Gimtadienio kelionė į Londoną. Bažnyčių safaris, azijietiškas maistas ir neskanūs skaniukai.

 

No man is an island,
Entire of itself.
Each is a piece of the continent,
A part of the main.
If a clod be washed away by the sea,
Europe is the less.
As well as if a promontory were.
As well as if a manor of thine own
Or of thine friend's were.
Each man's death diminishes me,
For I am involved in mankind.
Therefore, send not to know
For whom the bell tolls,
It tolls for thee.

(John Donne)

Kūtvėla Londone.

Spalis yra mano gimtadienio mėnuo ir mėgstu sau pasidovanoti kelionę, todėl vėl skrendu porai dienų pasibastyti po Londoną. Šiais metais prisidėjo naujiena, nes reikėjo gauti ETA. Tai yra elektroninis leidimas keliauti į Jungtinę Karalystę, nes jie dabar nebe ES dalis. Patogiausia ETA gauti yra pildant užklausą per mobiliąją aplikaciją „UK ETA“, nors yra galimybė formą pildyti ir internetu. Šio leidimo kaina yra 16 svarų sterlingų, jeigu nurodyta suma didesnė-turbūt patekote pas trečiuosius asmenis ar tarpininkus. Nakvynės vietą keičiau kelis kartus, nes galiausiai nakvynės kokybę nusvėrė jos kaina- Londonas vis dar labai brangus miestas nakvoti.

Vilniaus oro uoste saugumo patikrą praėjau labai greitai. Mano bagažas buvo pasirinktas papildomai patikrai, nes užkliuvo dušo gelis. Iš privalumų-dabar tikrai žinau, kad juo praustis bus tikrai saugu!

Man nelabai patinka laukimo erdvė po pasų patikros, nes ten nėra kuom užsiimti laukiant skrydžio. Tuo pačiu uždirbau šokoladuką, nes užpildžiau apklausą apie oro uostą. Maistas yra maistas, ar ne? Galiausiai dar ir skrydis buvo atidėtas valandai. Lutono oro uoste vėl reikėjo praeiti pasų patikrą ir elektroniniai vartai nepriėmė mano paso. Jį keičiausi birželio mėnesį ir teko girdėti, kad naujų lietuviškų pasų elektroniniai vartai Didžiojoje Britanijoje kažkodėl nemėgsta. Apie pusvalandį teko prastovėti eilėje su visu likusiu pasauliu, bet po keleto tipinių klausimų pasų patikrą praėjau sėkmingai. Deja, dėl atidėto skrydžio ir pasų patikros nespėjau į iš anksto įsigytą pervežimą iš oro uosto. Laimei, ten tokia sistema, kad pavėlavusius pripliusuoja prie einamojo reiso pagal likusių laisvų vietų skaičių. Victoria autobusų stotyje buvome maždaug po dviejų valandų. Mano hostelis buvo netoliese, nes nakvynės vietą rinkausi pagal pervežimo iki oro uosto galimybę.

Mano hostelis Londone.

Victoria traukinių ir metro stotyje pasipildžiau Oyster kortelę dienos bilietu kitai dienai. Yra galimybė mokėti telefonu arba bankine kortele, bet aš nemėgstu rodyti nei vieno, nei kito judrioje vietoje. Pavakarieniavau išsinešimui pasiimdama japoniško maisto indelį „bento“. Mane nustebino, kad pirkti išsinešimui yra pigiau nei valgyti vietoje, nes valgant vietoje priskaičiuoja PVM. Stotyje netrūksta suoliukų, todėl pavalgiau „išsinešdama“ dešimt žingsnių ir sutaupydama kokius tris svarus sterlingus. Vis į namus, ne iš namų. Naktis praėjo ramiai. Kambario kaimynės pasirodė normalios, nebuvo kažkokių bildėjimų vidurnaktį, nors pats hostelis labai kuklus, o dušinės kaip Guantaname. Jų tvarkos trūkumas buvo minimas kitų svečių atsiliepimuose, tai ir aš patvirtinau.

