Kamuolys yra apvalus: Kūtvėla keliauja į naująją Lietuvos krepšinio sostinę Prienus.

Kol Amerikos spauda nepradėjo linksniuoti Prienų pavadinimo ir neteisingai kirčiuoti Vytauto vardo, apsilankymo Prienuose net neplanavau. Tačiau dabar buvau tiesiog aplinkybių įpareigota nuvažiuoti rinkti medžiagos apie naująją Lietuvos krepšinio sostinę ir visai Lietuvai papasakoti. Maloniai nuteikė galimybė įsigyti autobuso bilietus internetu ir gana patogus tarpmiestinio susisiekimo autobusais tvarkaraštis. Kiek nuvylė apsilankymas Prienų savivaldybės tinkalapyje, nes patiems Prienams turistinės informacijos yra mažai, daugiau pasakojama apie patį Prienų rajoną. Mažai vilties ką surasti apie pačius Prienus turėjau ir naršant internete, bet netikėtai radau išsamų "Trepsim po pasaulį" reportažą apie Prienus, kuris man ir padėjo susiplanuoti dieną. Kelionės išvakarėse nufotografavau Ursulijų Lepečkojauską su nauju Prienams skirtu plakatu, pataginau planuojamas aplankyti vietas, o prieniškiai ten anksti miegoti neina, pasidalino tuo įrašu, ir taip apie planuojamą Kūtvėlos atvykimą į Prienus sužinojo apie 2,300 Facebook'o narių. Viskas, galvojau, bus iškilimingas Kūtvėlos pasitikimas Prienų autobusų stotyje su raudonu kilimu ir dūdų orkestru.

Ruošiamės į Prienus!

"Daug Lietuvoje miestų miestelių penemuniais išsibarsčiusių ramiai su Nemunu per laiką keliauja. Daug Lietuvoje miestų miestelių, kur tiltais per Nemuną susibėga upių krantai, eina žmonės vieni pas kitus, vieni į kitus...Tačiau jokiam kitam mieste nerasi tilto, sujungiančio ne tik dvi miesto dalis, bet ir du Lietuvos kraštus-Suvalkiją ir Dzūkiją. Tik Prienuose gali pasijusti iš karto ir dzūkas, ir suvalkietis esąs, nes vienam gale tilto suvalkietiškai šūktelėjęs iš kito tilto galo aidą dzūkuojant išgirsi. Prienai, tai miestas, kur trumpiausias kelias suvalkiečiui pas dzūką-tik per tiltą". - aiškina Prienų rajono savivadybės išleistas turistinis lankstinukas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Prienai minimi 1502 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo Prienus totorių kilmės kunigaikščiui Mykolui Glinskiui, kuris pabėgo į Maskvą, o Prienai vėl atiteko valstybės iždui. Tiesa, Glinskis į Maskvą pabėgo ne todėl, kad jam Prienuose nepatiko, o todėl, kad susikonfliktavęs su Ponu taryba sukėlė maištą. Nenurimo ir Maskvoje, buvo įkalintas. Iš kalėjimo išėjo savo dukterėčios, Elenos iš Glinskių, padedamas- ji tapo Maskvos cariene.  Deja, Mykolo Glinskio įtaka dukterėčiai, tapusiai regente, buvo nereikalinga, todėl jis vėl buvo įkalintas ir mirė badu. O pačioje Maskvoje nepalankiai žiūrėta į moterį valdovę, ji negalėjo rodytis per oficialius politinius priėmimus, ir galiausiai niekuo nesirgusi Elena ėmė va taip paprastai ir numirė. Tik žymiai vėliau Rusijos mokslininkai paims mėginius iš jos sarkofago ir nustatys, kad ši pažangi, protinga ir ambicinga moteris valdovė mirė nunuodyta gyvsidabriu. Į Maskvos sostą sėdo Elenos iš Glinskių sūnus Ivanas IV Žiaurusis.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": pagaliau atskleista Žemaitės paslaptis.

