Yra šalis, kur skaito ir rašo: spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai atminti.

"Trys vežimai, lydimi septyniasdešimties valstiečių, sumušė pasienio sargybą ir perėjo sieną,"- taip apie 1831 m. įvykius Raseinių apskrityje savo vadovybei pranešė carinės Rusijos muitininkai, pasakoja G. Kulikauskas savo gausiai iliustruotame straipsnyje "Kontrabandos karai XIX a. Lietuvoje" ("Verslo klasė", 2007 m. lapkritis). 1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu buvo uždrausta spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba ("lotynišku raidynu")*. Visgi kitas caras po 39-rių metų pertraukos atšaukė šį draudimą, kuris realiai problemos taip ir neišsprendė. Yra manoma, kad per visą spaudos draudimo laikotarpį į Lietuvą buvo slapta įvežta apie 5 mln užsienyje išleistų lietuviškų knygų, o žandarai sugebėjo konfiskuoti tik apie 10 proc. iš jų. Todėl nenuostabu, kad šią kovą su smėliu tarp pirštų teko nutraukti. Šiek tiek matematikos: jeigu pasienyje konfiskuota 10 proc. nuo 5 mln., vadinasi sieną kirsti pavyko 4,500,000 vnt. knygų. Spaudos draudimas truko 39-rius metus (skaičiuoju nuo Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymo paskelbimo datos), vidutiniškai po 365 d. kiekvienais, taigi 14, 235 dienas. Vadinasi, per dieną vidutiniškai sėkmingai nelegaliai į Rusijos imperiją buvo įvežama apie 316 vienetų draudžiamų knygų.

"Šventoji kontrabanda". Dėkoju p. Indrei Ramanavičienei iš Muitinės muziejaus už leidimą pasidalinti.

O viskas, galima sakyti, prasidėjo nuo Motiejaus Valančiaus. "Žemaičių vyskupas buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir švietėjas, blaivystės sąjūdžio steigėjas, knygų leidėjas, o galop net pogrindininkas. Knygų spausdinimo bei platinimo organizacijos įkūrėjas", -pasakoja A. Juozaitis savo straipsnyje "Knygnešystė- lietuvybės idealas". Caro administracija, turėjusi degtinės monopolį, paskaičiavo, kad iždo pajamos M. Valančiaus ganomoje vyskupystėje prieš 1863 m. sukilimą sumažėjo 69 proc. Po 1864 m. sukilimo toks į bankrotą nuolankius caro tarnus varantis Žemaičių vyskupas iš Varnių  buvo perkeltas į Kauną ir netrukus įsigaliojo jau minėtasis spaudos draudimas. Tuomet M. Valančius kaip atsako griebėsi plunksnos- 1869 m. Berlyne buvo išspausdintas jo "Palangos Juzė".

Tačiau to maža- reikia turėti ne tik knygas, bet ir jų platinimo tinklą. M. Valančius 1867-1870 m. sukūrė pirmąją slaptą knygnešių organizaciją. Maža to, dirbdamas Kaune jis į šią veiklą įtraukė ir kitus kunigus, bažnyčios tarnautojus. Knygnešių skaičius yra žinomas tik apytikslis, statistika dosnesnė nuo caro administracijos nukentėjusių asmenų fiksavimu: įvairiais būdais spaudos draudimo laikotarpiu buvo sulaikyti 2,899 asmenys.

Open House Vilnius 2016: penkiasdešimt architektūros atspalvių.

