Moteris ir šakutė bei kitos linksmos, graudžios ir pamokomos istorijos Justino Žilinsko knygoje "Mano Vilnius mano".

Aš labai mėgstu ką nors suorganizuoti ir man dažnai tai pasiseka padaryti labai sėkmingai, todėl vieną ankstyvą pavasarį aš pakviečiau visus norinčius prisijungti prie ekskursijos po Bernardinų bažnyčios istorinį-architektūrinį ansamblį Vilniaus senamiestyje. Tada asmeniškai ir susipažinau su Justinu Žilinsku (toliau-Autoriumi), kuris padovanojo man savo parašytą knygą "Mano Vilnius mano". Aš buvau ant tiek sukrėsta, kad čia pat pasižadėjau parašyti atsiliepimą, nes man gauti knygą dovanų iš rankų žmogaus, ją parašiusio, yra kažkas tokio iš kosmoso. Aš užaugau namuose, kur žmonės skaitė ir rašė (anot žinomo klasiko, tai iš mūsų šeimos žmonių jau nebus) ir man bet kokia knyga (ar koks popierių ryšulys, ją bent iš tolo primenantis) iki šiol yra kažkas švento. Knygos dovanojimo aktas po visa matančia Dievo akimi šaunamosios angos formoje Bernardinų bažnyčios šventoriuje įvyko 2015 m. kovo 28 d. Beveik metai apsisuko, o pažadas taip ir liko pažadu. Prisipažinsiu nuoširdžiai- aš ne vieną kartą pradėjau rašyti atsiliepimą apie šitą knygą. Atsiversdavau švarų lapą kompiuteryje ir parašydavau kelias eilutes. Žinote, kaip sakoma, kad visos čakros atsidaro? Tai va, po tų kelių eilučių mano čakros ne tik kad nuo manęs užsidarydavo, bet dar ir užsirakindavo ir sunkia skrynia užsibarikaduodavo. Ir tik neseniai besitrinant ką tik nusipirktų knygų viršeliais su kitais Knygų mugės lankytojais mane vis dėlto aplankė nušvitimas (o ir gerbiamas Autorius prirėmė mane prie vieno stendo ir pirštais baksnodamas tarp šonkaulių sakė "Skolininkė, skolininkė") ir aš supratau, kas atsitiko. Manau, kad gerbiamam Autoriui galiu pasakyti tai, ko paprastai vyras neišgirsta savo gyvenime iš moters: aš (beveik) neturiu prie ko prikibti.

Vienas iš knygos "Mano Vilnius mano" privalumų yra jos tikslinė auditorija. Knyga skirta paaugliams, o paauglių pasaulis yra labai savotiškas. Mes kartais paburbame ant šiuolaikinio jaunimo koks jis nerūpestingas, neatidus, maištingas, ne visada su juo randame kalbą, o taip yra todėl, kad paauglio pasaulio centre yra jis pats, jo "aš", o visas pasaulis sukasi aplink jį, todėl teoriškai kalbant kiekvienas paauglys yra potencialus egoistas, tegul nebūna ant pykčio pasakyta. Taip jau yra, ir į tai reikia atsižvelgti. Manau, kad gerbiamų mano Skaitytojų tarpe yra ne vienas, sudaręs santuoką bažnyčioje, ir esu tikra, kad kunigas paminėdavo, kad dabar baigiasi "aš" ir prasideda "mes". Taip tas paauglystės "aš" ryškiausiai juntamas būtent ankstesniais ir viduriniais paauglystės metais, vėliau pasidengia įvairiais kitais gyvenimo sluoksniais ir susilpnėja, kol suradus savo antrąją puselę galutinai išnyksta. Todėl knygos Autoriui labai pasisekė, nes jo knygoje yra idealus sukibimas su tiksline auditorija, kuo dažnai negali pasigirti autoriai, rašantys knygas suaugusiems. Paauglys ne tik perskaitys šią knygą, bet ir išgyvens ją emociškai: "O štai AŠ tai Simo/Aistės vietoje daryčiau taip..." Kad tai nėra tik psichologų pramanas patvirtina tas faktas, kad ši knyga yra įtraukta į Tarptautinės jaunimo bibliotekos "Baltųjų varnų" katalogą, apimantį viso pasaulio vaikų ir jaunimo literatūrą (šiame kataloge knyga priskiriama 12+ metų amžiaus grupei). O tokia sėkmė tik liudija, kad paaugliai visame pasaulyje ne taip jau labai ir skiriasi.

