Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Trečioji diena.

Šiandien buvo viena visiškai be reikalingai iššvaistyta diena. Šeštadienį buvau suplanavusi išvyką į Timna parką, dar žinomą kaip karaliaus Saliamono kasyklos. Bet mano hostelio registratūros ponia niekaip manęs negalėjo niekam parduoti- tokie turai vyksta esant bent dviems žmonėms, ir per dvi paras, kurias jau praleidau Eilate, tas antras žmogus taip ir neatsirado. Man susidarė toks vaizdas, kad į Timna parką veža dvi agentūros, jos turi vieną džipą ir niekaip jo nepasidalija. Paskutinis lašas buvo kiekvieną dieną pasakojama nauja informacija- supratau, kad jie arba laukia didelės grupės, arba nedirba iš viso. Mano paskutinė viltis buvo turizmo informacijos centras, kuris šabo dieną, žinoma, ilsėjosi. Juk čia kurortas! Po šios kelionės man susidarė įspūdis, kad Eilate prekeiviai neapgaudinėja, bet apgaudinėja, t.y. jie parduos tau tai, ko nori, bet tik didesnį, t.y. brangesnį. Taip ir su lankytinomis vietomis-kuo labiau reklamuoja, tuo labiau tikėtinas nusivylimas.

Pirmasis šios dienos nusivylimas buvo Koralinis rezervatas (Coral Reef Reserve). Reklama suokia saldžiai, kad Eilato koralinis rifas yra gerai žinomas visame pasaulyje. Jis yra išsidėstęs paraleliai Eilato įlankai apie 1200 metrų. Tai yra šiauriausias koralinis rifas pasaulyje ir vienintelis toks Izraelyje. Ši ekosistema yra sudėtinga ir subtili, visiškai priklausoma nuo ekologijos balanso. Įėjimo mokestis 35 NIS. Kai atvažiavau turistams tikrai patogiu autobusu Nr. 15 iki Koralinio rezervato, man praėjo visas noras ten apsilankyti. Vietovė, kaip jau įprasta čia, priminė šabakštyną, o į dialogą įsileidęs apšepęs apsaugininkas ir bilietų pardavėjas neatrodė labai svetingi. Pažiūrėjau pro tvoros plyšiuką- jūra kaip jūra, paplūdimys kaip paplūdimys, koralus tai kaip ir mačiau povandeninėje observatorijoje...Taip ir numojau ranka.

Eilato žemėlapyje buvau aptikusi iki tol nežinotą ornitologinį centrą. Sulaukiau autobuso, išlipau prie Ice Mall (prekybos centras su ledo aikštele, kaip mūsų Akropolis), pasistiprinau McDonalde (Dieve, kaip aš pasiilgau Madrido ir jo kepinių rytais), ir tada patraukiau to ornitologinio centro ieškoti. Oficialiai jis vadinasi International Birding and Research Center in Eilat, kuris buvo įkurtas pagelbėti per Eilatą dukart metuose migruojantiems paukščiams. Projektas, giriasi reklaminė proklamacija, laimėjo ne vieną apdovanojimą. Parke yra keli pažintiniai takai ir regyklos, čia galima pastebėti daug paukščių ir šiaip laukinių gyvūnų. Dirba visus metus, lankymas nemokamas.

Datulių plantacija.

Žemėlapyje tas ornitologinis centras yra nupieštas ten, kur pasibaigia datulių plantacijos. Tik, kaip paaiškėjo, dailininkas buvo nekoks...

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Antroji diena.

Šiandien reikėjo būti efektyviai, nes šabo pradžia nusimatė apie 15.00 val., ir maždaug tuo metu nustoja kursuoti visuomeninis transportas. Tai gana keista, nes beveik visos lankytinos vietos dirba iki 17.00 val., bet čia pagal saulę orientuotinas dalykas.

Eilato autobusas Nr.15 važiuoja palei daug lankytinų vietų.

