Savaitgalis pajūryje: Klaipėdos laivų paradas ir Palangos gintaro muziejus.

Kada tiksliai užsidegiau noru pamatyti Klaipėdos laivų paradą turbūt taip ir nepasakysiu, bet dar žiemos metu jau pradėjau nuosekliai planuoti. Pirmiausia užsisakiau nakvynę Klaipėdoje. Šiaip pirmiausia rekomenduotina įsigyti kelionės bilietus, bet buvau tikra, kad autobusai ir traukiniai nenustos kursavę iki mano kelionės datos. Ir ką gi, buvau teisi. O susirasti nakvyne Klaipėdoje reikia paskubėti, nes viešbučių nėra daug, o ir jų kainos labai nemažos. Tačiau aš dar iš praeitos kelionės į Klaipėdą žinojau, kad geriau nei Klaipėda Hostel nerasiu. Nakvynė be pusryčių mišriame kambaryje už dvi naktis kainavo €22. O dėl pačios kelionės teko pasukti galvą, nes traukinys ir autobusas kainavo beveik tiek pat, bet su išankstinio pirkimo nuolaida kelionė traukiniu į abi puses gavosi apie €10 pigiau nei autobusu. Vienos nakvynės kaina susitaupė, galima sakyti. Ir štai, penktadienį vakare po darbo Kūtvėla su savo krepšeliu savaitgalio išvykai prisistatė į traukinių stotį. Smarkiai nuvylė tai, kad gavau vietą be lango, nes penkias valandas spoksoti į sieną nėra didelis malonumas. Laimei, buvau apdairiai nusipirkusi žurnalą. Klaipėdoje buvome jau sutemus, kažkur apie 22.30 val., bet hostelis buvo tik gatvę perėjus, todėl niekur nereikėjo blaškytis. Gavau kambarį su dviem australais ir portugalu :-) Jeigu maloni administratorė nebūtų man suradusi ausų kamštukų (savus pamiršau namie), tai būtų tekę evakuotis ant sofos koridoriuje, nes mano kambario kaimynai pasirodė esantys knarkaliai.

Kitą rytą pakirdau anksti, nes diena žadėjo būti ilga: miesto renginiai, Muziejų naktis, Gatvės muzikos diena, laivų paradas...Netoli hostelio yra viešojo transporto stotelė, nuo kurios į senamiestį veža Nr. 8 autobusas, arba galima eiti pėsčiomis, tada užtrunkama apie 20 min. Labai pravertė hostelyje gautas nemokamas "Klaipėda in Your Pocket" žurnaliukas ir Deniso Nikitenko iš Klaipėdos man paslaugiai atsiųstas mažosios architektūros žemėlapis.

Jis mažas, bet svajones pildo dideles. Kas?- Klaipėdos peliukas! Skulptoriai S. Plotnikovas ir S. Jurkus.

Ar žinojote, kad Birštono kurorte nei karto neapsilankyti yra tiesiog nemandagu?

Praeitą savaitę Kūtvėla kartu su kolegomis žurnalistais lankėsi Birštono savivaldybės administracijos ir Birštono turizmo informacijos centro surengtame infoture. Kadangi kvietimai buvo vardiniai, tai Kūtvėla net pasipūtė kaip pelė ant kruopų, kad ją čia taip įvertino. Organizatorių parūpintas autobusas mūsų delegaciją prie Forum Palace turėjo paimti 7.00 val. ryto. Tą rytą kėliausi taip anksti, kad net mano naktibalda žiurkėnas pasipiktino, sučirškė, šmurkštelėjo į savo lizdelį ir apsikamšė visus plyšius, netgi salotos lapelio nepriėmė iš rankos. Prisipažinsiu-pasijutau šiek tiek atstumta savo augintinio. Bet rytinė kava autobuse, apdairiai paruošta organizatorių, padėjo nuginti liūdnas mintis šalin. Beje, ar kada nors susimąstėtė, koks vertingas dalykas kelionėse yra šiukšlių maišas? Jis yra įdedamas į kuprinės vidų ir apsaugo daiktus nuo lietaus. Mums buvo priminta pasiimti maudymosi kostiumėlį, baseino šlepetes ir rankšluostį. Infoturo išvakarėse oras buvo toks prastas ir lietingas, kad netgi rimtai svarsčiau su tuo maudymosi kostiumėliu ir keliauti tą dieną.