Kitas dalykas, kuris yra pridėtinė vertė šiai knygai, yra jos dalyko ir kalbos integravimo galimybė. Pedagogikoje ir kalbos mokymo metodikoje tai žinoma kaip CLIL- Content and Language Integrated Learning, t.y.  integruotas dalyko ir kalbos mokymas. Vakaruose, kur visi gyveno sočiau, orai buvo geresni, ir šiaip žmonės turėjo daugiau laisvo laiko galvoti, gimė visokios naujamadiškos kalbos mokymo metodikos, kurios dabar varo į neviltį mūsų pedagogus, nes reikia vykdyti programą, o ne "žaisti mokyklą".  CLIL terminas buvo visuotinai priimtas 1994 m., bet nenustebsiu, jeigu ne visi mūsų pedagogai bus apie jį girdėję. Pateiksiu paprastą pavyzdį: istorijos, geografijos ar dailės mokytojas praveda pamoką kartu su anglų/vokiečių/prancūzų/rusų kalbos mokytoju. Mano aptariamos knygos atveju integracija vyktų tarp istorijos dalyko ir lietuvių kalbos bei literatūros dalyko. Ne paslaptis, kad kartais mokyklose dėstomi dalykai tarpusavyje nesutaria (arba nesutaria tuos dalykus dėstantys pedagogai), o nukenčia moksleiviai. CLIL plėtra Lietuvoje, deja deja, labai lėta, bet mano atsiliepimo apie šią knygą užduotis nėra aptarti to priežasčių, todėl iš karto pereisiu prie rekomendacijos.

Atsižvelgiant į tikslinę auditoriją ir integruotą dalyko ir kalbos mokymo galimybę, šią knygą rekomenduočiau įtraukti į vidurinės mokyklos literatūros dalyko programą. Lieka tik nuspręsti, kurioje klasėje ši knyga būtų labiausiai įvertinta. Kadangi knygoje pateikiama nemažai istorinės medžiagos, ji nėra lengvai sukramtomas skaitalas su dideliais paveiksliukais, tam geriausiai tiktų 8-9 mokyklos klasės. Kadangi dauguma devintokų dar būna ir būna gimnazistai, kuriems reikia susikaupti ties akademiniais dalykais, ši knygą jų klasėje ir būtų vertingiausia. Taigi, kokią literatūrą skaito mūsų devintokai? Ugdymo plėtotės centro rekomenduojama literatūra 9-10 klasei iš lietuvių autorių skaityti siūlo Žemaitę, Nyka Niliūną, Binkį, Baranauską, Erlicką, Gavelį, Jonyną, Kunčiną, Čiurlionį, Landsbergį, Vaižgantą, o tarp užsienio autorių rekomenduoja  tokias knygas kaip Burges "Heroiną", Flaubert "Ponia Bovari", Hugo "Paryžiaus katedra", Kawabata "Sniegynų šalis", Lagerliof "Sakmė apie Gesta Berlingą", Vaildo "Doriano Grėjaus portretas".  Žinote, jeigu  mūsų ugdymo specialistų nuomone mūsų paaugliai gali skaityti ir suprasti (sic!) "Doriano Grėjaus portretą" (ar lordas Henris buvo homoseksualus?), "Ponią Bovari" (ar yra vietos santuokinei neištikimybei mūsų visuomenėje?), Hugo (ar galite išvardinti romų tautybės asmenų patiriamos diskriminacijos pavyzdžius?), Erlicką ir Gavelį, tai šitie paaugliai puikiai gali skaityti ir Justiną Žilinską.

Tačiau ši knyga peržengia mokyklos sienas ir tiesiogine ta žodžio prasme išveda skaitytojus į gatves. Knygoje pateikiami žemėlapiai su trumpais maršrutais yra puikus instrumentas, kurį gali naudoti tiek pedagogai, tiek tėvai. Nepaisant to, kad ilgus metus skaitančių šią knygą vaikų tėvai gyvena ir dirba Vilniuje, vis dėlto manau, kad Vilniaus gerai jie nepažįsta (šiais metais Knygų mugėje Vilniui buvo skirta 11 knygų, ir jas perka kaip karštas bandeles, tokias, žinote, su cukrumi ir cinamonu), ir ši knyga jiems taipogi bus papildomas informacijos ir naujų atradimų šaltinis. Tačiau jeigu ši knyga nužengs iš knygų lentynos ir įžengs į klases ar namų mokymą, reiktų papildomų metodikos užduočių, ir čia būtų užduotis Autoriui jas paruošti arba perleisti šį darbą kompetentingiems pedagogams. Dabar labai populiaru daryti tokias užduotis lankytinose vietose Anglijoje, ne viena bažnyčia savo internetiniame tinklapyje talpina užduotis vaikams (atitinkamai šiuo klausimu viltingai žvelgiu į leidyklos "Aukso žuvys" tinklalapį). Tos užduotys nėra sudėtingos, tarkime, jose klausia kiek kartų bažnyčios vitražuose pavaizduota rožė arba kuo vardu buvo asmuo, kurio marmurinis antkapis yra tokioje ir tokioje koplyčioje.

