Aplediję mūsų žiemos – ledo luitai, kur dairais…Pirmasis ledo skulptūrų festivalis Pakruojyje.

Šį rytą mane ištiko sunkus pokelioninio pirdikulito priepuolis (moksliškai  vojazhicus pirdiculiticus), nes būdama žinoma pravadyrė ir avantiūristė vakar įgyvendinau savo slaptą planą užkeliauti pusę Lietuvos mano naiviai sukeleivių draugijai tikintis, kad važiuojame tik į Pakruojo ledo skulptūrų festivalį. Aha, sėkmytės. Dabar vaikštau po namus vienais apatiniais (iš kurių, pasak Aistės, naudos jokios, nes juos mato tik Kristupėlis) ir pati savimi didžiuojuosi. O savo klastingus žabangus paspendžiau anksti, kad niekas nesuprastų mano tikrųjų kėslų ir išvyką į Pakruojo ledo skulptūrų festivalį susiderinome gerokai iš anksto. Kelionės išvakarėse į slaptą rankinuko skyrių įsidėjau kelių atlasą ir dar kai ką. Išvažiavome iš Vilniaus visai padoriu laiku, apie 8.00 val. ryto. Nusiminiau, nes mano šturmano vieta buvo užimta- išspaudė mane kaip inkštirą kokį sėdėti galiorkoje, kur iš pasipiktinimo viduje burbuliuodama įsitaisiau, bet tai tik paskatino mane kuom greičiau imtis veiksmų mano genialiajam planui įgyvendinti ir taip atkeršyti už manęs paniekinimą.

Pirmiausia priverčiau savo sukeleives sutikti, kad bent iki vidurdienio Pakruojyje nėra ko būti (nes ledo skulptūrų apšvietimas bus tik sutemus- tokio logiško argumento tos humanitarės negalėjo atmesti), todėl verta aplankyti pakeliui esančias vietas, pavyzdžiui, pats laikas sukti į Ukmergę, pas šunelį Keksą. Dar trys sekundės ir įvažiavimas dings iš galinio veidrodėlio vaizdo- bet Kūtvėla pasižymi greita reakcija net ir ant galinės automobilio sėdynės (tik jau be užpakalinių minčių prašome). Ir štai-mes jau Ukmergėje. Nes neužsukti pas Keksą važiuojant pro šalį-tai kaip dietinę kokakolą gerti.

Kūtvėla lanko Ukmergės Keksą. 

Jau esu skundusis, kad Kekso skuptorius (R. Širvelis) padarė klaidą, kad Keksą sukūrė tokį mažą- tokio gėrio ir grožio turi būti daug! Su šia mintimi sutiko ir mano sukeleivės (ekipaže buvo keturios moterys, iš jų trys doros ir viena nedora, dar buvo trys išmanūs telefonai-niekšai ir vienas neišmanus telefonas-riešutų gliaudymo priemonė), kurios šiek tiek nusiminė dėl Kekso gabaritų. Bet man neužteko vien jas klasta nuvilioti prie Kekso ir ten skaudžiai nuvilti, oi ne, tai buvo tik pradžia mano klastingo šios dienos plano, nes toliau priverčiau jas -visas!- užsikabaroti į Ukmergės piliakalnį, kuris žiemą labai gražiai atrodė. Nors lėšos piliakalnio aplinkai tvarkyti yra skirtos, kol kas nesimato jų tikslingo panaudojimo, nes laiptai į piliakalnį tebėra tokie pat apleisti, kaip ir anksčiau. Bet mums tai kas, į piliakalnį galima lipt ir keturiomis, mes lengvų kelių neieškome <<insert evil laugh here>>.

Ukmergės piliakalnis.

Sentikių cerkvė nuo Ukmergės piliakalnio.

Panevėžyje buvome apsisprendusios pietauti,- protingai nujautėme, kad Pakruojyje gali būti sunku pavalgyti, nes bus daug žmonių. Tačiau pietauti buvo kiek per anksti, todėl iš slaptojo rankinės skyrelio, kur buvau piktavališkai įsidėjusi kelių atlasą, išsitraukiau ir Panevėžio lankytinų vietų žemėlapį, kurį gavau per paskutinę Adventur parodą. Pirmiausia sustojome prie centrinio pašto, kur įsigijome kuklių suvenyrų. Katukui Fricui Rokiškyje teks pasitenkinti atvirute iš Panevėžio su katukų abrozdėliu, nes atvirukų Panevėžyje su Panevėžio vaizdais tiesiog nebuvo. Kyla mintis kodėl taip yra, negi Panevėžys taip neturi kuom pasigirti? Miesto žemėlapis buvo talentingai klaidinantis, o ir gudrafonai-niekšai braižė kažką panašaus į Marso- Centurijaus Alfos trajektoriją, todėl teko paklaidžioti ieškant Don Kichoto ir miesto įkūrėjo didžiojo kunigaikščio Aleksandro.

Bandelėmis kvepianti kelionė į nuodėmingą Klaipėdos šviesų festivalį.

