Kelionė į Provansą, aštuntoji diena: popiežių Avinjonas ir Burgundijos Beaune prieglauda arba Namo per Lietų.

Pirmieji gyventojai čia įsikūrė prieš maždaug 2,000 metų, davę miestui Aouenion vardą,- tai sudurti du keltų kilmės žodžiai ir reiškia "vandenų valdovas". Tada netoliese į Marselį apie 600 metus pr.m.e. atsikraustė graikai, kuriems irgi patiko tas "vandenų valdovas", todėl jie čia pasistatė uostą, kurį savo ruožtu atėję romėnai dar labiau praplėtė. Iki maždaug 1309 m. miestas buvo visiškai nežymus ir netgi, sakyčiau, niekam ypatingai nereikalingas, gyvenimas ramiai tekėjo savo vaga. Na, o 1309 m. viskas ir prasidėjo...

Popiežių rūmai, Avinjonas. 

Kelionė į Provansą, septintoji diena: saldusis Provanso Eksas, ochrinis Rusiljonas, vėjuotasis Gordes, Levandų muziejus= tobulas kelionės receptas.

Šiandienos turą pradedame Aix-en-Provence arba Provanso Ekso. 4 amžiuje pr.m.e. žemutinis Provansas buvo okupuotas keltų-ligūrų konfederacijos, o jų plėtros pabūgusios gentys kreipėsi, kaip visada, į Romą. Konsulas Kajus Sekstus Kalvinus 123 metais pr.m.e. sunaikino grėsmės šaltinį, bet, savoms pozicijoms įtvirtinti, liepė pastatyti stovyklą prie terminių šaltinių. Naujai įkurta vietovė gavo Aquae Sextiae pavadinimą, t.y. Sekstus Vandenys, o šiandien mes juos žinome kaip Aix-en-Provence. XII a. Provanso Eksas tapo Provanso grafų sostine. Miestas dominavo regione du šimtus metų, pasiekęs savo šlovės zenitą XV a. valdant bon roi Rene, t.y. gerajam karaliui Rene. Renė iš Anžū, mano jau minėtas reportaže apie Marselį, buvo gabus kalboms, dailei, muzikai, domėjosi tiksliaisiais mokslais, daug keliavo. Jo interesų dėka miestas augo ir puošėsi, dvare virte virė kultūrinis gyvenimas. Jo mirtis buvo, galima sakyti, ištisos eros pabaiga. Šiandien Provanso Eksas lankytojus pasitinka Mirabo alėja ir fontanais. Šiaurinėje alėjos pusėje yra gyvenamieji pastatai, buvę rūmai ir viešbučiai, o pietinėje pusėje klesti kavinės (juk niekas Provanse nenori gerti kavą pavėsyje).Mieste gyveno ir dailininkas Sezanas.

Provanso Ekso vizitinė kortelė: Laisvės aikštė ir Rotondos fontanas. 

Kelionė į Provansą, šeštoji diena: Marselis. Geroji Mamytė, Ifo pilis, kruizas į kalankas, garsioji žuvienė.

Marselis buvo įkurtas graikų 600 metais pr.m.e. ir šiandien yra antras pagal dydį Prancūzijos miestas ir, turbūt, mažiausiai prancūziškas. Apie jo įkūrimą yra sukurta ir legenda. Vienas toks veikėjas vardu Protis (na, na, nesijuokit) ieškojo naujos vietos įkurti prekybos punktą finikiečiams ir aptiko Viduržemio jūroje Lacydono įlanką, turinčią gėlo vandens ir apsaugotą uolomis. Protis buvo pakviestas sudalyvauti bankete, kurį iškėlė Ligūrijos genties vadas savo dukters Gyptis jaunikiams. Banketo pabaigoje Gyptis taurę vyno pasiūlė ne kam kitam, o Protis. Na, kur jau dėsies, teko ženytis (kaip jau minėjau, nuotakos tėvas-genties vadas, o bankete gentiečių daug turėjo būti, ginkluoti visi. Meilė ateina paskui.). O gyventi jaunoji pora įsikūrė netoli Lacydono, o iš jų gyvenvietės ir gimė Marselis. Šis miestas yra laikomas vienu iš pirmųjų graikų uostų Vakarų Europoje, tai buvo ir pirmoji gyvenvietė gavusi miesto statusą Prancūzijoje. Ginantis nuo jungtinio etruskų, kartaginiečių ir keltų aljanso, graikai glaudėsi prie stiprėjančios Romos. Tokios abipusiai naudingos draugystės dėka miestas klestėjo kaip grandis tarp Galijos, norinčios romėnų gėrybių ir vyno, ir Romos, norinčios naujų produktų ir vergų, iki Julijaus Cezario atėjimo į valdžią. Ankstesniame reportaže jau minėjau, kad Marselis palaikė sukilusį Pompėjų, kuriam visgi nepasisekė nuversti Cezario, ko pasekmėje miestas buvo nusiaubtas, laivynas konfiskuotas. Būtent Marselyje, kai ateina krikščionybė, stebuklingai laivo katastrofoje išsigelbėja Šv. Marija Magdalietė. Na, o po Romos imperijos žlugimo barbarai ten viską gerai paniokojo. Maždaug taip:

Sack of Rome. Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Sack_of_Rome_(410) (c) Uploadalt

Kelionė į Provansą, penktoji diena: Baux-de-Provence, Arlis, ir Marselio užuominos.