Tačiau mano akis priekabi. Knyga, paremta istoriniais faktais, įpareigoja su tais faktais elgtis atsargiai. Skyriuje "Šakutė Vilniuje" aprašomas Barboros Radvilaitės sutrikimas, o ką gi su ta šakute daryti. Nesumojusi, kam tas daiktas-šakutė reikalinga, Barbora Radvilaitė pradėjo ja šukuotis. Čia knygos Autorius, matomai, taip susižavėjo šia idėja, kad numojo ranka į istorinius faktus. Žinote, iš karto prisiminiau, kad kartais tėvai, netekę kantrybės laukti, kol jų atžala įveiks knygą, pasiūlo pažiūrėti filmą. O dažniausiai režisieriai tokiuose filmuose taip prirežisuoja, kad nors verk. Taigi, kas atsitiko?

"-Šukos, sakai?!- Barbora net įraudo.-Tą aš ir pati buvau sugalvojusi! Vos Karalius Zigmantas man įteikė šitą daiktą, tuoj pat puoliau rodyti, kaip jis man patinka ir...šukuotis! Ar žinote, kaip jis į mane pasižiūrėjo?! O žinote, kaip į mane pasižiūrėjo jo motina, toji ragana Bona?! Ar žinote?! Ar suprantate, kaip aš pasirodžiau?! Kaip mužikė!  Kaip paskutinė mužikė...Panele Švenčiausioji, kokia gėda, kokia begalinė gėda!!!- ir ji gailiai raudodama sukniubo ant stalelio."

Pirmiausia, manęs neįtikina tas faktas, kad Radvilų Barbora verktų savo tarnaičių akivaizdoje. Antra, šakutė nė iš tolo neprimena šukų, nes dar XVII a. (Barbora Radvilaitė gyveno XVI a.) turėjo tik du dantis, tuo geriausia įsitikinti apsilankius Valdovų rūmuose ir apžiūrėjus renesanso epochai skirtą ekspoziciją, o dori katalikai iš viso vengė imti tokias šakutes į rankas, nes du jos dantys priminė velnio ragus. Trečia, tuoj pat pulti šukuotis plaukus yra neįmanoma, nes renesanso epochos moteris palaidais plaukais nevaikščiojo: jų plaukus laikė specialūs tinkleliai, dažnai siuvinėti perlais. Kartais tie tinkleliai būdavo aptraukiami medžiaga, ir moters plaukų net nesimatydavo (išskyrus šiek tiek kaktos ir pakaušio srityje, bet tai jau buvo gana nekuklu) arba jos dėvėdavo beretes, pas mus "čepčikais" vadintas. Kad labiau įsivaizduotumėte, apie ką aš kalbu, pažiūrėkime keletą pavyzdžių.

Wikipedia Commons. Jogailaičių šeima. Lukas Kranachas Jaunesnysis. 

Wikipedia Commons. Numanomas Bonos Sforcos portretas 1517 m. 

Wikipedia Commons. Lenkų karališkojo dvaro dailininkas. Barbora Radvilaitė apie 1550 m. 

Wikipedia Commons. Elžbieta Tiudor apie 1546 m. Nežinomas dailininkas.

Wikipedia Commons. Džeine Simur, Anglijos karalienė. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1536 m. 

Wikipedia Commons. Izabelė d'Este. Ticianas, apie 1534-1536 m. 

