Prahos keistieji momentai : nuotraukų galerija.

Kartais fotoaparatas užfiksuoja vieną kitą įdomų kadrą, kurie ne visi gali organiškai įsilieti į pasakojimą, tai surankiojau čia keletą tokių quirks, kaip anglai sako.

1. Maišeliai šunų ant šaligatvio paliekamam turtui surinkti. Jų netrūksta visame mieste, tačiau savininkai turi nešiotis ir savo šuns vedžiojimo pasekmių šalinimo priemones, nes palikus pridirbtą vietą gręsia bauda iki 20,000 Čekijos kronų (2, 500 LTL). Žagt!

2. Mocarto operos "Don Žuanas" premjera įvyko teatre Prahoje 1787 m. Mocartas Prahoje buvo puikiai įvertintas, tuo tarpu kai Vienoje juo nelabai žavėjosi. Nepaisant to, jis grįžo į Vieną, nes Praha tebuvo imperijos provincija, o tokio lygio menininkui reikįjo turtingos aritokratijos palaikymo, kuri telkėsi imperijos sotinėje, kuria tuomet buvo Viena.

Paminklas Mocarto "Don Žuano" premjeros Prahoje (aut. Anna Chromy). 

3. Paminklas F. Kafkai netoli Ispaniškosios sinagogos. 

Paminklas F. Kafkai ( aut. Jaroslav Rona).

"And now - with a flourish, as though it were not the first time - I leapt onto the shoulders of my acquaintance, and by digging my fists into his back I urged him into a trot. But since he stumped forward rather reluctantly and sometimes even stopped, I kicked him in the belly several times with my boots, to make him more lively. It worked and we came fast enough into the interior of a vast but as yet unfinished landscape."- "Description of a Struggle", F. Kafka, 1909. Šaltinis: čia.

4. Prakartėlės.

Prakartėlė.

Kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama, bet jeigu prakartėlės kuriamos iš meilės (tradicijai, menui, dar kam nors), tai čekai Dievo nemyli. Didelės, griozdiškos pas juos tos prakartėlės, tikri prakartai.

5. Nuogo berniuko statula.

Apie jį aš esu rašiusi pasakodama apie dieną, praleistą Prahos pilyje.

6. Kristus su suknele.

Na, ką čia dar bepridursi. Aptikau jį Loretoje.

7. Loretoje dar buvo Šv. Agotos paveikslas, kur ji laiko savo nukirstas krūtis.

Šv. Agota.

Šv. Agota Sicilietė mirė maždaug 251 m. Ji yra laikoma Katanijos, Maltos, San Marino globėja, globoja krūties vėžiu sergančius, žindyves, saugo nuo ugnies, žemės drebėjimų, ugnikalio išsiveržimo. Jinai laikoma viena labiausiai garbinamų ansktyvųjų mergelių kankinių.

8. Buvo bažnyčia, dabar bus viešbutis. Juk negriausi nebereikalingo pastato?

Bažnyčia-viešbutis.

Tik nepamirškit papoteriauti prieš miegą.

9. Gatvėse čia pririša pianinus.

Kad pianinas nepabėgtų. 

Vakare mačiau vyruką, grojantį šiuo pianinu. Gal koks būsimasis pianistas pratinasi prie auditorijos?

10. Drūtos tos moterys Prahoje.

11. Ore kybantys žmonės.

Ir kaip ten jis ore pasikabino? 

Su meile,

Kūtvėla Quirkytė

Dienos kelionė į Kutną Horą: Kūtvėla Kaulų koplyčioje- wuahahahahhahrrr!!!

