Kelionė į Provansą: pirmoji ir antroji dienos. Lenkija, Čekija.

Atleiskite, kad taip viską sugrūdau pradžioje, bet kelionės pirmos kelios dienos retai kada būna įspūdingos. Į kelionę pavadinimu "Rendez-vous su svajone" išvykome tradiciškai nuo Forum Palace. Kai sėdau į taksi Baltupiuose, jis negalėjo normaliai privažiuoti dėl gaisrininkų mašinos, nes liepsnojo kaimyninio namo butas. Atvykau anksčiau nei reikėjo ir uoliai slapsčiausi, nes Forum Palace automobilių stovėjimo aikštelė prie upės, deja, jau tapo girto jaunimėlio pamėgta susirinkimų vieta. Bent jau pasisekė, kad išvažiavome ne 3.00 ryto, o tik 5.00. Iš Vilniaus išvyko net 35 keleiviai, pagaliau pagal įsėdimų skaičių pirmauja ne Kaunas. Kaune apie 6.30 įlipo dar 14 keleivių, dauguma buvo atvykę iš Klaipėdos. Man pasisekė, nes šalia manęs buvo laisva vieta, todėl galėjau keliauti patogiau.

Kelionė per Lenkiją nelabai išvargino, bet buvo nuobodi, nes daug važiavome aplinkeliais ir kelio užtvaros nuo triukšmo užstojo vaizdą. Ten, kur užtvaros vaizdo neužstojo, kaitaliojosi pakelės kryžiai su spalvotomis juostomis ir sekso industrijos darbuotojos. Netrukus sustojome pietums.

Ar žinote, iš kur kilo žodis "restauracja"? Ogi kažkada seniai Paryžių mokesčių rinkėjai aptvėrė siena, ir visi, kas gyveno mieste, turėjo mokėti mokesčius. Tuom nepatenkinti valgymo įstaigų darbuotojai relokalizavo savo verslus už miesto sienų, kur atsirado ištisi pavalgymo kvartalai. Konkurencija, kaip suprantate, buvo didelė, ir štai tada atsirado pirmoji reklama: vienas šeimininkas pakabino skelbimą, kad jo maistas "restauruos Jūsų kūną ir sielą". Taip vat ir atsirado prancūziškas restaurant. Valgėme tokiame "Bar Janosik". Didelės porcijos, didelės kainos, lėtas lenkiškas aptarnavimas, nors maistas ir skanus.

Kotletas, bulvių košė, salotos. Apie 20 zlotų.

Lenkijos kraštovaizdis paliko labai tvarkingo krašto įspūdį. Dideli namai, 2-3 aukštai, sode gėlynas, šiltnamis, kartais ir kryžius ar Mergelė Marija apkaišyta elektros lemputėmis, kurias nakčiai įjungia. Viena Marijos koplytėlė buvo išvis vidury kopūstų lauko, o kopūstai net aplink postamentą buvo pasodinti. Visa tai rodo, kad šiame krašte gyvena didžiai religingi ir ūkiški žmonės. Autobusui judant vos 70 km/h greičiu, nemažai galima pastebėti. Kraštovaizdis Lenkijoje kardinaliai skiriais nuo Lietuvos-kur pas mus pievos ir miškai, čia visur dirbama žemė ir kas nors auginama. Apie 18.30 pasirodo horizonte pirmieji kalnai. Važiuojame tais pačiais serpantinais kaip ir kelionėje į Luaros slėnį, o techniškai netvarkingas autobusas jau gavo keletą skambučių į agentūras.

Vėlai vakare buvome viešbutyje Prahoje. Deja, buvo jau sutemę ir pasigėrėti patvinusia Praha nebuvo progos. Čekijos viešbučiai turi durną sistemą su pasų mainymų į raktus ir registracijos kortelių patikra (nes turistai per durni ir negalima pasitikėti, kad jie nurašys paso numerį teisingai), o eilės prie pusryčių bufeto jau legendinės. Restorane jie pastato tris siaurus stalus, ant kurių sukrauna visą maistą, o kokie 300 svečių grūdasi iš vienos pusės. Tačiau kambariai sovietinės statybos daugiaaukščiuose viešbučiuose yra dideli ir erdvūs, ko jau kitose šalyse nebus.

Antroje dienos pusėje atvykstame į nuostabaus grožio Bavarijos miestą Bambergą. Jam skirsiu atskirą pasakojimą.

