Antrasis Vilniaus knygų festivalis: kas paprastai nepatenka į bibliotekas?

Šį lietingą savaitgalį Vilniuje galima suderinti kelis malonumus-apsilankyti Valdovų Rūmuose ir pamatyti įstabaus grožio Žygimanto Senojo skrynelę, padovanotą dukrai Jadvygai kaip kraitį, apsilankyti naujai atidarytame Bernardinų sode (plano prašykite TIC prie Katedros) ir intelektualiai pasistimuliuoti Vilniaus knygų festivalyje. Jau nekalbant apie krepšinį, kai net bomžai autobusuose sako, kad "aplošim mes tuos bosnius" bei Tautų mugę ar Europos paveldo dienų renginius. Vilnius-puikus. Festivalio plakatas-nelabai, bet čia, matyt, menas. Kūtvėla meną mėgsta, bet ne visada supranta. 

Vilniaus knygų festivalio plakatas. 

Antrus metus iš eilės rengiamas Vilniaus knygų festivalis kviečia žmones susimąstyti apie tai, ką ir kaip mes skaitome. Festivalio metu prisistato leidyklos, leidžiančios knygas, kurios nesulaukia pakankamo skaitytojų dėmesio. Nenoriu rašyti, kad šios leidyklos leidžia per "rimtas knygas", nes kas tada yra "nerimta" knyga? Man labiau prie širdies terminas "nišinė knyga". Kaip ir pernai, šis festivalis surengtas "Titanike", kuris, atsidarius Bernardinų sodui, bus puikus traukos centras kultūringiems žmonėms- po pasivaikščiojimo gamtoje bus galima aplankyti parodas, o viešojo transporto sustojimas "Dailės akademija" yra tik pliusas. O tai paklausus ar žmonės žino tokį "Titaniką" Vilniuje, visi klausia, tai ką, Dikaprijus periskraustė?

Pagrindinė kritikos strėlė paleidžiama tokio tipo renginiuose yra tai, kad leidėjai, kad ir už centus, bando parduoti sandėliuose užsilaikiusias knygas. Iš tiesų, mačiau keletą kartono dėžių su "Viskas po 5 LT", bet jų kiekis tikrai neužgožė festivalio. Keletas leidyklų pristatė ir naujienas, kurias buvo galima įsigyti be knygyno antkainio. Apžiūrėjau visų leidyklų knygas, keletą rimtai pavarčiau. Nudžiugino, kad yra perleisti Jozefro Franko atsiminimai apie XIX a. Vilnių, I dalis. Ši knyga seniai išgraibstyta, nors bibliotekos ją turi (aš asmeniškai lankausi A. Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje). Joje rašoma, kad, pavyzdžiui, "Turtingiausiuose Vilniaus namuose laikydavo pulką tarnų, daugiausia baudžiauninkų. Juos išlaikyti, tiesą pasakius, nedaug tekainavo, bet jie prastai patarnaudavo, matyt, dėl girtuoklystės. tingumo ar nešvaros, kuria, beje, dažnai girdavosi. Kartą vasarą kunigaikštienė maršalienė Čartoriska nusiskundė jai prie stalo patarnavusio liokajaus dvokiančiomis kojomis; tas kuo naiviausiai atskė: "Ak, jeigu nusiaučiau, būtų dar ne taip !" Na, ir didikų gyvenime ne kas dieną šviečia saulė. O čia-mano šios dienos grobis:

M.K. Radvila Našlaitėlis, kaip ir visi Radvilos, pasižymėjo tuom, kad buvo LDK didikas, ATR valstybės ir karinis veikėjas, o dar ir kartografas. 1613 m. Amsterdame buvo išleistas vienas tiksliausių to meto LDK žemėlapis. O didžiąją savo kelionę į Jeruzalę jis atliko kaip įžado tęsėjimą: "Jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu Šventąjį Viešpaties Karstą". Šios kelionės aprašymas pelnytai vadinamas pirmuoju tarptautiniu lietuvišku bestseleriu. Kritikams iškart pasakau- kai Radvilų klausdavo, kurios tautos (lenkų ar lietuvių) atstovais jie save laiko, jie atsakydavo: "Mes-Radvilos". Daugiau rasite čia: LDK istorija: Bastūno kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio radiniai – bananai, chameleonai ir mumijos.

2009 m. buriuotojų grupė iš Lietuvos sumanė atkartoti šią, prieš maždaug 430 metų vykusią, kelionę ir per trejus metus su pertraukomis apsilankė 60-tyje svarbiausių Viduržemio jūros uostų. Jeigu knyga patiks, parašysiu recenziją.

Be knygų, randančių naujus namus, bus nemažai diskusijų, kurių programą bei festivalio darbo laiką rasite čia: http://www.knygufestivalis.lt

Su meile,

Kūtvėla Skaitantipopierinėknygaitė

Bernardinų sodas Vilniuje: akimirkos ir įspūdžiai iš atidarymo.