Vakar vakare grįžau iš Klaipėdos ir iškart puoliau bučiuoti lapkytes Jo Mielybei Kristupėliui, kurio per tas dvi dienas baisiausiai pasiilgau-tik užrakinau duris išvažiuodama ir iš karto jau ir pasiilgau. Kol Jo Žiurkėniška Malonybė dabar teikiasi miegoti, skubu papasakoti apie kelionę į Lietuvos pajūrį. Išsiruošėme į kelionę dvi moterys (viena labai dora, kita-nelabai) ir du niekšai telefonai su GPS navigacijomis, kurias programuoja turbūt girtas barsukas, nes kitaip tų žemėlapių nurodymų paaiškinti nesugebėčiau. Išvažiavome iš Vilniaus dėl darbo aplinkybių palyginti vėlai vakare ir Klaipėdoje buvome apie pusę pirmos nakties. Apsistojome, kaip visada, Klaipeda Hostel, kur turėjome rezervavę dvivietį kambarį. Buvo dar minčių pavalgyti, bet iš nuovargio akys jau pačios merkėsi ir linko kojos, tai kritome į lovas. Tada Gintarė nusprendė, kad kažkur "bandelėm kvepia". Maniau, kad nuo juoko šonai suplyš. Kitą rytą pradėjome ne nuo bandelių, o nuo sotaus karšto mėsiško patiekalo kitapus gatvės esančio autobusų stoties pasažo kavinėje. Šlamščiu aš tą savo karbonadą, vadinasi, o Gintarė veizėja į gudrafoną, ir tada sako-keltas plauks valandą. O pas mus delfinai suplanuoti 12.00 val! Tai jau dabar po 11.00 val... Nurijau aš tą karbonadą paskubomis, sėdamės į automobilį, Gintarė miesto nežino tai aš už šturmaną, nu ir atveža mus tas dolbanūtas GPS prie Naujosios perkėlos ten kur jos fizinis adresas registruotas ir ten tikrai keltai nekelia. Laimei, buvau iš hostelio spausdintą miesto žemėlapį prigriebusi, tai pirštu vedžiodama po jį atnavigavau kur reikia ratais kvadratais. O ten mums kelią pastoja tokie barjerai ir bilietų kasos. Išpuolu kūlvirsčia iš automobilio, Gintarė laiko vairą įsikibusi ir koja ant greičio pedalo-jau nusiteikėme, kad į suplanuotą keltą pavėlavome-ir bėgu informacijos klaustis. "Ar į delfinariumą iš čia?"- verksmingu balsu teiraujuosi. "Čia, čia",- nuramina gera teta ir parduoda bilietą į keltą. Spaudžiame jau tada kaip kelias nupieštas, uosto darbuotojai tik rankomis moja kas ir kaip, užvažiuojame paskutinės į keltą. Tą pat minutę kyla tiltas ir išplaukiame! Spėjome į mums reikiamą keltą, negalime patikėti!!! Išlendame iš mašinos, žiūrome- kitas krantas matosi. Plaukiame gal 5 minutes kokias, tikrai ne valandą, kyla man klausimų kur ta nedora moteris tvarkaraščius žiūrėjo, nu bet...sakykime, "bandelėm kvepia". Bet nuotykiai neapleido mūsų visos viešnagės Lietuvos pajūryje metu.

Ursulijus Lepečkojauskas (dešinėje) ir Amberis Vyšniakojauskas nekantriai laukia kelionės pas delfinus. 

Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį.

Šiemet į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį vykti neplanavau, nes jau pernai jis išsigimė. Tačiau viena akimi sekiau einamuosius kelionių įvykius ir pamačiau, kad Makalius organizuoja kelionę į šiemetinį festivalį, bet kažkodėl savaite anksčiau nei reikia. Pabarškinau klaviatūra į klaidą ir štai- gavau dovanų šią kelionę! O kadangi dovanotai kelionei niekas į programą nežiūri, tai ir sutikau. Juolab kad Jelgava kaip miestelis yra mano mylimas ir godojmas, o jie dar turi ir žaislų žiurkėnams zooprekėse, ko mūsų KIKA niekada nepasirūpina, todėl Kristoforą Mikalojų Radvilą-Žiurkėną (Kristupėlį) pamaloninti galėjau. Kelios dienos iki kelionės gavau programą su išvykimo laiku ir vieta. Išvykome 06.00 val. (rytiniai išvykimai yra RESIDENT EVIL), bet jau pirmuoju autobusu iš Baltupių galėjau atvažiuoti, tai nereikėjo taksi kviestis. Tada sekė dar vienas neišvengiamas blogis- 1,5 val. kelionė į Kauną paimti kitų turistų, tai buvo beviltiškai iššvaistytos mano nepakartojamo gyvenimo akimirkos. Po trumpo sustojimo Statoile prie Panevėžio, kur savo eurais pamaitinome besotį jo mokamo WC aparatą, mūsų šaunusis vairuotojas Raimundas suko vairą į Biržus. Mūsų gidas Deividas surinko eurus už mokamus ojektus ("Žaldoko alų" gavome dovanų! LIKE LIKE LIKE) ir pradėjome dirbti turistais.