Savaitgalis pasitaikė lietingas, o šiaurės Lietuvoje iškrito sniegas, bet net ir tokių gamtinių kataklizmų akivaizdoje barokinis Vilnius atvėrė duris į net virš keturiasdešimt išskirtinių pastatų, todėl vilniečiams tikrai pritrūko trečios rankos: vienoje laikėme renginio žemėlapį, kitoje- lietsargį, todėl norintiems išlaikyti dar ir kavos puodelį teko laviruoti tarp paklydimo ir sušlapimo. Renginys buvo toks populiarus, kad registracijos į ekskursijas užsipildė beregint ir nemažai žmonių liko it musę kandę irgi graudinosi Feisbuke renginio organizatoriams į paskyrą. Laimei, man pavyko gauti norimus laikus į Seimą, Vyriausybę ir Arkangelo Mykolo bažnyčios ir bernardinių vienuolyno ansamblį. Į kai kuriuos kitus pastatus buvo galima patekti ir be registracijos, bet gyvoje eilėje kartais reikdavo palaukti 30-45 minutes (Kūtvėlą pasiekusiais gandais tikint, kartais reikdavo laukti ir 2 val.). Vienur labai protingai tokios grupės buvo formuojamos su spalvotais lipdukais, o kitur reikėjo fiziškai stovėti eilėje, jeigu nenorėjai prarasti vietą.

LR Seimo rūmai.

Pirmoji mano ekskursija buvo Seime. Pastatas buvo pastatytas 1980 m. pagal brolių Nasvyčių projektą. Šis pastatas turėjo būti skirtas Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai. Tuo metu architektų stažuotės Skandinavijoje buvo galimos praktiškai tiktai Suomijoje, kur fonduose buvo galima pavartyti iš kapitalistinių Vakarų atkeliavusius gliancinius architektūrai skirtus žurnalus. Nors Seimo pastatas atrodo pakankamai šiuolaikiškai, gidės pasakojimo metu man pavyko pastebėti sutapimų su Senovės Romos architektūros idėjomis (kurios savo ruožtu remiasi Senovės Graikija).

Seimo rūmų vidinis kiemelis.

Gražina (skultporė D. Matulaitė, 2000 m.) ir Kūtvėla.

Vidinis kiemelis lankytojams neprieinamas. 

Miegok ramiai, kunigaikščio Gedimino mieste- tave saugo Kūtvėla!

Benaršydama po internetus radau kolegos blogerio Adomo Rutkausko įspūdžius apie išplėstosios realybės (augmented reality) žaidimą Ingress jo paties straipsnyje „Ingress“: dėl žaidimo — ir į kitą šalį. Perskaičiau ir jo įspūdžius iš Milano. Kadangi sukaliau savo senąjį telefoną beyond repairs, tai pasiėmiau naują išmoningą Samsung Galaxy modelį, į kurį ir atsisiunčiau Ingress žaidimo programėlę. Telefoną dar ne iki galo prisijaukinau, nes jis toks protingas, kad daro ką nori.

Winter scene of the Globe of Science and Innovation. Image credited to CERN and Patrice Loiez (http://home.cern/). Image from CERN Media Bank.

 

Jūs turbūt žinote, kad CERN dirbantys mokslininkai ieško dieviškosios dalelės. Ieškojo ieškojo ir surado, tik ne dieviškąją dalelę, o nežinomos kilmės energiją, kuri skverbiasi į Žemę per įvairius portalus. Primena amerikietišką mokslinės fantastikos serialą? Žinoma, primena. Čia žmonija irgi pasidalino į dvi dalis: Englightened (apsišvietę pažangieji) ir Resistance (besipriešinantys pogrindininkai). Žaidimo pradžioje reikia pasirinkti komandą. Pagal savo charakterį buvau linkusi papildyti Resistance judėjimo gretas, bet mane greitai užverbavo pažįstami iš Englightened ir taip neplanuotai papildžiau varlinyko genofondą.

Per porą dienų pasiekiau bauginamų rezultatų, kaip ir dera naujokei su entuziazmu. Manau, dar truputį pasitreniravus (žaidime tai vadinama levelintis, maždaug kaip Mama, mes su Adomu einame pasilevelinti, vėlai grįšiu), mane būtų galima kaip dvigubą agentę infiltruoti į Resistance frakciją- žala priešininko komandai yra garantuota. Englightened spalva yra žalia, o Resistance- mėlyna, todėl šiuos meiliai vadiname smurfais (o anie mus -frogs ). Dabar viską, kuom naudotis nemoku, sudėjau į skrynutes-kapsules ir kaupiu. Sakau, blogiausiu atveju priešą mušti aš ir su skrynute galiu, o jeigu ji pilna, tai gal net ir žymė liks.

