Dievas sukūrė pasaulį per septynias dienas, bet ne Jis vienas moka taip greitai darbuotis! Projektas "Mes parvešime kruizinį laivą iš Olandijos į Maltą patys".

Though this be madness, yet there's method in it.- William Shakespeare.

Aukščiau bambos neiššoksi, sako protingi žmonės. Bet ar tikrai? 2015 m. gegužės 20 d. startavo analogų neturėjęs socialinis projektas. Mindaugas Statkus, Poilsis Maltoje tinklalapio autorius ir poilsio Maltoje organizatorius, įsigijo laivą turistams plukdyti. Naujoji verslo investicija, kurią reikėjo nugabenti į Maltą, buvo Olandijoje, ir nei viena Lietuvos logistikos kompanija nesutiko gabenti tokio nestandartinio krovinio. Keturių asmenų komanda (Mindaugas Statkus, žurnalistė Žydrė Dargužytė, latvis Timur Mjagkij, ir kapitonas Alan Clarke) nusprendė atsiraitoti rankoves ir kelnes (nes gali tekti gerokai sušlapti), numoti inkaru į logistikos kompanijas, ir pargabenti laivą patys.

"Mes galime tai padaryti!"- sako Jums šitas ežiukas.

Trys eksperimento dalyviai susitiko Eindhoveno oro uoste (kapitonas jų lauks prie Viduržemio jūros krantų) ir...projektas prasidėjo! Netrukus dvi tonas sveriantis laivas buvo sėkmingai pakrautas į puspriekabę, ir šio eksperimento dalyviai pajudėjo Šveicarijos link. Tai bus bene pirmas laivas visame pasaulyje, kurį jo savininkas parsigabeno pats (ar girdite, kaip kažkas šlama? Tai Gineso rekordų knyga!).

Kruizinis laivas pakrautas. 

Bet pasaulis ne be gerų žmonių: netrukus socialinio eksperimento dalyviai gavo pasiūlymą iš draudimo kompanijos "Balto Link" apdrausti laivą. Iki tol visos kompanijos, į kurias buvo kreiptąsi, laivo draudimu nuo nelaimingų atsitikimų rūpintis atsisakė. Galima drąsiai sakyti, kad "Balto Link" įėjo į draudimo istorijos vadovėlius. Po dviejų dienų nuo projekto pradžios šaunusis ekipažas kirto Italijos sieną. Italija pasitiko lietumi ir transporto kamščiais, bet be jų kaip žinotum, kad esi Italijoje ir artėji prie Neapolio? O nuo ilgapirščių ekipažas žadėjo gintis turimais golfo lazda, montiruote ir kuvalda, bet po draudimo kompanijos pasiūlymo nerimas dėl vertingo krovinio šiek tiek atslūgo.

Ketvirtąją projekto dieną ekipažas pasiekė mitais apipintą Sicilijos salą. Pakeliui teko išklysti iš kelio dėl kelio remonto darbų, o tada netikėtai užgęso variklis. Kokių priemonių ėmėsi ekipažas? Laivo savininkas Mindaugas Statkus tiesiog išlipo iš automobilio, persižegnojo, ir paprašė Jėzaus pagalbos. O kadangi Italija yra tikrų katalikų kraštas, netrukus ekipažas riedėjo toliau. Štai ir sakykite, kad stebuklų nebūna.

Keltu į Mesiną persikėlę ekipažo nariai keliavo iki Pozallo uosto, kur rytiniu keltu iš Maltos jų pasitikti atvyko kapitonas Alan Clarke. Kaip dažnai būna, dėka užmaršaus buvusio savininko, trūko kelių varžtų (šiek tiek primena surenkamų baldų pirkimą Senukuose, ar ne? Ten nusipirktame komplekte visada trūksta kelių varžtų.), bet netrukus laivas buvo jau pasiruošęs nuleidimui į vandenį.

Kruizinis laivas kranu bus nuleistas į vandenį.

