Dangiškoji fotografų globėja, bet fotografuoti negalima: Šv. Veronika ir Tikrasis Atvaizdas.

Šv. Veronika neminima Biblijoje, ji figūruoja tik šeštoje Kryžiaus Kelio stotyje. Pasakojama, kad Kristaus veidu sruvo kraujas ir prakaitas jam einant į Golgotą, o tarpe žioplių buvo moteris, kuriai jo pasidarė gaila ir ji jam pasiūlė savo šydą veidui nusivalyti. Šis šydas, dabar saugomas  Šv. Petro bazilikoje Vatikane tarp vertingiausių relikvijų, turi jame atsispaudusį Kristaus veido atvaizdą. Ši relikvija ypač išgarsėjo XIII- XV a., kai jis buvo viešai rodomas ir nuodėmės buvo atleidžiamos prieš jį meldžiantis. Tačiau nėra žinoma, ar šiandien Vatikane saugomas Šv. Veronikos šydas yra tikrasis, nes 1527 m. Roma buvo užpulta ir nusiaubta, daug vertybių sunaikinta. Jo reprodukcijos buvo tokios gausios, kad 1616 m. buvo Popiežiaus valia uždrausta jas daryti, o 1629 m. esančios kopijos turėjo būti sunaikintos arba pristatytos į Vatikaną-nepaklusus grėsė ekskomunikacija. Šiuo metu yra žinomos šešios išlikusios Šv. Veronikos šydo relikvijos (viena žinoma Hofburgo rūmuose Vienoje, kitos minimos Ispanijoje ir Italijoje) visgi kažkaip padarytos specialiai 1617 m. (tai rodo, kad originalusis šydas visgi greičiausiai išgyveno Romos antpuolį 1527 m.), viena jų ir yra saugoma Vatikane, bet nei viena nebuvo moksliškai tirta. Tokie stebuklingai atsiradę vaizdai yra vadinami acheiropoieta- "ne rankų darbo", šiam tipui priskiriama ir Turino drobulė.

Mattia Preti, "Šv. Veronika su šydu", 1655-1660. Wikipedia, Public Domain.

Vatikane saugomas šydas yra saugomas specialiame rėme ir išstatomas viešam garbinimui kartą per metus, bet tokiu atsumu, kad tik meltis ir lieka, nes atidžiau apžiūrėti nėra kaip. Todėl, nepaisant visokių ekskomunikų iš anksčiau, XIX a. buvo padarytos šio šydo trečiojo tipo relikvijos- nauji šydai buvo priliesti prie ikonos.

[Intarpas: Trys relikvijų tipai: 1) autentiška relikvija (šventojo asmens kūno dalis) 2) dalinai autentiška relikvija (daiktas, prie kurio lietėsi šventasis asmuo: šydas, kryžius, rožinis, etc.) 3) neautentiška relikvija (nauju daiktu liečiamasi prie kuom autentiškesnės relikvijos, kaip jau aprašytu Šv. Veronikos šydo atveju. Beje, manau Jums yra tekę matyti, kaip cerkvėse tikintieji sarkofagus nosinaitėmis patrina? Garantuota trečiojo tipo relikvija!]

Tiesa, originalusis šydas gali būti įvairių peripetijų dėka iškeliavęs iš Romos ir dabar saugomas kapucinų Šv. Veido vienuolyne Monopele (Italijoje), o tam pagrįsti randama įvairių argumentų, pvz.: Šv. Veronikos šydas Vatikane neberodo jokio veido, jo neįžiūrėjo net vienas iš paskutiniųjų asmenų matęs šią relikviją a.a. Jonas Paulius II; be to, originaliajame šyde Jėzaus akys atmerktos, o reprodukcijose jis užsimerkęs; dar įtarimų kelia jau minėtasis Popiežiaus reikalavimas reprodukcijas naikinti-ar ne todėl, kad niekas nepalygintų jų su originalu, kurio-čia ir paaiškėtų baisus skandalas!- Vatikane nebėra, nes jis apie 1608 m. iš ten pavogtas? O kur dar tas viešas šydo rodymas Vatikane tik kartą per metus ir per didelį atstumą- kam taip daroma? Ne tik kad Vatikano saugomas Šv. Veronikos šydas moksliškai netirtas- jo negalima net fotografuoti. Minčių, kaip sakoma, kyla įvairių.