Ir taip toliau, ir panašiai. Nagi, pabandykite pasišukuoti. Tiesa, negalima ir Autoriaus labai kaltinti, kad nesidomi moterų šukuosenomis. Nesiginčysiu, dovanojo ar nedovanojo Žygimantas Augustas Barborai šakutę (perlus dovanojo tikrai), bet pats faktas, kad  Bona Sforca į Barborą pažiūrėjo raganos žvilgsniu, yra man nepriimtinas. Čia vertėtų paaiškinti plačiau. Pirma, jeigu Barbora ir būtų kalboje minėjusi Bonos Sforcos vardą viešumoje, atsiliepti apie savo valdovę -Lenkijos karalienę ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę- pagal to meto etiketą ir raštvedybos standartus ji būtų turėjusi panašiai, kaip Radvilos Juodojo žmona rašė savo laiškuose vyrui: "Šviesiausiasis, maloningasis kunigaikšti, pone, pone vyre mano maloningasis, dauggali pone, pone mano maloningasis". Todėl išvadinti viešai (kitas reikalas-mintyse) Boną Sforcą "ragana" yra mažų mažiausiai netaktiška. Antra, tam, kad Bona galėtų pasižiūrėti į Barborą, jos turėjo susitikti akis į akį, o šio susitikimo įvykimu aš labai abejoju- kiek man žinoma, šios dvi moterys niekada nebuvo susitikusios.

Beje, kodėl karalius Zigmantas? Kuom blogas Žygimantas Augustas? Tačiau kas nedirba, tas neklysta, todėl šio atsiliepimo tikslas nėra smulkmeniškai prikaišioti Autoriui istorinius neatitikimus, ypač tokius, kurie liečia dvi kontraversiškiausias mūsų istorijos moteris, nes čia galima kilometrines paklodes prirašyti. Ši knyga yra drąsus bandymas Vilniaus miestą padaryti pagrindiniu veikėju ir todėl gali keliauti į vieną lentyną su A. Tapino "Vilko valanda".

Knyga/Nuotykių apysaka/ fentezi/detektyvas: "Mano Vilnius mano".
Autorius: Justinas Žilinskas.
Išleido: "Aukso žuvys", 2015 m.

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Čepčikaitė

Kūtvėlos įspūdžiai iš antrojo Klaipėdos šviesų festivalio.

„Mūsų „Šviesų festivalis“ – tikras šviesių ir gražių minčių žaismas, charizmatiška ir viena sėkmingiausių pastarojo meto idėjų, sulaukusi visapusiškos sėkmės. Labai linkiu, kad mūsų festivalio šviesos pasiektų net ir Vilnių, o jūrinė dvasia skleidžiama laivelių alėjoje, undinės legendoje, unikaliuose projektuose taptų svaria priežastimi Klaipėdą atrasti ir žiemą“, - sakė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Kol ruošiausi kelionei į Klaipėdos šviesų festivalį, į mano e-pašto dėžutę nuolat įkrisdavo kelionių agentūrų pasiūlymai kur nors palėkti Valentino dienos proga. "Kur praleisite Valentino dieną?"-teiraujasi viena agentūra. "Su Aiste kur nors Gargžduose,"- niūriai mintyse atsakau. Ne tai, kad Aistė būtų nefaina ar Gargždai kažkokie neteisingi, bet jau tas Valentino dienos saldumas tiesiog per ekranus visur liejasi, kad tikrai norisi išvažiuoti į kokius Gargždus ir užsikasti žvyro karjere. Betgi teiraujuosi Aistės koks bus oras, ta liepia pasiimti skėtį, baisiakelnes, ir vilnones kojines. "Cha, baisiakelnes",- sakau jai, - "tu dar mano pižamos iš naujausios mados namų "Sexy Greenpeace Anti-Viagra" kolekcijos nematei." Bet baisiakelnes nori nenori reikia apsitempti, nes neaišku, kaip ilgai lauke reiks maklinėti, o dar gi kritulius pranešė.

Ursulijus Lepečkojauskas seniai tokio seno modelio traukiniu važiavo. Žmonės įlipę vieni kitų klausinėjo, ar čia tikrai į Kauną.

Klaipėdoje buvome festivalio atidarymo dieną apie vidurdienį ir įsikūrėme mano mylimame "Klaipėda Hostel". Ne sezonas, žmonių mažai, o į šviesų festivalį tik mes trys ir atvažiavome (Aistė, jos tikras Vaikas, ir aš). Labai džiugu, kad hostelio administracija atsižvelgė į ankstesnius komentarus ir dabar duše yra kėdutė rūbams susidėti ir daugiau kabliukų, o miegamajame kambaryje yra staliukas ir kėdės.

Ursulijus Lepečkojauskas pažindinasi su Klaipėdos šviesos festivalio programa.