Ir štai, gegužės 26 d., šeštąją kelionės dieną, kruizinis laivas pagaliau dugnu prisilietė prie Viduržemio jūros. Po nedidelio bandomojo pasiplaukiojimo, laivas ir socialinio eksperimento ekipažas paėmė kursą Maltos link.

Vėlų gegužės 26 d. vakarą kelionės galutinis tikslas (Mgarr miestelis Maltoje) buvo pasiektas.

Kruizinis laivas Maltoje ne jūržoles and dugno auginsis, o po tokį grožį turistus plukdys.

Planuota trijų valandų kelionė užsitęsė, nes variklis perkaito ir pradėjo veržtis vanduo. "Skandinavų gamintojo "Elan" laivas yra labai saugus ir patikimas, bet jis skirtas trumpiems pasiplaukiojimams netoli kranto,"- sakė "Ocean Plastic" vadovas Zacco Concetto, kurio komanda Sicilijoje nuleido laivą į vandenį. Laimei, patyręs kapitonas sugebėjo suvaldyti krizę. O kelionę dabar jau tolimojoje Olandijoje pradėję ekipažo nariai prisiminė, kas tai yra normali lova.

Taip atrodo nugalėtojai.

Man priekabiai kamantinėjant projekto ryšių su visuomene atstovę Žydrę, kuri man maloniai leido čia panaudoti jos darytas nuotraukas, paaiškėjo nerimą keliantis faktas: laivas dar be vardo! Tiksliau, yra senasis vardas, bet dar neaišku, ar jis bus paliktas, o gal visgi laivas bus pervadintas. Interneto platybėse jau nuvingiavo nepatvirtinta informacija apie būsimas krikštynas, bet visuomenė manęs asmenyje išlieka susirūpinusi. Argi ne miela būtų lietuvių turistams Maltoje plaukioti kruiziniu laivu Cepelinas? Arba Žalgiris? O gal Vytautas Didysis?

Ir kodėl aš iš viso rašau apie šį projektą? Nors jame tiesiogiai dalyvavo tik keturi asmenys, bet netiesiogiai jis palietė labai daug žmonių, kurie susidomėję ir sunerimę sekė šią kelionę, netgi visišką avantiūrą, galima sakyti. Šie keturi žmonės per savaitę laiko pademonstravo tą dozę užsispyrimo, kurios mums dažnai labai trūksta tam, kad pasiektume užsibrėžtą tikslą, o ne trypčiotumėme vietoje ir verktume, kad valdžia bloga, alga maža, viršininkas siurbėlė. Nieko šiame pasaulyje nėra neįmanomo, kai yra reikiamas nusiteikimas ir gera komanda (su nedidele išimtimi, nes kelnes per galvą mautis žmonija turbūt taip ir neišmoks, o visa kita- metodikos reikalas).

Eksperimentas dar nesibaigė, nes Timur dar turi grąžinti puspriekabę į Olandiją, o paskui jo laukia kelionė į Angliją. Raudonasis autobusiukas dar turi nemažai kilometrų atlaikyti, laikome kumščius!

Our doubts are traitors, and make us lose the good we oft might win, by fearing to attempt.-William Shakespeare.

Būkite šiuo pasakojimu įkvėpti didiems darbams, ir tegul Fortūna jums šypsosi.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, visokias avantiūras tiesiog dievinanti, Jūsų,

Kūtvėla Narsiširdaitė

Dienos kelionė į Latviją: Dobelės alyvos ir Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis.

