Airijos sostinė Dublinas: alaus ir muziejų duetas tęsiasi.

Nors Guinness reklaminėje brošiūroje sakoma, kad tai puikus būdas dieną užbaigti, nematau priežasčių, kodėl tai negali būti puikus būdas dieną pradėti. Tiesą sakant, aš netgi rekomenduoju dieną pradėti nuo šio lankytino objekto, nes jis labai populiarus ir kai susirenka visi išsimiegoję ir pavalgę viešbučių svečiai autobusuose, tai ten alaus lašui nėra kur nukristi.

Ilgametės tradicijos.

Čia daug alaus tilptų.

Kūtvėla suka į dešinę. She is always right.

Traukiam kuponą.

Neaprašinėsiu čia alaus gaminimo proceso ir visko, ką mačiau, nes tai būtų beprasmiška. Šią daryklą-muziejų būtina aplankyti patiems ir viską pamatysite gyvai geriau, negu čia perskaitysite. Prabuvau ten geras porą valandų, o neskubantys gali čia maklinėti ir pusę dienos.

Airijos sostinė Dublinas: kelias nuo gyvenimo žiedų iki mirties glėbio.

Šiandieną pradėjau Dublino botanikos sode, iki kurio patogiai atvažiavau autobusu nuo savo hostelio. Teko šiek tiek palaukti, kol jie atsidarė. Šis botanikos sodas turi du privalumus: jo lankymas yra nemokamas ir jis yra netoli istorinių Glasnevin kapinių, kurios irgi lankomos nemokamai. Ar girdite muziką? Tai mano suvalkietiški genai iš džiaugsmo dainuoja.

Graži kompozicija.

Čia toks papartis.

Rožių sodas.

Airijos sostinė Dublinas: tęsiame pažintį su miestu, kur alaus upės teka. Antroji diena.

Rytas prasidėjo anksti, nes vakar nedirbo paštas (buvo sekmadienis), todėl prieš pradedėdama šturmuoti muziejus užsukau į centrinį paštą išsiųsti atvirukų namie pasilikusiems. Centrinis Dublino paštas buvo pastatytas 1818 m. ir buvo paskutinis svarbus Jurgio (ar Keturių Jurgių :D) laikų architektūros pavyzdys. Pastatas buvo 1916 m. sukilimo dalyvių štabas ir todėl britų artilerija jį sunaikino. Dabar atstatytame pastate yra šiems įvykiams ir pačiam pastatui skirta paroda. Žinoma, veikia ir pats tikrasis paštas. Manoma, kad Dublino gyventojams šis pastatas yra miesto ikona, turbūt kaip vilniečiams Gedimino pilis (ir artimiausiu metu nežada nugriūti).

Dublino centrinis paštas.

The Spire.

Šioje vietoje, kur styros šis smaigalys, stovėjo Nelsono kolona, pastatyta 1809 m., bet 1966 m. airiai ją susprogdino, po to 2002 m. čia atsirado The Spire. Pavadinimą sunku išversti- strėlė, špilis, smailuma...Kankinasi ir patys Dublino gyventojai, ko tik jie nesugalvoja: the Stiletto in the Ghetto, the Stiffy by the River Liffey, the Pin in the Bin, the Erection at the Intersection... Žinoma, lyginant su mūsų Vilniaus "vambzdžiu", tai šita "erekcija" yra tikras dizaino perlas.

Airijos sostinė Dublinas: pirmoji pažintis su miestu, kur alaus upės teka.

Savaitė Dubline pralėkė nepastebimai. Airijos sostinė turi daug ką parodyti turistams, todėl pavyko tik kartą iš ten iškišti nosį, nes buvau iš anksto nusipirkusi dienos kelionę į Milžinų kelią (Giant's Causeway) Šiaurės Airijoje. Nors Dublinas yra nedidelis ir visiškai apeinamas pėsčiomis, jame tiek daug nemokamų muziejų ir mokamų-deja- alinių, kad turistus net prakaitas išmuša. Skrydis su Ryanair truko 3 val 15 min ir 00:25 vietos laiku (mes Lietuvoje gyvename + 2 val) leidomės Dublino oro uoste. Naktį kas pusvalandį iš ten išvyksta autobusai į miesto centrą (7 eur), dieną kursuoja visuomeninis transportas (2,80 eur). Buvau iš anksto susižiūrėjusi kaip nuvykti iki savo hostelio, nors jų nurodymai buvo kiek netikslūs ir geras penkiolika minučių vidury nakties laužiausi į gretimą supermarketą. Kitą rytą po pusryčių išėjau miesto žiūrėti.