Iš pirmo žvilgsnio, žaidimo esmė yra paprasta: yra portalai, kuriuos reikia užimti (hack). Savos frakcijos portalas duoda gėrio ir jame derlių nuimti galima kelis kartus per valandą. Priešininkų portalas irgi duoda gėrio, bet kartais atsišaudo (kai kurie taip kala atgal, kad baisu! Mat daug kas priklauso nuo to, kokios apsaugos (mod) sudėtos.). Kitas svarbus dalykas yra jungčių tarp savos frakcijos portalų kūrimas ir kontroliuojamos teritorijos padengimas savo frakcijos spalvos lauku, o tai būna jeigu pavyksta sujungti tris savo aplankytus portalus į trikampį, o tam reikia turėti jų raktus, kurie iškrenta imant tuos pačius portalus. Papildomai karmos taškų galima gauti kraunant portalus saugančias baterijas (resonators). Jeigu baterijos nusėda, portalas tampa pilkas, ir jį vėl galima užimti. Portalas trumpai pilkuoja ir jeigu priešininkų komanda jį užkariauja. Bet giliau pakapsčius, tai yra tikras komandinis žaidimas. Vienam žaidėjui ginti portalus, juos jungti viso miesto ribose, užiminėti priešo portalus yra tiesiog fiziškai neįmanoma, kartais trūksta amunicijos ar patirties. Taigi, tenka bendradarbiauti. Bet labiausiai patinka gauti gėrio iš žaliojo namų portalo, kai galiu su pižama tiesiai iš lovos hackinti, ir iš mėlyno darbinio portalo, kuriame derlių nuimu su rytine kava (tik jis, piktas daiktas, atsišaudo).

Ingress žaidimo esmė- žaidimo metu privalai judėti mieste. Portalai dažnai būna vietose, kurios traukia žmones (muziejai, viešbučiai, skulptūros...) arba atvirkščiai- ten, kur sunku patekti ar reikia ilgai eiti. Atskiras iššūkis yra nenumatytomis kliūtimis aptverti portalai, patenkantys į statybų ar remonto darbų zonas. Judant taipogi renkami jėgos balai (xm), kurie yra gyvybinė energija. O kadangi apdovanojimas skatina, tai norintys gauti medalių gali eiti į misijas- štai aš šiandien įvykdžiau savo pirmą misiją ir gavau savo pirmą medalį! Tiesa, kurį laiką mano misijos bus kuklios, nes kai kur reikia atlikti veiksmus, iki kurių dar nepriaugau.

Bonifratrų bažnyčia Vilniuje- vienas iš Prezidentūros misijos taškų.

Ši bažnyčia pastatyta dar XIV a. nukankintų pranciškonų vienuolių vietoje (sakoma, kad pirmieji Trys Kryžiai buvo pastatyti pagerbti jų atminimą) ir garsėja Švč. Mergelės Marijos Snieginės paveikslu. Kadangi mano kova už dorą gyvenimo būdą plačiai žinoma (aš uždraudžiau Playboy spausdinti plikas mergas), tai papasakosiu apie tai, kodėl šis paveikslas taip vadinasi. Seniai seniai gyveno Romoje vienas patricijus su žmona. Ir, kaip dažnai būna turtingiems žmonėms, jie neturėjo vaikų. Jie nusprendė visą savo turtą palikti Mergelei Marijai. Jie pasimeldė, kad Marija jiems nurodytų, kaip geriau panaudoti šiuos turtus. Sapne pasirodžiusi Mergelė Marija liepė jiems pastatyti bažnyčią tokioje ir tokioje vietoje, kur bus sniego. Kadangi veiksmas vyko rugpjūtį, žmonės skeptiškai pasižiūrėjo į šį sapną, bet nuvykę į nurodytą sapne vietą nustebo pamatę, kad ten iš tiesų pasnigta. Taip Romoje ir atsirado garsioji Basilica di Santa Maria Maggiore. Kasmet rugpjūčio 5d. ten pamaldų metu byra balti rožių žiedlapiai, kurie simbolizuoja sniegą.

