Rubrika "Pabertų minčių karoliai": nuo tų, kurių nebėra, apie tuos, kurių nebėra.

Kai susirašinėjimas su giminėmis iš Amerikos nutrūko taip, kad nutrūko visiškai, bandėme aiškintis to priežastis. Jau kuris laikas turėjome namuose internetą. Tai buvo gremėzdiškas šių laikų išmatavimais stalinis kompiuteris, į kuriame esančią Microsoft Outlook pašto dėžutę internetai tekėdavo pažįstamo aityšniko per žiemą balkone gerai išlaikytu kabeliu. Kadangi tai buvo vienintelis ryšys su anuo pasauliu, ta prasme, Amerikos žemynu, tai tėtė pasikvietė labiau technologiškai išprususį savo draugą, kuris dar anksčiau tą Microsoft Outlook mums ir instaliavo, ir kuris dabar internetų platybėse sugebėjo sujungti mūsų giminaičių vardus ir pavardes taip, kad iš kažkur giliai giliai Yahoo atkapstė nedidelį fragmentą informacijos. Jis buvo angliškas, tai iš gretimo kambario išsikvietė mane, jau anglų filogijos bakalauro studentę. Užtrukau kelias minutes kol suvokiau, kad skaitau nekrologą. Šiandien visi, kurie mums galėtų parašyti iš Amerikos, jau paliko šią ašarų pakalnę, o jų palikuonys, jeigu tokių esama, apie savo už Atlanto klaviatūra čia skrebinančią giminaitę turbūt nė žinote nežino.

Bernardinų kapinės Užupyje,

Šitą berniuką Bernardinų kapinėse pamačiau dar mokyklos laikais, kai klasėmis išėjome į Babiloną. Tai buvo savaitė užklasinės veiklos ir buvo galima rinktis iš kelių užsiėmimų. Aš pasirinkau fotografiją. Buvo žiema, tokia tikra vilnietiška žiema, apie kurią rašo daktaras Frankas 1809 m.: "Dažnai rogės prie miesto sienos priveždavo jau sušalusius valstiečius, tebestyrančius tokiomis pozomis, kaip atsisėdo, tebevadelėjančius ; arkliai net nepajusdavo, koks nepataisomas blogis ištiko jų šeimininkus. Mieste tokių nelaimių nebuvo; vadovybė pasistengė: dažnai keitė sargybinius (kurie, be to, vilkėjo kailiniais, avėjo šiltais batais); šį tą nuveikė ir Labdarių draugija: visus pavargėlius sušildydavo, pamaitindavo sriuba ir duona." Mes gi šildėmės karšta arbata kažkurioje iš Užupio kavinių, prieš tai nuspaudę po keletą kartų profesionalaus fotoaparato mygtuką.

Kad pasirinkti fotografiją buvo protingas sprendimas rodė epizodas su vienu iš kitų veiklų vadovu. Jis buvo gėjus (tais laikais tokio ir žodžio nežinojome, jis mums pasirodė keistas čiuvas su dažyta peroksidine galva ir išprotėjusia apranga, tokius urlaganai pasigavę mušdavo) ir pristatė mums savo naujausią kūrinį- tai buvo didelis žurnalų iškarpų koliažas iš nuogų moterų nuotraukų. Iš kokių žurnalų jis tai karpė buvo paslaptis, nes populiariausias to meto žurnalas "Panelė" tokių nepadorybių nespausdino. Tai nebuvo pirmas kartas, kai mačiau nuogą moterį- mano visa karta užaugo bobų pliaže Palangoje- bet tai buvo taip nelaiku ir ne vietoje (mind you, mes visi buvome nepilnamečiai, šiandien tokia edukacija būtų užraukta per tris minutes), kad nusprendžiau nuo šito "meno" laikytis toliau. Praėjo arti dvidešimties metų ir ką šiandien matome? Nori parduoti automobilį, meno kūrinį, knygą?- Tau reikia nuogos moters!

Nu bet ką aš čia apie plikas bobas pradėjau, šalta juk jau nuogybėms taip, kad net kojų pirštai susiriečia. Be to, artėja gražiausios metų šventės- Vėlinės. Prekybos centrai jau ruošiasi jas šventiškai sutikti. Šiemet vėl kviečiu visus tradiciškai sudalyvauti akcijoje "Uždek žvakutę ant apleisto kapo".

Su artėjančiomis.

Jūsų Kūtvėla

P.S. Yra visa dėžutė laiškų iš Amerikos. Ką su jais daryti?

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": Vilnius full of charm.

