Airijos sostinė Dublinas: tęsiame pažintį su miestu, kur alaus upės teka. Antroji diena.

Rytas prasidėjo anksti, nes vakar nedirbo paštas (buvo sekmadienis), todėl prieš pradedėdama šturmuoti muziejus užsukau į centrinį paštą išsiųsti atvirukų namie pasilikusiems. Centrinis Dublino paštas buvo pastatytas 1818 m. ir buvo paskutinis svarbus Jurgio (ar Keturių Jurgių :D) laikų architektūros pavyzdys. Pastatas buvo 1916 m. sukilimo dalyvių štabas ir todėl britų artilerija jį sunaikino. Dabar atstatytame pastate yra šiems įvykiams ir pačiam pastatui skirta paroda. Žinoma, veikia ir pats tikrasis paštas. Manoma, kad Dublino gyventojams šis pastatas yra miesto ikona, turbūt kaip vilniečiams Gedimino pilis (ir artimiausiu metu nežada nugriūti).

Dublino centrinis paštas.

The Spire.

Šioje vietoje, kur styros šis smaigalys, stovėjo Nelsono kolona, pastatyta 1809 m., bet 1966 m. airiai ją susprogdino, po to 2002 m. čia atsirado The Spire. Pavadinimą sunku išversti- strėlė, špilis, smailuma...Kankinasi ir patys Dublino gyventojai, ko tik jie nesugalvoja: the Stiletto in the Ghetto, the Stiffy by the River Liffey, the Pin in the Bin, the Erection at the Intersection... Žinoma, lyginant su mūsų Vilniaus "vambzdžiu", tai šita "erekcija" yra tikras dizaino perlas.

Airijos sostinė Dublinas: pirmoji pažintis su miestu, kur alaus upės teka.

Savaitė Dubline pralėkė nepastebimai. Airijos sostinė turi daug ką parodyti turistams, todėl pavyko tik kartą iš ten iškišti nosį, nes buvau iš anksto nusipirkusi dienos kelionę į Milžinų kelią (Giant's Causeway) Šiaurės Airijoje. Nors Dublinas yra nedidelis ir visiškai apeinamas pėsčiomis, jame tiek daug nemokamų muziejų ir mokamų-deja- alinių, kad turistus net prakaitas išmuša. Skrydis su Ryanair truko 3 val 15 min ir 00:25 vietos laiku (mes Lietuvoje gyvename + 2 val) leidomės Dublino oro uoste. Naktį kas pusvalandį iš ten išvyksta autobusai į miesto centrą (7 eur), dieną kursuoja visuomeninis transportas (2,80 eur). Buvau iš anksto susižiūrėjusi kaip nuvykti iki savo hostelio, nors jų nurodymai buvo kiek netikslūs ir geras penkiolika minučių vidury nakties laužiausi į gretimą supermarketą. Kitą rytą po pusryčių išėjau miesto žiūrėti.

Dublino miestas įsikūrė pilies ir dviejų katedrų kvartaluose, dviejų upių sankirtoje. Upė Poddle (šiandien po žeme) čia įtekėjo į upę Liffey, o jų sankirtoje susiformavo toks juodas ežeras, senąja airių kalba pavadintas Dubh Linn, kitaip- Juodas Tvenkinys. Taigi, iš esmės Dublino miesto pavadinimas ir reiškia Juodas Tvenkinys. Čia  841 m. atplaukę vikingų piratai įkūrė laikiną stovyklą, kurios vietoje išaugo pirmoji pilis, vėliau ėmė kurtis miestas. Olafas tapo pirmuoju Dublino karaliumi 853 m., tačiau jau 902 m. airiai išvijo vikingus ir septyniolika metų gyveno ramiai, kol 919 m. vikingai grįžo ir atsiėmė Dublino kontrolę. Vikingai valdė Dubliną dar du šimtus metų. Jie buvo verslūs žmonės: importavo savo juvelyrinius dirbinius, pardavinėjo airius vergus. Manoma, kad Dublinas buvo vienas didžiausių vergų centrų vikingų imperijoje.

