Kalėdinė kelionė Panemuniais: nuo Raudondvario iki Panemunių pilies.

Kūčių išvakarėse išsiruošiau po Lietuvą pasibastyti, nes tiek laisvų dienų susidėjo, kad nesinorėjo be reikalo švaistyti laiką, anot gerai žinomo klasiko, "prie kakalio šilto" grožintis silkių paradu ant šventinio stalo. Ir taip galvojome su Aiste iš Keliauk.info, ir kitaip galvojome-nelabai turime kur pasukti tokiu oru, kai sniego nėra, o dangus pilkas ir lietingas. Kai kurias Lietuvos vietas "taupome" geram orui, kai švies saulė, čiurkš fontanai ir žydės sodai. Čia man toptelėjo mintis-o kodėl mums nepavažiavus gražiausiu Lietuvos keliu tituluojamu Panemunių keliu? Pirštu pavedžiojau po Lietuvos kelių atlasą ir sudėliojau tokį maršrutą: Raudondvaris-Vilkija-Seredžius-Belvederis-Raudonė-Vytėnai-Raudondvario cukrainė. Iki Kauno atvykau ankstyvu traukiniu, o ten jau laukė Aistė ir lietus, kurio oro prognozė visiškai nežadėjo.

Vilniaus geležinkelio stoties Kalėdiniai papuošimai.

Kūtvėlos kelioniniai aksesuarai: Totoro ir Ursulijus Lepečkojauskas (dešinėje).

Iš tolo Raudondvaryje keliautojo akį patraukia Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia. Tiksliai nėra žinoma, kada pirmoji bažnyčia Raudondvaryje buvo pastatyta. 1851 m. grafas Benediktas Tiškevičius paprašė vyskupą Motiejų Valančių Raudondvario filijai suteikti parapijos statusą. Tada ir atsirado viena gražiausių krašte mūrinių bažnyčių, o jos statyba rūpinosi italas architektas Cezaris Anikinis. Italų menininkų darbai puošė šią bažnyčią; prie jos amžiams ilsėjosi ir grafų Tiškevičių giminė. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo susprogdinta Kauno tvirtovės komendanto įsakymu. Šią bažnyčią, kuri sutinka maldininkus šiandien, iš naujo žmonės pastatė iš parapijiečių aukų kunigo S. Irtmano iniciatyva. Po Antrojo pasaulinio karo nukentėjusios bažnyčios atnaujinimu vėlgi parapijiečių lėšomis rūpinosi kitas kunigas, Raudondvario klebonas  A. Rinkevičius. Ir Nepriklausomybės metais parapijiečių bei kunigų neapleidžiama, globojama bažnyčia buvo ne kartą tvarkoma. Bažnyčioje esantys grafienės Vandos Tiškevičienės ir sūnaus antkapiniai paminklai, sukurti italų meistro L. Pampalonio iš Kararos marmuro, grafui Benediktui Emanueliui Tiškevičiui kainavo du kartus brangiau, nei pačios bažnyčios statyba- savo šeimos narių mirtį grafas laikė Dievo bausme už savo nuodėmes.

Raudondvario bažnyčia ankstyvą gruodžio rytą.

Rytas dar ankstyvas, tebedega šviesos. 

Trys Raudondvario kryžiai.

Raudondvaryje yra paminklas J. Naujaliui, skirtas jo 125-ių metų gimimo jubiliejui. Autoriai: L. Žuklys, G. Baravykas. 

Naujalių šeima Raudondvaryje buvo ir didelė, ir maža tuo pačiu metu-iš keturiolikos gimusių vaikų, tik penki užaugo. Būsimasis kompozitorius Juozas buvo jauniausias vaikas šeimoje. Pastebėjęs gabaus, bet neturtingos šeimos vaiko gebėjimus, grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius parėmė Juozo Naujalio mokslus Varšuvos konservatorijoje. Juozas Naujalis yra laikomas profesionalios lietuvių muzikos pradininku, žymiausiu Lietuvos vargonininku. Juozas Naujalis buvo ir choro dirigentas, pirmojo lietuviško knygyno ir muzikos mokyklos Kaune steigėjas, pedagogas, pirmosios Lietuvoje Dainų šventės organizatorius.

Plonytė Kalėdinė girlianda tarp miesto papuošimo ir pajamų iš turizmo. Mintys metams baigiantis.