Dobelės alyvų sodas seniai mane viliojo apsilankyti, bet susisiekimas su ta Latvijos dalimi iš Vilniaus yra komplikuotas, nebent turite automobilį. Išeitis buvo viena- susidėti su kokia nors agentūra. Raukiausi ilgai, nes kelionių agentūrų Lietuvoje darbas su autobusinėmis kelionėmis labai dažnai yra žemiau plintuso pagal kokybę, o Valstybinis turizmo departamentas negali įtakoti nieko, net kad kelionės kokybė būtų užtikrinta; turiu raštišką atsakymą dėl vieno mano skundo, vis drąsinuosi, kad reiktų paviešinti. Na, bet arba rizikuoji ir pamatai Dobelės alyvas, arba nerizikuoji ir negeri latviško alaus. Taip sutapo, tomis dienomis vyko ir Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis, todėl kelionių agentūros sukruto rinkti grupes. Variantus per Pakruojį, Rundalę, ar Pokainių mišką atmečiau, nes ten jau esu buvusi, ir pasirinkau kol kas savo reputacijos nesugadinusią firmą (kas kelionės pabaigoje pasikeitė). Išvykome 5.30 val. ryte nuo Forum Palace. Kadangi-retas atvejis- nereikėjo važiuoti į Kauną paimti turistų, riedėjome tiesiai per Panevėžį, kur įlipo mūsų gidė, o Latvijos sieną kirtome apie 10.00 val. ryto. Autobusas buvo matęs geresnių dienų, sušalome kaip reikalas, klostėmės ką suradę, kol pagaliau išsikovojome, kad išjungtų tą baisų šaltį. Dviaukščiame autobuse buvo nesureguliuota šildymo/vėsinimo sistema, neveikė televizorius ir radijas, ir bendras autobuso vaizdas buvo gerokai padėvėtas.

Latvijos pasienis pasitinka naujais keliais. Tokia maloni staigmena, kad net nufotografavau. 

Pirmas sustojimas buvo Tervetėje. Tai buvo visiškai beviltiškas vienos valandos iššvaistymas. Sunkiai suprantu, kaip pažiūrėjimas į piliakalnį per ūkininko tvorą ir naujai pastatytos medinės pilies apžiūra iš lauko praturtino mane žiniomis apie žiemgalių kultūrą. Visiškai netalentingas buvo šių objektų įtraukimas į ir taip įtemptą dienos programą.

Savaitgalis pajūryje: Klaipėdos laivų paradas ir Palangos gintaro muziejus.

Kada tiksliai užsidegiau noru pamatyti Klaipėdos laivų paradą turbūt taip ir nepasakysiu, bet dar žiemos metu jau pradėjau nuosekliai planuoti. Pirmiausia užsisakiau nakvynę Klaipėdoje. Šiaip pirmiausia rekomenduotina įsigyti kelionės bilietus, bet buvau tikra, kad autobusai ir traukiniai nenustos kursavę iki mano kelionės datos. Ir ką gi, buvau teisi. O susirasti nakvyne Klaipėdoje reikia paskubėti, nes viešbučių nėra daug, o ir jų kainos labai nemažos. Tačiau aš dar iš praeitos kelionės į Klaipėdą žinojau, kad geriau nei Klaipėda Hostel nerasiu. Nakvynė be pusryčių mišriame kambaryje už dvi naktis kainavo €22. O dėl pačios kelionės teko pasukti galvą, nes traukinys ir autobusas kainavo beveik tiek pat, bet su išankstinio pirkimo nuolaida kelionė traukiniu į abi puses gavosi apie €10 pigiau nei autobusu. Vienos nakvynės kaina susitaupė, galima sakyti. Ir štai, penktadienį vakare po darbo Kūtvėla su savo krepšeliu savaitgalio išvykai prisistatė į traukinių stotį. Smarkiai nuvylė tai, kad gavau vietą be lango, nes penkias valandas spoksoti į sieną nėra didelis malonumas. Laimei, buvau apdairiai nusipirkusi žurnalą. Klaipėdoje buvome jau sutemus, kažkur apie 22.30 val., bet hostelis buvo tik gatvę perėjus, todėl niekur nereikėjo blaškytis. Gavau kambarį su dviem australais ir portugalu :-) Jeigu maloni administratorė nebūtų man suradusi ausų kamštukų (savus pamiršau namie), tai būtų tekę evakuotis ant sofos koridoriuje, nes mano kambario kaimynai pasirodė esantys knarkaliai.