Polinkį prie literatūros turėjau visą gyvenimą. Jau vaikystėje atsiskleidė mano kaip poetės gabumai ir šviesios atminties senelių tarpe turėjau didelė pasisekimą, tiesa, artimos giminystės dėka jie galėjo būti kiek neobjektyvūs. Vėliau nesunkiai rašiau trumpus romanėlius apie gyvūnus ir scenarijus japoniškai animacijai. Tiesa, visi šie kūriniai tebėra iki šiol nepublikuoti ir kada nors bus pagrindas žymios lietuvių rašytojos Elės Pranaitytės biografijai. Neblogai sekėsi rašyti fan fiction, o nuo susižavėjusių gerbėjų iki šiol patikimai saugo slapyvardis. Vienintelis naudingas dalykas išsineštas iš mokyklos buvo per fizikos pamoką sužinotas gyvsidabrio nukenksminimo metodas-sudaužius termometrą, jį tuoj pat reikia aplieti aliejumi. Tiesa, dabar atsirado elektroniniai termometrai ir kalafiorai geriau apkepa ant sviesto nei ant aliejaus, bet reikia manyti, kad tokios pažangos mūsų fizikos mokytojas neplanavo.

Su Žemaite mano santykiai mokykloje buvo mandagiai vėsūs. Mums pagal programą reikėjo skaityti "Petrą Kurmelį". Tai buvo tie laikai, kai nagrinėjamus kūrinius garsiai skaitydavome klasėje. Visi net kvapą užgniaužę laukdavome tos vietos, kai piršlys pasakys Petrui, kad vesdamas Marcę jis "gaus pinigų kaip įklotų". Kas yra įklotai nepriklausomoje Lietuvoje jau žinojome. Kvatodavomės nuoširdžiai. Dar lietuvių kalbos mokytojai į stalčių įdėjome negyvą pelę (pelė jau buvo negyva, kai ją radome). Antrą kartą mano gyvenime Žemaitė atsirado prieš porą metų, kai pasirodė Andriaus Tapino "Maro diena", kur lietuvių literatūros realizmo šauklė pavaizduota kaip iki dantų apsiginklavusi skarota žvalgų vadė. Kvatojausi nuoširdžiai.

Bet Dievas trejybę myli: mano rankose vėl knyga, ir vėl ta pati Žemaitė, tokia pažįstama iš mokyklos laikų ir tokia neteisingai nesuprasta. Šioje nedidelės apimties (230 psl) knygoje nagrinėjama Žemaitės meilės istorija. Tiesa, ši siužeto linija sumaniai įpinta tarp kitų paskutinių rašytojos gyvenimo metų įvykių, jos aktyvios visuomeninės veiklos, karo baisumų. Autorė Aldona Ruseckaitė parašė drąsią knygą, nes Žemaitė ir meilė, netgi užgniaušta iš knygos puslapių besivaduojanti erotika, iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinami dalykai. Bijau, kad jaunimas pirma ims skaityti šį romaną, o tik paskui gilintis į Žemaitės kūrinius mokyklinėje programoje, nes jiems bus smalsu, ką parašė ši aistringa moteris. Negaliu patikėti, kad ši knyga išleista jau prieš porą metų, o aš ją pražiopsojau, net ir dabar atkreipiau dėmesį tik jai šmėstelėjus socialiniuose tinkluose.

"Žemaitės paslaptis".

Mano prosenelė, mano šviesios atminties Močiutės mama, buvo Žemaitės amžininkė. Mano močiutė turbūt neskaitė Žemaitės, bet tikrai skaitė "Altorių šešėly". Šią knygą ji skaitė slapta naktį, po kaldra pasišviesdama žibintuvėliu, kaip ji pati mums pasakojo, nes tai buvo baisiai nepadori knyga. Tiesa, pergyventi, kad ją su tokia literatūra užklups jos Žemaitės amžininkė mama labai nevertėjo, nes mano prosenelė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mano prosenelė, neabejotinai geras ir doras žmogus, buvo neraštinga. Aš esu ketvirta karta nuo jos, turiu du aukštuosius universitetinius išsilavinimus. Mano močiutė išklausė mokytojų kursus ir tapo mokytoja. Ji turėjo dar vieną brolį ir seserį- broliui liko tėvų ūkelis, o sesuo liko nemokyta, nes išleisti į mokslus neturtingas Šakių "kriaučius" galėjo tik vieną vaiką. Tiesa, buvo viena galimybė- mano močiutės nuostabus charakteris mokėjo patraukti žmones, jai viena vienuolė pasiūlė stoti į vienuolyną, o jau tenais seserų išsilavinimu yra pasirūpinama. Visgi, šiuo pasiūlymu pasinaudoti neprireikė.