Šiandien vienoje Pilies gatvės suvenyrų parduotuvėje apžiūrėjau molinį angelą už 30 eurų, ir suma manęs neišgąsdino. Tiesą pasakius, netgi rimtai svarstau tą angelą nusipirkti. Turbūt pagaliau pasiekiau tą išsvajotą Vakarų europiečio statusą? Kitoje parduotuvėje būrys azijietiškos išvaizdos turisčių, palikusių jas ganiusį vyriškį akivaizdžiai nuobodžiauti lauke, apgulė gintarinių papuošalų vitrinas, o prekes prie kasos nešėsi saujomis. Saujomis, Karlai! Žinant kokios ten kainos, dabar svajoju pasiekti Rytų azijiečio statusą.

Kiekvienas išlindimas iš rato namai-darbas- namai (Baltupiai-Pašilaičiai-Baltupiai su prailginta trajektorija į Justiniškes pas mamą) į Vilnių man duoda kažką naujo. Taip, Baltupiai ir Justiniškės oficialiai irgi yra Vilniuje, bet man visiems laikams Vilnius, tas tikrasis Vilnius, yra apribotas senamiesčio ribų. Ir manęs nė kiek nestebina pulkas įvairiataučių turistų, susirinkusių į ekskursiją po Vilnių prie Rotušės, dalinamas į dvi grupes, nes viena gidė nesusidorotų- balsas gi nevaldiškas, o su garsintuvais tik Laisvasis universitetas vaikšto, kur į vieną ekskursiją ateina trys šimtai žmonių ir dar draugų atsiveda. Prabangesni turistai turi asmenines ausines ir savo gidą netgi gali išjungti!

"Vilnius full of charm"- sako vienas iš grafičių, išmėtytų visame mieste. Tas turistų antplūdis manęs nebestebina, nes nuoširdžiai tikiu gyvenanti gražiausiame pasaulio mieste. Šiandien man nepavyko surinkti norinčių į ekskursiją, kurios pajamos būtų skirtos paremti pareigūno Ramzio atminimą, tegul lengva jam būna pelenų urna, tai turiu laiko sau. Štai ko mums šiandien trūksta-meilės sau. Išlįsti iš darbų į gražų miestą, nusipirkti ką nors labai dailaus, bet labai nepraktiško, palepinti save brangiu puodeliu kavos kurioje nors iš jaukių senamiesčio kavinukių, nors "namuose gi gali nemokamai atsigerti". Ką ten kavos, turiu hedonistišką polinkį užsukti į "Balzac" taurei vyno, kurio tik jie ir teturi visame Vilniuje, o jeigu jau hedonizmas visai lipa per viršų, tai einu į "Pasakos" vyninę, kur  vyną galima gerti atsigulus. I kid you not. 

Kavą geriu ir kramtau kruasaną vienoje kavinaitėje netoli Piatnicos cerkvės, kas kad vaizdą į ir taip neišvaizdžią gatvę gadina vykstantys remonto darbai. Rankinėje glaudžiu sojos vaško žvakę. Jos kaina-kaip dviejų puodelių kavos su dviem kruasanais plius arbatpinigiai, štai kaip pakilo pragyvenimo lygis įsivedus eurą, o jūs bijojote. Užsimaniau tos sojos žvakės perskaičiusi  pas Sofiją, kad jinai tokias žvakes net namo į Havajus vežasi. Sojos vaško žvakės, pasirodo, neturi parafino, kuris yra naftos produktas. Baisi neekologija!

The art of coziness, only in Vilnius!

Iki kito susiskaitymo jau netrukus, ieškau gražesnio karoliuko.

Jūsų Kūtvėla

Kas liko už kadro Minske?

Tradicinė rubrika "Kas liko už kadro" ne tik praskleidžia finansinio aspekto paslapties skraistę, bet ir duoda praktiškų patarimų.

Žmonės. Situacija nuo mano apsilankymo 2013 m. žymiai pasikeitusi į blogąją pusę. Žmonės labai nemandagūs, netgi chamai, pardavėjos iš viso marmuriniais veidais. Suprantu, kodėl baltarusiai taip veržiasi į mūsų "Akropolį"- ten su jais kaip su žmonėmis elgiasi.

Kelionė. Tarp Vilniaus ir Minsko reguliariai važiuoja autobusai ir traukiniai, kelionės trukmė apytiksliai apie 3,5 val. (jeigu neužlaikys ant sienos). Nepamirškite pasidomėti sienos kirtimo formalumais. Aš pasirinkau keliauti autobusu, nes buvo šiek tiek pigiau nei traukiniu. Į autobusą įlipti galima kelios minutės prieš išvykimą, o traukinių stotyje reikia būti vos ne kaip oro uoste, nes pasienio patikra vykdoma prieš laipinant į traukinį.