Tačiau 1014 m. Dublino vikingus ir jų sąjungininkus sumušė karalius Brianas Boru prie Klontarfo (Clontarf). Po keturiasdešimties metų Dubliną perėmė airis Leinsteris ir tapo jo valdytoju. Nepaisant suiručių, Dublinas išliko Airijos didžiausiu uostu. Normanai atvyko 1170 m. ir 1171 m. Anglijos karalius Henrikas I prijungė Dubliną prie savo karūnos, tuom atverdamas kelią Bristolio pirkliams-kolonizatoriams. Dublinas tapo Anglijos dalimi ir 1204 m. Anglijos karalius Jonas I (blogietis iš Robino Hudo) liepė pastatyti atitinkamą pilį. Netruko iškilti ir dvi katedros. Kaip dažnai būna viduramžių miestuose, ne kartą Dubliną siaubė gaisrai ir ligų epidemijos. XIV a. maras nustekeno Dubliną ir ekonominė būklė buvo sunki iki pat XVII a., kai miestas vėl pradėjo augti.

Dublino "Aukso amžiumi" vadinamas keturių Jurgių (keturi karaliai tokiu vardu valdė Angliją 1714-1830) laikotarpis, kai buvo pastatyti gražieji pastatai, nutiesti bulvarai, apsodinti skverai. XVIII a. Dubline gyveno ir kūrė garsieji rašytojai ir filosofai, klestėjo teatrai ir muzikinis gyvenimas. Beveik šimtą metų nutykę karai dėl religijos leido plėtotis pramonei ir žemės ūkiui. Dublinas tebebuvo Airijos didžiausias uostas. Miesto gyventojų skaičius augo stipriai, todėl reikėjo tiesti naujas gatves ir statyti naujus namus. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba- saujelė protestantų elito kontroliavo absoliučią daugumą ekonomikos, o didžioji dauguma katalikų net neturėjo teisės balsuoti, jų ekonominė padėtis buvo sunki, negaudavo darbo, sunkiai pragyvendavo, jiems buvo pastatytos labdaringos ligoninės. Nenuostabu, kad 1789 m. įvyko pirmasis sukilimas prieš Anglijos karūną.

1801 m. Airijos parlamentas buvo paleistas ir šalies valdymas perkeltas į Londoną, taip užkertant kelią Airijos savarankiškumui. XIX a. karalienės Viktorijos laikais buvo bandyta pagerinti katalikų airių gyventojų padėtų (jų Dubline buvo 80 proc.) ir įgyvendinti kai kurie įstatymų pakeitimai. Deja, Didysis Airijos badas nusinešė nesuskaičiuojamą kiekį aukų, bet Londonas praktiškai nei piršto nepajudino badaujantiems padėti. Didelė dalis airių pasirinko kelią į emigraciją. Airijos kova dėl nepriklausomybės nuo Anglijos karūnos tęsėsi dar ilgus metus ir tik 1922 m. Airija (be dalies šiaurėje) tapo nepriklausoma valstybe su sostine Dublinu. 1998 m. buvo pasiektas susitarimas dėl Šiaurės Airijos valdymo.

Dublino gatvės.

Pirmas miesto vaizdas-labai malonus akiai. Dviaukščiai autobusai (7 dienų bilietas kainuoja 40 eur) kursuoja dažnai ir juose yra nemokamas wi-fi, yra dvi tramvajaus linijos. Daugybė vietų pavalgyti įvairiomis kainomis. Pagrindinėje gatvėje yra bent keturi turizmo informacijos centrai.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": would you like a cup of tea?

-Kaip jis atrodė?- paklausė Šerlokas Holmsas.
-Kaip džentelmenas, sere,- atsakė kebo vežikas. 