Kelionės po romėniškuosius griuvėsius ieškant Provanso tęsiasi toliau. Šiandien ankstėliau iš ryto, prieš turistų ordas, skubame į Baux (tarti: "bo") miestelį. Kadaise čia buvo trubadūrų kultūros sostinė ir dvaras, bet šiandien tėra snaudžiantis mažas miestelis, pakibęs ant uolos. Jame yra net kokios trys gatvės, todėl žiūrėkit, kad nepaklystumėt. Ant 900 metrų ilgio ir 280 metrų aukščio uolos ir yra viduramžius menantis miestelis. Na, mena jis dar geležies amžiaus žmones, bet suklestėjo jisai tai viduramžiais. X a. pab. stipri feodalinė šeima jau tvirtai savo gniaužtuose laikė visą apylinkę, o XI a.pab. ši šeima jau buvo galingiausia pietų Prancūzijoje, po padu turėjusi 79 miestelius ir kaimus. Les Baux valdovai buvo tokie mandri, kad save kildino iš Baltazaro, vieno iš Trijų Išminčių (būtent taip, kai kuriose tradicijose jie ne Trys Karaliai, o Trys Išminčiai) ir tai atspindėjo savo herbe. Les Baux šeimyna sau leido ginklais pabarškinti prieš Provanso grafus, kas gal ne visada buvo išmintinga. Su šitais karingais princais rado sau prieglobstį ir garsiausi to meto trubadūrai. Les Baux dvare būdavo rengiami patys pačiausi dainų apie meilę turnyrai, kurių laimėtojas gaudavo karūną iš povo plunksnų ir bučinį nuo gražiausios damos (matot kokie, ne materialių gėrybių gviešėsi). Tačiau ir čia ne visada šviečia saulė- mirus Alix, paskutinei Les Baux giminės atstovei, valdas pasiėmė Provanso grafai, o vėliau jos perėjo Prancūzijos karūnai. 1528 m. kraštas išgyveno nedidelį renesansą, bet netrukus tapo protestantų tikėjimo centru ir Liudvikas XIII 1632 m. įsakė sunaikinti šį tikėjimą kartu su pilimi ir jos sienomis. Šitą purviną darbą atliko ne kas kitas kaip kardinolas Rišeljė, pasikvietęs Les Baux valdovą pas save ir jam nesant namie įsakęs savo armijai pulti. Juodosios technologijos, ne kitaip*.1642 m. miestas buvo atiduotas Grimaldi šeimai, kurie valdė Monaką, ir pasivadino Baux markizais. Būdamas prancūziškas titulas, jis perduodamas tik pagal vyrišką liniją (meh :P).

"Baux" provansiečių kalba reiškia "uola". 

Kelionė į Provansą, ketvirtoji diena: Montelimaro nuga, Oranžo antikinis teatras, Gardos akvedukas ir vyno degustacija.

Provansas, o tiksliau Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas, buvo užkariautas romėnų dar II amžiuje pr.m.e ir tapo pavadintas kažkaip nevaizdingai -Provincia Romana, t.y. "romėniška provincija", ir tiek. Kita vertus, kai Romos imperija driekėsi tokio dydžio, tai kur čia bus fantazijos visoms žemėms pavadinti. Vėliau Provansas buvo valdomas vietos grafų iš Provanso Ekso miesto iki 1481 m., kai tapo pavaldus Prancūzijos karaliui. Provanso žemė matė ir tokias asmenybes kaip Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikais išgarsėjęs politikas Mirabo ar kiek kitokiais žygdarbiais pagarsėjęs markizas de Sadas, jau nekalbant apie impresionistus dailininkus (iš kurių tada Paryžius juokėsi už pilvo susiėmęs). Nors jau virš 500 metų Provansas yra Prancūzijos dalis, jis yra išlaikęs savo savotiškumą, kalbą ir tradicijas, kaip kokia Žemaitija Lietuvoje. Ir, be abejo, reikia paminėti tikrąjį regiono šeimininką -mistralį. Tai vėjas, kuris "ir asilui ausis nurauna". Šis vėjas sugeba pasiekti 90 km/h greitį, o trukmė gali būti nuo vienos dienos iki visos savaitės. Tačiau jis, kaip tikras šeimininkas, ir yra atsakingas už 300 saulėtų dienų Provanse per metus. Namai gi savo ruožtu protingai statomi nugara į šeimininko parėjimo kryptį. Nieko nuostabaus, kad greičiausiu regiono gyvūnu vadinama sraigė.

Nuga (pranc. nougat) yra konditerijos gaminys iš cukraus arba medaus, kiaušinių baltymų ir kepintų riešutų, dažniausiai migdolų. Baltoji nuga yra minkštesnė, o rudoji-kietesnė. Šio saldumyno kilmė taip ir neišaiškinta, bet manoma, kad atsirado Pietų Europoje XV a. Gaminio pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio "nux"-riešutas. Šiandien daugelyje Europos šalių šis saldumynas asocijuojasi su Kalėdomis. Mes lankėmės gi nugos sostinėje Montelimaro meistelyje, kur vietiniame fabrikėlyje stebėjome jos gamybos procesą. Mūsų autobusas buvo pakeistas prancūzišku autobusu, kuriame nebuvo karšto vandens aparato, o prancūzai vairuotojai buvo praminti "goželiais", nes, matyt, be traktoriaus savo lauke nebuvo daugiau vairavę. Vienas jų dar ant galvos dėvėjo sombrerą ir nešiojo dirbtinių gėlių girliandą ant kaklo.

Nugos fabrikas.