Čia Jums kalba lietuviškas oras.

Kelionė iki Birštono truko apie 1,5 val. Birštono kultūros centre užsiregistravome, gavome dalyvio korteles, ir kava su pyragėliu pasistiprinome prieš renginio pradžią. Lygiai 9.00 prasidėjo pristatymai su skaidrėmis.

Kavos pertraukėlė.

Infoturo informacinę-teorinę dalį atidarė Birštono merė Nijolė Dirginčienė. Pasirodo, Birštone yra suskaičiuoti visi medžiai, ir jų santykis su gyventojais yra 1:1. Todėl, sakė gerbiama merė, jeigu medis nukertamas, iš karto sodinamas naujas, nes žaluma yra miesto vizitinė kortelė. Dar sužinojau, kad Birštonas yra bene saugiausia Lietuvos savivaldybė. Be to, šis kurortas neturi gėlo vandens, nes yra pastatytas ant mineralinių vandenų, todėl gėlas vanduo į birštoniškių namus atiteka vamzdžiais iš kitur. Dar gerbiama merė akcentavo, kad Birštonas sako "NE" apleistiems pastatams. "Man gražiausias papuošalas yra kranas,"- juokavo Birštono merė.

Vilnius- gražiausias miestas pasaulyje. Rimtai.

Vilnius keičiasi. Vis dažniau sutinku žmonių, kurie kalba man nesuprantama kalba. Ir jie ne turistai, turistus lengva atskirti: žemėlapis, foto aparatas, kepurė nuo saulės, kuprinė, tvirti sandalai. O šitie drožia sau nosies tiesumu kur jiems reikia, balbatuodami kažką savo kalba į išmaniuosius telefonus, nešdamiesi kavą, moterys kaukšėdamos kulniukais į šaligatvius. Kas jie? Koks jų santykis su mūsų Vilniumi, mūsų istorija? Akimis palydžiu dešimties japonų turistų vorelę, einančia siaura senamiesčio gatvele. Įdomu būtų kada sustabdyti ir juos, pakalbinti kas juos čia atviliojo iš Tekančios Saulės šalies, į mūsų rūku dengtą miestą, kur dažnai lyja. Pasakoju ir čia, ir gyvai savo turistams apie Vilnių, miestą, kurį be galo myliu, ir tikiu kaip Evangelija, kad jis yra gražiausias miestas pasaulyje; bet šitam miestui gido nereikia,- jis pats savaime yra ir grožis, ir istorija. Šiandien pabadžiau pažiūrėti į Vilnių kitu kampu- tiesiog fiksavau gražias jo mozaikos detales, kurios galbūt neturi to istorinio krūvio kaip, pavyzdžiui, Katedra, ir turistų grupės ten nedažnai užsuka. Kiek bandžiau suskaičiuoti, per standartinę trijų valandų ekskursiją sugebu parodyti tik penktadalį Vilniaus-tą grietinėlę, pažymėtą istoriškai svarbiu, tik gidams matomu, ženklu.

Naujausias Vilniaus "kūdikis" yra vos prieš porą dienų yra paminklas lietuvių skalikui, vieninteliam Lietuvos medžiotojų išvestam medžiokliniam šuniui. Paminklas pastatytas netoli įėjimo į Gedimino kalną, už tos baisios rotondos. Vieta paminklui netoli atkuriamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parinkta, matyt, neatsitiktinai- medžioklė buvo valdovų mėgstama laisvalaikio praleidimo (ir politikos) forma. Bonos Sforcos giminės dvaruose Italijoje auginami šunys buvo laikomi itin vertinga dovana. Žygimanto Augusto šunimis rūpinosi dvidešimt šunininkų. Šunų skaičius didikų dvaruose buvo įspūdingas, nes vien kiškių medžioklei reikėdavo iki 40 skalikų. Yra žinomas ir istorinis XVI a. anekdotas apie ispanų kilmės teisininką Petrą Rozijų. Trakų vaivados Mikalojaus Radvilo Rudojo šis ispanas paparašė šuns kiškiams medžioti. Radvila pasiteiravo, ar garbusis ispanas nori vižlo, ar skaliko. Rozijus paprašė paaiškinti, nes nesuprato veislių pavadinimų. Radvila paklausė, ar ponas Rozijus nori "tokio, kuris suranda, ar tokio, kuris vejasi". Ispanas atsakė, kad nori tokio, kuris ir vejasi, ir suranda, nes "būčiau tikras nevisprotis, jeigu laikyčiau du šunis dėl vieno niekingo kiškio". Valdovų ir didikų medžiokliniai šunys būdavo maudomi, šukuojami, kerpami, turėjo prabangius aksesuarus ir naudojosi geriausių veterinarų paslaugomis, o jų maisto racionas buvo prabangesnis už valstiečio stalą. Išsamus straipsnis apie šunis mūsų valdovų ir didikų aplinkoje XIII a. vid.- XVII a. pr: R. Ragauskienė. Mokslinis straipsnis.