Aš visada prunkščiodavau skaitydama anglų klasikus (manau, ponas Konanas Doilis nesupyks, jeigu jį taip pavadinsiu), nes tuose puslapiuose, kuriuose raidėmis užšaldytas gyvenimas prieš porą šimtų metų, visada rasdavau ką nors juokingo šiuolaikiniam žmogui. Štai Šerlokas Holmsas puikiai suprato, ką jam atsakė vežikas, nors šiuolaikiniam žmogui jau vien žodis džentelmenas kelia šypseną. O jie, tie džentelmenai, dar ir savo dress-kodą turėjo.

Mano šviesios atminties Močiutės sekcija tebėra prikimšta arbatos servyzų* ir čekų krištolo vazelių. Nežinau, ar tai buvo prieškario buržuazijos nostalgija ar sovietmečio privalomi atributai, bet jie buvo uoliai naudojami. Vienas arbatos servyzas buvo laikomas neišpakuotas man kaip kraitis, iki vestuvių šiukštu nebuvo galima gauti. Kad nelabai tekėti norėjau, tai kitas klausimas. Bet arbatos servyzas, stalo įrankų komplektas, kalnas patalynės ir rankšluosčių Šerloko Holmso laikais man jau savaime būtų pritraukę kokį kraičio medžiotoją. Mums, vaikams, buvo juokinga matyti tuos visus stalo serviravimus priimant kokią pusseserę iš Šakių. Augome mes, augo ir Lietuvos ekonomika, atsirado vienkartiniai puodeliai ir dekadentiškas stalo dengimas priimti žmogų vis labiau atrodė prieštvaninis reikalas. Bet Močiutė darė savo ir nelabai paisė jaunimo nuomonės. Ir ką gi, ji visgi buvo teisi.

Trumpam ištrūkau į Airiją ir grįžau užsikrėtusi arbatos gėrimu. Airiai nėra tiek ištvirkę arbatos gėrimo ritualo klausimu kaip anglai, pas airius viskas kukliau ir paprasčiau (bet tokio kiekio kavos/arbatos outletų išsinešimui kaip pas mus tikrai nėra). Ištraukiau Močiutės servyzą ir apžiūrėjau-pilnas ir gerai išsilaikęs komplektas. Išploviau, sušluosčiau ir paskyriau lentyną sekcijoje. Vakarais gersiu arbatą ir grožėsiuosi indais. Servyzas pagamintas GDR, t.y Deutsche Demokratische Republik, kuri egzistavo 1949-1990 ir kuri, nepaisant žodžio demokratinė, buvo okupuota sovietų.

*Mūsų buto ūkyje sakoma "servyzas" su ilgąją y.



Ar turite šeimos relikvijų servyzų pavidale?

Elinos Makropulos paslaptis: Kūtvėlos įspūdžiai iš Lituanicono renginio.

1913 m. advokato padėjėjas Vitekas pastebi, kad byla tarp dviejų šeimų trunka jau šimtmetį. Jo viršininkas advokatas atstovauja vienai pusei, viduriniosios klasės atstovams Gregorams, prieš aristokratų Prusų šeimą. Byla jau pasiekusi Aukščiausiąjį teismą ir šiandien laukiama sprendimo. Advokatas grįžta iš nenusisekusio teismo posėdžio lydimas garsios dainininkės Emilijos. Dainininkė pažeria kompromituojančios medžiagos apie bylos dalyvius su tokiu užtikrintumu, kad kyla klausimas, kodėl scenos artistė domisi šia paveldėjimo byla. Iš tiesų, Emiliją labai domina vienas tarp bylos dokumentų esantis ją kompromituojantis laiškas, ir ji siekia jį paimti bet kokiomis priemonėmis. Kai veiksmas įsibėgėja, aplinkybių įsprausta į kampą Emilija prisipažįsta, kad ji gimė Kretoje 1585 m., o jos tėvas sukūrė nemirtingumo eliksyrą. Ir štai jau 300 metų kaip ji, keisdama vardus, vaikšto šia žeme. Laiške, kurio ji ieško, yra gyvybės eliksyro receptas, kurio jai reikia prasitęsti gyvenimą dar trims šimtmečiams. Tai-tik kelios nuotrupos iš apie 1922 m. parašyto Karelo Čapeko kūrinio "Věc Makropulos", dar verčiamo kaip "Makropulos paslaptis" ar "Makropulos Daiktas". Klausimas, kurį nagrinėja ši pjesė, yra toks: kada užtenka gyventi? Ar yra prasmė gyventi, kai tu viską patyrei ir pažinai? Ar yra prasmė gyventi, kai tu nebeturi ką mylėti, nes jie vieną dieną pasensta ir numiršta, o tu-amžinai jauna? Jūsų dėmesiui- San Fransicso operos pastatymo momentai.

