Eurovizija 2016- ta pati panelė, tik kita suknelė.

Šių metų Eurovizijos finalo tiesioginės transliacijos stebėti neturėjome galimybės, nes tuo metu buvome Varšuvos Muziejų nakties renginyje, bet paskutines balsų skelbimo minutes ir Ukrainos triumfą visgi spėjome pamatyti. Minčių, kaip dabar sakoma, kyla įvairių. Visų pirma, man patiko komisijos ir žiūrovų balsų atskyrimas, taip įnešęs daugiau objektyvumo į patį neobjektyviausią konkursą, koks tik gali būti. Tačiau kritikos strėlės irgi liejosi iš visų kampų.

Ponas Alex iš Feisbuko.

Ponas Alex pastebėjo labai taikliai- kaimynai balsuodavo už kaimynus. Juokais mes šį konkursą net "Balkanovizija" buvome praminę. Tačiau mes irgi tikėjomės balsų iš kaimynų ir džiaugėmės pastebėti tolimesnėse šalyse. Tai visuomet buvo politinis konkursas, paremtas kaimynų rėmimo politika. Arba gerų santykių palaikymas susisaisčius šventos moterystės ryšiais, kaip pas ponią Anastasiją.

"15 min' portalo duomenimis- svarbus dalykas ta šeimos darna.

Tokiame konkurse reikia nusiteikti, kad bus povandeninės srovės. Netrukus prasidėjo suinteresuotos šalies pareiškimai, kad Ukrainos daina neatitiko Eurovizijos politikos.

Piktinasi ponas Sanjeev Feisbuke.

RT portalas piktinasi nauju Šaltuoju karu prieš Rusiją.

Portalas RT paskelbė žurnalisto Neil Clark apžvalgą, kurioje šis Euroviziją 2016 prilygino JAV prezidento rinkiminei kampanijai (Al Gore prieš George W. Bush) ir šiaip labai piktinasi visokiais ten rusofilais, taip vadinama vertinimo komisija, Vakarų vertybėmis, ir šiaip matyt bus ant skruzdėlyno atsisėdęs netyčia. Kita vertus, mes turime ir oficialią Eurovizijos organizatorių poziciją, kurią cituoja The New York Times.

Viskas ten gerai su ta daina.

Tačiau balsavimo sistema vis tiek šlubuoja kaip girtas lokys. Žiniasklaidos priemonės trimituoja, kad kaip čia išeina, žiuri duoda kokį ten apvalų nulį be pagaliuko, o žiūrovai duoda 10-12 balų, tai kur teisybė?

 

Senojoje balsavimo sistemoje būtų laimėjusi Australiją, sako ponas Peter iš Feisbuko.

Kai pagalvoji apie skrydžių kainas į Australiją, tai manau didžioji dalis Europos su palengvėjimu atsipūtė, o jų finansų ministrai atgavo natūralią veido spalvą. Nors Rusijoje virkaujama dėl skriaudos, pagal senąją balsavimo sistemą jų finale užimta vieta, galimai, nebūti pasikeitusi. Kas ten žino?

Detalesnė informacija iš Eurovisionworld.com portalo.

Betgi pakalbėkime apie kaimynus. Ar galime vis dar kaltinti žiūrovus balsuojant kaimyniškai? Štai Obozrevatel portalo duomenimis, Ukrainai 12 balų skyrė šios šalys:

Kiek Ukrainos kaimynų čia matote? O gal ten ukrainiečių diasporos didelės?

Neilgai trukus, mažas vaikas iš kurio buvo atimta galimybė ilsėtis Turkijoje, metė nuspėjama kaprizą: Euroviziją Ukrainoje reikia boikotuoti. Gal ir Olimpines žaidynes, tuo pačiu? Eurovizijoje bent sysinti dopingo testams nereikia, o ten ką vėl gali žinoti?

Ponas Reuben iš Feisbuko pataria Rusijai pralaimėti oriai.

Betgi nepainiokime meno su politika!

Eurovizija yra dainos konkursas, kuriame svarbūs du elementai: tai pati daina ir šou. Su pirmuoju punktu problemų būna retai, nes bent jau balsus visi nacionalinių atrankų laimėtojai turi (su pačia daina kaip kūriniu, žinoma, gali ir mažiau pasisekti). Šou kainuoja pasiutusius pinigus, bet už tai, kaip juokauja žmonės internetuose, Rusijos atstovas galėjo sudainuoti lopšinę ir patekti į finalą, o gal net ir laimėjęs būtų, bet matyt vieną sparną pasitempė.