Autobusų tvarkaraščiai stotelėse pateikiami labai keistai- duodamas išvažiavimo iš pirmos ir paskutinės stotelės laikai. Pavyzdžiui, jūs žinosite, kad autobusas Nr. 15 iš centrinės autobusų stoties išvažiuoja kas valandą 00 min., o iš paskutinės stotelės Taba sienos kirtimo punkte su Egiptu, kažkodėl tapęs Nr. 16., išvažiuoja kas valandą 40 min. O kada jau jis konkrečiai bus toje stotelėje, kur jūs dabar laukiate, niekam, išskyrus jus patį, neįdomu ir žinoti nereikalinga, burkite iš kavos tirščių. Kurį laiką buvo keblumų su mano Rav Kav Card, nes jinai įvesta tik nuo šių metų sausio, todėl net patys vairuotojai nelabai žinojo ką ten su ja reikia daryti, bet paskui aš jau jiems pasakydavau.

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Pirmoji diena.

Kai prieš bene gerą pusmetį Ryanair paleido pirmus bilietus į Eilatą Izraelyje, pasičiupau sau skrydį sausio pabaigai. Pasidaviau masinei psichozei, galima sakyti. Tada atsiverčiau žemėlapį ir pasižiūrėjau, kur tas Eilatas yra, ir man nutirpo kojos. Tačiau siena su Jordanija buvo Eilate, ir mintis aplankyti Petrą ir kitas žymias Jordanijos vietas labai viliojo. Netgi pažiūrėjau filmą "Marsietis", kuris buvo filmuotas Jordanijoje, o šiuo metu skaitau ir knygą originalo kalba. Tačiau politinė situacija regione blogėjo ir galiausiai įvyko tai, apie ką visi ilgą laiką kalbėjo tik puse lūpų- Jordanija įvedė išankstines vizas turistams, o Baltijos šalys yra priskirtos Jordanijos konsulatui Hagoje. Tiesa, lygtais vizos vis dėlto nereikia įsigijusiems "Jordan Pass" turistinę kortelę, o akredituotos Izraelio kelionių agentūros gali gauti turistams vizas Eilato/Aravos sienos kirtimo punkte. Kol svarsčiau ką daryti, kelionės laikas artėjo, o aiškumo taip ir nebuvo- jokia oficiali institucija Jordanijoje į mano laiškus neatsakinėjo. Tai aš ir pagalvojau, kad taip jiems tų turistų ir reikia, aš palauksiu, kol atšauks vizų režimą, nes šita nesąmonė ilgai tęstis negali. Labai daug lankytojų rinkosi vienos dienos keliones iš Eilato į Petrą, kur ir taip mokėjo absurdiškus sienos kirtimo mokesčius Izraelio pusėje, todėl  prisidėjęs vizos klausimas dar labiau pabrangins tokias vienadienes išvykas (man vietinės agentūros Eilate pasiūlyta vienos dienos ekskursijos į Petrą kaina buvo 230 EUR žmogui).

Tačiau apsisprendus likti Eilate iškilo kita problema- nakvynės paieškos kurortiniame mieste. Izraelis ir šiaip nėra pigi šalis, o savaitė Eilato viešbutyje kainuoja 500-700 EUR ir daugiau. Jordanijos privalumas buvo prieinamos viešbučių kainos. Pagaliau man pavyko rasti biudžetinį variantą-apsistojau "Arava Hostel", 7 naktys už 123 EUR, be pusryčių, bendrame moterų kambaryje, o mano visos kelionės biudžetas buvo 500 EUR. Nors Izraelio perlu vadinamas Eilatas neturi geros reputacijos turistų tarpe, nes iš esmės tai tokia didelė Palanga, kurioje yra promenada prie jūros, daug viešbučių, bet pats pažintinis turizmas išplėtotas menkai, kai pradėjau rinkti medžiagą savo pažintinei programai maloniai nustebau, kad vis dėlto Eilate yra kuo užsiimti, įdėjus šiek tiek pastangų. Aš rinkau medžiagą, o mano piniginė raudojo pasikūkčiodama.