Festivalio atidarymo renginys Liepų g. startavo 18.00 val. Atidaryme dalyvavo visi norintys atsisiuntę specialią programėlę ar tiesiog susiradę kokį nors šviečiantį prietaisą. Viską iš viršaus filmavo dronas, galbūt bus kur nors įkelta pasižiūrėti. Organizatorių garbei reikia pasakyti, kad festivalio atidarymas užtruko lygiai tiek, kiek reikėjo iki kol pradėjo nusibosti, be jokių nereikalingų šnekų per tris paklodes surašytų. Ką būtų galima tobulinti, tai festivalio programos platinimą: kavinėse ji buvo užkasta po krūva visokios makulatūros, o platinimas atidarymo metu pustamsyje nebuvo pilnai efektyvus. Ateičiai būtų galima pagalvoti apie savanorių platintojų arba tiesiog pačių programėlių pozicionavimą gerai apšviestose vietose, arba net ir vieną kitą informacinį stendą. Mes savo programėlę gavome hostelyje, o dar prieš tai hostelio darbuotoja permetė ją man į kontaktus, tai net atsispausdinusi turėjau, bet kol kavos išsinešimui laukėme žmonės stebėjosi, kur mes ją gavome.

Trečias kartas nemeluoja: Jelgavos ledo skulptūrų festivalio fiasko.

Kai perskaičiau, kad šiemetiniame Jelgavos ledo skulptūrų festivalyje laukiama 40,000 žmonių, supratau, kad uodegą į eketę įmerkiau kaip reikiant. Šiais metais jau trečią kartą iš eilės važiavau pasigrožėti iš ledo sukurtomis skulptūromis, o kartu su manimi važiavo mama ir dvi jos draugės,- joms visoms tai buvo pirmoji pažintis su šiuo festivaliu. Turbūt ir paskutinė. Nors skulptūroms buvo paruošta apie 70 tonų ledo, kurio storis siekė 22 cm, o paties festivalio biudžetas siekė 300,000 EUR, žiemos magija išsisklaidė sulig pirmaisiais mūsų žvilgsniais į "Pasaulio stebuklų" temos konkursinius darbus.

Šiemet organizatoriai, mano manymu, padarė dvi grubias klaidas. Visų pirma, gelbėdami skulptūras nuo kritulių jie uždengė jas tentais, kuriuose susidarė antroji klaida- nevaldoma žmonių grūstis. Skulptūros po tentais buvo sunkiai prieinamos, žmonės grūdosi nevaldomai, fotografuotis norintys paralyžiuodavo bet kokį judesį, ir taip aptirpusios skulptūros tirpo po karštu kvėpavimu. Renginio neištraukė net fejerverkai, kurie buvo tikrai nuostabūs, bet truko vos kelias minutes. Išvada peršasi viena: festivalis nupopsėjo. Ledo skulptūros šiemet irgi nepaliko beveik jokio įspūdžio. Labai apmaudu, nes kelionė, į kurią buvo sudėta tiek vilčių, taip nuvylė. Teks ieškotis naujos kelionių krypties žiemą.

"Haiku", Marina Erkovich (Rusija), Danas Aleksa (Lietuva).

"Haiku".

"Galimybė skristi", Agnese Rudzite-Kirillova (Rusija), Mariia Mazunina (Rusija).

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Septintoji diena ir kelionė namo.

Ryte atsikėliau nekęsdama karaliaus Saliamono, nors gyvas būdamas jis man nieko blogo nepadarė, o miręs -tuo labiau. Man skaudėjo visas kojas nuo kopimo į deivės Hathor šventyklą taip, kad atsisėdus atsistoti jau buvo skaudu, geriausia išvis buvo nesisėsti nei valgant, nei važiuojant autobusu. Šiandien baigė galioti mano šešių dienų bilietas visuomeniniame transporte, todėl Rav Kav Card papildžiau dienos bilietu už 7.80 NIS. Prieš porą dienų bekuisdama reklamines proklamacijas aptikau, kad paplūdimys prie Princess Hotel, netoli Taba sienos kirtimo punkto, turi tiltus, nuo kurių galima (nemokamai!) stebėti koralinį rifą ir žuvis. Kadangi sveikatos būklė buvo nekokia, nusprendžiau šiandien tursinėti lėtai ir atsisakyti dar vieno žygio į kalnus. Bet pirmiausia reikėjo įsitikinti, koks ten žuvingumo lygis tame Princess Hotel paplūdimyje.

Nesezonas ir neoras šiandien Eilate.

Gal kas pasimaudyti norite?