 Bet svarbiausia yra tai, kokia yra dainos siunčiama žinia pasauliui. Ukrainos žinia tokia, kad apsimesti nesuprantančiu ar interpretuoti (Polina Gagarina- taikos angelas ???) neišeina net ir durniausiems. Ir suprantu, kad žmonėms, kurie garbina Stalino kultą, ši Eurovizija nemaloni- kaip šuniuką nosimi į paties padarytą balutę pamurkdė.

 Neboikotuos Rusija kitų metų Eurovizijos, nei dar kitų, nei dar...Ir priežastis paprasta kaip dukart du: šiai šaliai reikia priešo. Jeigu priešo nebus, žmonės kokiame nors Omske ir pradės galvoti. O pradėję galvoti ims klausti, kodėl jų miestas toks apleistas, gal tas Varlamovas neišsigalvoja, nevykdo jokios zadanijos? Kodėl tokia korupcija, tokios pensijos, tokios kainos? Ir tada sūrio traiškymu neatsimuši.

Sveikinu Donatą su puikiu pasirodymu Eurovizijoje 2016 ir tikėkimės, kad kitamet mūsų šalies pasirodymas bus ne prastesnis. Taigi, Jalta 2017?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Jaltataikrymasaitė

Kaip nueiti iki bibliotekos Varšuvoje trečią valandą nakties kai ant pečių ne galva, o kalafioras.

Sugalvojau nuvažiuoti į Muziejų naktį Varšuvoje. Mintis kilo spontaniškai, bet-kaip dažna mano beprotystė- susilaukė kolegės blogerės Aistės palaikymo. Ką ten palaikymo, tikrą savo Vaiką kartu pasiėmė. Tik lenkai niekaip ilgai renginio programos į anglų kalbą neišvertė, informaciją gavau tik kelios dienos prieš renginį. Iš to džiaugsmo pamiršau susipakuoti Ursulijų Lepečkojauską, o kelionės dokumentus palikau ofise, todėl kelionės dienos ryte dar turėjau skuosti į kitą miesto galą. Sakau, ant pečių ne galva, o kalafioras. Tuoj reikės ir tinklaraštį rebrandinti į kokias Kalafioragalvės Keliones. Ką ten viešbučio rezervacija ir žemėlapiai, pamiršau ir Rokiškyje gyvenančio katuko Frico adresą, kuriam pasižadėjau iki gyvenimo galo atvirukus siųsti. Kelionės išvakarėse dar po miestą palaksčiau ieškodama Lenkijos zlotų, kurių ne tokiu geru kursu, kaip galima buvo tikėtis, pagaliau pavyko nusipirkti- Vilniuje arba zlotų nėra, arba kursas blogas. Netrukus paaiškėjo, kodėl.

Lietuviškas Jogaila irgi yra ant lenkiško pinigo. Kursas maždaug 1:1 su mūsų buvusiu litu. Čia- Mieško I.

Traukinių grafikas į Kauną, kur gyvena Aistė, buvo nepatogus, todėl važiavau autobusu. Reisą vykdė firma "Kautra" nedideliu mikroautobusu, kuriame vienas keleivis visą kelią (1,5 val) garsiai aptarinėjo savo verslo reikalus su darbuotojais ir klientais. Tikiuosi, kai ateis ta diena, kurios mes nei vienas neišvengsime, jis degs pragare netoli Hitlerio.

Kūtvėla- sektinas pavyzdys!

Kaune greitai susipakavome į Aistės mašiną ir netrukus riedėjome Lenkijos sostinės link. Žinoma, sustojome Suvalkuose "Kauflande", kur susipažinome su tautiečių pirkimo įpročiais.

Kas nori gauti lazdų? Nesmurtinis laisvalaikio praleidimas lazdinėjant.

Čia buvo paklausimas, kokias ėjimo lazdas geriau pirkti. Lazdinėjimo "Nordic Walking" tėvynė- Suomija, kur slidininkai taip pradėjo treniruotis besniegio sezono laikotarpiais. Suomijoje toks lazdinėjimas pripažintas atskira sporto šaka 1997 m., o 2000 m. ten pat įsikūrė Tarptautinė šiaurietiško ėjimo asociacija INWA. Šiuo metu lazdinėjimas labai populiarėja visoje Europoje.

Kūtvėla lazdineja.

Yra dviejų tipų lazdos, kurios iš esmės skiriasi, todėl labai svarbu neskubėti ir nenusipirkti netinkamų ir brangių! Abudu lazdų tipus vienija tik tai, kad po nuaunamu batuku yra smaigas, skirtas tvirtesniam sukibimui su gruntu.

Pirmas lazdų tipas yra tos tikrosios šiaurietiško ėjimo lazdos. Jas pažinsite iš 45 laipsnių kampu uždedamo batuko ir pilno lazdos ilgio- šios lazdos nesireguliuoja, todėl pirkti reikia pagal savo ūgį ir labai atidžiai.