Šiai dienos kelionei turėjau didelių lūkesčių. Nemažai apie garsiąją Kaulų koplyčią yra rašę kiti kelionių tinklaraštininkai:

"The Sedlec bone church really is one of the most amazing sites upon which I’ve had the pleasure of laying my eyes!"- Wonder Tooth
"Although the site is smaller than we imagined, the intrigue of the unusual, artistic arrangements gives you something to ponder everywhere you look."- Travel Addicts
"When someone invites you to a Bone Chapel you know you are either life long friends or vindictive enemies."-Travel with Bender
" "It is not a celebration of death," the church says, "but it symbolizes the equality of people before the throne of God." "- Dangerous Business

Ir čia tik keletas  įrašų paminėjimų.

Kutna Hora suklestėjo dėl savo sidabro kasyklų, kur XIII a. buvo išgaunamas trečdalis Europos sidabro. Mieste kaldino Prahos grašius, vieną stabiliausių valiutų to meto Europoje. XIV-XV a. sandūroje Osel kasykla pasiekė 500 metrų ir buvo giliausia kasykla pasaulyje. Dėl savo turto Kutna Hora tapo antru pagal svarbumą Bohemijos karalystės miestu po Prahos. Šiandien Kutna Hora yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše.

Kutna Horos priemiestyje Sedlec ir yra garsioji Kaulų koplyčia. 1142 m. šioje vietovėje buvo įkurtas pirmasis cistersų vienuolynas Bohemijoje. Kadangi turtingosios sidabro kasyklos labai dažnai buvo vienuolynui priklaususiose žemėse, vienuolynas netruko praturtėti. Ilgai netrukus Sedlec vienuolynas tapo turtingiausiu visoje šalyje, tačiau po keleto dešimtmečių jiems atėjo nelengvi laikai, daugiausia dėl aristokratams suteiktų paskolų, kurių, kaip žinia, aristokratai niekada neskubėjo grąžinti. Po Husitų karų vienuolyno griuvėsiai trūnijo iki pat XVII a. pabaigos, kol vienuolynas buvo atstatytas, tačiau 1784 m. imperatoriaus Juozapo II reformos baigė vienuolyno gyvavimo dienas. XIX a. pr. dalyje buvusio vienuolyno pastatų įsikūrė tabako fabrikas. Šiai dienai iš originaliojo vienuolyno komplekso statinių liko tik du: Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Jono Krikštytojo bažnyčia (kitais šaltiniais remiantis-katedrą) ir Visų Šventųjų kapinių bažnyčia su kaulyčia...oi, tai yra, koplyčia.

XIII a.pab. Sedlec vienuolyno abatas parsivežė saują žemės nuo Viešpaties kapo Jeruzalėje ir išbarstė kapinėse. Taip šių kapinių žemė tapo Šventosios Žemės dalimi ir laidoti čia atvešdavo ne tik iš visos Bohemijos, bet ir Lenkijos, Bavarijos, Belgijos. Daugelis rado čia sau kapą per maro epidemiją. Kapinių koplyčios interjeras sukurtas naudojant žmonių kaulus. 1511 m. pirmąsias kaulų piramides čia supylė pusiau akli vienuoliai. Švarcenbergų šeimai įsigijus Sedlic vienuolyno nuosavybę po mano jau paimėtų reformų, palaipsniui buvo sukurtas dabartinis koplyčios interjeras. Meistras F. Rintas yra šių makabriškų kūrinių autorius. Yra paskaičiuota, kad koplyčios interjero puošybai, jeigu tai galima pavadinti puošyba, panaudota 40,000 žmonių palaikai. Sakoma, kad tai turi priminti mums nepaneigiamą mirties faktą.

Nebekankinsiu daugiau smalsių padarų ir pasakysiu, kad ta garsioji kaulų koplyčia buvo mažytis lietutis iš didelio debesies.

Tai, sakote, koplyčia? Ir dar iš žmonių kaulų? Meh. 

Kitame Vltavos krante: Mažasis miestas su Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Prahos pilis su Loreta.

