Doverio pilis-raktas ir baltosios Doverio uolos: Anglija prasideda čia.

Kai pasakydavau, jog ketinu apsilankyti Doveryje, mano pašnekovai reaguodavo baisiai. Vieniems iš rankų iškrisdavo puodo dangtis. Kiti pamesdavo pusiau nuskustą bulvę ir vos nenusipjaudavo sau piršto. Dar kitus ištikdavo stabas ir jie kuriam laikui prarasdavo kalbos dovaną. Keletas individų pabėgo garsiai rėkdami, paskui savaitę slėpė nuo manęs savo vaikus ir šunis. Aukšto kaimynai pirma pro durų plyšiuką pasitikrindavo, ar aš toli nuėjusi, ir tik tada greitai nubėgdavo į dušą koridoriaus gale. Doveris, kurio baltasias uolas pamatę per Lamanšą besikeliantys keleiviai rėkdavo "Valio! Namai!", o jautresnės moterys apsiverkdavo, turi baisią turistinę reputaciją. Prisiskaičiusi internetuose apie nuo pat ryto keliančius alkoholio suvartojimo lygį šalyje vietinius gyventojus ir už traukinio stotį didesnes dilgėles, tirtėdama iš siaubo atsargiai išlipau iš traukinio, prisiplojau pilvu prie grindinio, ir pro kūtvėliškus gaurus apsidairiau į visas puses: ar saugu? Kad Doveris nėra turism magnet leido suprasti turistinės reklamos stotyje nebuvimas, -iki šiol visur tik iš traukinio išlipusi pasiimdavau nemokamą lankstinuką su miesto žemėlapiu ir lankytinomis vietomis, o šį kartą likau it musę kandusi (nebent gausios turistų ordos čia jau viską buvo prieš mane nušlavusios). Laimei, netrukus aptikau ir nusifotografavau stendą su miesto žemėlapiu, o užklausta moteriškė pasakė, kaip nueiti iki pilies ir labai stebėjosi, kad aš atvažiavau jos pamatyti. Netrukus prasidėjo ir normalios kelio nuorodos, kuriomis atėjau iki turizmo informacijos centro, kur už 10 pensų man pardavė miesto žemėlapį-pirmą mano pirktą žemėlapį šios kelionės metu.

Doverio pilis.

Jis mirs kaip valstybės išdavikas, bet prie jo kapo klaupsis piligrimai iš viso pasaulio: Kenterberis, Anglija.

Džiaugsmingai šiurendama traukinių pasu tyrinėjau traukinių išvykimo laikus, ieškodama savojo, į Kenterberį. Apsidžiaugiau radusi vieną reisą visu pusvalandžiu anksčiau, nei planavau-kadangi mano traukinių pasas leidžia man neribotai straksėti iš traukinio į traukinį, tai man visi variantai geri. Traukinys atpūškavo įspūdingo dydžio ir jau labai nekantravau, kada leis keleiviams ropštis vidun. Kai jau buvau bekelianti koją į už dešimties minučių išvykstantį traukinį, tai mane kaip elektra nupurtė-taigi šitas traukinys yra į Kembridžą. KEMBRIDŽĄ! Na, tai irgi istorinis miestas, nieko nesakau, turi ką parodyti turistui, bet man taigi reikia į Kenterberį. Kai nuplikyta šokau atgal prie išvykimo lentos- nėra tokio traukinio. Kūlversčiu nusiritau prie bilietų kasų. Esu lietuviška Kūtvėla, sakiau aš uniformuotiems traukinių stoties darbuotojams, noriu į Kenterberį, o jūs ten kažkodėl nevežat, tai ką man dabar daryt? Anie juokėsi, paskui liepė pereit per gatvę, į kitą stotį. Tai žinokit, kad ta King's Cross St.Pancras yra dvi stotys po viena metro linija. Kai jau pagaliau šmurkštelėjau į savo traukinį, net atsidusau lengviau. Bet čia buvo dar ne pabaiga- balsas garsiakalbyje bylojo, kad tik pirmi aštuoni vagonai iš dvylikos atidarys duris prie platformos Kenterberyje, nes ji per trumpa priimti visą traukinį, todėl norintys išlipti Kenterberyje you'd better make sure sėdintys reikiamame vagone. Iškišau galvą per duris, norėdama suskaičiuoti vagonus, tai traukinio palydovas taip man piktai mostelėjo, kad skriete atgal nuskriejau. Tada dar pabėgiojau kiek po traukinį.