Knyga "Žemaitės paslaptis" mane užkabino labai asmeniškai. Šiandieniniam žmogui sunku suprasti Žemaitės patarimus vaikams, kad būtina mokytis ir šviestis. Tačiau jeigu esate mano amžiaus, 30-40 metų ribose, labai gali būti, kad irgi esate ketvirta karta nuo visiškai beršaščių protėvių. Šiandien Lietuvoje mokslas yra privalomas asmenims iki šešiolikos metų, o dar ne taip seniai žmonės liko beraščiais, nes užsimokėti už mokslus neturėjo kuom. Švietimas buvo, yra ir bus visos žmonių civilizacijos variklis, Žemaitė tai puikiai suprato, tik gal nemokėjo taip skambiai pasakyti. Žemaitė rašė apie tai, ką ji pati matė ir patyrė, todėl kai kurios knygos pastraipos net šokiruoja savo realizmu- štai gyveni Vilniuje, reikia nueiti į parodą, o negali, nes... batai suplyšo. Šiandien pas daugelį moterų namuose apsigyvena šimtakojis, o dar ne taip seniai-kas yra tos keturios kartos?- batų pora buvo viena, ir jai suplyšus kildavo didelių nepatogumų. Žemaitė tą kartą į miestą norėjo eiti basa, bet visgi pasidrovėjo-kaip ne kaip, sostinė tai ne kaimas.

Manau, mokykloje pateikti šią knygą bus nelengva dėl temos tabu, bet inteligentiškas žmogus ją turėtų įsigyti savo bibliotekai (kol vaikai maži, ją galima kartu su "Altorių šešėly" laikyti ant viršutinės lentynos, kai vaikai užaugs tiek, kad tą lentyną pasiektų, patys ir neraginami perskaitys).

Mokykloje per literatūros pamokas nagrinėjamos temos nesuprantamos šiandieniniam jaunimui- kaip galime tikėtis, kad, tarkime, šiuolaikiniai hipsteriai įžvelgtų Katrės situacijos bejėgiškumą, kai ją, suaugusią moterį, raudančią tėvai prievarta ištekina? Mes net ir savo rašytojus mokykloje išmokstame matyti kaip angelus-belyčius: Lietuvos rašytojus atnešė gandras, jie niekada nesikeikė, jie niekada nerūkė ir nevartojo svaigalų, jie niekada neužsiiminėjo seksu, jie tik rašė ir dirbo Lietuvai, kol visiškai neromantiškai numirė nuo išsekimo ir ligos. Po tokio frigidiško požiūrio ne tik į lietuvių, bet ir pasaulio literatūrą mokykloje negalima tikėtis, kad vakarykštis dvyliktokas-rytojaus studentas staiga ims ir atras gimtosios kalbos tiesą, meilę, gėrį ir grožį. Pradedu rimtai galvoti apie literatūros kursus suaugusiems.

Sveikinu "Žemaitės paslapties" autorę parašius novatorišką, drąsią, stiprią knygą. Tai nėra seiliuotas meilės romanas (kokius dabar labai populiaru "kepti" pagal vieną šabloną) ar nykus faktų ir skaičių kratinys (kokiais nežinia kodėl tampa žymių asmenų biografijos). Šioje knygoje rašytojos asmenybė suspindi naujomis spalvomis ir atspalviais, priartinama prie šių dienų skaitytojo. Tai neabejotinai gaivaus vėjo gūsis mūsų lituanistikos padangėje. Ačiū.

Aldona Ruseckaitė, "Žemaitės paslaptis", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015 m.

Kalėdinis nušvitimas Širvintose: miestas, kurį įkūrė briedžiai.

Jau tapo įprasta, kad Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglutės tarpusavyje rungtyniauja socialinėje medijoje, bet šiemet, kaip koks Pilypas iš kanapių, į lyderių gretas ėmė ir iššoko Širvintos. Juk ne veltui sakoma, kad kartą metuose ir lazda iššauna. 

Širvintų eglė, 2017 m.

