Mozūrija: senosios Prūsijos atodūsis. Gižycko- Geldapė- Stančikų tiltai.

Mozūrijos krašto žmonės save kildina iš kelių etninių grupių. Lenkijos žemėlapio kraštelis, po kurį šiandien trepsėsime, oficialiąja Mozūrija tapo 1815-1818 m. reformos, siekiant pabrėžti skirtingumą nuo Lenkijos. Šiose žemėse ilgus šimtmečius gyveno baltų gentys: galindai, bartai, sūduviai, jotvingiai, nadruviai… Kaimynystėje buvę lenkai priėmė krikštą ir pamažu kolonizavo šias baltų žemes, bet XIII a. į mūsų kraštus atsikėlęs Vokiečių ordinas užkariavo šią teritoriją. Riba tarp Mozūrijos ir Mažosios Lietuvos ėjo maždaug ties Geldapės upe, o paribyje pamaldos bažnyčiose vykdavo trimis kalbomis: vokiečių, lietuvių ir lenkų; buvo pripažįstama katalikybė ir evangelikų liuteronų tikėjimas. Ežeringas kraštas pasižymi dideliu miškingumu, todėl gyventojų tankis nedidelis. Iš pliusų- taip sunkiau plėstis epidemijoms. Prūsijos valdžia XIX a. pašalino mozūrų kalbą iš viešojo gyvenimo ir žmonės ėmė vokietėti. Dėl aukštesnio nei Lenkijoje pragyvenimo ir kultūros lygio, aktyvios vokiečių propagandos ir valdžios gąsdinimų, per 1920 plebiscitą už susijungimą su valstybingumą atkūrusia Lenkija balsavo tik apie 10 % gyventojų. Potsdamo konferencijos (1945 m.) nutarimu Mozūrija su Varme ir Pavysliu (2/3 Rytprūsių) atiteko Lenkijai. Komunistų valdžia evangelikus mozūrus laikė vokiečių naciais, ėmėsi represijų. Po Antrojo pasaulinio karo Mozūrijoje apsigyveno repatriantų iš Lenkijos iki karo valdytų žemių, jų tarpe ir iš Vilniaus krašto.

Kūtvėla lankosi prie Stančikų tiltų. 

Kelionės programa man pasirodė įdomi, kainos ir kokybės santykis tikrai geras, bet rasti gerą gidą šiais laikais yra rimtas iššūkis. Kelionę kiek pagadino prastas organizavimas, bet apie viską iš pradžių. Išvykstame iš Vilniaus anksti, 4.30 val. ryto iš ERGO aikštelės Geležinio Vilko gatvėje. Dar iš vakaro užsisakau taksi (plius trys eurai). Aikštelė tuščia, tai užeinu į Circle K degalinę pasėdėti šviesoje. Juokinga, bet lauke šilčiau nei degalinėje, matyt, dėl aktyviai veikiančio kondicionieriaus, todėl netrukus einu ieškotis sukeliovų. Turistai jau renkasi, bet dauguma vyksta į Latvijos pajūrį. Vilniuje į mūsų autobusą sėdame gal dešimt turistų. Autobusas labai geras, Toks Neo linija, į reisą vyksta du vairuotojai. Labai patiko, kad po kėde veikė elektros rozetė, nes pasikrauti telefoną kelionės metu reikėjo kelis kartus. Sustojame papildomai paimti turistų Žiežmariuose, Kaune ir Marijampolėje. Šalia manęs sėdasi ponia Gražina. Įsišnekame, nu ir ką jūs sau manot- visur rasi žvirblį ir zanavyką! Ponia Gražina nuo Sintautų, o mes tarpe Kudirkos Naumiesčio ir Šakių, tai praktiškai giminės! Pasienyje stojame į tualetus. Pasiseka, nes po mūsų atvažiuoja dar du autobusai, bet kavos jau nebespėju nusipirkti. Lenkijos pasieniečiai atlieka patikrą ieškodami nelegalių migrantų, bet mūsų autobuso nestabdo- atnaujinta pasienio patikra neturėtų sudaryti nepatogumų turistams, tvirtino lenkiškoji administracijos pusė. Dar vienas sustojimas išsikeisti valiutą tiems, kas laiku nesusižiūrėjo.

Atrask Kazlų Rūdą: turizmo gidas keliautojams po šį Lietuvos kampelį.

