pat senamiestis, todėl renginiui jį ir pasirinkau. Hostelis kaip hostelis, kažkokių ypatingų pretenzijų neturiu- gavau kavos, buvo bevielis internetas, švari patalynė. Tiesa, mano deimantų ir naftos saugojimo kamera buvo sulūžusi, bet čia pat ją sutvarkė. Mano kambariokės parėjo tik apie šeštą valandą ryto, nusiavė batus, išbėrė iš kišenių monetas ant grindų, ir smigo miegoti. Dar virtuvėje buvo toks neaiškus tipas, kuris pasakojo, kad gyvename vieną kartą ir reikia viską išbandyti. Jeigu gaučiau po deimantą kiekvieną kartą, kai tokią nesąmonę man pasako vyras hostelyje, tai būčiau milijonierė, o žiurkėnas Cepelinas sysintų į aukso drožles vietoje medžio pjuvenų.

Kas liko už kadro Madride?

Savaitė Madride pralėkė nepastebimai. Ne kartą, vakare grįžusi su skaudamomis kojomis, prisiekinėjau, kad kitąmet tai jau reikia imti poilsinę kelionę, nes koks čia malonumas grįžus iš ekskursijų skausmuose raitytis. Bet dabar čia su tuo Egiptu va kas pasidarė.

Skrydis buvo, žinoma, su nepakeičiamu Ryanair. Šiandien Lufthansa ėmė ir sustreikavo, o 37,000 keleivių liko ant žemės. Ryanair tokių fokusų nekrečia, ir ačiū Dievui. Tiesa, skrydis €20 atpigo po to, kai aš jį nusipirkau. Informacija apie pervežimą į/iš oro uosto.

Kūtvėla virš Ispanijos (atrodo).

Apgyvendinimas Madride malonumas brangus, netgi hosteliai nepigūs. Man pavyko rasti gerą variantą Hostal Abel Victoriano. Kambarys buvo be lango ir su bendrais patogumais, be maitinimo, bet kaip už €140 savaitei vienviečiame kambaryje, tai reikia tik patylėti ir džiaugtis, kad pavyko rasti.

Transportas Madride geras, man patinka metro. Madrid Barajas oro uostas irgi pasiekiamas metro. Savaitės bilietas visam Madrido transportui kainuoja €35,40. Susisiekimas su kitais miestais traukiniais puikus, bilietus galima nusipirkti ir bilietų automatuose. Perkant bilietą į abi puses taikoma nedidelė nuolaida. Labai daug taksi, kuriuos galima susistabdyti čia pat gatvėje.

Maistas su retomis išimtimis labai skanus. Kainos-kaip kur pataikysite. Dienoms pietums orientuokitės €13-15 sumai, jeigu pamatysite ką brangiau-vieta turistinė. Būtinai apsilankykite Mercado de San Miguel, kur galima paragauti visokių skanumynų, bet čia eurų tikrai nemažai paliksite.

Apie maistą Ispanijoje- tik gerai arba tik gerai.

Muziejai ne visada dirba pirmadieniais. Labai pravers, jeigu turite ITIC (tarptautinį mokytojo pažymėjimą), su kuriuo daug kas bus nemokamai. Verta pasidomėti nemokamo lankymo valandomis, nes kai kur muziejų bilietų kaina svyruoja €10-€14 žmogui. Jeigu turite nedaug laiko, rekomenduoju Prada muziejų, Archeologijos muziejų, Amerikos muziejų ir -dėl bendros tvarkos- Madrido karališkuosius rūmus.

Amerikos muziejus Madride.

Madridas-miestas atrodo didelis, bet pėsčiomis vaikščiotinas. Ar gražus? Nelabai. Užtat viską atperka skani kava. Angliškai nelabai susikalbėsite, todėl pravers nedidelis ispanų frazių rinkinėlis. Šiaip žmonės malonūs, tik metro vyriškiai labai spokso :-) Turistinis sezonas akivaizdžiai ėjo į pabaigą, nes daugiausiai su turistais susidurdavau tik muziejuose. Mano hostalyje gyveno labai daug ispanų (ir jie mėgo paryčiais šeimas gausinti). Bendras įspūdis labai neblogas, visai rimtai svarstyčiau čia praleisti dar dvi tris dienas progai pasitaikius.

Išlaidų suvestinė:

• skrydis: €86
• apgyvendinimas: €140 
• pervežimas į oro uostą: €17
• viešasis transportas Madride: €35,40
• traukiniai dienos išvykoms: apie €30
• muziejai (lankymas, suvenyrai): €92
• maistas (prekyos centras, turgus, kavinės, restoranai): €151
• moteriški niekniekiai: €30

Viso: €582.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Dailiakojytė

Septintoji ir paskutinė diena Ispanijoje: San Lorenzo de El Escorial kompleksas.

Esu akredituota Valdovų rūmų gidė, todėl turistams pasakoju, kad jungtis tarp karaliaus privačių apartamentų ir Šv. Kazimiero koplyčios galimai nusižiūrėta Vazoms artimo (giminyste ir religinėmis pažiūromis) Ispanijos valdovo dvare, o konkrečiai- El Escorial rūmuose. Sakoma, kad Ispanijos karalius niekada nematė ryto saulės šviesos, nes jo apartamentai skendėjo milžiniškos bazilikos šešėlyje, o pro apartamentų langus galėjo matyti karališkojo mauzoliejaus vietą (o dar konkrečiau- savo tėvo ir motinos amžino poilsio vietą. Kažkaip lietuviškai vėliniška, sakyčiau.). Na ir užsikepiau aš tą El Escorial pamatyti. Kaip Kūtvėla tarė, taip padarė. Traukinys į El Escorial išvyksta kartą per valandą ir važiuoja gerokai virš valandos, bet tai yra vietinio susisiekimo traukinys, todėl kurį laiką teko pastovėti, bet žmonės netruko išlipti didesnėse stotyse, o tada kad ir gulėti galėjau. Į El Escorial stotį traukinys atvyko ne tai kad pustuštis, bet gal su dešimčia keleivių tik (užtat jame uoliai patruliavo ginkluota apsauga). Iki rūmų teko nemažai pėdinti, bet vis tiek buvau viena pirmųjų lankytojų, o ITIC pažymėjimas mane vėl apsaugojo nuo bilieto. Išleidau kelis eurus audiogido nuomai, bet tai pasirodė išmesti veltui pinigai, nes tiek pat informacijos buvo nemokamai galima pasiskaityti stenduose salėse, arba išgirsti iš visažinių rusių gidžų, kurios skardeno ten po visas sales.

Pirmas žvilgsnis į El Escorial rūmus.

Kūtvėla stovi prie savo gidės svajonės išsipildymo.

Šis pastatas geriausiai iliustruoja dvasinius ir kultūrinius Ispanijos Aukso Amžiaus principus, pasakoja suvenyrų skyriuje nusipirktas iliustruotas gidas. Kai daugelis šalių priėmė reformuotą tikybą, Ispanija liko katalikybės gynėja Europoje, taipogi iškilo pasauliniu lygiu savo sudarytomis dinastinėmis santuokomis ir teritorine plėtra- juk jai teko ir beveik visa neseniai atrasta Amerika.