Vilniečio misija (ne)įmanoma: išgyventi dieną nesuluošintam.

Kol mūsų aukštai pastatyti asmenys gvildena globalias problemas nuo klimato kaitos iki burkų draudimo, didelė dalis vilniečių kas dieną stoja į nelygią kovą su VVT (dar kitaip žinomu kaip Vilniaus visuomeniniu transportas) ir kartais krenta, tiesiogine prasme, pakirsti žmonių, kurie už vairavimą netgi gauna algą. Šiaip gal įrašas nelabai tinkamas kelionių dienoraščiui, bet kadangi mūsų troleibusais ir autobusais naudojasi ir užsienio turistai, reikia padėti mūsų geresniems atstovams biuruose susigaudyti, kur slypi jų valdomos kontoros ydos. Iš grynai krikščioniškų paskatų tai ir padarysiu šiame įraše.

Paskutinis mano kantrybės taurę perpildęs lašas buvo epizodas praeitą savaitę prie Kalvarijų turgaus. 10 maršruto autobuso vairuotojas durimis prispaudė į autobusą lipančią pagyvenusią moterį per jos pirkinių krepšį taip, kad iš jo iškrito pomidorų maišelis. Moteris netekties nepastebėjo, nes visomis jėgomis ir visa gerkle rovėsi iš nelaisvės*. Kai pakėliau maišelį, moteris jau buvo prasispraudusi vidun, ir autobusas jau buvo nuvažiavęs. Kitas to paties 10 maršruto autobusas Baltupiuose neprivažiavo prie šaligatvio, ir jauna pora vaiko vežimėlį turėjo iškelti pati per nemažą tarpą tarp autobuso ir šaligatvio. Ir tai tik dalis to, ką vilniečiai turi išgyventi kas dieną mokėdami nemažus pinigus už prastą kokybę, kuri dar juos ir suluošinti gali.

VVT gali labai prisidėti prie Vilniaus, kaip draugiško miesto, įvaizdžio formavimo ir tam tikrai nereikia milijonų iš ES fondų. Tam reikia, kad VVT administracija ir darbuotojai, kurie tikslingai išjuda į Vilniaus gatves už transporto priemonių vairų, suvoktų, kad jie yra socialinės paslaugos teikėjai, o vilniečiai yra jų klientai, o ne autobuso durimis medžiojami zuikiai**.

Šaltinis: čia.

Savo pasipiktinimą aš išreiškiau socialiniame tinkle Facebook ir adresavau Vilniaus merui R. Šimašiui. Kodėl jam? Neabejingi mano klaidai žmonės tuoj pat pranešė, kad ne mero pareiga yra VVT darbo kokybę kelti. O aš nesutinku. Kad jau ponas Šimašius yra miesto galva, tegul ir dirba tam, kad miestui būtų gerai***. O jeigu yra per daug sudėtinga tai daryti, tai reikia mažinti biurokratinį aparatą ir pradėti nuo VVT administracijos. Kitas klausimas-kodėl nerašiau skundo autobusų parko direktoriui? Į klausimą atsakysiu klausimu- o jis mažas vaikas ir nežino, kas jo kontoroje dedasi? VVT autobusų parkas turėtų įsteigti atskirą departamentą skundams nagrinėti, nes kuo toliau, tuom blogiau darosi. Yra tik vienas ginklas- viešumas.

Pusiaujo egzotika prie Švedijos krantų arba Amžinai keliaujanti Gotlando sala. Ketvirta dalis.

Mūsų šaunusis viešbučio graikas pamiršo mūsų pusryčius. Tiksliau, pramiegojo. O gal dėl ribotų anglų kalbos žinių nesusigraibė, kokiu laiku tie keisti pribaltai nori neskaniai pavalgyti. Taip ir išvažiavome be pusryčių. Kelias netolimas, bet keltas jau laukė. Laukė ir trys valandos kelio iki Stokholmo.

Keltas į Stokholmą.

Pusryčių paketas firmos sąskaita. Geriau negu viešbutyje dešimt kartų. 

Stokholmas.

Pusiaujo egzotika prie Švedijos krantų arba Amžinai keliaujanti Gotlando sala. Trečia dalis.

Štai ir išaušo antrasis rytas Gotlando saloje. Šiandien pas mus programoje- bažnyčių maratonas ir sostinė Visbis. XI a. krikščionybė pasiekė šią raukais pasipuošusią salą. XII a. medinės bažnyčios buvo perstatytos iš akmens. XIII a. pirmąsias akmenines bažnyčias nugriovė ir iš to paties nugriauto akmens perstatė naujai. XIV a. bažnyčiose atsirado bokštai. Tačiau apie 1350 m. visa banyčiastatybinė veikla sustojo -baigėsi Gotlando Aukso amžius. XV-XVI a. sienos bažnyčiose buvo ištapytos Kalvarijų tematika. XVII-XX a. buvo sunaikinta daug medinių skulptūrų, vitražų, sienų tapybos, bet atsirado nauji altoriai, klaupkos, vargonai, himnų knygos. 1960 m. buvo pastatyta nauja, vienintelė per 600 metų, bažnyčia Slite miestelyje.