Dublino miestas įsikūrė pilies ir dviejų katedrų kvartaluose, dviejų upių sankirtoje. Upė Poddle (šiandien po žeme) čia įtekėjo į upę Liffey, o jų sankirtoje susiformavo toks juodas ežeras, senąja airių kalba pavadintas Dubh Linn, kitaip- Juodas Tvenkinys. Taigi, iš esmės Dublino miesto pavadinimas ir reiškia Juodas Tvenkinys. Čia  841 m. atplaukę vikingų piratai įkūrė laikiną stovyklą, kurios vietoje išaugo pirmoji pilis, vėliau ėmė kurtis miestas. Olafas tapo pirmuoju Dublino karaliumi 853 m., tačiau jau 902 m. airiai išvijo vikingus ir septyniolika metų gyveno ramiai, kol 919 m. vikingai grįžo ir atsiėmė Dublino kontrolę. Vikingai valdė Dubliną dar du šimtus metų. Jie buvo verslūs žmonės: importavo savo juvelyrinius dirbinius, pardavinėjo airius vergus. Manoma, kad Dublinas buvo vienas didžiausių vergų centrų vikingų imperijoje.

Tačiau 1014 m. Dublino vikingus ir jų sąjungininkus sumušė karalius Brianas Boru prie Klontarfo (Clontarf). Po keturiasdešimties metų Dubliną perėmė airis Leinsteris ir tapo jo valdytoju. Nepaisant suiručių, Dublinas išliko Airijos didžiausiu uostu. Normanai atvyko 1170 m. ir 1171 m. Anglijos karalius Henrikas I prijungė Dubliną prie savo karūnos, tuom atverdamas kelią Bristolio pirkliams-kolonizatoriams. Dublinas tapo Anglijos dalimi ir 1204 m. Anglijos karalius Jonas I (blogietis iš Robino Hudo) liepė pastatyti atitinkamą pilį. Netruko iškilti ir dvi katedros. Kaip dažnai būna viduramžių miestuose, ne kartą Dubliną siaubė gaisrai ir ligų epidemijos. XIV a. maras nustekeno Dubliną ir ekonominė būklė buvo sunki iki pat XVII a., kai miestas vėl pradėjo augti.

Dublino "Aukso amžiumi" vadinamas keturių Jurgių (keturi karaliai tokiu vardu valdė Angliją 1714-1830) laikotarpis, kai buvo pastatyti gražieji pastatai, nutiesti bulvarai, apsodinti skverai. XVIII a. Dubline gyveno ir kūrė garsieji rašytojai ir filosofai, klestėjo teatrai ir muzikinis gyvenimas. Beveik šimtą metų nutykę karai dėl religijos leido plėtotis pramonei ir žemės ūkiui. Dublinas tebebuvo Airijos didžiausias uostas. Miesto gyventojų skaičius augo stipriai, todėl reikėjo tiesti naujas gatves ir statyti naujus namus. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba- saujelė protestantų elito kontroliavo absoliučią daugumą ekonomikos, o didžioji dauguma katalikų net neturėjo teisės balsuoti, jų ekonominė padėtis buvo sunki, negaudavo darbo, sunkiai pragyvendavo, jiems buvo pastatytos labdaringos ligoninės. Nenuostabu, kad 1789 m. įvyko pirmasis sukilimas prieš Anglijos karūną.