Šį gražų rugsėjo savaitgalį žmonių jūra tvino išimtinai viena kryptimi- į Bernardinų sodą. Vieni ėjo smalsumo vedami, prisimindami savo jaunystės laikus ir dramblių fontaną bei "gazirofkę už 3 kapeikas", kiti ėjo piktumo vedami pasižiūrėti "kaip viskas išvogta", dar kiti tiesiog ėjo savęs parodyti ir kitų pažiūrėti. Pirmiau už mane suskubo pasižymėti visi didieji internetiniai portalai. Jų archyvuose pasikuitus galima rasti straipsnių su negatyviom potekstėm, bet jau atidarymo reportažai -tai kaip kvapą gniaužianti saulutės nulaižyta apsnigta Jungfrauhoch viršūnė. Bernardinų sodą atidarė Vilniaus meras A. Zuokas (čia tas niekadėjas politikierius, kurio kadencijos metu Vilnius vis puošiamas iki nukritimo, kurgi tai matyta, kad politikas gera darytų?), o palaimino brolis iš Bernardinų bendruomenės-taip sakant, ir žemiškoji, ir dangiškoji valdžios sudalyvavo atidarymo ceremonijoje. Kad geriau susigaudyčiau savo mintyse ir įspūdžiuose, pasidariau šiam projektui SWOT analizę: Strenghts, Weaknesses, Opportunities, Threats.

Bernardinų sodas atidarymo dieną.

Sveikinu su Vytauto karūnacijos diena!

1430 m. rugpjūčio 15d. per Žolines planuota Vytauto karūnacija neįvyko, nes prie sienos pasiuntiniai buvo sulaikyti. Kai buvo numatyta kita data, 1430 m. rugsėjo 8 d., buvo planuota Vytauto Didžiojo karūnacija vėl neįvyko: nors imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis per pasiuntinius siuntė Vytautui karūną su dokumentais, tačiau lenkai juos vėl suėmė. Netrukus buvo numatyti dar viena karūnacijos data 1430 m. rugsėjo 29d. , bet pasiuntiniai su karališkomis regalijomis Vytauto vėl nepasiekė (ar imperatorius taip ir neprisiruošė pasiuntinius išsisųsti, ar vėl lenkai būdravo prie sienos ?). 1430 m. kapkričio 8d. suplanuota karūnacija neįvyko, nes spalio 27 d. Vytautas mirė. (Šaltinis : Voruta: Kur dingo karališkoji Vytauto karūna?) 

Skulptorius: Vincas Grybas.

Kaip visada susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla 

Kėdainiai-Lietuvos geografinis centras-Dotnuva-Akademija-Pelėdnagiai-Labūnava

Kėdainių miesto istorija skaičiuojama nuo 1372 m., kai miesto vardas pirmą kartą paminėtas Hermano Wartbergo "Livonijos kronikoje". Ją rasite nemokamai paskaityti Google Books įvedę "Chronicon Livoniae von Hermann von Wartberge, Ernst Gottfried, Wilhelm Strehlke", bet nemokamai parsisiųsti į lietuvišką kompiuterį dar negalima, o vokiečių ir lotynų kalbų mokėjimas-neabejotinas privalumas. XV a. miesto raidai buvo svarbūs pro jį vedę prekybiniai keliai. XVI-XVII a. miestas klestėjo, čia buvo net šešios turgaus aikštės-tai vienintelis toks urbanistinis reiškinys Lietuvoje. Kėdainiai siejami su Radvilų gimine, palikusia čia didelį kultūrinį palikimą, bet XVII a. šiai giminei buvo pražūtingas. Vidaus netvarka ir Tvano laikotarpis privertė Jonušą Radvilą ieškoti unijos su Švedija, atsimetant nuo šimtametės unijos su Lenkija. Po karo Jonušas Radvila buvo paskelbtas išdaviku, išvyko į Tikocyną ir ten mirė. Keliolika metų delsta pargabenti jo palaikus į Kėdainius, bijota išniekinimo.

2006 m. (skulpt. Algirdas Bosas) paminklas Jonušui Radvilai prie Rotušės, kurio fundamente pavaizduotas iš rusų užimto Vilniaus išgelbėtas valstybės iždas ir didysis antspaudas, atgabenti į Kėdainius.

Pažintasis ir paslaptingasis Vilniaus Užupis: res publika respublikoje ir dar su muzika.

Tęsiant ciklą "Turistas gimtajame mieste", po Antakalnio reportažo štai susizgribau, kad apie Užupį dar nesu nieko parašiusi. Visą naktų prasivarčiau nuo šono ant šono, kamuojama sąžinės priekaištų ir mažo bjauraus uodo zyzimo. Ryte atsikėliau anksti, šiek tiek užkandau ir iškurnėjau kūlverstina naujam reportažui medžiagos rinkti.

 Užupis yra toks nedidelis rajonas, tiksliau, tokia nedidelė neprigulima respublika Vilniuje, kur restoranuose ant palangių auginami pomidorai, meno galerijoje gyvena katinas, o užsieniečiai turistai (iš Taivano ar net Australijos) ateina tuntais ir jiems uždeda Užupio respublikos vizas į tikrus pasus. Užupiui apžiūrėti pilnai pakanka poros valandų, bet norint pasimėgauti atmosfera čia iš tiesų reiktų praleisti visą dieną (praktikuotis užsimerkti einant pro naujos statybos siaubus, tai yra, norėjau pasakyti, namus galite pradėti jau dabar). Rekomenduoju pradėti turistavimo dieną atvažiavus 11 maršruto autobusu, išlipus stotelėje "Bernardinų kapinės", Žvirgždyno g. ir aplankius gražias Bernardinų kapines.

Angelas.