Tam, kas sugalvojo "Greetings from Vilnius" apšvietimą prie Vilniaus eglės reikia dabar pat duoti Nacionalinę kultūros ir meno premiją (o ne Vambzdžiams visokiems) ir jo/jos vardu pavadinti gatvę Vilniaus senamiestyje. Galime, kai norime, padaryti kai ką labai prasmingo, bet bėda ta, kad nenorime, tik garsiai orą be reikalo virpiname.

Geriausia Vilniaus reklama nuo to laiko, kai Gediminas susapnavo Geležinį Vilką. 

Laimei, vilniečiuose dar liko rusenimas tos politinės tautos, kuri savo valdovui drįsdavo sušukti "Veto!", todėl Kalėdinį traukinuką atsikovojome. Kalėdų traukinuko buvo nuspręsta atsisakyti, nes išlaidos jam siekė 50,000 EUR, o pajamos už bilietus sudarė tik 26,000 EUR, skaičiuoja Nebėra traukinuko – nebeliko ir meilės Vilniui. Naudojantis tokia logika, reiktų Vilniuje panaikinti ir viešąjį transportą, nes jo išlaidos ir pajamos metų metais, ką ten metais-šimtmečiais, nesusiveda. Betgi viešasis transportas yra socialinė paslauga, todėl dotuojama iš biudžeto. O Kalėdinis traukinukas, vadinasi, verslas? Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kai nematoma toliau savo nosies ir iš tokio dalyko bandoma daryti verslą. Tačiau ore pakvipo svilėsiais ir iškilo grėsmė einant į darbą susiremti su supermamų piketais prie Prezidentūros, Vilniaus savivaldybės ar Seimo, todėl vienas gerai žinomas internetinis portalas ir kitas pakankamai gerai žinomas bankas surėmė pečius ir padarė tai, dėl ko sutaupius nebūtų nei gatvės užlopytos, nei benamės katės pašertos, - grąžino vilniečiams Kalėdų traukinuką.

Bet trumparegiška politika be galo gaji. Ar pastebėjote, kaip prastai šiemet pasipuošęs Vilniaus senamiestis? Mūsų rykštė yra sezoniškumas, su kuriuo kovoti niekaip neišrandame priešnuodžio, nors jis Captain Obvious- šviesa. Kuom daugiau šviesos, instaliacijų, projekcijų, žibintų, žvakių, muzikos garsų...Ar žinote, kur turistai dabar Vilniuje eina fotografuotis? Ogi prie "Du broliai" parduotuvės Didžiojoje gatvėje. Sutemus nueikite iki jos ir suprasite, kodėl. Nejaukus šiemet Vilnius. Kol Vilnius taupo, kaimyninė Ryga smaginasi straipsnis išsiaiškino, kad galimai dėl to kaltas šiemet uždarytas Miesto estetikos skyrius Vilniaus savivaldybėje. Pajutęs kraujo skonį verslo nišą, agresyvios reklaminės kampanijos Vilniuje ėmėsi Kaunas, pasak to paties šaltinio "okupuodama sostinę ir Kalėdas", ir tuom rizikuodamas būti grynakraujų vilniečių ekskomunikuotas iš šalies geografinio žemėlapio. O Latvijos sostinė dėjo iš peties- surengė, kaip ir kasmet, Kalėdinių eglių taką, kuriame šiemet 43 Kalėdinės eglės vilioja turistus į Rygą. Grinčo niūresiu užsikrėtusių vilniečių nuotaika persidavė ir žurnalistams, kuriems net jokio kompromato toli ieškoti nereikia, tereikia parašyti teisybę- Vilnius pilkas, o karalius nuogas. Tokio pilko Vilniaus neprisimename – kas iš mūsų pavogė Kalėdas?- klausimas, į kurį norėtųsi išgirsti atsakymą.

