Rusų kultūros palikimas Vilniuje arba Ką veikia rusas vyras su tuščiu buteliu nuo Sprite prie cerkvės

Šiandien buvo puiki diena pasivaikščiojimui. Temperatūra buvo tik -16'C. Veidą išsitryniau nerafinuotu aliejumi apsaugai nuo šalčio, prisipyliau termosą karštos arbatos, mano puošnieji getrai, skirti pasipuikuoti mieste, palindo po džinsais šildymui. O tauta, pasižadėjusi pribūti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, supasavo. Oi, gėda pelėda.

Kol kas stačiatikių metropolijos įkūrimo klausimą palikime nuošaliau. Paminėsiu tik porą faktų: pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytų nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 m. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti. Šį kartą ji išsilaikė apie šimtą metų. Po Lietuvos krikšto Jogaila ir Vytautas ėmė siekti LDK Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių vienybės, tardamiesi dėl stačiatikių vyskupų ir kunigaikščių paklusimo popiežiui, o ne Maskvai. Tai įgyvendinti bandyta 1596 m. Bresto bažnytine unija, kurios pasekmė buvo dalies LDK stačiatikių tapimas unitais. Šaltinis: Lietuvos dailės muziejus

Žvėryno cerkvė Znamenskaja

Žygelis per keturis piliakalnius arba Kovinės voverės egzistavimo įrodymų beieškant

Šeštadienį po ilgos pertraukos vėl išėjau į rimtą žygį. Jeigu būtų snigę ryte arba spaudęs didelis šaltis, greičiausiai būčiau palindusi atgal po kaldra ir šnarpščiusi iki pusiaudienio. Bet oras buvo gana dorybingas, pasidariau termosą mėtų arbatos, pasiėmiau kalnų lazdas (kaip vėliau pasirodė, genialus sprendimas) ir 11 val. prisitačiau į "žygeivių susirinkimo punktą" Trakų st. Žygiui (apie 30 asmenų ir 1 šuo) vadovavo kaip visada nenuilstantis ir šalčio nebijantis Tadas Šidiškis.

Kas tikrai yra nuostabu yra tai, kad norint aktyviai, sveikai ir naudingai praleisti laiką, nereikia toli ieškoti. Miesto autobusu Nr. 4 važiuojame iki stotelės "Užtvanka".

Teprasideda žygis!

Diena Vilniaus žydų gete

Kada tiksliai žydai atsikėlė gyventi į LDK žemes, nėra žinoma. Vilniuje jie minimi nuo XVI a. Daugiau apie žydų kultūrą, gyvenseną ir istoriją galima pasiskaityti čia. O šiame reportaže tiesiog papasakosiu ką mačiau vaikščiodama buvusio mažojo ir didžiojo getų gatvėmis.

Pradėjome vaikščioti mažajame gete, Gaono g.



Nežinau, ar tas arkinis langas  kuom nors ypatingas, bet daugiau ta nedidelė gatvės dalis nieko "senovinio" nebeturi.

Užupio kapinės. Uzupis Cemetery.

Nedidelis fotoreportažas iš Užupio kapinių.
This is a little photo gallery from Uzupis cemetery in Vilnius.

Laidojimo tradicijos Lietuvoje kito su laiku. XVIII a. buvo uždrausta laidoti rūsiuose. XIX a. kapines buvo liepta perkelti už miesto. 1810 m. įkurtos Užupio Bernardinų kapinės, o senosios, prie Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių, buvo uždarytos (dabar ten eina Maironio gatvė, nebėra originalios varpinės).

Burial traditions in Lithuania have changed several times. Burial in vaults was banned in the XVIII th. century. In the XIX th. century city cemeteries were moved outside the city boundaries. Uzupis Bernardine cemetery was founded in 1810, and the old one, by the churches of St. Anne and Bernardines, was closed (now Maironis street runs there and the original belfry hasn't survived). 

LUNIatikai žygiuoja per miestą: žieminis kitokio Vilniaus veidas

"Vakarais Vilniuje tamsu, tad pasiimkite žibintuvėlį. Apsirenkite labai šilta sportine apranga. Neužmirškite fotoaparato," buvo pasakyta. Tai retas atvejis mano visuotinio bastymosi patirtyje, kai prireikia ir žibintuvėlio, ir šiltos sportinės aprangos. Geriau pagalvojus, ir termosas su arbata būtų pravertęs.

"Dar ne visi Vilniaus kiemai užtverti prašmatniais vartais ir užrakinti devyniomis spynomis. Naudokimės proga," kvietė Laisvasis universitetas (LUNI). Kadangi aš niekada nesispyrioju pasibastyti su fotoaparatu, o dar kai vietos tokios andergroundinės (po Černobylio kelionės man jau niekas nebaisu),  tai pasigailėjau tik vieno-kad vis dar neturiu šiltų vilnonių "baisiakelnių" žiemai. Laukit, tuoj pradėsiu ir po kanalizacijas landžioti ir reportažus iš ten rengti.


Susitikome 18.00 val. Lukiškių aikštėje prie čiuožyklos, kurią mums paliko "Anos Kareninos" filmavimo grupė. Šiaip ne taip per baisiausius kamščius rinkosi žmonės iš visų pusių. Susirinko ne taip mažai, kažkas apie 40-50 žmonių, nors girdėjau kalbant, kad būna ir žymiai daugiau.

Butaforija, vadinasi.

Bag ne kokia bilietų būdelė-ledų kioskas. Teks pažiūrėti filmą.

Ant ledo, tiesiogine ta frazės prasme. Belaukiant kol susirinks ekskursijos dalyviai. O dar neseniai čia ratus suko Kiti ir Levinas.

Lukiškių pavadinimas kilo, manoma, nuo totoriaus Luko vardo. Jis ten turėjęs dar Vytauto laikais žemės sklypą, o vietovė dar buvo vadinama Totorių Lukiškėmis. Nuo XVI a. Lukiškėse buvo uostas ir sandėliai. XVII a. čia buvo įrengtos kapinės neturtingiesiems. Didikas Chreptavičius paskyrė pinigų domininkonų bažnyčios statybai (apie ją jau esu rašiusi: Bažnyčia prie Lukiškių aikštės ). XIX a. buvo daug statybų, tiestos naujos gatvės.