Azijietiškas maistas Londone. 

Ryte kėliausi anksti Londono laiku, nors Lietuvos laiku buvo +2 valandos pirmyn. Pusryčiavau vėl toje pačioje stotyje išsinešimui paimdama kruasaną, vaisių salotų indelį ir kavos. Iki pirmojo šios dienos lankytino objekto atidarymo dar buvo nemažai laiko, todėl pasivaikščiojau po apylinkes. Kas mane nemaloniai nustebino Londone, tai šiukšlių dėžių nebuvimas. Jų arba nėra ir reguliariai apdergtas vietas tvarko valytojai, arba jos tokios, kad tuščias vandens buteliukas nepralenda. Manau, tai susiję su padidinta terorizmo grėsme. O žmonės Londone šiukšlina lyg už tai algas gautų…

Ankstus rytas Londone.

Londonas-kontrastų miestas.

Lloyd pastatas.

Numatytu laiku buvau prie Southwark katedros. Ši katedra yra netoli London Bridge ir Borough Market. Man šis rajonas niekada nepatiko. Šiemet kaip niekad jautėsi šlapimo smarvė, o benamių žmonių buvo daugybė. Southwark katedra yra seniausias Londono gotikos stiliaus pastatas. Jis stovi prie senojo įėjimo į Londoną nuo upės pusės. Manoma, kad religinė bendruomenė čia jau buvo įsikūrusi VII a., nors pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose datuojamas 1056 m. per visuotinį surašymą. Augustinų vienuoliai čia minimi XII a., jie prie bažnyčios įsteigė ligoninę. Henriko VIII-ojo valdymo metais bažnytinis turtas buvo nusavintas ir išnuomuotas tikinčiųjų bendruomenei, šioji vėliau bažnyčią išsipirko iš kito monarcho, James I-ojo. Apie 1820-sius metus bažnyčios būklė buvo labai bloga, netgi buvo pasiūlymų ją nugriauti statant originalųjį London Bridge. Galiausiai buvo priimtas sprendimas pastatą restauruoti ir bažnyčia paskelbta katedra 1905 m. Katedra žinoma ir dėl savo globotinio katino Hodge. Ne vienas benamis katinas buvo „įkatintas“ bažnyčios bendruomenės ir man netgi nuskilo jį pamatyti ir net paausį pakasyti.

Katukas atvyko į tarnybą.

Didikų antkapiai katedroje.

Įdomus antkapis.

Katedros arkados.

Kitas ilgai „nešiotas“ lankytinas objektas buvo „Horizon 22“ pastate esanti apžvalgos aikštelė. Tai yra aukščiausia Londone esanti apžvalgos aikštelė. Iš jos galima apžvelgti Londoną 300 laipsnių kampu. Pastato statytojas turėjo įsipareigoti padaryti ją nemokamai prieinamą visiems norintiems, bet eilės kontroliuojamos iš anksto rezervuojant nemokamus bilietus. Juos galima rezervuotis kartą per savaitę pirmadieniais kelioms savaitėms į priekį. Man pavyko gauti tokį nemokamą bilietą, bet yra galimybė patekti ir tą pačią dieną rezervuojantis nemokamą bilietą „prie durų“. Žinoma, pastaroji galimybė priklauso nuo to, kiek yra norinčių. Man pavyko užeiti su pirmąja grupe 10.00 val. Šiek tiek palaukėme prie saugumo patikros ir tada liftu užkilome į 58-tą aukštą. Mano nuomone, šios lankytinos vietos reputacija užkelta apsunkinto bilietų platinimo ir to fakto, kad pastatas yra laikomas aukščiausiu Londone. Netrukus jau pasidarė grūstis, nes ėmė atvykti vėlesnes rezervacijas turintys lankytojai. 

Londono panorama.

Londono panorama.

Kūtvėla lankosi aukščiausiame Londono pastate.