 Marko Kantaneva, Wikipedia Commons, Public Domain (2012 July 26).

Pasižiūrėkite į paveikslėlį atidžiau. Su šio tipo lazdomis praktiškai neįmanoma sulenkti rankų per alkūnes. Jūsų rankos juda pirmyn ir atgal per visą ištiestą savo ilgį, įdarbinama viršutinė kūno dalis. Rekomenduojamas žygiavimas yra kaitaliojant rankas ir kojas: pirmyn dešine ranka ir pirmyn kaire koja, pirmyn kaire ranka ir pirmyn dešine koja. Iš pradžių kiek nepatogu, bet paskui priprantama. Praktiškai, jūs eidamas tomis lazdomis atsistumiate nuo grunto. Pažiūrėkite, kaip eina moteris paveiksliuke žemiau.

Šiaurietiškas ėjimas. Šaltinis: Pinterest.

Antras tipas yra paprastos kalnų lazdos, kurias klaidingai pardavėjai labai dažnai įvardina kaip šiaurietiško ėjimo lazdas. Nieko panašaus! Šios lazdos labai tinkamos eiti į žygius, kur praverčia kaip antra pora kojų kai reikia kopti į statų šlaitą ar prireikus pamatuoti pelkės gylį, paduoti draugui įsikibti...Jų ilgis reguliuojasi pagal poreikį dviejose vietose (bet tada atsiranda nereikalingos būtent šiaurietiškam ėjimui amortizacijos problemos) ir rankas galima sulenkti per alkūnes, t.y praktiškai nedirba pečių juosta, kas yra tikrojo šiaurietiško ėjimo darbo laukas. Kūtvėla pirmojoje nuotraukoje demonstruoja būtent šio tipo lazdas.

Senoliams pasiremti. Remi Mathis (2011), Wikipedia Commons. Atėnai, 550-525 m. pr.m.e.

Abiejų tipų lazdos dar turi dirželius arba pirštinaites ant rankenų, bet čia jau dizaino klausimas. Dažniausiai pirštinaites turi šiaurietiško ėjimo lazdos, o dirželius- kalnų lazdos, bet pasitaiko išimčių.

Taigi, kokias lazdas pirkti? Čia turite nuspręsti patys. Tikrosios šiaurietiško ėjimo lazdos skirtos būtent šiam ėjimui, todėl tai yra profesionalus pirkinys, gera investicija, bet labai siauro panaudojimo, todėl turite įvertinti ar ta investicija Jums asmeniškai atsipirks, ar tos lazdos stovės kur nors kampe nenaudojamos. Kalnų lazdos yra universalesnės, patogiau transportuojamos (nes galima sumažinti ilgį), galima skolinti ir skolintis, nes reguliuojasi ilgis. Tačiau su jomis kūnas dirba kitaip (sakyčiau- žymiai mažiau) negu su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Aš asmeniškai su jomis einu žiemą į darbą, kai slidu būna. Prieš pradedant vaikščioti tikrai šiaurietiškai, patartina pasitarti su savo šeimos gydytoju- ar toks sportas nesukels neigiamų pasekmių, nesudarys perkrovos jūsų probleminėms organizmo vietoms?

Metodikų yra įvairių, todėl galutinis lazdinėjimo rezultatas gali skirtis nuo mano čia aprašytų. Geriausia būtų nueiti į treniruotę su profesionaliu treneriu ir išbandyti pačiam. Lazdas nusipirkti visada suspėsite.

Tai kol kas tiek.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Lazdėnaitė

Yra šalis, kur skaito ir rašo: spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai atminti.

"Trys vežimai, lydimi septyniasdešimties valstiečių, sumušė pasienio sargybą ir perėjo sieną,"- taip apie 1831 m. įvykius Raseinių apskrityje savo vadovybei pranešė carinės Rusijos muitininkai, pasakoja G. Kulikauskas savo gausiai iliustruotame straipsnyje "Kontrabandos karai XIX a. Lietuvoje" ("Verslo klasė", 2007 m. lapkritis). 1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu buvo uždrausta spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba ("lotynišku raidynu")*. Visgi kitas caras po 39-rių metų pertraukos atšaukė šį draudimą, kuris realiai problemos taip ir neišsprendė. Yra manoma, kad per visą spaudos draudimo laikotarpį į Lietuvą buvo slapta įvežta apie 5 mln užsienyje išleistų lietuviškų knygų, o žandarai sugebėjo konfiskuoti tik apie 10 proc. iš jų. Todėl nenuostabu, kad šią kovą su smėliu tarp pirštų teko nutraukti. Šiek tiek matematikos: jeigu pasienyje konfiskuota 10 proc. nuo 5 mln., vadinasi sieną kirsti pavyko 4,500,000 vnt. knygų. Spaudos draudimas truko 39-rius metus (skaičiuoju nuo Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymo paskelbimo datos), vidutiniškai po 365 d. kiekvienais, taigi 14, 235 dienas. Vadinasi, per dieną vidutiniškai sėkmingai nelegaliai į Rusijos imperiją buvo įvežama apie 316 vienetų draudžiamų knygų.