Tačiau viena bėda nevaikšto. Turizmo problemos pas mus genetiškai užkoduotos sisteminiame lygmenyje. Prieš metų pabaigą pažiro reportažai apie turizmo skatinimą Lietuvoje (kai vietoje to pinigus ryjančio beprasmio skatinimo reikia daryti gerą Cezario pjūvį). Turizmo ekspertai ieško būdų į Lietuvą pritraukti turistų straipsnio duomenimis, į Lietuvą kasmet atvažiuoja 2 mln (du milijonai) turistų. "Mes esame nematomi ir kažkur šlubuoja mūsų rinkodaros priemonė,"- pagaliau Lietuvos turizmo diagnozę teisingai suformulavo turizmo ekspertas L. Pučinskas, kurį cituoja minėtasis straipsnis. Tačiau tuo pačiu neįvardinti ekspertai šauna sau į koją siūlydami turistus į Lietuvą vilioti...žolelių rinkimu. Aš jums dabar kaip turistė, gidė, ir lietuvė pasakysiu- žolelių rinkimas gali būti įdomus lygiai dvi valandas, ir tai kur nors Slovakijoje. Iš žolelių reiktų pasidaryti gerą kompresą ant Lietuvos turizmą stagnuojančios šunvotės ir melstis Šv. Agotai, ir tai pritrauks lygiai tiek pat turistų, kaip siūloma žolelių skynimo edukacija Lietuvos pievose, kur erkės tik ir laukia šveicarų, italų, ar portugalų kulnų. Tačiau tie patys ekspertai nėra visiškai beviltiški, nes siūlo tai, į ką aš jau metai iš metų baksnoju pirštu- bendradarbiauti regionams. Turiu netgi pasiūlymą kaip- sutvarkykite viešąjį transportą Klaipėdos regione taip, kad iš Klaipėdos būtų galima sezono metu atvažiuoti prie unikalaus japoniško sodo Mažučių kaime.

Ambasadorių klubas surengė pasitarimą, kaip skatinti turizmą Lietuvos pajūryje. Ko trokšta Lietuvos svečiai – grybauti ar nardyti baseinuose ?- klausė susirinkę garbūs svečiai. Naujaisiais Druskininkais save tituluojantis Žibininkų kaimas turi 5,5 mln ES paramos pritraukusį 400 svečių talpinantį poilsio ir pramogų kompleksą, tikisi sulaukti svečių iš aplinkinių Baltijos šalių, bet kažkodėl nepasirūpino prisijungimu prie viešojo transporto infrastruktūros, todėl minėtieji svečiai turės keliauti nuosavais automobiliais (tvarus turizmas tyliai rūko kamputyje) arba su kelionių agentūromis, visiškai palikdami likimo valiai pavienius turistus tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos-šitieji galės kokiu nors skraidančiu kilimu naudotis, norėdami savo eurus palikti Žibininkų kaime, Kretingos rajone. Laimei, iš Vilniaus kursuoja autobusai į Senuosius Druskininkus, be persėdimo.

Minėtame pasitarime pranciškonas brolis Benediktas stebėjosi piligrimų nenoru lankytis Kretingoje. Jis labai teisingai pastebėjo, kad lietuviai keliauja į gerai žinomas piligrimines keliones Europoje, nes dvasinio lobyno, esančio Lietuvoje, nėra kaip atverti dėl informacijos stokos. Šią spragą užpildo neseniai išleista knygelė "Piligrimų keliai Lietuvoje" (aut. D. Liutikas, Lietuvos piligrimų bendrija, 2015 m.), bet kodėl Šiluvos garsinimu ir turistų atvežimu į pirmą Romos katalikų bažnyčios pripažintą Mergelės Marijos pasirodymo vietą Europoje niekas dorai neužsiima? Taikliausiai Lietuvos turizmo problemas susumavo Lietuvos ambasadorė Italijoje J. Balčiūnienė: "Kuo mūsų pajūris skiriasi nuo kitų, kad užsieniečiai norėtų čia atostogauti ? Gal itin patraukliomis paslaugų kainomis, patikima ir veiksminga reklama, išskirtiniais kraštovaizdžiais, kokiais negali pasigirti  lenkai, kaliningradiečiai, latviai ir estai ? Laisvalaikio programomis, maloniu aptarnavimu, svetingais viešbučiais, pigiu ir šviežiu maistu, puikiais ir nebrangiais sporto kompleksais, vandens parkais, dviračių takais visoje pakrantėje?" Maloniu aptarnavimu, Karlai! Vakar palikau eurų vienoje gana brangioje Vilniaus šokoladinėje- personalo bendravimas su klientais aptarnavimo lygmenyje buvo šaltas, kaip tas pabuvęs žolelių kompresas, kuriuo ketiname sužavėti europiečius.

Nemaniau, kad laisva Lietuva kada nors galės ko nors pasimokyti iš Rusijos, bet jeigu ten yra vienas geras pavyzdys, tai kaip reikia apšviesti miestą per didžiąsias metų šventes. Jūsų dėmesiui Ilja Varlamovo reportažas ir fotogalerija: Москву зажгли. Mokykimės iš gerosios kaimynų praktikos!

