Minsko senamiestis, naujamiestis arba tiesiog -miestis

Vienas žodis, su kuriuo Minskas niekada nebus asocijuojamas, yra "senamiestis". Jokių siaurų akmenimis grįstų ir fyfoms su aukštakulniais bateliais neprieinamų gatvelių su jaukiomis kavinukėmis, apželdintomis serenčiais, iškilių renesansinių didikų rezidencijų, vašku kvepiančių amatininkų gildijų pastatų... Tai miestas "feniksas", ne kartą kėlęsis iš pelenų tikrąją to žodžio "pelenai" prasme ir jo architektūra tai atspindi. Totoriai mongolai šiandieninės Baltarusijos žemėse buvo sustabdyti nuo veržimosi į Europą (taip kilęs ir šalies pavadinimas, Bielaja Rus, Baltoji Rusija, nepaimtoji Rusija), o Napoleonas Bonapartas ir Adolfas Hitleris buvo sutriuškinti. Sovietmečiu gi Minskas tapo vartais į bekraštę Stalino imperiją. Pats miestas žinomas nuo 1067 m. kaip provincijos miestas paklusnus Polockui, o vardą gavęs greičiausiai nuo šalia tekėjusio upelio pavadinimo. Reikia pabrėžti, kad pirmasis Minskas buvo įkurtas kažkur 30 km nuo dabaratinės sostinės.  1242 m. Minskas tapo LDK dalimi ir to pasekoje dalinosi visais LDK gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Antrojo pasaulinio karo metu Minsko partizanai pasižymėjo kovoje su okupantais taip, kad po karo miestas gavo Miesto Herojaus titulą (jų Sovietų sąjungoje buvo dvylika). Jame veikė ir vienas didžiausių Europoje žydų getų, talpinęs per 100,000 žydų, iš kurių tik sauja sulaukė karo pabaigos. Po Antrojo pasaulinio karo buvo galvojama perkelti sostinę į Mogiliovą arba išvis pastatyti naują miestą ir palikti senojo miesto griaučius nepaliestus, taip miestas galėtų būti amžinas paminklas fašizmo aukoms (vokiečiai sunaikino apie 80 proc. miesto, iš 270.000 gyventojų teliko 80.000). Tačiau vis dėlto šiandien miestas-feniksas vėl atgimęs, senas ir naujas viename, nes miestas buvo atstatytas (bet ne rekonstruotas, t.y. apie istorinio paveldo išsaugojimą kalba nėjo) 1940-1950 m. Stalinizmo architektūros stiliuje. 1984 m. Minske atsidarė devintoji Sovietų sąjungoje metro linija, ir šiandien pripažįstama viena gražiausių Europoje. Taigi, nepaisant to, kad "senamiestis" Minske yra "растяжимое понятие", šiek tiek papasakosiu apie pagrindinius lankomus objektus. Kadangi atvykau antroje dienos pusėje, skyriau laiko tiesiog vaikščiojimui po miestą, nes muziejų lankymas buvo suplanuotas kitomis dienomis. 

Pirmiausia dviejų (iš dviejų 2013 m. buvusių (stato dar vieną (taip, čia skliausteliai skliausteliuose))) raudonosios ir mėlynosios metro linijų sankirtoje yra Aleksandro parkas. Jame yra skulptūra besipuikuojanti daugelyje kelionių vadovų, nors mano palydovė, sutikusi mane prie stoties ir lydėjusi į viešbutį, buvo didžiai nustebinta tokiu faktu. Jeigu jinai ne visai Jūsų skonio, netoliese rasite vieną iš pirmųjų 1944 m. 3 liepos į miestą prasiveržusių tankų T-34. Pristatau: "Berniukas ir gulbė", skulptorius Bernini, 1874 m. Aleksandro parkas gavo šį vardą dėl (1929 m. sunaikintos) čia stovėjusios Šv. Aleksandro Nevskio (kalbainiai dabar liepa sakyti Neviškio) koplyčios. Pats parkas įkurtas 1972 m. ir jame, planuojant vandentiekio sistemą, buvo pastatytas fontanas, kurį ir papuošė ši skulptūra. Sakoma, dabar parko senąją fauną varles pakeitė balandžiai.