Tai- tik vienas iš klausimų, kuriuos gvildeno į net jau dvidešimt aštuntąjį Lituanicono renginį "Iš praeities į ateitį" susirinkę fantastikos žanro mėgėjai ir kūrėjai. Kas yra fantastika? Manau, fantastika yra viskas, kas neegzistuoja realybėje. Štai-stalas. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai -žiurkėnas Kristupėlis. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai- pirma turistinė all included kelionė į Saturną. Kol kas-tai fantastika. Prisipažinsiu, šio renginio metu mano fantastikos supratimas kiek prasiplėtė netikėta kryptimi: fantastika gali būti baltų dievai, virtę stalo žaidimo kortomis, dar fantastika gali būti virtualus pasivaikščiojimas su specialiais akiniais, atgiję cosplay įkūnyti japoniškos animacijos herojai, ar net Totoro pliušinis žaisliukas. Gal nė nebūčiau ėjusi į šį renginį, jeigu ne Adomas Rutkauskas, vienas iš renginio organizatorių, žurnalistas, Ingress žaliosios frakcijos narys, fotografas ir šiaip geras žmogus. Jis taip reklamavo šį renginį, kad nenueiti tiesiog nebuvo galima, o tai, kad renginys buvo nemokamas, dar stipriai grojo mano suvalkietiškais genais, dėl kurių suaktyvėjimo ne laiku ir ne vietoje aš jau ne kartą skundžiausi. Renginio organizatorių duomenimis, šiandien jie sulaukė 500+ lankytojų. 

Renginys vyko Socialinių mokslų kolegijoje visą šeštadienį. Renginio erdvės buvo suskirstytos pagal veiklos pobūdį, o paskaitoms/pranešimams pakviesti savo srities specialistai. Netgi kavinė dirbo pilnu pajėgumu! Tas buvo labai svarbu, nes pertraukos tarp renginių buvo kaip tik reikiamos trukmės, kad būtų galima pavalgyti ar apžiūrėti pardavimui suneštas gėrybes. Tiesa, veiklų ir parodų galėjo būti daugiau, nes viską apeiti neužėmė labai daug laiko, o paskui liko tik arba valgyti, arba naršyti internete iki kitos paskaitos. Šiaip futuristė iš manęs nekokia, aš gyvenu šia diena, bet kai kurie pranešimai nustebino savo aktualumu ir drąsa. Self-driven public transport buses? Ar jūs rimtai????

Ursulijus Lepečkojauskas nagrinėja renginio programą.

Renginio atidarymas buvo numatytas 11.00 val. Iki Socialinių mokslų kolegijos mudu su Ursulijumi Lepečkojausku atvažiavome labai patogiai autobusu (kol kas dar vairuojamu ne roboto). Prie įėjimo lankytojus žiedavo apyrankėmis (kurių paskirtis escaped me iki to momento, kai paaiškėjo, kad jų numeriai dalyvaus loterijoje, bet žinant mano sėkmę tai tas pats, kas paparčio žiedo ieškoti) ir dalino renginio programas. Viskas nemokamai!

Rūšių draugystė ir solidarumas-labai svarbu bet kuriame amžiuje.

Daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukė prekystalis su Totoro pliušiais ir azijietiškais (japoniškais, korėjietiškais) skanumynais (krevečių skonio čipsai fui kaip baisu). Kainos, lyginant su kokia Alibaba, nekonkurencingos, bet moteriška širdis išsileido pamačius tokį gražų Totoro ir ranka pati iš rankinės ištraukė piniginę. Ursulijus Lepečkojauskas irgi džiaugiasi, tik žiurkėnas Kristupėlis pasakė, kad jo šeimininkė tai reto kvailumo moteriškė. 

Powerbank dabar jau nebe aksesuaras, o būtinybė.

Kai telefono gyvybės linija ėmė panašėti į heart stop liniją, parašiau skelbimą: "Jauna fantastikos mėgėja su Samsung susipažintų su powerbanko turėtoju #Lituanicone profesionaliems trumpalaikiams santykiams". Bet grotžymė nebuvo pakankamai populiari pritraukti gudramobilių firmos savininką ar bitcoinų štampuotoją, laimei, toks pažįstamas Gediminas visur dabar su powerbanku vaikšto, tai pabuvo mano telefonui energijos donoru. 

My smile is irresistible. My beauty is killing. My army is ruthless. I am Medeina, Goddess of All Beasts.

Šita kaukė kortų žaidimo "Baltų dievai" kūrėjų stende buvo tikras selfių magnetas. Šiaip stalo žaidimams esu stipriai abejinga, nes dar neaptikau jokio žaidimo, kur galima žaisti vienam (arba su sukalbamu žiurkėnu). Buvo nedidelis stendas su komiksais, bet nusivyliau neradusi jokio knygynėlio ar tiesiog laikinos bibliotekėlės. Būtų gerai, jeigu atsirastų ir fantastinės literatūros pasiūla tokio renginio metu, bent jau su klasikiniu repertuaru: Azimovas, Velsas, Vernas...Galima ir iš antrų rankų. Manau, koks nors dėvėtų knygų knygynas galėtų susidomėti dalyvavimu kitais metais. 

Selfių akimirkos. Kas tik nevaikšto šia žeme.

Ir kaip visos šios paikystės, turbūt paklaus mano gerbiamas Skaitytojas, rišasi su dabartimi, su realybe, ir iš viso, kodėl reikia eiti į tokius renginius, o ne važiuoti grybauti į Varėną? Arba, pavyzdžiui, iškuopti žiurkėnui narvelį? Atsakau. Povilas Poderskis skaitė pranešimą apie drąsų naują pasaulį, kuris ateis nepaisant mūsų norų. Tai žinote, gerbiamas Povilai, galėtų tas naujas pasaulis ir greičiau ateidinėti, jeigu ką. Aš neatsakinėju į tam tikras užklausas socialiniuose tinkluose, jeigu atsakymą galima rasti Google, o tokių bus 95 proc. klausimų. Tarkime, negaišiu savo brangaus laiko dirbdama kaip kelionių agentas rašydama atsakymą kokiam nors Derekui iš Mančesterio į klausimą "How can I get from Manchester to Paris?". Jeigu nesugebi išgūglinti atsakymo į tokį basic question, tai žinai ką, Derekai iš Mančesterio, gal tu geriau sėdėk namie. Tačiau Lietuvos techninė pažanga yra tikra fantastika ir pavyzdys kitoms šalims. Bet štai užvakar tokia viena užklausa išlindo Facebook'e: 

SIM kortelių kaitaliojimo (sado)mazochizmas.

Prisimenu, kaip ITB turizmo naujienų parodoje Berlyne gavau dovanų TravelSIM kortelę. Tai buvo 2013 metais, tai ne taip jau ir seniai. Idėja labai paprasta-viena SIM kortelė, skirta visam pasauliui, su fiksuotais tarifais ir galimybe papildyti sąskaitą internetu. Tiesa, yra vienas niuansas- telefonas turi būti "atrištas" nuo konkretaus paslaugų teikėjo. Bet tuomet tai buvo fantastika. 