Kitapus Vltavos plyti visai kitoks pasaulis. Nutrepsėjus per tiltą ir įžengus pro Mažojo kvartalo (Mala Strana) vartus, pirma mintis, pamačius mažas senovines gatveles, buvo tokia: mes dvi dienas praleidome ne toje miesto dalyje.

Vartai į Rojų. Na, beveik.

1257 m. atsiradęs Mažasis kvartalas buvo Otakaro II skirtas vokiečių kolonistams. Šio valdovo valdymo metais jo imperija nusidriekė net iki Adrijos jūros, šiandien žiūrint į žemėlapį tai atrodo labai keistai. XV-XVI a. čia dažnas svečias buvo gaisras, todėl statybos buvo intensyvios. Šį rajoną netrukus pamėgo aristokratija ir turtingieji, todėl čia kūrėsi jų nuolatinės rezidencijos, kilo puikūs rūmai ir didingos bažnyčios. Svarbos ir iškilmingumo šiam kvartalui netrūko -Mažojo kvartalo gatvėmis ėjo valdovo karūnavimo procesijos.

Mostecka gatvės namai.

Prahos senamiestis: ar iš balos tas dailumas?

Prahos senamiestis yra tikrai labai gražus. Pasižadėjau sau būtinaičia vėl sugrįžti, pasiimti batono, prisėsti prie upės ir lesinti gulbes, o man priešais akis bus Pražsky hrad.  Ir batonas bus didelis, ir gulbių bus daug. O kad neatrodytų kaip grąsinimas, pereiname prie nuotraukų :-)

Prahos pilis, Pražsky hrad. Jai bus atskiras įrašas. 

Čia grįžusi maitinsiu gulbes. 

Kūtvėla Prahoje. Jai už nugaros- Karolio tiltas, Prahos pilis ir Šv. Vito katedros bokštai. 

Po nedidelio klaidžiojimo radau Rotušės aikštę su joje dominuojančia Tyno Mergelės Marijos bažnyčia. 

Rott namas ir kepti kaštonai, kurių skonis primena žarijose keptą bulvę.

Rott namas yra didelis renesanso stiliaus pastatas, kuriame ilgas tradicijas puoselėja maždaug "Pasidaryk pats" stiliaus parduotuvė su visokiais namų ūkyje reikalingais daikčiukais. Šito pastato pamatinis akmuo padėtas XIII a., o pirmasis rašytinis paminėjimas siekia 1401 m. 1488 m. šitame pastate buvo atspausdinta pirmoji čekiška Biblija. Tuo metu namas vadinosi "Pas tris rožes" ir jo fasade buvo pavaizduotas 1743 m. įvykęs Marijos Teresės karūnavimas. Fasade tuomet buvo emblema su trimis rožėmis (todėl namas ir vadinosi "Pas tris rožes"), kurios buvo skirtos, jeigu tikėti labai pamokančia legenda, čia tuo metu gyvenusioms trims jaunoms merginoms, kurios vis negalėjo išsirinkti jaunikių, pasitikėjo vedybų konsultantu ir neteko visų pinigų. Dabartinį vaizdą namas įgijo XVII a. ir pasipuošė vėlyvojo rensanso ir ankstyvojo baroko bruožais. 1855 m. jį įsigijo sutuoktiniai Rott praplėsti savo verslui, ir nuo tada namas vadinamas U Rotta.

Pirmame mėlyno namo aukšte yra Starbucks kavinė. 

"Minutės namas" su sgrafito papuošimais.