Su meile,

Kūtvėla

Dienos išvyka į Kulautuvą laivu "Tolstojus"

Kai savo socialinio tinklo paskyroje paskelbiau, kad turiu bilietą antram birželio savaitagliui plaukti "Tolstojumi", reakcija buvo gan audringa. Vieni klausė, kas tas "Tolstojus" ir kodėl jis kabutėse (tai, matyt, inteligentai kokie, žinantys kad pavardės, net ir rašytojų, nerašomos kabutėse, tai mane džiugina, kad dar yra inteligentų Lietuvoje), kiti įdomavosi, kokia Volgos atkarpa Kūtvėla plauks dainuodama "žemyn upeeee, žemyn upeeeeee" (tai neduok Dieve nelaimė kam išgirsti Kūtvėlą dainuojant,- nepaisant jos epizodiško dalyvavimo mokyklos chore, nes taip norėjo mama, jos balsas muzikai visiškai nepritaikytas, nors muziką ji ir mėgsta). O "Tolstojus" yra 100 keleivių talpinantis laivas, sezono metu Kaune plauksiantis nuo senosios Kauno prieplaukos prie Vytauto bažnyčios iki Kulautuvos. Yra žinoma, kad kelionė į abi puses trunka tris valandas, o dar dvi valandas keleiviai gali praleisti Kulautuvoje. Taip ir padarė Kūtvėla, jos mama, ir kolegė tinklaraštininkė Aistė iš Keliauk.info su dukra.

Šarangė varangė patogiai susirangė.  Kas?

Viena smagi Kauno diena

Tai štai, pagaliau, vis burbėdami dėl orų prognozės, išsiruošėme į ilgai lauktą savaitgalio kelionę į Kauną. Kadangi planavome tik vieną nakvynę ir dienos išvyką, važiavome pasiėmę tik būtiniausius daiktus kuprinėse (tačiau, kaip praktika rodo, prireiks tai, ką palikai namie ant sofos). Važiavome dviaukščiu traukiniu (18 LT), kuris jau savaime yra atrakcija. Šalia mūsų sėdėjo šeima, kurios gal kokių 12 metų sūnus važiavo tokiu traukiniu pirmą kartą, tai jis, garsiai žavėdamasis, visą kelią tikrino traukinį pradedant tualetu pirmame aukšte baigiant garsiai atsidarančia šiukšliadėže šalia mano sėdynės; viską darė, tik po ratais nelindo. Dėl kažokių rinkos ekonomikai nežinomų priežasčių 9.00 ryto šeštadienį Kauno geležinkelio stotyje nedirbo nė viena kavinė, kas numarino visas mūsų viltis papusryčiauti tik atvykus. Tai smurkštelėjome į pirmą pasitaikiusią maitinimo įstaigą netoli autobusų stoties, kuri neprekiavo tik kava ir pyragaičiais, ogi pataikėme į čeburekinę.

Čia tokio dydžio čeburekus Kaune kepa. 

Pūčkoriai- Vilnios perlas arba Kūtvėla visiškame sutrikime

Pūčkoriuose esu buvusi dar tais laikais, kai buvau tik įpusėjusi anglų filologijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar tai Edukologijos universitetas, o mano tėtė vis būna pavadina po senovei-Pedagogikos institutu). Tada labai intensyviai domėjausi Japonija, žiūrėjau anime, mokiausi japonų kalbos. VDU Kaune turėjo daug studentų iš Japonijos pagal studentų mainų programas, kurie mielai penktadieniais atvažiuodavo į Vilnių, okupuodavome tada "Baltus dramblius" ir mokydavomės japoniškai. Į Pūčkorius vieną  tokią pažįstama japonę Miki ir vedėmės. Kaip toje dainoje, "per pievą per rugius" ėjome visą kelią pėsti nuo Antakalnio, o ėjome ilgai irgi sušilome, pabraidėme dar Vilnioje, o iš Belmonto restorano teritorijos mus tyliai ir mandagiai išprašė padavėjas, nes  kieme išsitraukėme savo sumuštinius. Paskui kartą dar esu buvusi tenais prieš porą metų šašlykų valgyti, bet pamenu, kaip ta auksinė žuvelė, tik atskirus epizodus. Kai tik perskaičiau 15 minSutvarkyta Pūčkorių atodanga laukia lankytojų straipsnį, tai žaibiškai ir susiruošiau. Tiek tos ir ruošos-fotoaparato akumuliatorių pakrauti ir vandens buteliuką nusipirkti, patogiausia atvykti yra visuomeniniu transportu  iki stotelės "Girininkija" 44 maršruto autobusu nuo Žaliojo tilto. Nuo jos teks kiek paėjėti atgal iki "Belmonto atodangos" ženklo. Kiek esu mačiusi 44 maršruto autobusus, visi jie yra žemagrindžiai ir nauji, o ne kokie karstai ant ratų, kur dažniausiai į Justiniškes paduodami.

Atnaujintas priėjimas prie atodangos susideda iš dviejų dalių: laiptų ir pandusų neįgaliesiems. Pandusai dar puikiai tiko mamoms su vežimėliais ir trims vyrams su alaus stiklinėmis ant didelių pilvų pasidėtomis. Atodangos prieigos atnaujintos ES lėšomis-tai dar viena proga pasidžiaugti naryste ES.

Pirmi žingsniai nauju keliu Pūčkorių atodangos link.

Dėmesio besiruošiantiems į gamtą! (N-18)

 Kauno marių regioninis parkas informuoja:

Kauno marių regioninio parko informacija.