Šaudyti man patinka dar nuo Turok Dinosaur Hunter laikų, kada pasibaigus šoviniams tekdavo griebtis peilio. Norėdama, kad mano naujas hobis nevirstų cyaneusphobiškos neapykantos kitaip mąstantiems ir kita spalva besidengiantiems skatinimu, skelbiu atsišaukimą į Vilniaus smurfus. Vilnius-nuo seno žalias miestas. Kai Gediminas čia atvyko, jis rado žalius miškus, kur galėjo medžioti stumbrus. Upelė Vilnia ir ta kasmet nusidažo smaragdine spalva. Kai Gediminas rašė savo garsiuosius laiškus į Europos miestus, virš jo pilies buvo žalsvai pilki žiemos debesys. Vilniuje netgi laisvos automobilių statymo vietos yra nurodomos žalia spalva. Todėl kviečiu jungtis prie Enlightened frakcijos ir kartu kurti žalią ateitį. Kartą per savaitę visi kartu aplankysime draugišką, demokratiniais pagrindais tvarkomą, kaimyninį Kauną, kuris yra tikra dangaus žydrynė, kur ir pasikrausime naujų resursų.

May the Frog Force be with you.

Dėkoju kolegoms žaidėjams, kurie parėmė Kūtvėlos levelinimą resursais, kuriuos ji netaupydama su Mokytoju Adomu ištaškė į visas keturias puses taip, kad net purslai tiško. Atskiras ačiū Adomui už man skirtą laiką ir tikiuosi, tai nebuvo paskutinis kartu suvalgytas sushi.

Adomo Rutkausko tinklaraštis: "Riedančios uolos".
Ingress žaidimą atsisiųskite iš Google Play: oficiali žaidimo svetainė. Aktyvuoti paskyrą Jums reikės pakvietimo- galite rašyti man.
Video apie Ingress: Playing Ingress (apie 7 min.)
Gyk: Kodėl parsisiųsi Ingress, jo nekęsi, bet kasdien žaisi.
Resistance frakcijos tinklaraštis: Ingress Resistance.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Eikantsmurfosugraibštukė

Kūtvėlos įspūdžiai iš kūrybinių dirbtuvių gidams Klaipėdoje.

Facebook'o platybėse užmatytas Klaipėdos valstybinės kolegijos kvietimas į kūrybines dirbtuves gidams mane suintrigavo. Šiek tiek pastumdžiau savo pamokas, pasibaisėjau traukinio tvarkaraščiu (apie 5 val. trukmės kelionė !!!), susimokėjau už dirbtuves, susisiekiau su Klaipeda Hostel dėl nakvynės ir štai vieną ketvirtadienio vakarą su Ursulijumi Lepečkojausku įsiropštėme į Vilnius-Klaipėda ekspresą, stojantį tik Šiauliuose. Tiesa, mano traukinys nebuvo žemagrindis naujokas, o iš senesnių vagonų sustumtas pūškorius, bet 3 val. 45 min. iki pajūrio to vertos.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantriai laukia kelionės pradžios.

Bilietus traukiniui pirkausi internetu, tai galėjau ir norimą sėdimą vietą pasirinkti. Kelionę temdė du dalykai: žmonių taikymas atsisėsti į ne savo vietas ir trys ilgi ir garsūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais vienu metu. Kadangi LG ne koks nors Lux Express ar Ecolines, tai jokių filmų nepažiūrėsi, veiklos nulis (nebent megzti moki), todėl lieka tik valgyti. Tik pajudėjus ir prasidėjo krutinimas žandais vagone. LG vietoje aš į tokius reisus leisčiau vagoną- sporto salę, kur keleiviai galėtų minti dviračius bent iki Šiaulių, nes skrandžio užkišimas čipsais visokiais tai labai nesveika. Tiesa, vagono palydovė visus nemokamai pavaišino gaiviaisiais gėrimais!