"Horizon 22"

Man žymiau labiau patiko netoliese esantis pastatas su panoraminiu sodu ant stogo „Garden at 120“. Čia apsauga irgi reguliuoja eilę, bet dar pirma dienos pusė ir žmonių nedaug. Pasikėlimas į šią apžvalgos aikštelę yra nemokamas. Ši vieta man paliko labai gerą įspūdį. Nuostabu, kad spalio mėnesį vis dar žydi rožės. Ši apžvalgos aikštelė yra atvira, todėl nuotraukos gražesnės. Čia galima sutikti žmonių, darančių profesionalias fotosesijas. Labai rekomenduoju čia apsilankyti, netgi labiau, negu „Horizon 22“.

Hortenzijų grožis mane pribloškė.

Čia vis dar žydi rožės.

Čia yra kur atsisėsti. 

Londono kontrastai tęsiasi.

Šv. Baltramiejaus bažnyčia Londone mane pasitiko ką tik pasibaigusiomis pamaldomis. Vidus buvo prismilkytas ir pilnas dūmų, kas sukūrė mistinę atmosferą. Ši bažnyčia buvo funduota 1123 m. karaliaus Henriko I-ojo dvaro juokdario lėšomis, atsidėkojant už stebuklingą išsigelbėjimą nuo mirties ir vėliau sekant Šv. Baltramiejaus vizijai. Ši bažnyčia garsėja ir apie 1180 m. įvykusiu Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu. Netoliese esanti Smithfield aikštė žinoma kaip protestantų egzekucijos vieta, kur jie buvo gyvi deginami ant laužo už ereziją. Iš buvusios vienuolijos liko tik dabartinis bažnyčios pastatas, kai Henrikas VIII perėmė Romos katalikų bažnyčios turtą ir išparceliavo. Storos bažnyčios sienos išgelbėjo šį istorinį pastatą nuo baisiojo 1666-ųjų metų Londono gaisro. Tiesiog stebuklas, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių bombos krito šalimais bažnyčios, bet jos nepalietė. Kino mėgėjams ši bažnyčia bus pažįstama iš filmo „Keturios vestuvės ir vienos laidotuvės“. Manoma, kad Šv. Baltramiejus buvo nukankintas nulupant jam odą. Menininkas Damien Hirst sukūrė skulptūrą „Exquisite Pain“. Vis bandžiau atidžiai ją apžiūrėti, tik labai bijojau, kad bažnyčios tarnautojai, kurie tvarkėsi po pamaldų, nepalaikytų manęs kokia maniake.

Senoji Londono architektūra.

Londono kontrastai tęsiasi.

Labai įspūdingas vidaus interjeras.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta.

Apsireiškimo dokumentika.

Senosios arkos.

Vis dar pridūminta po pamaldų.

Šv. Bartolomėjus.

Kadangi esu suplanavusi manęs kanonizavimą, tai tęsiu piligriminę kelionę ir važiuoju pasižiūrėti Visų Šventųjų bažnyčios. Čia irgi neseniai baigėsi pamaldos, tai prismilkinta iki palubių. Tomis palubėmis ir grožiuosi, nes labai gražiai ištapytos. Iš tiesų maniau, kad čia jau gotikų gotika gotiškiausioji, o pasirodo, kad tik neo-gotika, nes bažnyčia pastatyta 1859 m. Ši bažnyčia atsirado dėka vietos bendruomenės, kuri domėjosi istorine architektūra ir religija. Ši bendruomenė ir suformavo reikalavimus naujos bažnyčios statybai. Jie norėjo, kad naujoji bažnyčia būtų panaši į XIII-XIV a. sandūros gotikines bažnyčias, statybai būtų naudojamos tvirtos medžiagos, būtų tinkamai dekoruota, architektas būtų doras ir pamaldus žmogus, bažnyčia būtų pritaikyta tinkamam pamaldų laikymui. Architektu tapo William Butterfield, suprojektavęs per šimtą bažnyčių savo ilgametės karjeros metais, tačiau Visų Šventųjų bažnyčia yra jo kūrybos šedevras. Jis parinko statybai plytas vietoj bendruomenės pageidauto akmens, ir neapsiriko. Bažnyčia nedidelė, bet labai verta dėmesio.