Ale paskui visgi gerai pataikiau atsisėsti. 

Važiavau greituoju traukiniu Javelin, tai per nepilną valandą buvau vietoje. Kenterberio katedros bokštai ryto migloje pro traukinio langą atrodė fantastiškai. Išlipau Canterbury West stotyje, kuri nėra labai gerai pasirengusi priimti turistus, net miesto žemėlapio nėra; bet čia susižinojau, iš kur išvyksta traukiniai į Doverį. Sekdama kelio nuorodomis, atitrepsėjau iki turizmo informacijos centro, kuris dar nedirbo. Taipogi, dar negalėjau ir išsikeisti pinigų, nes buvo likę kažkur 10-15 min. iki visų įstaigų ir parduotuvių darbo pradžios. Kol laukiau, padariau keletą nuotraukų.

Pubams dar ankstoka sidrą Kūtvėloms pilstyt. 

Turizmo informacijos centras. How cool is that? 

Jeigu yra vienas patarimas Kenterberiui, tai bus šis- būkite ten anksti. Apie vidurdienį plūsteli tokios turistų minios, kad mažas miestelis sprogsta. Daugiausia čia moksleivių grupių, kurios su užduočių lapais vaikšto po miestą. Vieną užduotį ir aš padėjau įgyvendinti-jiems reikėjo paparašyti nepažįstamo žmogaus juos nufotografuoti. Nuotraukos net nepažiūrėjo, nes užduotis buvo anyway atlikta. Labai daug buvo prancūzakalbių grupių-nenuostabu, Port of Calais ne taip ir toli. 

Ši siaura gatvelė būna sausakimša nuo turistų. 

Kenterberio katedra.

Karaliaus Alfredo Winchesteris: istorinė Anglijos sostinė šiandien.

Karalius Alfredas Didysis yra vienintelis iš 56 Anglijos monarchų, vadinamas Didžiuoju. Winchesteris gi, kaip ir visi -chester arba -caster priesagas turintys miestai, kilo iš kadaise čia buvusios romėnų stovyklos (castrum, castra). Alfredas buvo ketvirtas sūnus Wessex dinastijos karaliaus šeimoje, bet tik jam buvo lemta įeiti į istoriją Didžiuoju. 865 m. vikingų invazijos metu, Wessex karalystė tuo metu dar susiskaldžiusioje Anglijoje buvo vienintelė, kuri atsilaikė. Taikos sutartimi vikingams danams buvo atiduotos žemės į rytus nuo Londono iki Česterio, kurios tapo žinomos kaip Danelaw savo įstatymais ir gyvenimo būdu. Bet Alfredas nesnaudė: atkovojo iš danų  Londoną, kūrė fortifikuotus miestus, įsteigė nuolatinę armiją, statė laivus patruliuoti pakrantėmis. Kai vikingai smogė vėl 890 m., karaliaus Alfredo vadovaujami anglai jų jau laukė. Be to, šis valdovas anglams suteikė galimybes lavintis, davė tvarką ir teisingumą. Tai jam valdant anglai susivokė esą Angelcynn, t.y. anglų tautos gyvenama žemė. Jo sutuoktinė Ealhswith fundavo moterų vienuolyną Winchesteryje-vieną iš to meto švietimo centrų, bet, kaip jau įprasta, apie ankstyvąsias viduramžių valdoves žinios yra labai fragmentiškos. Ealhswith pergyveno Alfredą tik trimis metais; jų abiejų amžino poilsio vieta šiandien nėra žinoma.

Iš Solsberio iki Winchesterio atvažiavau per maždaug 1,5 val., nes reikėjo persėsti tarpinėje stotyje. Winchesteryje mane vėl pasitiko naudingos kelio nuorodos, o pačioje stotyje buvo stendas su visokia turistiška proklamacine medžiaga, tarp kurios buvo ir nemokamas miesto žemėlapis. O pats Winchesteris mane pritrenkė ir sužavėjo!

Winchesterio gatvės vaizdas. 