Tas juodai baltas name antrame plane yra tipiškas renesanso stiliaus namas, papuoštas sgrafitu. Keletą šios puošybos pavyzdžių atidi akis gali pastebėti Vilniaus senamiestyje. Siena padengiama balto, paskui juodo tinko sluoksniu ir norimas paveiksliukas išskutinėjamas juodame sluoksnyje taip, kad norimas raštas atsidengia baltame rašte. Rašytojas F. Kafka XIX a. pab. gyveno šitame name su savo tėvais, šitame name gimė trys jo seserys. Originalusis pastatas datuojamas vėlyvosios gotikos periodu XV a. Jis buvo žinomas kaip "Pas baltąjį liūtą" ir čia veikė vaistinė. Šiuo metu namas vadinamas mažybiniu "Minutės" vardu nuo žodžio "diminutyvas", nes čia pardavinėdavo tabaką mažais kiekiais. Šitą namą kartu su kitais pastatais pikta ranka kėsinosi nugriauti XX a., bet laimė, kad nepavyko. 1919 m. buvo aptikti sgrafitai, vaizduojantys Habsburgų monarchus Filipą II, Rudolfą II ir Maksimilijaną II. Dabar pastatas priklauso senamiesčio rotušės kompleksui.

Šv. Mykolo bažnyčių Prahoje ne viena, viena jų yra Rotušės aikštėje. Šiaip su religija Čekijoje įtempta-tai daugiausia ateistų prieskaičiuojanti tauta Europoje, pasirodo. Nors yra planuojama Prahoje atidaryti dar keturias bažnyčias, senosios yra masiškai uždaromos ir paverčiamos klubais, viešbučiais, muziejais, ir koncertų salėmis.

Kairėje matome Šv. Mykolo bažnyčia.

Pirmojoje XVIII a. pusėje šį baroko šedevrą pastatė K.I. Dientzenhoferis. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje minima nuo 1273 m. 1735 m. pabaigtos barokinės bažnyčios interjeras buvo kažkur išgabentas 1781 m., kai imperatorius Juozapas II įsakė uždaryti visuomenei naudos neteikiančius vienuolynus. 1870 m. ši bažnyčia atiteko stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo atiduota kareiviams, kurie kartu su to laikmečio menininkais atkūrė bažnyčios interjerą, kuriuo ir šiandien galima grožėtis. Lankytojus stebina įspūdingas sietynas, labai panašių man teko matyti lankantis Suprašlio Lavroje.

Rotušės aikštė apsupta dailių namų su visiškai skirtingais fasadais.

Štorcho namas (su raiteliu), "Akmens avinas", "Akmens stalas", ir matosi "Pas vargšelį" kampas, į kadrą netilpo "Aukso vienaragis".

Neorenesansinį pastatą Štorcho namą, dar vadinamą "Akmens Madona", puošia XIX a. pab. M. Alešo tapybinė kompozicija, vaizduojanti Šv. Vaclovą ant žirgo.

Freska iš arčiau. 

XVI a. pr. "Akmeninio avino" namo fasade vaizduojama jauna mergelė su avinu. Dėl avino panašumo į mitologinį gyvūna vienaragį, namas dar buvo vadinamas "Vienaragiu". "Aukso vienaragyje" veikė kavinė, kurioje rinkdavosi literatai, jų tarpe ir F. Kafka. Čia reiktų pastebėti, kad visokios emblemos ant fasadų, šventųjų statulos ant namų kampų ir keisti pavadinimai buvo vietoje šiandieną mūsų naudojamų namų numerių adresuose.

Žymiausias Prahos senamiesčio objektas, sutraukiantis tuntus turistų (ir ne ką mažiau kišenvagių ir visokių keistų niekniekių pardavėjų), yra garsusis laikrodis.

Štai jis, turistų nymylėtinis.

Kas valandą mušantis ir judančių figūrėlių paradą rodantis laikrodis buvo sukurtas XV a. pradžioje. Meistrui -baiminantis, kad jis nepakartotų tokio šedevro kitur-buvo išdurtos akys, talk about gratitude. Jeigu tikėti vietine legenda, aklasis meistras nusižudė nušokdamas į laikrodžio mechanizmą, kuris nuo to sugedo, ir ilgą laiką niekas nežinojo kaip jį sutaisyti, bet šio fakto patvirtinimo niekur neradau. Žemiau įkeliu video iš Youtube, kur įamžintas 600-sis laikrodžio jubiliejus.