Berniukas ir gulbė.

Gegužės šventės Minske

Šešias dienas svečiavausi Minske, nuotaika kuom pakiliausia, įspūdžiai kuo puikiausi. Taigi, pradėsiu reportažų seriją skirtą šiam miestui. Taip jau išėjo, kad kaimyninė Baltarusija mums asocijuojasi su iš dangaus krentančiais meškiukais, mušama opozicija, ir nenuverčiama diktatūra, kilometrinėmis eilėmis pasienyje, milijonieriais gyventojais ir "Akropolyje" apsipirkinėjančiais milijardieriais. Norėjosi šio reportažo rengimo kažkaip atsiriboti nuo politikos ir parašyti apie turizmą, bet, pamačius visą miestą išpuoštą plakatais, šlovinančiais gegužės 9, kažkaip nesigauna. Daliai Europos Antrasis pasaulinis karas juk buvo Didysis Tėvynės karas, atkreipkit dėmesį į žodį "Tėvynės". Turbūt niekas nesiginčys, kad fašistą reikėjo mušti. Deja, užėję "išvaduotojai" akivaizdžiai mokėsi iš geriausių. O kokia politika, toks ir turizmas, ne?

Baltarusijoje mano lankymosi metu nuotaikos buvo šventiškos (bet ne dėl to, kad Kūtvėla apsilankė). Prasidėjo geri orai, kaip tik tomis dienomis paleido pirmuosius miesto fontanus sezonui, turistų pabiro iš vidaus ir užsienio, kavinės ir restoranai perpildyti (karšto patiekalo laukti 1,5 val yra norma). Našlaitėmis ir tulpėmis dailiais ornamentais sodinamos pakelės, plevėsuojančios vėliavos, parduotuvėse stovi manekenai su uniformomis ir šautuvais, prie kurių fotografuojasi lankytojai.

Manau, nuotraukos kalbės pačios už save.

Pirmasis miesto įspūdis: didelis, erdvus, švarus, gražus, puošnus. 

Turistiniai autobusai gabena miesto svečius. 

Visas miestas su džiugiu pakylėjimu laukia Didžiosios Dienos. 

Naktinis klubas. 

Vėliava iš vėliavų. Labai dailu ir elegantiška. 

Amžinoji ugnis kritusiems kovoje už laisvę. Na, čia taip sako. 

Nakčiai apšviečiamas šio pastato užrašas komentarų nereikalauja.

"Bėgam už laisvę" artai "Bėgam už pergalę" aplink Ašarų salą. 

Su meile,

Kūtvėla

Vilniaus amatai atgimsta Gyvajame Muziejuje

Praeitą penktadienį apsilankiau naujai atsidarančiame amatų centre vienoje Vilniaus senamiesčio gatvelių. Oficialaus atidarymo dar nebuvo, kai kurios ekspozicijos tik įrenginėjamos, bet jaučiasi pakili nuotaika ir nuoširdus džiaugsmas pirmaisiais žingsniais. Kalbu apie Savičiaus g. 10 įsikūrusias "Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos "Senųjų amatų dirbtuves", kuriose eksponuojami senųjų amatų darbo įrankiai, dirbiniai, matomas darbo procesas. Dirbtuvės pristato  Vilniaus miesto meistrystės istoriją nuo pat pirmųjų Gedimino laiškų. Taip pat  reprezentuojami ir etnografiniai bei šiuolaikiniai amatai. “Senųjų amatų dirbtuvėse” vykdomi edukaciniai užsiėmimai ir mokymai, ekskursijos, pristatančios amatus, veikia amatininkų dirbinių ekspozicijos - pardavimai, kur pristatomi lietuvišką tautinį savitumą labiausiai reprezentuojantys amatininkų dirbiniai, baltų genčių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinio paveldo objektų rekonstrukcijos, meno dirbiniai, suvenyrika. 

Knygrišystės salė.