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad maudymosi kostiumėlį buvau pasiėmusi, bet kai įbridau, tai atšalau kojų pirštų panages, sėdynę ir dantenas. O jeigu vanduo būtų buvęs šiltas, maudytis būtų reikėję su specialiu apavu, nes dugnas kaip matote, ir dar jūros ežiai baisiai dygliuoti. Tačiau žuvų pastebėti tikrai pavyko, nors per bangas koralų nelabai matėsi.

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Šeštoji diena.

Šiandieną važiuoju į Timna parką!

Per dienas tiek nusilakstydavau, kad miegoti eidavau 19.00 val., bet ir keldavausi 7.45 val. ryte. Mano hostelyje virtuve naudotis leisdavo iki 23.00 val., o tada iki 8.00 val. ryto teoriškai būdavo ramybės laikas (praktiškai tai vokiečių ir amerikiečių kuprinėtojų stūgavimo koridoriuose laikas) ir iš virtuvės būdavo konfiskuojamas virdulys. Kadangi viryklę konfiskuoti buvo sunkiau, puodų skalambijimas tęsdavosi iki tol, kol aš išlįsdavau iš savo tamsaus kambarėlio ir užrikdavau. Taigi, kol ryte išnirdavau iš dušo, virdulys lygiai aštuntą nulis nulis jau būdavo savo vietoje ir būdavo galima pusryčiams užsipilti kokios nors chemijos (kavos trys viename ar makaronų, pusryčiai perkant registratūroje kainuoja 20-30 NIS). Beje, šitame hostelyje nebuvo nemokamos kavos ir arbatos, kas kiek nebūdinga hosteliams, bet buvo galima nusipirkti karštą gėrimą už 5NIS.

Lygiai 9.30 val. ryto su pilna žygio ekipiruote, išdažiusi bulka humuso indelį, būdravau savo deimantų turo. Beje, vakar ryte buvo prisistatęs į hostelį kažkoks vyrukas, rusiškai kalbino deimantų pasižiūrėti. Nemokamai, sakė, čia netoli. Tai žinoma, kad nemokamai, deimantų žiūrėjimų dar niekur neapmokestino, bet va išsinešti nemokamai tai juk neduos? Čia manau atsekė jie mane (aš ir neslėpiau, kur gyvenu, juk mane pasiimti reikės), pabandė užmesti tinklą, gal koks užsimaskavęs olegarchas hostelyje apsistojo. Kažkur 9.40 val. privažiavo didelis autobusas-visgi neapgavo.

Timna parkas yra maždaug už 15-20 min. kelio autobusu nuo Eilato. Pakeliui pravažiavome statomą naują Eilato oro uostą. Dabartinio, miesto centre esančio, oro uosto žemė jau parduota būsimam prekybos centrui, o Ovdos oro uostas visgi karinis dalykas, todėl civilinių lėktuvų priėmimas ten sukelia nepatogumų. Taigi, Izraelis statosi naują oro uostą, priimsiantį visų šiandien žinomų modelių lėktuvus. Kaimyninė Jordanija labai tuo piktinasi, nes žlugo jos idėja turėti tranzitinį oro uostą su Eilatu ir iš to gauti pinigų. Kadangi Jordanijos pusėje Akaboje irgi yra oro uostas, šie apskundė Izraelį, kad bus per daug lėktuvų ore ir kils saugumo problemų, bet šiuo metu Izraelis yra laimėjęs visus tarptautinius teismus,-pasakojo gidas Vladimiras.

Kas dėl karaliaus Saliamono, tai Timna vario kasyklos buvo naudojamos dar gerokai iki jo, bet karalius Saliamonas yra geriausiai išreklamuotas vardas, ir tuo čia naudojamasi. Juk visi žinome, kad Saliamonas garsėjo savo išmintimi. O savo išmintimi jis garsėjo, nes turėjo 700 žmonų ir su jomis visomis tarėsi. Dar turėjo 300 sugulovių, bet su jomis greičiausiai nesitarė.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Timna parke.

Timna parkas yra pati seniausia vario kasykla pasaulyje, kai čia pradėta kasti varį prieš 6,000 metų. Šis laikotarpis žymi šuolį technologijose, nes žmogus išmoko naudoti metalą. Egiptiečiai čia buvo sukūrę ištisą vario gavybos industriją (XIV- XII a.pr.m.e.). Asiliukais iškastas varis buvo gabenamas iki Eilato įlankos, kur laivais plukdytas į Egiptą. Be žmogaus veiklos, gamta irgi paliko įspūdingų kūrinių.