Užsimaskavusi bažnyčia.

Labai gražus vidaus interjeras.

Centrinis altorius.

Labai gražus vidaus interjeras.

Gražūs spalvų deriniai.

Išlindo saulytė.

Antrojoje dienos pusėje šiek tiek patyrinėjau mano smalsumą seniai žadinusį Canary Wharf rajoną. Čia atvažiavau naująją Elizabeth metro linija. Nerekomenduoju principe naudotis šia linija, nes jinai veda iki Heathrow oro uosto, todėl beveik visada daug keleivių su didžiausiais lagaminais, nes šis Londono oro uostas yra didžiausias šalyje. Man buvo įdomu pasivaikščioti po šį dangoraižių rajoną prie vandens. Pats rajonas nėra didelis. Jis iškilo pradėjus gentrifikuoti buvusius laivybos dokus. Daugiau apie šio rajono atsiradimą ir Londono dokus, laivybos istoriją galima sužinoti nemokamame Museum of London Docklands. Pirmiausia čia prisėdu kavinėje pailsinti jau degančius padus. Labai džiaugiuosi, kad avėjau savo storapadžius sportbačius, o ne aulinukus, nes jie jau būtų likę be padų. Ragauju labai įdomaus limonado. Šios kelionės metu iškėliau sau iššūkį paragauti kažkokių naujų dalykų, tai visai neblogai pavyko planą įgyvendinti. Pats muziejus man nepasirodė labai įdomus, žymiai geresnis yra Maritime Museum Grinviče, bet čia gal skonio reikalas? Reikia pripažinti, kad buvo ir įdomių eksponatų.

Londono dangoraižiai.

Canary Wharf rajonas Londone.

Grenlandijos banginių medžioklė.

Grenlandijos banginių medžioklė.

Vergija Anglijos valdose užjūryje.

Slėptuvė nuo bombų.

Kaip veikė slėptuvė nuo bombų?

Kadangi reikėjo apžaisti Fizrovia koplyčios inkorporavimą rytojaus dienai, tai buvo logiška kažką iš rytojaus plano persikelti į dabar. Londone yra labai daug ko pamatyti, bet reikia atsižvelgti į atstumus ir transportą, todėl būtinai rekomenduoju pasidaryti lankytinų vietų planą su planuojamu laiku. Pažiūrėjau, kad protingiausia būtų apsilankyti dar vienoje apžvalgos aikštelėje, esančioje One New Change prekybos centre, iš kur atsiveria vaizdas į Šv. Pauliaus katedros kupolą. Lankymas nemokamas. Mane nustebino, kad šiandien, sekmadienį, nedirbo daug parduotuvių. Ten yra įstatymai, ribojantys prekybos laiką didelėms parduotuvėms sekmadieniais, o mažos parduotuvės neatsidaro, nes tą dieną būna mažai klientų. Apžvalgos aikštelėje yra baras-terasa, bet man neleido ten prisėsti, nes minimalus staliuko užimtumas turi būti du asmenys. Paskui paskaičiau atsiliepimus ir supratau, kad ten gana probleminė vieta iš viso.

Terasa su vaizdu į Šv. Pauliaus katedrą.

Ikoniškasis kupolas.

Iš lifto vaizdas į katedrą gal net geresnis nei iš terasos.