Praga caput regni- Prague is the capital of the realm. 

Tiesiog norisi grįžti ir kiekvieną Prahos senamiesčio namą apžiūrėti nuo pamatų iki stogo. O visa tai, ką dabar perskaitėte, susiradau bent dviejose knygose, Internete, tinkamai suredagavau ir čia jums perpasakojau. Bent dalį šios informacijos būtų logiška tikėtis gauti per ekskursiją, ar ne? Neseniai esu rašiusi apie nemokamas ekskursijas ir svarsčiusi, ar tik jos nėra musėkautai turistams. Informuoto smalsumo vedamos, prisijungėme prie nemokamos ekskurijos Prahoje. Deja, likome labai nepatenkintos šia patirtimi. Išties, turbūt pati būdama gide, aš iš savo kolegų tikiuosi daugiau profesionalumo ir mažiau cirko. Palikusi atsiliepimą gerai žinomame kelionių portale Trip Advisor, sulaukiau spaudimo iš ekskursiją vedusios gidės tą atsiliepimą pašalinti. Labiausiai nustebino komentarai "tu gi nieko nemokėjai" (arbatpinigiai, kuriuos visgi palikome sprukdamos iš ekskursijos nesiskaito?), "man reikia maitinti vaikus" (du iš trijų jau seniai pilnamečiai, bet, matyt labai alkani pilnamečiai) ir "tai buvo praleista gera proga patylėti". Dabar aišku, kodėl toks neproporcingas neigiamų, vidutiniškų ir panegirikas giedančių komentarų santykis. Bet Kūtvėla tiki savo atsiliepimu kaip Evangelija ir nesiruošia trauktis.

Pasiskaitymui apie Prahą:
Andrew Cusack: Praga Caput Regni
The Looptail: 48 Hours in Prague
Things That Make Me Go Aagghh: Prague city break travel blog
Uncornered Market: Insider’s Prague: Tourist Traps to Avoid, What to Do, Where to Eat
Travel with Bender: Our Almost Christmas In Prague

Su meile,

Kūtvėla

Josefov rajono žydiškojo paveldo kompleksas-tikra aukso gysla!

Sinagogų komplekso lankymas Prahoje į mano pirmapradį planą niekaip neįėjo. Pigus skrydis apribojo mus trimis su puse dienomis Čekijos sostinėje, iš kurių pusdienis buvo skirtas visiškai bukaprotiškai ekskursijai po senamiestį su gide (dabar ana verkia man privačiai į žinutes, nes gavo blogą atsiliepimą, ir pasakoja, kokia aš bloga, kaip mane žemelė nešioja, ir liepia atsiimti savo žodžius, nes, tipo, Kalėdos, nu), o viena pilna diena buvo rezervuota Kutnos Horos kaulų koplyčios lankymui (meh). Bet moterys jau tokios, kai pamato paveiksliuką, tai ir užsimano-tai batų, tai auskarų, tai sinagogos. Kai mano kelionės draugė pamatė Ispaniškosios sinagogos interjero nuotrauką, tai ir zyzė nenumaldomai, kad reikia pamatyti. Iš tiesų, žydų paveldo objektų lankymą drąsiai galima vadinti kelionės highlight'u (čia kad kalbos tyrumo puoselėtojai gautų progos pašnypšti), nes kiti galvoti kad bus highlight'ai (ar jau girdžiu šnypštimą?) buvo meh.

Off topic: manęs čia kartą paprašė paaiškinti, kas tas Meh, tai čia rodau:

Meh :-(

Kai pagaliau sinagogas pavyko inkorporuoti į kelionės maršruto išklotinę, paaiškėjo, kad bilieto kaina -tiesiog šiurpinanti. Man būtų pilnai užtekę pasivaikščioti po senąsias žydų kapines, bet jų atskiras lankymas neįmanomas.