 

„ Tik trečią dieną pargrįžo bajoras Baltramiejus, penkiskart bridęs per Vabalkšnę, skendęs Pilvėje, išklampojęs Tamsplynę, nuklydęs net į Stumbragirį… Nei būtą, nei regėtą stirniną išvydęs, jo paveikslo apakintas kai atitoko, suprato, kad stebuklingo sidabraragio išskeltos žiežirbos kelią jam rodo. Ta kryptimi patraukęs, didelį girios plotą apėjęs, pavargęs ir alkanas pagaliau atgalios sugrįžo. Ant kalnelio Jadvygą, sūnų apspistą, pamatęs, griuvo šalia jų ir užmigo, tespėjęs pasakyti, kad šičia statys Kazlų dvarą. “- iš Kazlų Rūdos įkūrimo legendos.

Kūtvėla lankosi Kazlų Rūdoje.

Man geležies ir ragų kraštas Kazlų Rūda-tolimiausias Lietuvos taškas, nes iki jo nukeliauti man prireikė septynių metų. Ragą vis pakišdavo tai oras, tai sveikata, tai Merkurijus retrograde. Kiekvienais metais per turizmo parodą pasiimdavau Kazlų Rūdos reklaminių proklamacijų, bet Kūtvėla yra viena ant visos Lietuvos ir užsienio, tai planuoji važiuoti į Kazlų Rūdą, o realiai lipi į lėktuvą į Paryžių. Bet per tuos septynerius metus pagerėjo susisiekimas traukiniais ir dabar galima įsigyti bilietus iš karto su persėdimais. Į Kazlų Rūdą važiavau iš Vilniaus su persėdimu Kaune.

Tarp abiejų traukinių persėdimui buvo vos septynios minutės. Paklausiau traukinio palydovės Vilniaus reise į kurią platformą atvyksime ir kur stovės traukinys į Kazlų Rūdą, bet tokios informacijos nėra kaip gauti. Jeigu ieškote idėjų startuoliui, tai labai reikia mobilios programėlės LTG išvykimo/atvykimo platformoms matyti. Atvykstame į 11-ąją platformą Kaune, tą pačią tolimiausią. Skutu link stoties pastato, kur yra elektroninis informacijos terminalas. Man reikalingas traukinys stovi čia pat, 1-ojoje platformoje, reisas Kaunas- Marijampolė per Kazlų Rūdą. Traukinys čia net per stipriai pasakyta- automotrisė, jau pilna keliautojų. Daug vyresnio amžiaus damų vyksta su gide į Marijampolę-matyt, kažkoks kolektyvas susiorganizavo išvyką. Šanuolės! Automotrisė nepatogi, sėdime susigrūdę, vietos kojoms nelabai yra, apie bagažą jau nekalbu. Laimei, kelionė neilga, vos pusvalandis. 

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Trečioji diena.

 

Ryte išsikrapštau iš migio labai anksti, nes noriu pagaliau nuvažiuoti iki Parlamento ir Big Beno privalomai nuotraukai iš Londono. Kitaip gi nesiskaito, kad buvai Londone. Tada važiuoji iki vieno nuostabiausių muziejų, kokiame tik teko lankytis- Wallace Collection. Tai yra nacionalinis muziejus, kurio kolekciją sudaro pirmų keturių Hertfordo markizų ir Sir Richard Wallace (spėjama, ketvirtojo markizo nesantuokinio sūnaus) sukauptos meno vertybės.

Ikoniškasis Londonas.

Kitos kelionės planuose- Londono apžvalgos ratas. 

Vestminsterio abatija.

Wallace Collection.

Pirmasis Hertfordo markizas buvo Edward Seymour, Lordo Protektoriaus, palikuonis. Jis, to net nežinodamas, pradėjo šią nuostabią kolekciją įsigydamas šešis Canaletto darbus iš dailininko dirbtuvių. Antrasis Hertfordo markizas išsinuomojo dabartinį pastatą savo rezidencijai ir kartu su žmona buvo geri Princo Regento draugai. Trečiasis Hertfordo markizas mėgo ekstravaganciją ir buvo neabejingas olandų tapybos darbams ir Sevro porcelianui. Ketvirtasis Hertfordo markizas užaugo kaip anglas ir prancūzas, nes keli metai po jo gimimo tėvai pasuko skirtingais keliais ir motina mažametį sūnų išsivežė į Paryžių. Anglijoje šis didikas lankėsi retai, daugiausia laiko praleido Prancūzijoje, kur pagarsėjo kaip žymiausias šalies kolekcionierius. Jis teikė pirmenybę jau pripažintų menininkų kūriniams ir pirko aukcionuose, o ne per salonus ar antikvariatus. Markizas pinigų neskaičiavo ir vienas žymiausių kūrinių jo kolekcijoje, „Besijuokiantis kavalierius“, jam atsiėjo šešis kartus nuo spėjamos aukciono kainos, nes didikas aršiai varžėsi su vienu iš savo konkurentų kolekcionierių. Būtent šis didikas yra atsakingas už tai, kokią formą kolekcija įgavo, nes iš 770 kolekcijoje saugomų paveikslų, 600 buvo nupirkti jo užsakymu. Pats to nežinodamas, jis įsigijo baldų, kurie vėliau tyrimų metų buvo nustatyti kaip padirbinti Marijos Antuanetės kambariams Petit Trianone.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Antroji diena.