1801 m. Airijos parlamentas buvo paleistas ir šalies valdymas perkeltas į Londoną, taip užkertant kelią Airijos savarankiškumui. XIX a. karalienės Viktorijos laikais buvo bandyta pagerinti katalikų airių gyventojų padėtų (jų Dubline buvo 80 proc.) ir įgyvendinti kai kurie įstatymų pakeitimai. Deja, Didysis Airijos badas nusinešė nesuskaičiuojamą kiekį aukų, bet Londonas praktiškai nei piršto nepajudino badaujantiems padėti. Didelė dalis airių pasirinko kelią į emigraciją. Airijos kova dėl nepriklausomybės nuo Anglijos karūnos tęsėsi dar ilgus metus ir tik 1922 m. Airija (be dalies šiaurėje) tapo nepriklausoma valstybe su sostine Dublinu. 1998 m. buvo pasiektas susitarimas dėl Šiaurės Airijos valdymo.

Dublino gatvės.

Pirmas miesto vaizdas-labai malonus akiai. Dviaukščiai autobusai (7 dienų bilietas kainuoja 40 eur) kursuoja dažnai ir juose yra nemokamas wi-fi, yra dvi tramvajaus linijos. Daugybė vietų pavalgyti įvairiomis kainomis. Pagrindinėje gatvėje yra bent keturi turizmo informacijos centrai.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": would you like a cup of tea?

-Kaip jis atrodė?- paklausė Šerlokas Holmsas.
-Kaip džentelmenas, sere,- atsakė kebo vežikas. 

Aš visada prunkščiodavau skaitydama anglų klasikus (manau, ponas Konanas Doilis nesupyks, jeigu jį taip pavadinsiu), nes tuose puslapiuose, kuriuose raidėmis užšaldytas gyvenimas prieš porą šimtų metų, visada rasdavau ką nors juokingo šiuolaikiniam žmogui. Štai Šerlokas Holmsas puikiai suprato, ką jam atsakė vežikas, nors šiuolaikiniam žmogui jau vien žodis džentelmenas kelia šypseną. O jie, tie džentelmenai, dar ir savo dress-kodą turėjo.

Mano šviesios atminties Močiutės sekcija tebėra prikimšta arbatos servyzų* ir čekų krištolo vazelių. Nežinau, ar tai buvo prieškario buržuazijos nostalgija ar sovietmečio privalomi atributai, bet jie buvo uoliai naudojami. Vienas arbatos servyzas buvo laikomas neišpakuotas man kaip kraitis, iki vestuvių šiukštu nebuvo galima gauti. Kad nelabai tekėti norėjau, tai kitas klausimas. Bet arbatos servyzas, stalo įrankų komplektas, kalnas patalynės ir rankšluosčių Šerloko Holmso laikais man jau savaime būtų pritraukę kokį kraičio medžiotoją. Mums, vaikams, buvo juokinga matyti tuos visus stalo serviravimus priimant kokią pusseserę iš Šakių. Augome mes, augo ir Lietuvos ekonomika, atsirado vienkartiniai puodeliai ir dekadentiškas stalo dengimas priimti žmogų vis labiau atrodė prieštvaninis reikalas. Bet Močiutė darė savo ir nelabai paisė jaunimo nuomonės. Ir ką gi, ji visgi buvo teisi.

Trumpam ištrūkau į Airiją ir grįžau užsikrėtusi arbatos gėrimu. Airiai nėra tiek ištvirkę arbatos gėrimo ritualo klausimu kaip anglai, pas airius viskas kukliau ir paprasčiau (bet tokio kiekio kavos/arbatos outletų išsinešimui kaip pas mus tikrai nėra). Ištraukiau Močiutės servyzą ir apžiūrėjau-pilnas ir gerai išsilaikęs komplektas. Išploviau, sušluosčiau ir paskyriau lentyną sekcijoje. Vakarais gersiu arbatą ir grožėsiuosi indais. Servyzas pagamintas GDR, t.y Deutsche Demokratische Republik, kuri egzistavo 1949-1990 ir kuri, nepaisant žodžio demokratinė, buvo okupuota sovietų.

*Mūsų buto ūkyje sakoma "servyzas" su ilgąją y.



Ar turite šeimos relikvijų servyzų pavidale?