Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.

Daugpilio gimtadienis.

Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 

Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Daugpilis? Istorinė Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Daugpilio keramikos centras ir nuotykių parkas "Tarzans".

"Ten turbūt medum patepta?'-stebisi mano draugai ir pažįstami, kai aš kasmet išsiruošiu į tą Latvijos miestą, kuris paprastai geros turistinės reputacijos neturi. Tačiau Daugpilyje noriai lankosi turistai iš Lietuvos, ten esame svarbi atvykstamojo turizmo kryptis, todėl turizmo specialistai mūsų noriai laukia, nuolat ką nors naujo sugalvoja, nemažai turistinės informacijos yra išleista lietuvių kalba. Šis reportažas parengtas bendradarbiaujant su Daugpilio turizmo informacijos centru, kurio specialistų pakviesta atvykau į beveik trijų dienų pažintinę kelionę po Daugpilį ir jo apylinkes. Šiemet Daugpiliui sukanka 745-eri metai, bet pasaulinė sveikatos situacija nukėlė šventes saugesniam laikui. Labai daug kur išstatyta dezinfekcijos priemonių, lankytojų prašoma laikytis saugaus atstumo.

Kūtvėla nuotykių parko "Tarzans" tinklo kambaryje.

Pyški pyški į Zapyškį. Kelionė laivuku "Vilkija" iš Kauno.

Šie metai bus didelis iššūkis turizmo sektoriui. Nors valstybių sienos palaipsniui ir atsidaro, bet daug lietuviams įprastų krypčių visgi nėra patikimos, o tos sienos, kaip gražiai parodo praktika, gali būti uždaromos labai netikėtai, todėl prognozuojamas vietinio turizmo bumas visame pasaulyje. Šie metai bus puiki proga lietuviams atrasti Lietuvą. Vietinio turizmo statistika Lietuvoje kasmet rodė augimą, tačiau dabartinė situacija daugeliui žmonių yra finansiškai įtempta. Taigi, kaip keliauti Lietuvoje ir nebankrutuoti? Vilniečiams tikrai galiu rekomenduoti dienos išvyką į Nemuno pakrantės miestelius, o aš išbandžiau ir pasiplaukiojimą laivuku "Vilkija" iš Kauno į Zapyškį.

Kūtvėla gaudo kadrą.

Tiesioginio autobuso į Zapyškį iš Vilniaus nėra, todėl yra du būdai iki ten nusigauti: autobusu arba traukiniu keliauti iki Kauno ir ten persėsti į vietinį autobusą, arba autobusu arba traukiniu nuvažiavus iki Kauno ten sėsti į keleivinį laivuką*. Aš iš pradžių ketinau iki Zapyškio važiuoti autobusu, bet tada prisiminiau, kaip su Jos Mylista ponia grafiene Rozalija aptarinėjome keliones Nemunu iki Raudondvario, o visas abejones galutinai išsklaidė kelionės tokiu laivuku kaina. Jeigu neklystu, Kauno rajono savivaldybė subsidijuoja šiuos plaukimus, todėl kainos tokios žemos.

Kauno rajono turizmo informacijos informacija. 

*Galiojančius laivų tvarkaraščius ir kainas tikslinkitės Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro tinklalapyje. Bilietus į laivus rekomenduoju įsigyti iš anksto internetu ten pat.

Raudondvaris grafų Tiškevičių akimis. Vieta, kur vasaros kvepėjo citrusais ir prancūziškais kvepalais.

„Kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai“. F. Novakovskis, 1857 m. 