Kūtvėla lankosi Eilate, Izraelyje.

Žygis po Šamo Baisūno valdas Asvejos regioniniame parke.

"Tu esi žygio galva, tu ir galvok",- pasakiau aš Pauliui, kai jis manęs teiravosi dėl žygio maršruto, o mintyse sau pridūriau: "O jau iš paskos eiti aš mokėsiu". Garsiai to pasakyti nedrįsau, nes už įžūlumą dar paliktų kur ant užšalusio ežero ledo tiesiogine prasme, ir sudorotų mane tas baisusis Asvejos šamas. Žygio dalyvių skaičius keitėsi kelis kartus, todėl net išvažiavimo rytą nežinojau tiksliai kiek mūsų bus. Dubingiuose dar nebuvau lankiusis dėl sudėtingo jų pasiekimo autobusais, tai iš laimės net iki lubų pašokau kai Paulius pasakė, kad tą dieną mus pasitiks Asvejos regioninio parko lankytojų centro darbuotoja ir palydės- šiaip sekmadienį šis centras nedirba, todėl tokia iniciatyva atėmė iš manęs malonumą paniurzgėti apie neigiamą požiūrį į turizmą Lietuvoje. Žygio rytas man buvo dar ir liūdnas, nes išvakarėse į amžinus saulėgrąžų plotus iškeliavo mano mylimas žiurkėnas Cepelinas.

Į Dubingius atriedėjome labai greitai, tai turėjome progos pakalbėti ir apie kojų apšiltinimo žygiuose subtilybes. Gerai padariau, kad profilaktiškai pleistru apsiklijavau kulnus, nes šiandien teko per sniegą klampoti apie 20 km. Ta proga, kad važiuojame į kunigaikščių Radvilų miestą, tai net naujas vilnones kojines užsimoviau, kad gėdos neapturėčiau.

Kojų apšiltinimo priemonės. Mamos dovana Kalėdoms.

Kūtvėla lankosi Asvejos regioniniame parke.

Asvejos regioninio parko lankytojų centras.

Dubingių landšaftinis draustinis buvo įkurtas 1960 m., o jo pagrindu 1992 m. buvo įkurtas Asvejos regioninis parkas. Asveja yra ilgiausias, trečias pagal gilumą, ir vienas vaizdingiausių Lietuvos ežerų. Pagrindinis urbanistinis Asvejos regioninio parko vienetas yra Dubingių miestelis. Čia, gatvių sankryžoje, netoli bažnyčios, ilguoju fasadu į pagrindinę aikštę jau antras šimtmetis stovi smuklė. Tiesa, smukle nelabai ir pavadinsi, ji labiau atitiko užvažiuojamųjų namų paskirtį. 1842 m. ją keliautojams pastatė grafas Boleslovas Tiškevičius, o šiandien ji yra saugoma kaip architektūros paveldas. Čia dabar yra įsikūręs Asvejos regioninio parko lankytojų centras. Kadangi buvome anksčiau nei tarėmės, nusprendėme kiek pasidairyti aplinkui savarankiškai.

Kada laidosime Lietuvos turizmą?

Kai pernai pasikeitė Turizmo departamento direktorė, tikėjausi pokyčių į gerąją pusę ir Lietuvos turizmo strategijoje. Kurį laiką buvo tylu ramu, bet žmogus užėmė naujas pareigas, reikia duoti laiko kojas sušilti.  Tačiau akivaizdu, kad, paskutinėmis naujienomis remiantis, mūsų Turizmo departamento direktorė užsiima kažkokiu pijaru, tenebūna ant pykčio pasakyta. Štai prasidėjo pasiruošimas kasmetiniams turizmo atlaidams- Adventur turizmo parodai- ir informaciniai portalai mirga marga pasakojimais, kaip Paroda „Adventur“ kvies atrasti pasaulio ir Lietuvos miestus bei miestelius. "Įdomu, išmoninga ir netgi madinga rinktis savaitgalio kelionę po gimtinės miestus, o ne pirkti bilietą į Paryžių ar Barseloną“, – sako vieno iš parodos organizatorių, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos vadovė Jurgita Kazlauskienė."- rašo informacinis portalas 15min.