Klaipėdoje trimis žingsniais atsidūriau prie "Klaipeda Hostel" durų ir neramia širdimi paspaudžiau durų skambutį. Pirmą kartą gyvenime keliavau neturėdama nakvynės rezervacijos. Buvome sutarę, kad šį kartą pas juos svečiuosiuosi. Bet maža ką, gal aš juokų nesuprantu. Įsivaizduokite, atvykstate į nakvynės vietą jau sutemus, spaudžiate skambutį, kažkas sako "Kas ten?", o Jūs atsakote "Čia aš, Kūtvėla, į svečius atvažiavau". Jūs atidarytumėte? Taigi. Kita vertus, vis geriau, nei "Čia aš, Keliaujantis Plaukų Šepetys". Juokas pro ašaras. Bet taip neatsitiko! Manęs tikrai laukė! Gavau savo nuolatinę lovą (trūksta tik vardinės lentelės kojūgalyje), švarią patalynę, rankšluostį, wi-fi slaptažodį ir vaikiną iš Šveicarijos. Vargšas skundėsi, kad nerado Klaipėdoje cepelinų, toks gailestis man širdį suspaudė, nors imk ir nuskusk jam bulvių. Taip ir išvažiavo vargšas į Ryga su ta viltimi, kad Latvijos sostinėje ras tų cepelinų paragauti.

Vilniaus "Karas ir taika" arba Kur pirkti sniegą?

Aš dažnai paburbu dėl problemų, susijusių su turizmu Lietuvoje, kartais pabaksnoju pele ir į Valstybino turizmo departamento pusę. Bet! Visada pagirsiu, jeigu pamatysiu mūsų institucijas kuriant ką nors gero ir gražaus. Štai prieš porą dienų sulaukiau kvietimo žiniasklaidai sudalyvauti BBC serialo "Karas ir taika" pristatyme, kurio metu susipažinsime su seriale "vaidinusiomis" Vilniaus vietomis. Tai pasipūčiau kaip pelė ant kruopų kad mane taip vertina ir, žinoma, nuėjau. Tegul nesupyksta BBC, bet vien Vilniuje suskaičiuojama virš dešimt vietų, kur rutuliojasi romano mintis per kameros objektyvą, todėl drąsiai galime -ir turime- tuom garsiai girtis. Maršruto pristatyme Kūtvėlai ir žiniasklaidai dalyvavo Valstybinio turizmo departamento direktorė Jurgita Kazlauskienė, BBC serialo "Karas ir taika" vykdančioji prodiuserė Lietuvoje Lineta Mišeikytė ir gidė Lina Dusevičienė. Maršrutas yra pritaikytas keliauti pėsčiomis, dviračiu ir automobiliu.

Turistinio maršruto Vilniuje pagal BBc serialą "Karas ir taika" pristatymas prasidėjo Umiastovskių rūmuose.

Umiastovskių rūmai Trakų g.

Šis maršrutas pradeda kino turizmą Lietuvoje. Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje buvo filmuota tikrai nemažai, šis maršrutas yra pirmasis turistinis maršrutas, skirtas kino turistui ( žinoma, ir ne tik). Kino turizmas kol kas yra nišinė sritis, todėl džiaugiamės, kad teises rodyti šį serialą įsigijo apie 20 šalių, dalis kurių yra mūsų tikslinė turizmo rinka: "Britų visuomeninio transliuotojo BBC kartu su amerikiečių kompanija „The Weinstein Company“ sukurtą serialą jau žiūrėjo Australijos, JAV, JK, Kanados bei Švedijos žiūrovai. Transliavimo teises taip pat įsigijo Estijos, Belgijos, Danijos, Filipinų, Graikijos, Indijos, Islandijos, Izraelio, Kinijos, Latvijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Pietų Korėjos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Taivano ir Ukrainos televizijos."  Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvoje šis serialas bus parodytas š.m. birželio mėnesį.