Pirmoji šiandien aplankyta Gotlando bažnyčia.

Galingas bokštas.

Įėjimo portalas.

Šv. Olafas.

Sienų tapyba.

Pusiaujo egzotika prie Švedijos krantų arba Amžinai keliaujanti Gotlando sala. Antra dalis.

Turbūt reiktų paaiškinti įrašų pavadinimą. Pasirodo, Gotlando sala yra koralinės kilmės ir Švediją pasiekė migruodama nuo pusiaujo. Gotlando sala kasmet šiek tiek pasistumia link žemyninės Švedijos dalies ir kada nors neišvengiamai su ja susijungs. XII a. Gotlando saloje prasidėjo bažnyčių statyba. Iš viso saloje buvo pastatyta šimtas bažnyčių, kas liudija apie iškirtinai klestintį kraštą, dauguma jų išlikusios ir veikia šiandien. Pagrindinis bažnyčių statymo laikotarpis apima 1150-1350 m. Be to, 1150 m. įkuriama Hanzos pirklių sąjunga, kuriai priklausė ir Gotlando salos sostinė Visbis. XVI a. Gotlande įsitvirtino protestantų tikėjimas. Kaip žurnalas "Gotland. A Hidden Gem in Sweden" tikina: From Crete's dramatic rock formations to the turquoise seas of the West Indies. From the savannahs of Africa to the vibrant nightlife of the French Riviera. Add a medieval city whose city walls and church ruins evoke the essence of Rome, and you will realize there's no need to leave Sweden to travel abroad.

Po labai prastų pusryčių, kurių geriausia dalis buvo dar šiltos bulkutės, pradėjome pažintį su Gotlandu. Kaip man jau vėliau pasakė draugai, Gotlandas yra Švedijos Kuršių nerija, todėl čia viskas taip išpucinta. Per visą kelionę nei Gotlande, nei Švedijoje nemačiau nei vieno apleisto pastato. Po dviejų dienų verkdama prašiausi namo į savo dilgėlėmis apaugusį šabakštyną Lietuvoje.

Tipiška Gotlando architektūra.

Pusiaujo egzotika prie Švedijos krantų arba Amžinai keliaujanti Gotlando sala. Pirma dalis.

Prieš kurį laiką man į galvą įsipiršo įkyri mintis ir zyzė kaip musė: "Gotlandas, Gotlandas, Gotlandaszzzzz....", tai perverčiau visus kelionių katalogus, kokius tik galėjau sugraibyti, paskaičiavau savarankiškos kelionės biudžetą ir nusprendžiau, kad į Gotlandą pigiau ir logistios klausimu efektyviau bus vykti su kelionių agentūra. Pasirinkau keliauti su "Grūda", nes apie ją buvo pakankamai geri atsiliepimai. Deja, nebuvo išvengta kai kurių nesklandumų, pavyzdžiui, kataloge kaip lankytinas objektas įtraukta Stokholmo rotušė, gautoje kelionės atmintinėje nurodyta lankymo su gidu kaina, bet pati ekskursija neįvyko.

Kelionę pradėjome iš Vilniaus 3.30 val. ryto nuo Forum Palace. Pirmą kartą pasinaudojau Smart Taxi paslauga ir likau patenkinta- paprasta užsakyti, laiku atvažiavo, kaina buvo panaši kaip numatyta užsakymo metu. Vilniečių buvo nedaug, todėl į Kauną mus nuvežė mikroautobusas. Autobuso kokybe skųstis negaliu- veikė ir kondicionierius, ir televizorius, ir karšto vandens buvo, ir niekas nesugedo. Iš Kauno pajudėjome Panevėžio link pasiimti dar kelių turistų, ir tada baisiais remontuojamais Latvijos keliais kankinomės iki Estijos sienos. Taline prieš ekskursiją užsukome į keltų terminalą pasiimti bilietų.

Taline esu jau ne kartą lankiusis, tai į ekskursiją ir nėjau, bet mane stebina, kad labai daug lietuvių iki šiol taip ir nėra buvę Taline. Labai rekomenduoju ten nuvažiuoti žiemą pasižiūrėti Kalėdų mugės. Šiek tiek pasivaikščiojau, pasigrožėjau savo mylimu Talino senamiesčiu, ir nuėjau pyragėlių su kopūstais valgyti. Apie juos galvojau jau nuo Vilniaus, net seilė driekėsi kelis kilometrus. Pakeliui nusipirkau religinio turinio suvenyrų ir su prieskoniais kepintų riešutų. Žinote, kai eurai kišenes degina, taigi reikia kažkur išleisti. O šiaip Taline, kai kepintų su prieskoniais riešutį kvapas kutena nosį, tai eurai patys iš kišenės iššoka ir rieda prekystalio link.

Kūtvėla kažkur Talino senamiestyje.