Ilgą laiką negalėjau nieko į tai atsakyti, nes kvatojausi taip, kad lūžo ne mažiau kaip du šonkauliai, o kai atsipeikėjau, ponia Jurgita iš internetų jau viską buvo taip puikiai susumavusi, kad man beliko tik paprašyti jos leidimo ją cituoti. Kūtvėla saugo savo informacinių šaltinių konfidencialumą, todėl asmeninė informacija užtušuota.

Mes džiaugiamės Lietuvos turizmo vystymo pasiekimais.

Aš neišmanau tokio interaktyvaus bausmės būdo, kaip kad siūlo ponia Jurgita iš internetų, bet jeigu jinai tuos vystytojus sumanytų nukryžiuoti, tai aš jai padavinėčiau vinis, tenebūna ant pykčio pasakyta.

Šiuo metu yra pateikiami tik 2015 m. pirmojo pusmečio turizmo statistikos skaičiai. Laisvalaikio, poilsio ir pramogų tikslais Lietuvoje keliavo 332,5 tūkst. vietinių turistų. Autobusais naudojosi 111,9 tūkst. vietinių turistų, o traukiniais naudojosi 18,3 tūkst. turistų. Abiem transporto priemonėms tai yra minuso ženklas, lyginant su 2014 m. pirmu pusmečiu- autobusų kelionių nuosmukis buvo 25,2 proc. traukinių kelionių nuosmukis buvo net 33,2 proc. Atsižvelgiant į tai, kokie nepatogūs yra autobusų ir traukinių grafikai (jeigu jie išvis yra) lankyti turizmo vietoves Lietuvoje, Paryžius ir Barselona iš karto pasidaro mieli širdžiai. O štai automobiliais 2015 m. pirmąjį pusmetį keliauta daugiausiai, juos pasirinko net 1042,9 tūkst. turistų, ir tai yra net 10,2 proc. augimas nuo 2014 m. pirmojo pusmečio. Ekologija tyliai rūko kamputyje.

Turbūt, pasakysite, neapsimoka vystyti turistinius maršrutus lietuviams Lietuvoje, tegul jie geriau važiuoja į Norvegiją silkėms uodegų skusti arba, anot gerai žinomo apžvalgininko A. Užkalnio, į Angliją, čikenams galvų sukinėti, juk mes galime prisikviesti vokiečių ir skandinavų? Neskubėkite! 2015 m. pirmojo pusmečio statistikos duomenimis, vietiniai turistai išleido 54,4 mln eurų. Vidutinės dienos išlaidos siekė 20,4 euro, o vienos kelionės vidutinės išlaidos sudarė apie 45,8 euro, kas sudaro 8,6 proc. augimą lyginant su 2014 m. pirmuoju pusmečiu. Vietinių vienadienių lankytojų skaičius Lietuvoje nuolatos auga, tokių turistų 2015 m. pirmąjį pusmetį buvo net 4873,8 tūkst. ir tai sudarė 2,6 proc. augimą lyginant su 2014 m. pirmuoju pusmečiu. Taigi, rinka yra, vietinis turizmas auga, atsigauna ir tvarkosi mūsų dvarai, miestai ir miesteliai, bet susisiekimas autobusais ir traukiniais tarp turistinių Lietuvos vietų išlieka tragiškas ir brangus. Bet juk svarbiausia, kad keliauti Lietuvoje yra "įdomu, išmoninga ir netgi madinga".

Komentaruose būtų malonu sulaukti pastebėjimų, koks lankytinas/turistinis objektas Lietuvoje Jus domina ir koks susisiekimas (autobusas ar traukinys) Jums būtų reikalingas. Mane asmeniškai domina dabar neegzistuojantis autobusas iš Klaipėdos iki Žemaitijos japoniško sodo.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Aštrivinaitė