"Šventoji kontrabanda". Dėkoju p. Indrei Ramanavičienei iš Muitinės muziejaus už leidimą pasidalinti.

O viskas, galima sakyti, prasidėjo nuo Motiejaus Valančiaus. "Žemaičių vyskupas buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir švietėjas, blaivystės sąjūdžio steigėjas, knygų leidėjas, o galop net pogrindininkas. Knygų spausdinimo bei platinimo organizacijos įkūrėjas", -pasakoja A. Juozaitis savo straipsnyje "Knygnešystė- lietuvybės idealas". Caro administracija, turėjusi degtinės monopolį, paskaičiavo, kad iždo pajamos M. Valančiaus ganomoje vyskupystėje prieš 1863 m. sukilimą sumažėjo 69 proc. Po 1864 m. sukilimo toks į bankrotą nuolankius caro tarnus varantis Žemaičių vyskupas iš Varnių  buvo perkeltas į Kauną ir netrukus įsigaliojo jau minėtasis spaudos draudimas. Tuomet M. Valančius kaip atsako griebėsi plunksnos- 1869 m. Berlyne buvo išspausdintas jo "Palangos Juzė".

Tačiau to maža- reikia turėti ne tik knygas, bet ir jų platinimo tinklą. M. Valančius 1867-1870 m. sukūrė pirmąją slaptą knygnešių organizaciją. Maža to, dirbdamas Kaune jis į šią veiklą įtraukė ir kitus kunigus, bažnyčios tarnautojus. Knygnešių skaičius yra žinomas tik apytikslis, statistika dosnesnė nuo caro administracijos nukentėjusių asmenų fiksavimu: įvairiais būdais spaudos draudimo laikotarpiu buvo sulaikyti 2,899 asmenys.

Open House Vilnius 2016: penkiasdešimt architektūros atspalvių.

Savaitgalis pasitaikė lietingas, o šiaurės Lietuvoje iškrito sniegas, bet net ir tokių gamtinių kataklizmų akivaizdoje barokinis Vilnius atvėrė duris į net virš keturiasdešimt išskirtinių pastatų, todėl vilniečiams tikrai pritrūko trečios rankos: vienoje laikėme renginio žemėlapį, kitoje- lietsargį, todėl norintiems išlaikyti dar ir kavos puodelį teko laviruoti tarp paklydimo ir sušlapimo. Renginys buvo toks populiarus, kad registracijos į ekskursijas užsipildė beregint ir nemažai žmonių liko it musę kandę irgi graudinosi Feisbuke renginio organizatoriams į paskyrą. Laimei, man pavyko gauti norimus laikus į Seimą, Vyriausybę ir Arkangelo Mykolo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno ansamblį. Į kai kuriuos kitus pastatus buvo galima patekti ir be registracijos, bet gyvoje eilėje kartais reikdavo palaukti 30-45 minutes (Kūtvėlą pasiekusiais gandais tikint, kartais reikdavo laukti ir 2 val.). Vienur labai protingai tokios grupės buvo formuojamos su spalvotais lipdukais, o kitur reikėjo fiziškai stovėti eilėje, jeigu nenorėjai prarasti vietą.

LR Seimo rūmai.

Pirmoji mano ekskursija buvo Seime. Pastatas buvo pastatytas 1980 m. pagal brolių Nasvyčių projektą. Šis pastatas turėjo būti skirtas Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai. Tuo metu architektų stažuotės Skandinavijoje buvo galimos praktiškai tiktai Suomijoje, kur fonduose buvo galima pavartyti iš kapitalistinių Vakarų atkeliavusius gliancinius architektūrai skirtus žurnalus. Nors Seimo pastatas atrodo pakankamai šiuolaikiškai, gidės pasakojimo metu man pavyko pastebėti sutapimų su Senovės Romos architektūros idėjomis (kurios savo ruožtu remiasi Senovės Graikija).

Seimo rūmų vidinis kiemelis.

Gražina (skultporė D. Matulaitė, 2000 m.) ir Kūtvėla.

Vidinis kiemelis lankytojams neprieinamas.