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Kalėdaitė-Medaunikytė

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Antroji diena.

Rytas buvo tamsus ir lietingas. Pirmąją diena tryniausi senamiestyje, kur viskas buvo ranka pasiekiama, o šiandienai teko toliau nuo centro išmėtyti lankytini objektai, todėl dar vakar senojoje rotušės aikštėje esačiame turizmo informacijos centre nusipirkau vienos dienos bilietą viešajam transportui. Jis kainavo 13,60 zlotų, bet pilnai atsipirko (vienkartinis bilietas kainuoja 3,00-4,50 zlotų pagal važiavimo trukmę, perkamas kioskuose arba bilietų automatuose kai kuriose stotelėse, kai kurie tramvajai turi bilietų automatus). Pirmiausia stotyje saugojimo kameroje (8 zlotai) palikau savo kuprinę, kad nereiktų gaišti laiko grįžtant į hostelį, o po dienos turistinės programos galėčiau iš karto eiti į autobusą į Vilnių. Poznanė yra padariusi tai, apie ką aš Vilniuje tik svajoju- autobusų ir traukinių stotys yra po vienu stogu, ir dar didelis prekybos centras ten pastatytas (tualetai mokami). Šis modernus prekybos centro ir stoties kompleksas buvo atidarytas tik 2013 m. Šalia yra viešojo transporto stotelė ir trijų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė. Prekybos centre mažus vaikus nemokamai (sic!) vežioja Kalėdinis traukinukas.

Sekmadienio rytas Poznanėje.

Sekmadienį viešasis transportas važiuoja kas 20 min, o kai kurie tramvajai nevažiuoja iš viso. 

Kadangi būtinoji kelionės programa- ledo skulptūrų festivalis- jau vakar buvo nemažai pavykdyta, šiandien į programą įtraukiau kiek nestandartinių lankytinų objektų. Kai pradėjau dėliotis Poznanės programą nustebau, kiek ten joje visko daug galima pamatyti. Pagal geografinę dabar buvimo lokaciją, protingiausia buvo tramvajumi pavažiuoti iki Vilsono parko ir apsilankyti Palmių name, kuris turėjo atsidaryti už 20 min.

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Pirmoji diena.

Nemyli mūsų kaimynai lenkai. Net nelabai ir gerbia, sakyčiau. O kaip kitaip galima paaiškinti tą iškalbingą faktą, kad jie slepia nuo mūsų turizmo rinkos tokią svarbią informaciją, kad Poznanėje kasmet vyksta vienas didžiausių Europoje ledo skulptūrų festivalių? Jiems ką, mūsų eurų nereikia, ar reikia tik Suvalkuose? O ir mūsų lietuviški informacinės sklaidos kanalai tyli kaip susimokę. Bet Jūsų begaliniam džiaugsmui yra Kūtvėla, kuri visokią informaciją ir iš po žemių išknisa kai reikia, tai jinai ir parengė reportažą apie Poznanę ir jos festivalį. Aplankyti šį miestą man jau seniai niežtėjo padai, todėl akylai sekiau akcijas autobusų bilietams. Kai Simple Express paleido akcijinius bilietus su 50 proc. nuolaidą į Poznanę, aš jau žinojau, kokiomis datomis man jų reikia, tai tokiomis ir gavau- ne visiems taip pasiseka, nes tos rezervacinės sistemos ima ir nulūžta pačiu nedėkingiausiu metu nuo didelio kiekio akcijas mėgstančių pirkėjų. Vienintelis šios kelionės trūkumas buvo tame, kad reisą vykdyti turėjo Simple Express autobusų linija, kuri komforto atžvilgiu nėra labai gerai pritaikyta tolimoms kelionėms (galutinis šio reiso tikslas buvo Berlynas). Taigi, penktadienį po dienos darbų greitai susipakavau kuprinę savaitgalio kelionei, susitepiau porą sumuštinių, ir 22.30 val. įsikūriau savo vietoje autobuse. Poznanėje atvykimas buvo numatytas  tik kitos dienos 10.40 val. vietos laiku (11.40 val. Lietuvos laiku).

Kūtvėlos kelionių draugas Ursulijus Lepečkojauskas lydi Kūtvėlą į Poznanę.