Karalienė Ana.

Karalienė Ana geriausiai mums pažįstama iš rusiško filmo "Stiklinė vandens". Европа может подождать :-) Karalienės Anos valdymo metu, galima sakyti, įvyko tik vienas svarbus įvykis šalies viduje, - tai buvo 1707 m., kai Anglija ir Škotija susijungė po vienu Parlamentu. Ana į sostą žengė būdama 36 metų. Ji gimė valdant tėvo broliui Karoliui II, kuris nepaliko teisėtų palikuonių. Jos tėvas buvo pirmasis eilėje į sostą, bet jis buvo katalikas, vedė katalikę princesę, ir todėl tik pro trijų metų valdymo buvo palyginus taikiai nuverstas. Lyg nujausdamas, Karolis II buvo įsakęs auginti savo dukterėčias Aną ir jos vyresnę seserį Mariją protestantų tikėjimo tiesomis. Anos pusbrolis ir jos sesers vyras Viljamas III kurį laiką valdė Angliją su Marija II, tačiau vaikų nesusilaukusi Marija mirė nuo raupų 1694 m., jos našlys valdė iki savo mirties 1702 m. O tada į Anglijos sostą sėdo karalienė Ana, kuri santuokoje su princu Georgu iš Danijos patyrė asmeninę tragediją, kurią sunku šiandieninei moteriai įsivaizduoti-karalienė pergyveno ir vyrą, ir visus septyniolika savo vaikų (dvylika gimė negyvi arba buvo persileidimai, keturi mirė nesulaukę dvejų metų, o vienintelis išgyvenęs berniukas mirė sulaukęs vienuolikos metų). Vat Jums ir Anno Pacifico. 

Winchesterio katedra. 

Winchesterio katedra savo išlaikymui reikalauja 5 milijonų svarų sterlingų per metus -baisinė suma. Primenu, katalikų bažnyčios negauna paramos iš valstybės, nepaisant visos savo istorinės reikšmės, todėl įėjimas visur yra mokamas. Prie aukų dėžučių, kurios pastatytos visose bažnyčiose papildomai, parašyta : "Please give generously". Geriausiai XII a. išsilaikiusi Biblija yra saugoma Winchesterio katedroje, bet jos pamatyti negalėjau-buvo išnešta restauravimui. Sakoma, kad ši įspūdingo dydžio ranka rašyta knyga yra puošta auksu ir lazuritu. Taipogi lankytojams nerodomos senovinės valdovų palaikus saugančios mortuary chests, kurios labai nukentėjo Civilinio karo metais, ir dabar irgi yra restauruojamos. Winchesterio katedra buvo pabaigta statyti 1093 m. ir priglaudė vyskupo, o vėliau ir šventojo, Swithino palaikus. Čia tikima, jeigu per šio šventojo dieną (liepos 15) lis, tai lietus nesiliaus ateinančias 40 parų. Nestabilus gruntas ir dar neaukštas meistrų darbo lygis 1107 m. sukėlė bokšto griūtį, ir katedros atstatymo darbai tęsėsi net iki XV a. vid. 1906-1912 m. naras William Walker išgelbėjo katedrą nuo griūties reguliariai nerdamas po vandeniu ir sutvirtindamas pūvančias medines konstrukcijas daugiau kaip 25.000 maišų cemento, 115.000 didelių cemento blokų ir 900.000 plytų. Paskui vandenį buvo galima išpumpuoti ir imtis tradiciškesnių konservavimo darbų.

Solsberio (Salisbury) katedra: čia stovi Žemės Stulpai.

Buvau nusprendusi neapsiriboti vien Londonu, o pamatyti kiek galima daugiau toks ūkanotos Albiono šalies, todėl investavau į traukinių pasą Britrail London Plus, 4 dienos, 2 klasė. Berašydama atsiminimus, pamažu suvesiu ir buhalteriją, todėl įrašų pabaigoje bus matyt, ar priverčiau jį atsipirkti. Solsberio (rašoma Salisbury) katedra yra garsi tuom, kad ją pastatė per rekordinį laiką (38 metus), joje yra seniausias laikrodis pasaulyje, jos bokštas yra aukščiausias šalyje ( lengva atsiminti-123 m), jai priklauso didžiausias šalyje arkomis puoštas kiemas, jos choro patalpa bažnyčioje buvo anksčiausiai šalyje pabaigta statyti, ji pirmoji 1991 m. sukūrė merginų chorą, joje saugoma Magna Carta (kuriai 2015 m. bus 800 metų), ir ji beveik vienas prie vieno kaip katedra, kurią knygoje "Pillars of the Earth" įamžino Ken Follett. Jeigu tai ne geriausia reklama ją pamatyti, tai jau tada nežinau.