Grįžau į hostelį nusiprausti karštame duše ir pailsinti kojas. Internete pasieškojau artimiausio pub’o. Deja, tenka pripažinti, kad tradicinis britiškas maistas man nebepatinka. Jau kuris kartas po jo man sukyla siaubingos rūgštys (refliuksas). Užsisakiau tradicinį patiekalą „Fish and chips“, bet tartaro padažas buvo vandeningas, tešla netraški. Suvalgiau kiek daugiau negu pusę, o likusią dalį palikau. Žinoma, visur reikia vietas žinoti, nes dideliame mieste tikrai sunku rasti maitinimo įstaigą,kurioje būtų skiriamas dėmesys patiekalams. Jeigu vėl likimas mane nuves į Londoną, maitiniuosi azijietiškose vietose.

Vakarienė pub'e Londone.

Antrą kelionės dieną pradedu pažintimi su Westminster Cathedral (nepainioti su Westminster Abbey!). Ši katedra buvo netoli nuo mano hostelio, todėl buvo puiki dienos pradžia. Pastatas sąlyginai naujas, pastatytas 1895-1903 m. Naujos katedros statybai parinktos medžiagos iš plytų atspindėjo industrializmo dvasią ir buvo žymiai pigesnės už akmenį. Svarbu buvo nekonkuruoti architektūros klausimais su kaimynystėje buvusia garsiąja istorine abatija. Šie maldos namai skirti katalikų bendruomenei, kuri XIX a. pajuto atsigavimą, ypač dėka airių katalikų atvykėlių. Katedra buvo pašventinta tik 1910 m., nes pagal kanonus negalima šventinti katedros, kuri turi skolų. Katedros architekto John Francis Bentley vardas niekur katedroje neįamžintas, nes įamžinimu jam tapo pati katedra. Architektas 1894 m. keliavo po Italiją ieškodamas architektūrinio įkvėpimo. Jis apsilankė Milane, Pavijoje, Pizoje, Neapolyje, Ravenoje ir Romoje. Maras jam užkirto kelią į Konstantinopolį ir architektas pasuko namų link. Katedrai jis parinko Bizantijos įkvėptą stilių. Gaila, kad nepavyko pasikelti į varpinę ir apžvelgti miesto panoramą, nes tai galima padaryti ne visomis savaitės dienomis.

Ankstyvas rytas Londone.

Westminster katedra.

Vidaus dekoracija mozaikomis.

Vidaus dekoracija mozaikomis.

Šoninėje koplyčioje vyksta pamaldos.

Sakykla iš marmuro.

Vidaus dekoracija mozaikomis.

Vidaus dekoracija mozaikomis.

Vidaus dekoracija mozaikomis.

Švč. Mergelės Marijos širdies bažnyčia, dar žinoma kaip Bromptono arba Londono oratorija, buvo pastatyta 1880-1884 m. Tuo metu jos architektui Herbert Gribble buvo vos dvidešimt devyneri metai. Iki Westminster katedros, ši bažnyčia buvo didžiausia katalikų bažnyčia Londone. Ši bažnyčia labai didelė ir labai tamsi. Manau, apšvietus tinkamai ji būtų labai įspūdinga. 

Londono oratorija.

Labai primena dideles Italijos bažnyčias.

Pieta.

Turėjau bilietą į Cartier juvelyrikos parodą. Dar buvo laiko iki Victoria and Albert Museum atidarymo, tai susiradau kavinę, kur pasėdėjau prie kavos puodelio. Nors mano bilietas buvo penkiolika minučių vėliau, man leido pareiti anksčiau. Man buvo kiek keista, nes visi bilietai buvo išparduoti. Nors muziejus nemokamas (išskyrus specialias parodas), už rūbinę reikėjo susimokėti. Pati paroda man labai patiko iš juvelyrinės, meninės pusės. Norėjau įsigyti katalogą, bet jis pasirodė per didelio formato, kad galėčiau patogiai parsivežti rankiniame bagaže. Užtrukau kažkur apie valandą laiko, kol viską apėjau ir seilę pavarvinau į deimantus irgi briliantus.

Cartier juvelyrikos paroda.

Cartier juvelyrikos paroda.

Cartier juvelyrikos paroda.

Cartier juvelyrikos paroda.