Tikras šios paslaptingos moters vardas mums liko nežinomas (yra minimas variantas- graikiška Berenicė, pergalę nešanti). Manoma, kad  jos vardas kilo nuo lotyniškos frazės vera icon- tikrasis atvaizdas- ir laiko eigoje, kalbai rutuliojantis, tapo Veronika. Šv. Veronika yra minima liepos 12 d., ji globoja skalbėjus ir fotografus (excuse the pun). Kadangi patikimų žinių iš šios moters biografijos nėra, yra įvairių legendų apie jos šydo gydomąją galią- sakoma, jis padėjo pasveikti imperatoriui Tiberijui.

Vera Icon galima pamatyti ant renesansinio koklio Valdovų rūmų ekspozicijoje ir ant Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios įėjimo fasado. Gal Jūs žinote ir kitų vietų? Pasidalinkite.

Jūsų pamaldžiai nusiteikusi,

Kūtvėla

Too many tourists spoiling your photos? #GOVILNIUS!

Naujausia Vilniui skirta rinkodaros kampanija gali patikti, gali nepatikti, bet faktas tas, kad ji nepalieka abejingų. Reklaminį klipą kūrė "Socialus marketingas", o jo atstovas Arijus Žakas savo paskyroje Facebook'e patikslino, kad sprendimas skirtas Latvijos rinkai ir latvių reakcijos buvo "žiauriai pozityvios". Sprendimas grindžiamas mėnesiui uždaromu Vilniaus oro uostu ir dėl to sumažėsiančiais turistų srautais-nes kam gi patinka grumdytis minioje? Paskatinti reklamos, latviai nukreipiami į informacinį puslapį Go Vilnius, kuriame yra nustatinėjama kiekvieno apsilankymo trukmė ir kokia informacija domina potencialų turistą. Kol kas 60 proc. Latvijos naršytojų informaciniame puslapyje praleidžia pusantros minutės.

Papildomos informacijos ir atsakingų asmenų komentarus galima rasti čia: „Go Vilnius“ reklama: gyvybingą Rygą iškeiskite į tuščią Vilnių. Man asmeniškai įdomu, kaip bus pamatuota kiek Latvijos turistų atvyko šios reklamos dėka ir kiek jie paliko mums savo eurų su gražiąja Milda. Šiuo metu absoliučių išlaidūnų titulą pelno Japonijos turistai su 454,4 EUR už savo viešnagę pas mus, kuri trunka vos 1,5 nakvynės.

Beje, nuolaidos kodas autobusams Ryga-Vilnius ir Vinius-Ryga galioja ne tik latviams, paso perkant bilietą pateikti nereikia :-) #travel_hack :-) 

Laipni lūdzam Lietuvā!

Vilniaus gatvės menas: kur ta riba tarp meno ir vandalizmo?

Prisipažinsiu, kad gatvės menas man niekada neatrodė patrauklus. Viskas, kas susiję su gatve-gatvės menas, gatvės maistas, gatvės mergos- man atrodė žema, pigu ir vulgaru. Kartais ir dabar taip atrodo, tik su amžiumi žmogus  kai kuriuos dalykus mažiau imi į plaučius. Bet pastaraisiais metais gatvės menas išsikovojo pripažinimą kaip meno šaka, jo taškai traukia turistus, ištapytos sienos netgi tampa savotiška Meka, kaip kad Lenono siena Prahoje.

Iš kelionės archyvo. Lenono siena Prahoje. Menas ar vandalizmas?

Kadangi mano sveikata taisosi lėtai, trepokuoju Vilniaus ribose ir susilaikau nuo ilgų kelionių. Reikia naudotis proga, kol orai geri, tai pasižiūrėjau, ką siūlo Vilniaus turizmo informacijos centras ir radau Vilniaus gatvės meno žemėlapį su 20 lankytinų objektų. Kadangi daugelį jų galima pasiekti visuomeniniu transportu ir pėsčiomis, ryžausi paskirti dieną ir patyrinėti, ką vietiniams ir miesto svečiams siūlo Vilniaus gatvės menas. Ar jau išdidžiai stovime šalia Berlyno ir Niujorko?

Reformacijai 500 metų arba Reformatų architektūros trupinėliai Vilniuje.

Reformacijai 500 metų.