Klaipėda: kas liko už kadro

Mūsų trys didieji miestai- Vilnius, Kaunas ir Klaipėda- yra visi skirtingi. Vilnius yra pripažintas Baroko miestas su Viduramžių gatvių tinklu senamiestyje, nors modernėjančiame mieste tas barokas dusdamas skęsta pliene, stikle ir cemente. Kaunas yra Renesanso miestas, su aiškiu tokiems miestams geometriniu planu, grazie a Bona Sforza. Na, o Klaipėda yra vokiško stiliaus miestas su fachverkiniais pastatais. Klaipėda man paliko dvejopą įspūdį, love and hate at the same time. 

Keliavau su TOKS autobusų firma. Autobusas Klaipėdą pasiekia greičiau nei traukinys, žymiai patogiau sėdėti (nesant žmonių-ir gulėti). Bilietą pirkau internetu gerokai prieš kelionę. Bilietas į abi puses kainavo kažkas apie 85 LT, bet 18 LT kainavo taksi į autobusų stotį, todėl reiktų pridėti prie kelionės kainos. Autobuso išvykimo laikas buvo 6.00 ryto, kai dar joks visuomeninis transportas nekursavo. 9.45 buvome Klaipėdoje.

Nakvynės pradėjau ieškotis labai anksti. Hosteliai, t.y. mano finansinio pajėgumo įstaigos, yra tik dvi, abidvi siūlo mixed dorms. Šios kelionės metu būčiau mielai ėmusi vienvietį kambarį, bet tokio tiesiog nebuvo. Į mixed dorm nenorėjau dėl saugumo ir privatumo priežasčių. Svečių namai ir viešbučiai skelbė tokias kainas, kad  beliko tik gūžčioti pečiais. Mano graudulingas atsišaukimas į visuomenę sulaukė atgarsio ir man buvo parekomenduotas vienos mokyklos bendrabutis, nesant jų užsakymų priimantis iš pašalies, už labai padorią kainą. Buvo duotas ir telefono numeris. Bet aš nepasitikiu telefonais ir rezervacijomis, kurių negaliu atsispausdinti. Taigi, galiausiai perlipau per save ir, che sera sera, užsisakiau lovą dviem naktims keturviečiame kambaryje Klaipeda Hostel. Išpurčiau ilgai kauptą kiaulę-taupyklę ir galiu asmeniniu pavyzdžiu pailiustruoti, kad monetų kaupimas yra rezultatyvus, nes sukauptos sumos užteko nakvynei apsimokėti, apie 70 LT. O pasisekė kaip aklai vištai grūdas: pirmą naktį miegojau visiškai viena, o antrą naktį buvo vidutinio amžiaus moterėlė porai valandų. Šis hostelis yra tik per gatvę nuo autobusų stoties ir per gatvę nuo geležinkelio stoties, 20 min. pėsčiomis iki senamiesčio, šalia yra IKI parduotuvė ir kavinė bei viešojo transporto sustojimas. Autobusas Nr. 8 veža iki senamiesčio, Akropolio ir BIG'o. Hostelyje yra dušas, saugojimo spintelės, patalynę ir rankšluostį galima išsinuomoti, yra šaldytuvas, arbatinukas, viryklė, indai, nemokamai galima gauti Klaipeda In Your Pocket žurnaliuką, o lietui lyjant-pasiskolinti skėtį. Aš buvau ekstazėje, o čia kaip iš Užkalnio visas žąsis gauti.

Hostelio WC. Samurai Champaloo.