Apgyvendinimas. Minske viešbučiai brangūs ir gauna nelabai gerus atsiliepimus, ypač dėl blogo wi-fi ryšio. Laimei, yra keletas hostelių, kur galima apsistoti už protingą kainą. Rekomenduoju Your Hostel, esantį privačiame sektoriuje. Lietuvos piliečiams nereikalinga registracija iki trisdešimties dienų Minske (nesu tikra dėl kitų miestų).

Visuomeninis transportas. Minske yra metro, autobusai, troleibusai, tramvajus ir mikriukai. Bilietus reikia įsigyti iš anksto kioskuose arba pirkti iš vairuotojo (kartais turi parduoti ir keleiviai). Vienkartinis popierinis bilietas žymimas komposteryje su skyle, o naujoviški e-bilietai pažymimi priglaudžiant juos prie e-komposterių. Rekomenduoju dešimties dienų (trumpiau nėra) nuolatinį bilietą metro, autobusams ir troleibusams. Su kortelės mokesčiu, toks bilietas kainuoja apie 7 EUR. Jį parduoda kioskuose "Minsktrans". Toks kioskas yra netoli geležinkelio stoties (kuri yra netoli centrinės autobusų stoties), kur yra įėjimas į metro stotį Ploščia Lenina.

Minsko visuomeninis transportas. 

Labai rekomenduoju dvi programėles Minsko transportui, abi veikia offline režimu. Viena yra Minsk Transport Timetables, kita yra Minsk Guide. Žinoma, rusų kalbos žinios būtinos.

Kalba. Rusų kalba susišnekėsite visur. Ir susiklausysite, ir susirašysite, ir susiskaitysite. Angliškai tardytis jaunimą nebandžiau, nes rusiškai pakankamai slebizavoju. Vien tik su anglų kalba gali būti kiek sudėtinga.

Katinas ir kirilica. 

Maistas. Nors mieste netrūksta nei sušių, nei spagečių, aš taupiau laiką ir maitinausi arba karštu vandeniu užpilamais makaronais ir sumuštiniais, arba "Lido" restorane, kur didelis karšto maisto pasirinkimas. "Lido" restorano kainos panašios kaip ir pas mus- sriuba ir karštas patiekalas kainuoja apie 5-7 EUR.

Ypatingai domėjausi desertais. 

Pinigai. Neseniai įvyko pinigų reforma ir tebevyksta pereinamasis laikotarpis, todėl cirkuliuoja ir seni, ir nauji Baltarusijos rubliai, todėl reikia labai atidžiai sekti, kad teisingai atiduotų grąžą. Eurus į rublius geriausia keistis Baltarusijoje, ten kursas kažkiek palankesnis. Bankas, paštas ir maisto parduotuvė pas mus ant kiekvieno kampo, o Minske teks paplušėti ieškant.

Išlaidų suvestinė.  

• Autobuso bilietas į abi puses: 26 EUR
• Vizos dokumentai (nuotrauka, draudimas): 11 EUR
• Viza: 0 EUR (nemokama pusmaratonio dalyviams)
• Startinis mokestis bėgimui: 5 EUR
• Investicijos į bėgimo aprangą: 40 EUR
• Hostelis: 59 EUR
• Transportas Minske: 7 EUR
• Muziejai ir lankytinos vietos: 11 EUR
• Teatras: apie 5 EUR
• Maistas: 23 EUR
• Suvenyrai: 46 EUR
• Taksi iki autobusų stoties Vilniuje: 10,18 EUR
• Kitos išlaidos: 9 EUR

Viso: apie 253 EUR.

Jeigu imti būtinąsias išlaidas (viza, transportas, nakvynė, maistas ir keletas muziejų), tai suma tikrai yra labai padori. Tiesa, sunku atsispirti baltarusiškiems suvenyrams, nes iš tiesų yra gražių darbų. Labai žemos Minsko Bolshoi teatro bilietų kainos, galima gauti neblogas vietas už 4-5 EUR.

Rimtai svarstau sugrįžti į Minską kitais metais, kai jie švęs 950-rių metų miesto jubiliejų. Jungiatės?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Dranikaitė-Bulbytė

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Penktoji ir šeštoji dienos.

Šiandien lijo, bet nuo to, kad sėdėsiu hostelyje oras gi nepagerės, tai apsirengiau šilčiau ir išėjau vykdyti šios dienos planą. O tas planas buvo susirasti knygoje-gide rastą Senosios baltarusių kultūros muziejų, dar kartą atidžiau apžiūrėti Šv. Petro ir Povilo cerkvę, tada pasikrauti turistinės medžiagos vieninteliame visame mieste esančiame Turizmo informacijos centre ir aplankyti zoologijos sodą.