Į Kauną atvažiavau moderniškuoju geležinkeliu. Mane trumpam paviešėti, maždaug iki liepos vidurio, pakvietė Jos Mylista ponia grafienė Rozalija, neseniai atitekėjusi į grafų Tiškevičių valdomą Raudondvario dvarą. Grafai garsėja tokiu svetingumu, anglišku porcelianu ir olandiška patalyne, kad svečiai trumpiau kaip mėnesiui nė nevažiuoja. Geležinkelio stotyje mane pasitiko pati grafienė Rozalija, nes grafas netikėtai teikėsi išvykti su reikalais (pasienyje sutrikę muitininkai nežino, ką daryti su grafo iš šiltųjų kraštų išsirašytais citrusų medeliais ir trim aligatoriais) ir automobiliu nusivežė į dvarą. Anksčiau svečius prie traukinio pasitikdavo šešiais žirgais kinkyta komfortabili karieta, bet grafas labai seka moderniškasias naujienas iš užsienių ir štai- ponia grafienė už vairo! Vilniuje tai jau taip nepamatytum, nors aną vakarą Miulerių namuose per kazino iš Italijos grįžęs bajoraitis, visiems didžiai stebintis, pasakojo, kaip Italijoje sinjoros ir sinjorinos pačios automobilius vairuoja, šoferis tik ranką joms ant kojos laiko,-ant tos, kur stabdžio pedalą spausti reikia, kad jeigu kas, automobilį sustabdytų. Viena garbinga pagyvenusi valdininko našlė to bajoraičio pasakojimo besiklausydama taip susijaudino, kad prireikė pasiųsti žmogų vaistininko atsivesti. O jeigu Gerbiamas Skaitytojas automobiliais dar nekeliaujate, ne ką mažiau moderniškai iki Raudondvario galima atplaukti keltu iš prieplaukos Kauno senamiestyje. Yra pasiūlymai organizuotoms grupėms ir-dėmesio!- pavieniams turistams: daugiau informacijos Nemunas Travel. Vasara Raudondvaryje. Dagerotipas. "I am the Queen of my castle.." Renesansiniai Raudonvario  dvaro rūmai pastatyti XVII a.pr. Kartais, dėl užsakovo įgeidžiu suprojektuoto bokšto, neretai kas rūmus pilimi pavadina. Dvaro rūmai pastatyti ant Nevėžio šlaito, bet ponia grafienė užtikrino, kad architektas buvo žmogus patikimas, todėl nereikia nerimauti vieną rytą atsibusti įmirkus iki bambos Nevėžio upėje. Dvaro parkas kuklus, tik nepilni keturi hektarai. Pirmieji rūmai pastatyti dar XVI a. antrojoje pusėje Kauno pakamariui Vaitiekui Dzevaltauskui. Vėliau šią nuosavybę valdė ištisas Lietuvos didikų žvaigždynas: Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos ir nuo 1819 m. Tiškevičiai. Po 1831 m.gaisro tuometinis Raudonvario dvaro valdytojas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pasistatė naują dvaro ansamblį. Čia dirbo garsūs architektai Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris ir Lauras Cezaris Anikini. Ištaiginga grafų rezidencija garsėjo moderniškais sprendimais (tarkime, vario vamzdžių vandentiekiu), didžiule paveikslų, meno dirbinių ir knygų kolekcija, medžioklės trofėjais, įdomiausiais kelioniniais suvenyrais, grafai buvo neabejingi ir egzotiškiems gyvūnams. Vasaromis oras čia kvepėjo citrusais, nes žydėjo iš šiltųjų kraštų parsivežti citrusai, o apelsinai rudenį sunokdavo oranžerijoje ir garbingiausius svečius grafai vaišindavo apelsinų sriuba. Man labai keista, kad grafai Tiškevičiai noriai į užsienį važiuodavo, kai ištisas užsienis  susivežtas buvo pas juos į Raudondvarį! Tačiau tiesa karti- ne vienam Tiškevičių šeimos nariui įtarta džiova, buvo reikalingas klimato pakeitimas. Grafų Tiškevičių nuosavybe Raudonvaris išbuvo šimtą metų (iki nacionalizacijos 1918 m.), bet paskui laikas ir žmonės nebuvo palankiai nusiteikę dvaro atžvilgiu, karai ir okupacijos paliko bjaurų randą ant dvaro veido. Kauno rajono savivaldybės ir ES fondų dėka, dvaro ansamblis buvo prikeltas naujam gyvenimui.

Vėl, Vilniau, švieski man vėl! Vilniaus šviesų festivalis.

Vilniaus "gimimo dienos", t.y. pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose proga tris dienas vyko šviesų festivalis, apšvietęs visą senamiestį. Akį džiugino virš dvidešimties instaliacijų, bet šiame reportaže papasakosiu tik apie man labiausiai patikusius.

"She walks in beauty, like the night
Of cloudless climes and starry skies;

And all that’s best of dark and bright
Meet in her aspect and her eyes;

Thus mellowed to that tender light

Which heaven to gaudy day denies."-Lord Byron.

Pavelas Volginas "Metalwalk", foto Nail Garejev, modelis-Kūtvėla.

Festivaliui parengtame žemėlapyje maršrutas buvo labai logiškai išdėstytas, įtartinose vietose buvo kelio nuorodos, nors vietomis trūko savanorių ir apsaugos. Katedros aikštėje dangų raižė lazeriai nuo Vytauto kalno (būkime principingi- Aukštutinę pilį su jos išlikusiu bokštu išmūrijo Vytauto laikais). Tai-Arvydo Buinausko instaliacija "Kvietimas". Ši instaliacija man taip patiko, kad aš siūlyčiau ją palikti visam laikui!

"Kvietimas" nuo Aukštutinės pilies kalno. 

Valdovų rūmų kieme Aero Sculpture iš Prancūzijos instaliacija "Transegrity" neonine šviesa ir muzika puikiai derėjo prie "Kvietimo", šie du kūriniai organiškai vienas kita papildė.

"Transegrity".

"Transegrity" ir "Kvietimas". 

Džedajus Gediminas.

Pirmą kartą tiek triukšmo sukėlęs Džedajus Gediminas vėl turėjo iliuminuotą kalaviją. Tai-Kipro Krasausko kūrinys "Nūdienos Gediminas".