Aktyvuotas traukinio pasas. 

Traukiniuose kartais būna galimybė nusipirkti gėrimų ir užkandžių. Praverčia tyrinėjant traukinių grafikus. 

Išlipusi iš traukinio sekiau kelio nuorodomis iki turizmo informacijos centro, kuris manęs nesužavėjo, bet gavau nemokamą miesto žemėlapį. Solsberyje planavau pažiūrėti tiktai jo garsiąją katedrą, todėl iškart ir nustrepsėjau jos link. Pakeliui dar savo žiurkėnui Cepelinui dovaną nupirkau. Pats Solsberio miestelis pasirodė mažas ir tylus. Galbūt todėl, kad dar anksti buvo?

Solsberis, Anglija. 

Juodosios gulbės karalystėje: Lydso pilis.

Eleonora iš Kastilijos
Margarita Prancūzė
Izabelė Prancūzė
Ana iš Bohemijos
Joana iš Navaros
Katerina Valua

Šešios karalienės, viena pilis, tūkstantis metų istorijos. Ir Kūtvėla.

"Welcome to Leeds Castle, the loveliest castle in the world!"

Lydso pilimi Kento grafystėje sirgau seniai. Neatbaidė netgi sudėtingas susisiekimas. Galima sakyti, visa kelionės į Londoną esmė ir buvo apsilankyti Lydso pilyje. Todėl lietingą sekmadienį (Anglija, kaipgi kitaip), nepaisant to, kad vakar buvo pirma diena Londone ir aplanksčiau bene pusę miesto, kėliausi šeštą ryto, užkandau kukliais angliškais pusryčiais ir ištursenau ieškoti reikiamos traukinių stoties. Gyvenau netoli Earl's Court metro stoties, todėl man reikalinga Viktorijos traukinių stotis buvo už kelių stotelių. Gerai, kad išsiruošiau anksčiau, nei reikėjo, nes buvo metro traukinių pakeitimai Earl's Court stotyje ir apie 10 min. nė patys mašinistai nežinojo, kuriuo traukiniu ir kur jiems važiuoti. Bet pagaliau situacija išsisprendė, ir traukiniai pajudėjo-kai kurie keleiviai nesulaukę dardeno lagaminus laiptais lauk iš stoties ir ieškojo taksi. Viktorijos traukinių stotyje bilietų automate nusipirkau bilietą iki Bearsted stotelės (nes prie bilietų kasų su aptarnaujančiu personalu nuolat driekiasi eilės). Man labai patiko, kad visur stotyse būna uniformuoti darbuotojai, kurių gali paklausti, kuri platforma tau reikalinga ir pan. Išsiaiškinusi, kuris traukinys mano, patogiai įsitaisiau. Praktiška žinoti, kad savaitgaliais traukiniams taikoma off peak kaina, todėl a day return bilietas kainuoja palyginus nebrangiai ir gali važiuoti bet kurios valandos reisu nesukdamas sau galvos. Kas nepatiko, tai kad keleiviai baisiai šiukšlina traukiniuose: kavos puodeliai, spauda, alaus skardinės-viskas paliekama, nes pora minučių iki išvykimo ateis darbuotojas su maišu ir prištinėmis ir apkuops kiek spės. Dėl sudėtingos logistikos daugiau šiai dienai nieko ir neplanavau, svarbiausia buvo dabar nuvykti ik Lydso pilies ir iš jos sugrįžti.