Neutrali kelioninė SIM kortelė.

Matomai, 2017 metais kai kurie keliautojai vis dar susiduria su problema, kad jų turimas telefonas atsidūrus kitoje geografijoje ima ir nebeteikia paslaugų. Tuomet reikia ieškoti vietinės SIM kortelės, o tokiose demokratinėse šalyse kaip Baltarusija dar ir pasą pateikti prieš aktyvuojant paslaugą. Tiesa, šiuo klausimu Lietuva irgi priartėjo prie Baltarusijos lygio, nes išankstinio papildymo kortelių savininkai visi be išimties tapo prilyginti kalėjimų sukčiams. Kaip ten sakoma, aptverk miestą X spygliuota tvora-kiekvienas žinos už ką sėdi. Taip ir čia. Grįžtant prie Kijevo klausimo, technologijos jau galėtų ir turėtų peržengti okeanus skirtumų ir protingai prisijungti prie telekomunikacijų tinklo nesukeliant vartotojui galvosopio renkantis iš septynių SIM kortelių pardavėjų ar naujos kortelės suderinamumu su turimu telefono modeliu. Ne apie kriogenines kameras dabar mąstykime, o ravėkime mobiliojo ryšio infrastruktūros piktžoles. Self-driven public transport buses irgi palauks. Taip kad, gerbiami futuristai ir vizijų matytojai, eikite ir dirbkite, o vizijas matydami dar ir žegnotis nepamirškite.

Lituanicono organizatoriams reiškiu nuoširdžią padėką už įdomų renginį ir linkiu sėkmės ruošiantis kitiems metams. Tikėkimės, renginys bus dar didesnis ir įdomesnis, gal netgi vyks dvi dienas Litexpo centre. O aš visgi susirasiu ir išprosysiu tuos savo marškinėlius su Cowboy Bebop paveikslėliu. Ech, ta jaunystė :D

Bet jūs ten organizuodami irgi nepersistenkite: Progress isn't made by early risers. It's made by lazy men trying to find easier ways to do something :-) 

Su meile ir, kaip visada, baisingai susivėlusi Jūsų

Goddess Kootah 

Grybų šventė veda į Varėną gamtos ritmu!

Ilgus metus niekaip neprisiruošdavau į kasmetinius grybavimo atlaidus, dar žinomus kaip Grybų šventė Varėnoje, nes tokios valstietiškos pramogos kažkaip netraukė. Paskui keliauti po Lietuvą pasidarė madinga ir kelionių agentūros pradėjo siūlyti dienos keliones, į kurias aš ėmiau žvalgytis, nes nuveža, parveža, pakeliui kokį grybą parodo. Labai patogu! O šiemet į Grybų šventę susiruošiau grynai iš to suvalkietiško skūpumo (nors gimiau ir augau Vilniuje, Šakių genai pramuša netikėtose vietose), nes Lietuvos geležinkeliai pasiūlė tą dieną į Varėną keliauti su 50 proc. nuolaida. Aš, būdama antros kartos pusiau-suvalkietė, netgi patikrinau bilietų kainas kitai dienai: pilna kaina į vieną pusę maršrutu Vilnius-Varėna yra 3,80 eur, o Grybų šventės dieną iš tiesų buvo 2,00 eur, ir dar šventinis traukinys buvo paskirtas su visa koncertine programa. Tai kaip čia nevažiuosi? Nusipirkau bilietus į abi puses internetu. Tada pasidomėjau, ką dar be grybų turistams Varėnoje galima pamatyti ir čia mane pastebėjo ponia Eglė, kuri pakvietė prisijungti prie kviestinių svečių VIP vagone *insert smug face here*.  Šituom dar papildomai pažymima, kad turintys traukinio bilietą gali nemokamai aplankyti Geležinkelio muziejų tą dieną, kurią galioja jų bilietas.

Šventinis traukinys laukia savo keleivių.

Išlydėtuvės Vilniaus geležinkelio stotyje.