Lietuviškas skalikas. Autoriai: R. Keturka ir F. Volčiak, 2015 m. 

Bernardinų sodas puikiai įsilieja į miestiečių ir turistų poreikius. Kruopščiai tvarkomas ir naujais želdiniais sezoniškai atnaujinamas parkas jau švirkščia fontanais. Į vieną jų jau metamos monetos ir galvojami norai. Mūsų atsakymas Romos Trevi fontanui :-) Nors parkas buvo visuomenei pristatytas paskubomis ir ne iki galo sutvarkytas, dabartinis vaizdas yra stipri pažanga.

Tulpės- sezono gėlės.

Šachmatų staliukai užmti 100 %. 

Su Pergalės diena!

Prieš porą savaičių dalyvavau Bažnytinio paveldo muziejaus surengtame protmūšyje. Nors mano komanda laureatais ir netapo, bet taipogi nebuvome ir paskutiniai nežiniukai. Prizines vietas laimėjusios komandos maloniai pasidalino savo premijomis su visais žaidėjais, todėl šį savaitgalį mums buvo ekskursijų maratonas: pažintis su Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija, Katedros varpinės lankymas, ir Katedros požemiai su valdovų kripta. Kaip pavyzdys rodo, protingais būti-apsimoka!

Vaizdas nuo apžvalgos aikštelės Katedros varpinėje. 

Vilniaus senamiestis. Tolumoje- Šimašius Towers. 

Gegužės 8-10 d. vyko Europos dienos, kurių renginių metu buvo pristatytos įvairios šalys. Geriausias pristatymas (na, bent jau skaniausias) vyko Gedimino prospekte, kur buvo galima paragauti įvairių nacionalinių patiekalų. Nes kokia čia šventė be tušintų  kopūstų?

Merkinė antras dublis, Liškiava ir Puvočių apžvalgos bokštas.

Penktadienį Merkinėje buvo galima pastebėti švytruojant žydrąją Kūtvėlos skrybėlaitę. O jau grįžus į Vilnių ir pradėjus rinkti medžiagą reportažui ir paaiškėjo, kad ne viską vilniečiais ir kauniečiais būdami Merkinėje tą dieną pamatėme. Teisingai rašė Regimantas Dima savo tinklaraštyje: Turizmas tai du, maksimum- trys. Tiek man, tiek kolegei keliautojai Aistei iš Keliauk.info buvo laisvas pirmadienis, todėl buvo sutarta, kad aš atvyksiu į Kauną ir tada kelionę tęsime jos automobiliu. Kas, kad man reikės atsikelti 6.00 val. ryto- padejuosime kai pasenėsime.

Merkinė. Antras dublis. 

Iš tiesų, ryte kėliausi labai sunkiai. Tokiu laiku žvitriai narvelyje pjuvenas rūšiuoja tik mano žiurkėnas Cepelinas, kuris yra įpratęs pusryčiams gauti šviežios salotos lapelį. Todėl ir žvitrus, nu. Kelionė traukiniu (€4.95) neprailgo ir apie 9.00 val. ryto jau buvau Kaune. Ten dar užsukome į Statoilą kuro mašinai ir žmonėms. Aistė vairavo, o Kūtvėla pirštu sekdama kelių atlasą dirbo šturmanu. Pakeliui užpelengavome tris taškus, kur grįžtant sakėme sustosime: cepelinų reklamą, aukščiausią Lietuvos medį ir kažkokią atodangą.