Iš kokios pusės konkurencijos vėjas pučia parodė ponia Dovilė Audėjūtė iš Širvintų, pasidalinusi TV balsavimo rezultatais. Tai privertė mane atsiversti Lietuvos žemėlapį ir pasižiūrėti, kur yra tos Širvintos.

Spėju, Širvintų miestelio patriotai balsavo galingai.

Negalėjau likti abejinga tokiam iššūkiui ir nusprendžiau asmeniškai įsitikinti, ar ta Širvintų eglutė tikrai tokia graži. Be to, mane domina Lietuvos miestelių turistinis potencialas: didmiesčiuose turistai išlepinti pasirinkimo gausos, o mažesnieji miesteliai kažkodėl vangiai pritraukia turistus. Įvedžiau "Ką pamatyti Širvintose" į paieškos sistemą ir ašaromis springamas Gūglė tik antrame rezultatų puslapyje iškosėjo Širvintų rajono savivaldybės puslapį. Jame pasirinkus "Apie rajoną"-> "Lankytinos vietos", galima atsisiųsti Širvintų krašto turizmo vadovą (PDF formatas, spausti čia). Pačioms Širvintoms tenka tik keturi objektai: bažnyčia, du paminklai prie jos ir buvęs NKVD namas. Taigi, informaciją apie lankytinus objektus Širvintų mieste teko rankioti kaip žvirbliui trupinius.

Kas liko už kadro Dubline?

Taigi, laikas buhalterinei suvestinei ir įspūdžių apibendrinimui. Dublinas man pasirodė labai įdomus, saugus, gana švarus miestas. Infrastruktūra turistams labai gera, o istorinis miestas turi ką parodyti. Turistų mieste tikrai labai daug.

Dublino gatvės.

Skrydis su Ryanair trunka apie 3 val 15 min. Dublinas gyvena dviem valandomis  atgal nuo Vilniaus, todėl net ir vėlyvas skrydis yra tam tikras laiko išlošimas.

Pervežimas iš oro uosto galimas visuomeniniu transportu ir pervežamaisiais autobusais darbo metu arba pervežamaisiais autobusais nakties metu, kai nebekursuoja visuomeninis transportas. Naktį išvykimas iš oro uosto būna kas 30 min. Bilietus galima įsigyti internetu arba vietoje susiradus autobusą. Aš naudojausi Aircoach paslaugomis.

Hostelis turi didelį trūkumą- jame priima dideles moksleivių grupes. Pabandykite užmigti, kai trisdešimt hormonų nekontroliuojančių paauglių klykia koridoriuose kiaurą naktį. Todėl neduosiu į jį nuorodos, nes nerekomenduoju jame apsistoti.

Nemokamas ekskursijas  (rekomenduojama gidui palikti arbatpinigių) siūlo ne viena įmonė. Aš buvau su Dublin Free Walking Tour. Mes ėjome į pietinį Dublino rajoną, bet jie siūlo ir nemokamai pažiūrėti šiaurinę miesto dalį. Pietinėje miesto dalyje aplankomi istoriniai ir architektūros paminklai, o šiaurinė miesto dalis pasakoja apie airių nepriklausomybės kovas. Esant norui, galima eiti į abi ekskursijas tą pačią dieną, nes pietinė ekskursija trunka 11.00-14.00 val., o šiaurinė prasideda nuo 15.00 val. Susitikimo vieta abiems ekskursijoms- Dublino Spyglys.

Muziejai Dubline yra nemokami, išskyrus keletą vietų. Aš mėgstu muziejus, todėl nardžiau po juos kaip žuvis vandenyne. Daug laiko neturintiems siūlau užsukti į Nacionalinę galeriją, Archeologijos muziejų ir Taikomosios dailės muziejų. Guiness muziejus yra muziejus apie alų, bet ne apie alaus daryklą, po ją turistai nevedžiojami, bet įdomi paties tokio muziejaus koncepcija.

Kalba yra airių (gėlų) ir anglų.

Valgyti ir gerti Dubline nebus problema. Čia ne jūs alines rasite, o alinės ras jus. Alaus galima paragauti visokeriopais kiekiais. Maistas sotus ir nelabai egzotiškas: mėsa, bulvės, morkos, įvairios sriubos, tešoje kepti pyragai, žuvis su bulvytėmis. Sotu, nors nelabai skanu. Yra tailandietiškų užeigų, McDonaldų, prancūziškų konditerinių.