Laimei, kaimyno šioje kelionėje neturėjau, todėl pavyko sudaryti kelias valandas miego susiraičius ant dviejų sėdimų vietų, nors vis tiek nuo nemigos man siaubingai skėlė galvą ryte. Pasitaikė labai malonūs ir paslaugūs vairuotojai, tik pritrūko rytinės kavos,-Simple Express autobusų linijoje galima nusipirkti tik vandens, todėl tikiuosi, kad ateityje šia kryptimi bus paleistas Lux Express autobusas. Labai pasisekė ir su hosteliu Very Berry Poznanėje, kuris yra tiesiog viešbutis už hostelio kainą, ir dar su karališkais pusryčiais. Kambarį gauti buvo dar anksti, todėl palikau daiktus saugoti ir patraukiau miesto žiūrėti.

Rygos šviesų festivalis-pavyzdys, kaip nereikia organizuoti renginių.

Ryga man seniai nebepatinka. Nepaisant strateginės oro uosto padėties ir bendro turistinio žinomumo, šis miestas man asmeniškai yra negražus, nušiuręs, pilnas skurdo kišenių ir neverslumo. Vienintelis dalykas, kuriuo Ryga dar gali tikėtis privilioti turistų, yra renginiai, nes tokio atstumiančio senamiesčio dar reikia paieškoti. Tiksliau, Ryga buvo toks miestas, nes po šių metų "Staro Riga" festivalio daug žmonių Latvijos sostinę dar ilgai apeis ratu.

Viskas prasidėjo palyginus neblogai- mano mėgstama autobusų įmonė Lux Express paskelbė bilietų išpardavimą iš pusę kainos. Kadangi "Staro Riga" šviesų festivalis surinko net kelis autobusus turistų iš lietuviškų kelionių agentūrų, tai teikė vilties, kad renginys vertas dėmesio. Labai trukdė kelionę planuotis informacijos anglų kalba stoka, nes organizatorių tinklalapis yra tik latvių kalba. Susirašiau su Rygos turizmo informacijos centru, kuris padėjo man gauti-pagaliau!- renginio žemėlapį. Renginio žemėlapis man buvo svarbus, nes reikėjo tiksliai žinoti būsimų iliuminacijų vietas. Žemėlapis buvo...latvių kalba. Dabar, jau po visko, man kilo mintis, kad renginio organizatoriai nesiėmė priemonių jam reklamuoti už Latvijos ribų dėl to, kad iš anksto žinojo būsimą fiasko.

Iš Lietuvos išvažiavau lyjant, bet Rygos oro prognozė nuteikė optimistiškai. Reisą vykdė jau minėtos įmonės Lux Express autobusas (ne jo mažesnysis kuklesnis keistasis pusbrolis Simple Express, su kuriuo netrukus riedėsiu į Poznanę), todėl sėdynės buvo labai patogios, galima buvo nemokamai gauti kavos ar arbatos visos kelionės metu, veikė nemokamas bevielis internetas, o kelionė nejučia prabėgo žiūrint filmus asmeniniuose kompiuteriuose (ausines galima įsigyti iš vairuotojų).

Naujasis Kūtvėlos kelionių partneris- Ursulijus Lepečkojauskas, gimimo vieta-Kinija. Face of Lifjūeinija souvenir market.

Rygoje nakvynę iš pradžių buvau užsisakiusi viešbutyje, vienviečiame kambaryje su pusryčiais už €25, bet paskui pakeičiau į kuklesnį užsakymą hostelyje, moterų kambaryje, už €8. Nesigailiu- Ryga, tokia, kokia ji buvo šį kartą, neverta didesnių išlaidų. Hostelis Seagull Gareth yra netoli stoties ir nuo jo visai čia pat senamiestis, todėl renginiui jį ir pasirinkau. Hostelis kaip hostelis, kažkokių ypatingų pretenzijų neturiu- gavau kavos, buvo bevielis internetas, švari patalynė. Tiesa, mano deimantų ir naftos saugojimo kamera buvo sulūžusi, bet čia pat ją sutvarkė. Mano kambariokės parėjo tik apie šeštą valandą ryto, nusiavė batus, išbėrė iš kišenių monetas ant grindų, ir smigo miegoti. Dar virtuvėje buvo toks neaiškus tipas, kuris pasakojo, kad gyvename vieną kartą ir reikia viską išbandyti. Jeigu gaučiau po deimantą kiekvieną kartą, kai tokią nesąmonę man pasako vyras hostelyje, tai būčiau milijonierė, o žiurkėnas Cepelinas sysintų į aukso drožles vietoje medžio pjuvenų.