 

Ryte keliuosi anksti, kad galėčiau papusryčiauti be eilės. Tada važiuoju į Kenwood House.

Dido Belle ir Elizabeth Murray. 

Dido Elizabeth Belle (1761-1804) gimė Britanijos kolonijose egzotiškose salose. Jos tėvas buvo britų laivyno karininkas, o jos mama buvo vergė. Spėjama, kad gražią vergę karininkas pasiliko sau po sėkmingo ispanų laivo šturmo, suartėjimas greičiausiai nebuvo su abipusiu sutarimu. Tokie vaikai- ne retenybė kolonijose.

Karjeros siekęs karininkas penkiametę mergaitę parsivežė į Angliją (vergės motinos niekas nesiklausė) ir patikėjo auklėti aristokratams giminaičiams Kenwood dvare. Aristokratai giminaičiai jau globojo kitą nepilnametę našlaitę giminaitę, todėl mergaitės augo kaip seserys. Nepaisant spėjamos tėvystės, tėvas Dido taip ir nesuteikė savo pavardės. Dido motinai galiausiai buvo suteikta laisvė ir ji apsigyveno Amerikoje. Laivyno karininkas laiko gyvenime nešvaistė veltui – jis tapo admirolu ir laimingu penkių vaikų tėvu nuo penkių skirtingų moterų, tik nei vienos taip ir nevedė. Savo testamente paminėjo tik du iš savo vaikų.

Kenwood dvaras Londone. 

Dido (toks buvo populiarus vergių vardas) Kenwood dvare pragyveno trisdešimt vienerius metus. Jos socialinė padėtis buvo labai neapibrėžta, nes visgi buvo gimusi teisėtoje vergijoje. Nepaisant šio fakto, globėjai suteikė jai deramą to meto kilmingos mergaitės išsilavinimą. Jos globėju buvo vyriausiasis teisėjas ir jam teko nagrinėti labai delikačią bylą, kurios sprendimu vėliau pasinaudos aboliucionistai. Sprendimas nebuvo idealus- vergija kolonijose buvo legali, bet vergas, pasiekęs Britanijos žemę, techniškai tapdavo laisvas, nes Britanijos salose vergija nebuvo įteisinta. Po savo globėjo mirties Dido paveldėjo nedidelį turtą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir gyveno nedideliame name Londone. Ji mirė sulaukusi 43-ejų metų. Jos kapas neišlikęs.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Pirmoji diena.

 

Londonas yra mano miestas. Keliauju ten ketvirtą kartą, bet tikrai ne paskutinį - jau net kitos kelionės plano apmatai yra. Juk visiems žinoma, kad „When a man is tired of London, he is tired of life, for there is in London all that life can afford.”

Pirmosios Londono akimirkos.

Skrydis iš Vilniaus buvo labai ankstyvas, nekursavo visuomeninis transportas, todėl dar iš vakaro užsisakiau taksi. Rezervacija kainavo papildomus 3 EUR, bet užtat miegojau ramiai. Kaip moko žydų išmintis, jeigu problemą galima išspręsti pinigais, tai ne problema, o išlaidos. Saugumo patikrą greitai praėjau naujajame terminale, kur nosį gana nemaloniai kuteno dar neišsivėdėjęs dažų kvapas, bet skridau iš senojo terminalo, kur tebėra pasienio kontrolė. Padidėjus ne Šengeno zonos keleivių srautui, pasienio patikroje buvo įjungti labai naujoviški e-vartai. Pirmiausia, keleivio prašoma nuskenuoti savo asmens dokumentą, kad sistema patikrintų dokumento tinkamumą ir keleivio galimybes naudotis savitarnos varteliais. Tokiais e-vartais gali naudotis tik biometrinius pasus turintys asmenys. Jei dokumentas tinkamas, varteliai atsidaro ir tada keleivis galės atlikti kitą žingsnį – prieš dar vienus vartelius reikės nuskenuoti pirštus ir žiūrėti į kamerą. Jeigu sutaps pase nurodyti ir realiai esantys biometriniai duomenys, atsidarys antrieji varteliai ir asmuo įžengs į ne Šengeno zoną.