Miesto visuomeninis transportas yra nerealus gėris. Autobusai važinėja dažnai, bet reikia susistabdyti ranka, įlipama ir išlipama per priekines duris, vidurines duris išlipti atidaro esant perpildytam autobusui. Mokama grynais vairuotojui (monetos, be grąžos) arba specialiose vietose perkami e-bilietai. Aš pirkau nuolatinį turisto bilietą savaitei Leap Visitor Card ir tikrai jį atvažinėjau.

Eismo taisyklės nerašytos, pėstieji niekada nelaukia žalios šviesos, netgi neieško perėjų. Iš pradžių buvo baisu palįsti po autobusu, bet po kelių dienų įgudau pažeidinėti taisykles ne blogiau nei dubliniečiai.

Suvenyrai ne problema, kiekvienas ras ko nori. Pilna tradicinių suvenyrų su Airijos simbolika: raktų pakabukai, puodeliai, sniego gaubliai, magnetukai, virtuvės rakandai...Yra gurmaniškų dovanų: dailios dėžutės su arbata, saldumynai su Guinness alumi, sausainiai prie arbatos.

Išvykos iš Dublino-pagal poreikius. Tikrai yra daug dienos kelionių, geriausia teirautis turizmo informacijos centruose. Turizmas Dubline tikrai didelė industrija, todėl norima išvyka visada bus suorganizuota.

Skrydis Vilnius-Dublinas-Vilnius: 77,00 eur
Pervežimas iš oro uosto naktį: 7,00 eur
Pervežimas į oro uostą dieną: apie 4 eur
Nuolatinis bilietas visuomeniniam transportui 7 dienoms: 40,00 eur
Hostelis, 8 vietų kambarys su pusryčiais: 141 eur
Dienos išvyka į Milžinų kelią: 67 eur
Maistas: 85,00 eur
Mokamos lankytinos vietos: 43 eur
Suvenyrai: 93,00 eur

Viso: 560 eur apvalinant į didėjimo pusę.

Airijos sostinė Dublinas: dienos kelionė į Milžinų kelią Šiaurės Airijoje.

Airija turi tiek daug parodyti turistams, kad neabejotinai teks sugrįžti dar ir dar kartą, o šios kelionės metu įgyvendinau seną svajonę-pamatyti Milžinų kelią, Giant's Causeway. Gerokai iš anksto nusipirkau kelionę internetu iš vietinės agentūros, bet ji tikrai populiari ir išvykstama kasdien, todėl labai iš anksto pirkti nėra būtina. Aš netgi nežinojau visų galimų tokios išvykos variantų, būčiau sutaupiusi 20 eurų su kita firma, kuri netgi daugiau laiko prie objektų būtų davusi. Na, bet ir gudri višta kartais uodegą išsidilgina.

Išvykome apie 6.30 ryto nuo turistų susrinkimo taško prie Molly Malone skuptūros. Netrukus kirtome sieną ir įvažiavome į Šiaurės Airiją, kuri priklauso Britanijos karūnai. Trumpam sustojome degalinėje papildyti kofeino baterijas (tik eurų turintiems mokėti galima bankine kortele, nes čia jau galioja svarai sterlingai) ir štai mes jau prie Dark Hedges, kuriuos išgarsino filmas "Sostų karai". Išgarsino taip, kad turistai eina be perstojo, todėl vietiniai gyventojai išsireikalavo turistus uždrausti, todėl įstatymas dabar draudžia eismą šioje vietoje (išskyrus tam tikras išimtis). Prieš du šimtus metų Stiuartų šeima pasodino apie 150 medžių alėją, kuri taip žavi filmo gerbėjus.

Turistai ir medžiai.

Kūtvėla grožisi senąja alėja.

Kitas mūsų sustojimas buvo prie beždžionių tilto tarp pakrantės uolų, bet dėl didelio vėjo turistams jis buvo uždarytas. Mums leido pasivaikščioti pakrante ir iš tolo į jį pavėpsoti. Aš, žinoma, piktinausi. Perėjau Alionių pelkę, perėjau Skersabalių beždžionių tiltą žiemą, o čia žmonės dreba dėl menko vėjūkščio! Deja, tokia čia tvarka, teko paklusti.