Kitą rytą pakirdau anksti, nes diena žadėjo būti ilga: miesto renginiai, Muziejų naktis, Gatvės muzikos diena, laivų paradas...Netoli hostelio yra viešojo transporto stotelė, nuo kurios į senamiestį veža Nr. 8 autobusas, arba galima eiti pėsčiomis, tada užtrunkama apie 20 min. Labai pravertė hostelyje gautas nemokamas "Klaipėda in Your Pocket" žurnaliukas ir Deniso Nikitenko iš Klaipėdos man paslaugiai atsiųstas mažosios architektūros žemėlapis.

Jis mažas, bet svajones pildo dideles. Kas?- Klaipėdos peliukas! Skulptoriai S. Plotnikovas ir S. Jurkus.

Ar žinojote, kad Birštono kurorte nei karto neapsilankyti yra tiesiog nemandagu?

Praeitą savaitę Kūtvėla kartu su kolegomis žurnalistais lankėsi Birštono savivaldybės administracijos ir Birštono turizmo informacijos centro surengtame infoture. Kadangi kvietimai buvo vardiniai, tai Kūtvėla net pasipūtė kaip pelė ant kruopų, kad ją čia taip įvertino. Organizatorių parūpintas autobusas mūsų delegaciją prie Forum Palace turėjo paimti 7.00 val. ryto. Tą rytą kėliausi taip anksti, kad net mano naktibalda žiurkėnas pasipiktino, sučirškė, šmurkštelėjo į savo lizdelį ir apsikamšė visus plyšius, netgi salotos lapelio nepriėmė iš rankos. Prisipažinsiu-pasijutau šiek tiek atstumta savo augintinio. Bet rytinė kava autobuse, apdairiai paruošta organizatorių, padėjo nuginti liūdnas mintis šalin. Beje, ar kada nors susimąstėtė, koks vertingas dalykas kelionėse yra šiukšlių maišas? Jis yra įdedamas į kuprinės vidų ir apsaugo daiktus nuo lietaus. Mums buvo priminta pasiimti maudymosi kostiumėlį, baseino šlepetes ir rankšluostį. Infoturo išvakarėse oras buvo toks prastas ir lietingas, kad netgi rimtai svarsčiau su tuo maudymosi kostiumėliu ir keliauti tą dieną.

Čia Jums kalba lietuviškas oras.

Kelionė iki Birštono truko apie 1,5 val. Birštono kultūros centre užsiregistravome, gavome dalyvio korteles, ir kava su pyragėliu pasistiprinome prieš renginio pradžią. Lygiai 9.00 prasidėjo pristatymai su skaidrėmis.

Kavos pertraukėlė.

Infoturo informacinę-teorinę dalį atidarė Birštono merė Nijolė Dirginčienė. Pasirodo, Birštone yra suskaičiuoti visi medžiai, ir jų santykis su gyventojais yra 1:1. Todėl, sakė gerbiama merė, jeigu medis nukertamas, iš karto sodinamas naujas, nes žaluma yra miesto vizitinė kortelė. Dar sužinojau, kad Birštonas yra bene saugiausia Lietuvos savivaldybė. Be to, šis kurortas neturi gėlo vandens, nes yra pastatytas ant mineralinių vandenų, todėl gėlas vanduo į birštoniškių namus atiteka vamzdžiais iš kitur. Dar gerbiama merė akcentavo, kad Birštonas sako "NE" apleistiems pastatams. "Man gražiausias papuošalas yra kranas,"- juokavo Birštono merė.

Vilnius- gražiausias miestas pasaulyje. Rimtai.