Jeigu Jūs turite viso gyvenimo priešą, kuriam norite atsikeršyti ir atsikeršyti žiauriai, tai parekomenduokite jam aplankyti Senosios baltarusių kultūros muziejų, esantį Minske, Surganovo g.1/2. Aš asmeniškai garantuoju, kad a) jis jo neras b) jeigu ras, tai bus aprėktas mokslų daktaro su klaikiu megztiniu. Pats muziejus be galo įdomus, pradedant Sapiegų šeimos antkapiu ir baigiant tautiniais rūbais su įstabiai siuvinėtomis prijuostėmis, aprėkimas lankymas nemokamas.

Su cerkve reikalai sekėsi geriau, batiuška šį kartą nesibarė, visas norimas ikonas apžiūrėjau. Turizmo informacijos centre irgi sekėsi gerai, grobį ėmiau glėbiais, todėl dabar galiu kitus keliautojus paremti Minsko žemėlapiu. Deficitinis dalykas mūsų krašte! Ten pat išsiaiškinau, kaip geriausia nuvažiuoti iki zoologijos sodo (5 EUR zoologijos sodas+ dinozaurų parkas). Šiaip nemėgstu lankytis tokiose vietose, nes nesu tikra kaip ten rūpinamasi gyvūnais, bet iš kitos pusės pasižiūrėti reikėjo. Tai kas liečia gyvūnų dalį, tai vaizdas ten liūdnas. Mano recenziją net Trip Advisor atmetė, matyt, kartelinis ten reikalas su neigiamais komentarais.

Iš pirmo žvilgsnio kaip ir neblogai.

Zoologijos sodas įkurtas 1984 m. Nuo to laiko turbūt ir neremontuotas.

Šitie žvėreliai visą laiką kaip užsukti zujo pirmyn atgal. Tai nenormalu :-(

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Ketvirtoji diena.

Štai ir išaušo Didžioji Diena, kuriai ruošiausi du mėnesius. Visas hostelis išlydėjo iškilmingai mosikuodamas vėliavomis (katinas Tuzikas mosikavo uodega, žinoma). Šiek tiek nuotaiką sugadino prapliupęs lietus ir pakeistas troleibusų maršrutas. Laimei, viskam buvau pasiruošusi, todėl su geru laiko avansu atvykau į Sporto rūmus. Protingai padariau, kad bėgimui apsirengiau dar hostelyje, nes taip sutaupiau daug laiko. Daiktus atidaviau saugoti, į kišenių įsimečiau obuolį, ir patraukiau dairytis kas aplink vyksta, o vyko daug ir visko.

Čia mums medalius ruošia!

Kūtvėla priima iššūkį.

Savanoriai triūsia prie finišo linijos.

Savanoriai rikiuoja daugtūkstantinius bėgikų pulkus.

Bėgikai po truputį stojosi į savo vietas. Organizatoriai buvo euforijoje- šiemet dalyvauti bėgime pareiškė norą apie 20,000 žmonių. Euforijai nuslūgus ir pasipylus dalyvių komentarams darosi aišku, kad dalis dalyvių buvo studentai, suginti atstovauti savo aukštajai mokyklai. Iš 20,000, nefinišavo apie 4,000. Distancijoje buvo pagrindinės dvi problemos- žmonės, kurie nusprendė visą distanciją įveikti pėsčiomis užkimšo visus įmanomus ir neįmanomus tarpus, todėl 3/4 distancijos tiesiog ėjau, o likusį atstumą tursenau kaip koks ežiukas, kol pabaigoje, jau išėjus į finišo tiesiąją, viskas buvo panašu į Pergalės dienos maršą su universitetų vėliavomis. Kita problema buvo už finišo linijos, kai kilo grūstis dėl medalių ir eilės prie vandens. Bet kaip pirmam kartui, mano lūkesčiai buvo pateisinti. Juk ne kasdien tave į startą išlydi baltosios meškos! 

Oficialus Kūtvėlos rezultatas: 00:42:31, įveikiau 5 km distanciją 7445-ta ir bendroje šios trasos įskaitoje užėmiau 2984-tą vietą. Viso 5 km distanciją įveikė 9918-ka bėgikų.

Kelios minutės po finišo.

Reprezentacinė foto.

               (Minsko pusmaratonis. Baltarusijos lengvosios atletikos federacijos video)

Ratais kvadratais grįžau į hostelį (dėl nukreipto eismo). Duše nusiploviau tą nedidelį prakaitą (pėsčias kulniuodamas daug nesuprakaituosi) ir vėl išlindau miesto žiūrėti.