Dienos kelionė į Nidą

Turėjau Klaipėdoje vieną papildomą dieną, todėl reikėjo apsispręsti kur ją praleisti- Nidoje ar Ventės rage. Atsižvelgus į transporto grafikus ir stoteles, pasirinkau Nidą. Turbūt Jus nustebins tas faktas, kad iki šiol Nidoje nebuvau buvusi. Kažkada vaikystėje su tėvais atstogavome Šventojoje, prisimenu juodą jūrą ir degtukų dėžutę, katron dėdavau rastus gintariukus, siaubingą vėją, skrydį lėktuvu, kai turėjau sėdėti tėtei ant kelių ir labai pykau, nes negavau atskiros sėdimos vietos, ir lūžusią savo dešinę ranką. Oras ir šiandien nieko gero nežadėjo: dangus buvo apsiniaukęs, vos keli laipsniai šilumos, vėjuota. Bet kol akmenimis nelyja, reikia judėti. Keltas "Kintai", be kurio Klaipėdos uostas turbūt neįsivaizduojamas, sūpavosi prieplaukoje kaip laivelis iš riešuto kevalo, žvejai ilgaauliais batais ir dviratininkai su neperšlampamomis striukėmis šildėsi trepsėdami; benamiai katinai prie statybvietės oriai niekino savo maistelio lėkštutes (pagarba statybininkams už benamiukų globą). "Kintams" pastarasis savaitgalis išvis pasitaikė nelengvas, nes reikėjo atlaikyti nuolatinę burlaivio "Kruzenshtern" konkurenciją. Nepaisant visų oro krečiamų šunybių, keleivių susirinko nemažai. Bilietas keltu į abi puses kainavo 2.90 LT. Kitoje pusėje jau mūsų laukė autobusas į Nidą (10 LT į vieną pusę, visu litu pigiau nei buvo. Čia tai nerealiai. Ar dar žinote kitą atvejį Lietuvoje, kai kas nors būtų atpigęs, o ne pabrangęs?! ) O dar šios kelionės metu mačiau dvi stirnas ir lapę, woot!

Autobusas yra priderintas prie kelto tvarkaraščio ir sudaro įtartiną įspūdį, kad kažkur Lietuvoje transportas yra palankus keleiviams. Esu nemažai kritikavusi transporto sistemą Lietuvoje, todėl faktas, kad kažkur yra tokia tvarka, kad tik išlipęs gali persėsti ir keliauti sau ramiai toliau man buvo neįtikimas, kol neišbandžiau savo kailiu. Tai čia žinokit yra gėris. Autobusas Nidoje sustojo netoli turizmo informacijos centro. Jo darbuotoja, paklausta, ką galima per dieną pamatyti Nidoje, žemėlapyje tik apibraukė Parnidžio kopą.

Dabar nesupraskite manęs neteisingai. Parnidžio kopą tikrai reikia pamatyti. BET! Jokios rekomendacijos apie kitas vertingas lankytinas vietas negavau. Toks vaizdas, kad atostogaujančią turizmo informacijos centro darbuotoją pakeitė gretimos kavinės padavėja, kuriai algos nemoka jau mėnuo laiko, ir kuri visą gyvenimą gyvena Nidoje ir net neįsivaizduoja, ką čia įdomaus galima pasiūlyti šitame smėlyne net ir vienai dienai. Jeigu ne mano polinkis į avantiūrizmą, nebūčiau šiandien pamačiusi daug gražaus. Beje, tuo atveju, jeigu šitai skaito Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai, Jūsų pieskose prismaigstyti ženklai ape tai, kad po kopas vaikščioti draudžiama nifiga neveikia, nes radau Parnidžio kopoje kojas iki vienos vietos suleidus bandą studentų, o jų tarpe buvusi negrė*  jau buvo spėjusi ir kačiukų prisilaužyti. Jokio supratimo, kur atvažiavo ir kaip reikia elgtis. Aišku, nuvijau juos nuo kopos piktai lodama, bet ar mano tai darbas?

Diena pasitaikė graži, saulėta ir pakankamai šilta. Štai čia yra pirmasis Nidos vaizdas, kurį pamačiau. Kurį laiką buvau stipriai nusivylusi. Tiek buvau prisiklausiusi, kad Nidoje yra gražu, kad vaizdai įspūdingi, Užkalnis restoranuose valgo, ir t.t., bet pirmas įspūdis buvo taip sau. Tai dar sustiprino žinutė iš Tele2, pasveikinusi mane Rusijos teritorijoje ir pateikusi paslaugų kainas. Tas "Kruzenshtern" Klaipėdoje turbūt kokia rusų invazija, ne kitaip.

Keli namai ir nė gyvos dvasios. Nė šuva neloja.