Vilnius keičiasi. Vis dažniau sutinku žmonių, kurie kalba man nesuprantama kalba. Ir jie ne turistai, turistus lengva atskirti: žemėlapis, foto aparatas, kepurė nuo saulės, kuprinė, tvirti sandalai. O šitie drožia sau nosies tiesumu kur jiems reikia, balbatuodami kažką savo kalba į išmaniuosius telefonus, nešdamiesi kavą, moterys kaukšėdamos kulniukais į šaligatvius. Kas jie? Koks jų santykis su mūsų Vilniumi, mūsų istorija? Akimis palydžiu dešimties japonų turistų vorelę, einančia siaura senamiesčio gatvele. Įdomu būtų kada sustabdyti ir juos, pakalbinti kas juos čia atviliojo iš Tekančios Saulės šalies, į mūsų rūku dengtą miestą, kur dažnai lyja. Pasakoju ir čia, ir gyvai savo turistams apie Vilnių, miestą, kurį be galo myliu, ir tikiu kaip Evangelija, kad jis yra gražiausias miestas pasaulyje; bet šitam miestui gido nereikia,- jis pats savaime yra ir grožis, ir istorija. Šiandien pabadžiau pažiūrėti į Vilnių kitu kampu- tiesiog fiksavau gražias jo mozaikos detales, kurios galbūt neturi to istorinio krūvio kaip, pavyzdžiui, Katedra, ir turistų grupės ten nedažnai užsuka. Kiek bandžiau suskaičiuoti, per standartinę trijų valandų ekskursiją sugebu parodyti tik penktadalį Vilniaus-tą grietinėlę, pažymėtą istoriškai svarbiu, tik gidams matomu, ženklu.

Naujausias Vilniaus "kūdikis" yra vos prieš porą dienų yra paminklas lietuvių skalikui, vieninteliam Lietuvos medžiotojų išvestam medžiokliniam šuniui. Paminklas pastatytas netoli įėjimo į Gedimino kalną, už tos baisios rotondos. Vieta paminklui netoli atkuriamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parinkta, matyt, neatsitiktinai- medžioklė buvo valdovų mėgstama laisvalaikio praleidimo (ir politikos) forma. Bonos Sforcos giminės dvaruose Italijoje auginami šunys buvo laikomi itin vertinga dovana. Žygimanto Augusto šunimis rūpinosi dvidešimt šunininkų. Šunų skaičius didikų dvaruose buvo įspūdingas, nes vien kiškių medžioklei reikėdavo iki 40 skalikų. Yra žinomas ir istorinis XVI a. anekdotas apie ispanų kilmės teisininką Petrą Rozijų. Trakų vaivados Mikalojaus Radvilo Rudojo šis ispanas paparašė šuns kiškiams medžioti. Radvila pasiteiravo, ar garbusis ispanas nori vižlo, ar skaliko. Rozijus paprašė paaiškinti, nes nesuprato veislių pavadinimų. Radvila paklausė, ar ponas Rozijus nori "tokio, kuris suranda, ar tokio, kuris vejasi". Ispanas atsakė, kad nori tokio, kuris ir vejasi, ir suranda, nes "būčiau tikras nevisprotis, jeigu laikyčiau du šunis dėl vieno niekingo kiškio". Valdovų ir didikų medžiokliniai šunys būdavo maudomi, šukuojami, kerpami, turėjo prabangius aksesuarus ir naudojosi geriausių veterinarų paslaugomis, o jų maisto racionas buvo prabangesnis už valstiečio stalą. Išsamus straipsnis apie šunis mūsų valdovų ir didikų aplinkoje XIII a. vid.- XVII a. pr: R. Ragauskienė. Mokslinis straipsnis.

Lietuviškas skalikas. Autoriai: R. Keturka ir F. Volčiak, 2015 m. 

Bernardinų sodas puikiai įsilieja į miestiečių ir turistų poreikius. Kruopščiai tvarkomas ir naujais želdiniais sezoniškai atnaujinamas parkas jau švirkščia fontanais. Į vieną jų jau metamos monetos ir galvojami norai. Mūsų atsakymas Romos Trevi fontanui :-) Nors parkas buvo visuomenei pristatytas paskubomis ir ne iki galo sutvarkytas, dabartinis vaizdas yra stipri pažanga.

Tulpės- sezono gėlės.

Šachmatų staliukai užmti 100 %.