"Daugiau nei tūkstantmetį Vakarų Europoje dominavo viena Bažnyčia. Romos katalikų tikyba buvo vienintelė oficiali religija, o jos centre-Romos popiežius, karūnuodavęs karalius ir rengdavęs kryžiaus žygius. Tačiau daugiau nei prieš penketą amžių šį Vakarų ir Vidurio Europos konfesinį monopolį sukrėtė lūžis, ne visada sutartinai vadinamas Reformacija. Reformacijos Lietuvoje istorija įvairuoja nuo didikų iki valstiečių, nuo džiaugsmo iki skaudžių netekčių, nuo kūrybos ik griovimo. 1517 m. eilinio vokiečių vienuolio Martyno Liuterio 95 tezėmis įžiebta ugnis, apšvietusi Romos katalikų bažnyčios ydas, sukėlė vieną lemtingiausių Vakarų civilizacijos lūžių, kurios pasekmės iki šiol ženklina šiandieninės Europos (ir ne tik jos) visuomenės socialinį, kultūrinį, politinį ir net ekonominį gyvenimą. Jau kitais 1518 m. į Lietuvą atkeliavusios M. Liuterio tezės žymėjo naujos istorinės raidos pradžią." -savo knygos "Protestantizmo paveldas Lietuvoje" įvade rašo Rolandas Vytautas Lingys.

Martyno Liuterio mokymo sėkla įkrito į purią ir derlingą Lietuvos žemelę, bet čia jos daigais ne visada džiaugtąsi: šis tikėjimas sulaukė daug negatvyvumo iš savo amžininkų, net ir šiame įraše neapsieisiu be aštresnių žodžių cituojant to meto šaltinius. Žygimantas Augustas domėjosi liuteronų tikybos pagrindais (pikti liežuviai plaka, kad pakeitęs tikybą galėtų lengviau skirtis su žmona, bet kas ten žino tikrąsias priežastis). Jo dvare dirbę liuteronai pamokslininkai ir giedotojai kaltinti valdovo rezidenciją ir visą Lietuvą "užkrėtę erezija". Yra manoma, kad evangelikų liuteronų bendruomenė savo veiklą Vilniuje pradėjo 1552 m., bet istorikai yra linkę labiau laikytis 1555 m. datos, kada pirmosios pamaldos buvo užfiksuotos istoriniuose šaltiniuose. Iki šiol nežinoma, kas buvo jas laikęs Joannesas Wicklefas. Tuometinės bendruomenės daugumą sudarė pirkliai ir amatininkai (dažnai tai buvo seniai Vilniuje gyvenantys vokiečių kilmės miestiečiai bei naujai atvykstantieji). Šia bendruomene domėjosi ir Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Pirmasis reformuoto tikėjimo idėjas mums atvežęs asmuo buvo vienuolis bernardinas Jonas Kamorovskis, 1518 m. grįžęs iš Liono Prancūzijoje, bet siekę stabdyti tokių minčių plitimą, Vilniaus katalikų bažnyčios vadovai uždraudė Vilniaus bernardinams ir pranciškonams lankytis vieniems pas kitus.

Valdovų rūmai.

Kūtvėla vėl eksperimentuoja. Gal kam reikia mažo mielo dinozauro?

Tuo metu, kai Daenerys auklėja savo drakonus, o skaisčios Vilniaus mergelės bėga nuo Bastėjos bazilisko net sijonus pasikaišiusios, Kūtvėla susirado iš Varšuvos Koperniko mokslo muziejaus parsineštą dinozauro kiaušinį ir nutarė pagal instrukcijas jį išperinti. Dinozauro jauniklis užaugs iki pilno dydžio per 5-8 dienas. Tiranozauras Rex, sakoma, svėrė apie penkias tonas. Dėl visa ko parašysiu Stevenui Spielbergui ir paklausiu, ar yra laisvas aptvaras Juros periodo parke.


Pirmoji diena: dinozauro kiaušinis užmerkiamas į vandenį. Noriu sekti progresą, todėl indą suradau permatomą- žiurkėno Kristupėlio smėlio indelį. Kiaušinio smaigalyje buvo skylė, pro kurią vanduo pateko ir į kiaušinio vidų. Norite spėti, kokios veislės dinozauras dabar plaukioja vaisiaus vandenyse?

Kūtvėla ruošiasi tapti dino-mama.

Antroji diena. Ryškėja trūkiai kiaušinyje, bet dinozauriuko dar nesimato. Padėtis stabili ir stebima.

Trečioji diena. Kiaušinis skyla, gyvybė eina į pasaulį. Nekantriai laukiam toliau.

Trečioji perinimo para.

Ketvirtoji ir penktoji dienos. Kiaušinio skilimas padidėjo, bet visgi prireikė "Cezario pjūvio" lukštui, kad mažylis ateitų į šį pasaulį. Kūtvėla ir jauniklis jaučiasi gerai. Einu į dekretą.

Kūtvėla išperėjo dinozaurą.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Mamaitė