Tada nuvažiavau iki Fitzrovia koplyčią, į kurią vakar nepatekau ir… vėl pabučiavau durų rankeną. Vyko filmavimas, nes koplyčioje buvo įrengiama paroda. Laimei, laukti reikėjo tik apie pusvalandį. Man koplyčia labiau patiktų be visokių ten parodų. Erdvė labai nedidelė, bet įspūdinga. Labai rekomenduoju apsilankyti, jeigu būsite Londone.

Labai graži koplyčia.

Labai verta dėmesio.

Londonas.

Nuvažiavau iki Lincoln’s Inn. Čia mane domino ne tiek koplyčia, kiek po ja esantys skliautai. Vieta žinoma nuo XIV a., čia steigėsi teisės mokančios institucijos kai dar nebuvo universitetų. Pats žodis „inn“ suponuoja, kad kartu su mokslu būdavo suteikiamas ir apgyvendinimas. Koplyčia pastatyta apie 1620 m. senos koplyčios vietoje. Vyskupo koplyčiai buvo būdinga statyti ją ant skliautų. Man labai patiko ši atmosferiška vieta. Čia yra dvasininkavęs John Donne, kurio eilėraštis įkvėpė Ernestą Hemingvėjų parašyti „Kam skambina varpai“.

Man labai patiko šios kolonos ir skliautai.

Puikūs skliautai.

Kūtvėla ir liūtas- abudu su karčiais.

Trumpam sustoju užkąsti. Londone nelabai yra tokių vietų kaip Vilniuje, kur galima būtų užbėgti bandelės su kava, rimtesnės maitinimo vietos atsidaro vėliau vakare. Gelbėjuosi azijietiško maisto užkandine, kur susigundau krevečių kariu.

Krevečių karis.

Piligiriminę kelionę užbaigiu Šv. Brigitos iš Kildaro bažnyčia, kurios spiralė davė įkvėpimą tradiciniam vestuvių tortui. Bažnyčia apstatyta pastoliais, vyksta dideli tvarkybos darbai. Kai romėnai užėmė dabartinį Londoną 43 m.e. metais, šioje vietoje jie iškasė nenustatytos paskirties tranšėją. Manoma, kad šioje vietoje netrukus iškilo ir kulto pastatas. Bažnyčia pergyveno visas bažnytines reformas, marus, karus, gaisrus… Šiandien joje įrengtas žurnalistams skirtas altorius. Jis atsirado, kai žurnalistai John McCarthy ir Terry Anderson 1985-1991 buvo laikomi įkaitais Libane. Ši bažnyčia man patiko mažiausiai iš visų lankytų.

Kupolas-tortas.

Vidaus interjeras nėra labai įspūdingas.

Žurnalistų altorius.

Skaniukų nuvažiavau į Fortnum and Mason parduotuvę. Pakeliui susigundžiau paragauti Whittard firmos arbatos ir savo nuostabai atradau mėgstamą skonį, kurio Lietuvoje jau nebėra pirkti. Fortnum and Mason parduotuvėje nusipirkau šokoladinių saldainių, bet jie man visgi nepatiko, juose dominuoja kažkoks keistas cheminis poskonis. Mūsų „Rūta“ lenkia juos šviesmečiais skoniu ir kokybe.

Gatvės menas Londone.

Fortnum and Mason parduotuvės dekoracija.

Fortnum and Mason parduotuvės dekoracija.

Ikoniškasis Londonas naktį.

Suvenyrai iš Londono.

Kelionės į Londoną išlaidų suvestinė:

• Skrydis Vilnius-Londonas-Vilnius 47,98 EUR

• ETA 20 EUR

• Pervežimas į abu puses 14 EUR

• Nakvynė 85 EUR

• Transportas Londone: 21 EUR

• Maistas 150 EUR

• Lankytinos vietos, suvenyrai 50 EUR

• Draudimas 14,02 EUR

• Nenumatytos išlaidos 30 EUR

Viso: apie 432 EUR.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Ūkanotoji Albinaitė