Labai faina buvo išlipti Bearsted stotelėje ir pamatyti ant jos lentikę su užrašu "This is the station for Leeds castle". Labai, labai taip welcoming. Tik dvi platformos, sujungtos tiltu. Traukinį pasirinkau labai gerą, jis atvyko maždaug 15 min. iki autobuso, kuris veža iki Lydso pilis, pirmojo reiso, kuris išvyksta nuo traukinių stoties. Jeigu žiūrėsit žemėlapį ir bandysit eiti pėsti, tai prapulsit ir dūšia, ir kūnu-vietomis tik kelias, nė pakelės nėra, pamiškės baisinės, o ir atstumas baisingai didelis. Tik autobusu.

Lydso pilies autobusas, 5 svarai sterlingai į abi puses. 

Lydso dvaras buvo žinomas dar 800-900 m. Manoma, kad netoliese buvo ir gynybinis fortas, bet archeologai neaptiko jokių įrodymų. Kažkur 1100-1300 metais buvo pastatyta pirmoji Lydso pilis; fortifikuotas malūnas ir vynuogynas buvo įrašyti į Domesday knygą. Šią knygą galima pamatyti eksponuojamą Nacionaliniame archyve pakeliui iš Kew sodų į Hamptono rūmus Richmmonde. Tai buvo pirmasis visuotinis Anglijos gyventojų ir turto surašymas, nes naujasis valdovas Viljamas Oranietis panoro sužinoti, kiek ir ko jis valdo. Gyventojai gi, deklaruodami savo žmonas, vaikus, avis, ožkas, grūdus, ir kitą turtą niurnėjo nepatenkinti, kad pirma surašys, o paskui jau ir atims pagal tą sąrašą, tikra svieto pabaiga. Taip ir atsirado surašymo pavadinimas: Book of Doom, Pasaulio pabaigos knyga, paprasčiau- Domesday Book. Kurį laiką pilį valdė Eduardas I ir jo žmona, Eleonora iš Kastilijos. Tapęs našliu, Eduardas I vedė Prancūzijos karaliaus seserį Margaritą, ir jaunavedžiai praleido medaus mėnesį Lydso pilyje. Karalius padovanojo pilį žmonai, pradėdamas pilies, kaip paveldimo valdovo našlės turto, istoriją. Toliau įvyko vienas iš įdomesnių Anglijos įstorijoje nesusipratimų: Eduardas II padovanojo pilį lordui Badlesmerui, tik va savo žmonai, Izabelei Prancūzei, pamiršo apie tai pasakyti. Atvykusią prieglobsčio prašytis valdovę ne tik kad per slenkstį neįleido, bet ir strėlėmis apšaudė. Nepaisant skylės atmintyje, karalius apgulė pilį, ją paėmė, ir nukirsdino lordą Badlesmerą. Našlaujanti Izabelė gyveno šioje pilyje iki pat savo mirties. Richardas II padovanojo pilį savo žmonai, Anai iš Bohemijos. Henrikas IV padovanojo pilį savo antrajai žmonai, Joanai iš Navaros. Valdovė kurį laiką ten bus savo posūnio kalinė, bet paskui bus išlaisvinta ir gyvens čia iki pat savo mirties. Tada valdovas pilį padovanojo Katerinai Valua, kuri buvo tik dvidešimt vienerių metų, kai tapo našle. Ši valdovė bus jau paskutinė, kuri pilį valdys kaip asmeninį savo turtą. Įsimylėjusi, Katerina Valua slapta ištekėjo už Oveno Tiudoro. Po tokios santuokos jai teko iškęsti tradicines paskemes-įkalinimą- bet jų teisėtas palikuonis buvo Edmundas, Richmondo grafas, būsimojo Henriko VII tėvas. Henriko VIII valdymo laikotarpiu pilis buvo pertvarkyta Katerinai Aragonietei, ir karališkoji šeima čia buvo apsistojusi prieš garsųjį 1520 m. susitikimą su Pranciškumi I. Toliau seka ilga, paini, ir ne tokia įdomi pilies ėjimo iš rankų į rankas istorija. Paskutinė pilies kaip privačios nuosavybės savininkė buvo ledi Baillie, mirusi 1974 m. Ji labai norėjo, kad šia pilimi ir parku galėtų grožėtis visi žmonės, todėl pilį paliko visuomenei. Juodoji gulbė, mėgstamas ledi Baillie paukštis, tapo Lydso pilies simboliu.

Viskas, daugiau su istorija Jūsų nebekankinsiu. Eikite, atsineškite šalto alaus.