Ursulijus Lepečkojauskas irgi buvo šitoje kelionėje. 

Valstybinis Turizmo Departamentas vėl pritarkavo burokų. Šį kartą-už 140.000 EUR!

Valstybinis Turizmo Departamentas (toliau VTD) vis neišbrenda iš skandalų liūno. Neseniai spauda rašė apie šios institucijos nepajėgumą atstovauti turistams dėl savo įsipareigojimų nevykdžiusios portugalų turizmo įmonės. O dabar sužinome, kad Lietuvos turizmo galimybėms reklamuoti yra perkamos nuotraukos iš kitų šalių! Tačiau VTD nemato čia jokių problemų: pasirodo, iš reikalingų 700 nuotraukų, tik 350 turi būti originalios, t.y. fotografuotos Lietuvoje. Įstatymas nepažeistas, o į moralę galima nusivalyti kojas?

„Tai, kad jūsų paminėtos nuotraukos yra darytos ne Lietuvoje, nėra problema – šių konkrečių nuotraukų paskirtis yra perteikti emociją, susijusią su žiemos pramogom, lokacija jose jokio vaidmens neatlieka, iš jų neįmanoma identifikuoti, ar tai Lietuva, ar Latvija, ar Slovakija“, – 15min aiškino bendrovės „Turinio rinkodara“ direktorė Kamilė Jonikaitė. Toliau- dar gražiau:" [...]Mūsų atveju specialiai rengti fotosesiją, kad nuotrauką būtų galima panaudoti vieną dieną galiojančiam įrašui socialiniame tinkle, yra neracionalu – tai kainuotų daug brangiau, nei pirkti fotografiją iš fotobankų." Žinoma, juk 140.000 EUR yra tokie maži pinigai, kad užtektų vos kelioms nuotraukoms!

Internetai niekada nemiega. Tai-tik vienas iš pavyzdžių, kaip lietuviai sutiko šio ryto naujienas.

Aš asmeniškai vienos išvykos metu sugebu padaryti vidutiniškai 300 nuotraukų. Manau, jeigu VTD būtų kreipęsis į keliautojus ir paprašęs paremti juos savo fotografuotais Lietuvos vaizdais (nes, kaip jau minėjau, tai-brangus malonumas ir pirkti nėra už ką), tikrai būtų sulaukę gražių ir profesionalių vaizdų, o ir žinutė miestui ir pasauliui būtų buvusi nuostabi- visas šio projekto turinys būtų sukurtas Lietuvos gyventojų! Betgi mes kalbame apie instituciją, kuri net nesugeba pažaboti nelegalių gidų. Šiaip jau mano pažįstamų gidų tarpe VTD turi siaubingą reputaciją kaip pinigus ryjanti ir nieko nedaranti biurokratinė hidra, sukurta vienam kitam kažkam naudingam "projektėliui" prasukti. Kaip kitaip galima paaiškinti tą faktą, kad skandalas ant skandalo, o nubaustųjų nėra? Tiesa, VTD yra pavaldus Ūkio ministerijai.

Griežtai, bet teisingai. 2017-02-10. 

Pagaliau nors vienas aukštai pastatytas politikas susiprato, kad bent viešojoje erdvėje pasisakyti reikia. Tačiau labai abejoju, ar ir šį kartą pavyks rasti kaltuosius ir priversti juos prisiimti atsakomybę. Jeigu visi popieriai tvarkingi- būk tu dešimt kartų ministras ar prejmeras, bet hidra vis tiek daugiau galvų turi. Čia pas mus sistema yra brokuota iš prigimties- pradėkime nuo to, kad mes neturime normalios Lietuvos turizmo strategijos.

Kaip Puntukas nuo širdies nuriedėjo, nes tas Basanavičiaus paminklų konkursas tai klaikuma kažkokia. O šitas man patinka. 

PAPILYTA: visgi, yra teisybė ant šio margo svieto: „Real is beautiful“: dėl skandalu virtusio projekto atsistatydina Turizmo departamento vadovė. Nors, kaip sakė bėgdama nuo žurnalistų, ne, negėda.

Skaitykite daugiau:

• „Real is beautiful“: Lietuvos turizmą už 140 tūkst. eurų reklamuoja nuotraukomis iš kitų šalių.
• Ar Lietuvai reikalingas Valstybinis Turizmo Departamentas?
• Turizmo skatinimas Lietuvoje: problemos ir ką daryti?
• Internetinio kelionių po Lietuvą žemėlapio kūrėjas Karolis Žukauskas pirmiausiai jį kūrė sau.
• Paradoksai – į Lietuvą vilioja ir Slovakijos vaizdais.
• Lietuvos turizmo gėdos lenta.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Realisbeautifulaitė 

Real is Beautiful.

Kauno skonių ir vaizdų kaleidoskopas.

Taip jau atsitiko, kad į užsienį palėkti paprasčiau (o kartais ir pigiau) nei gimtinę pažinti, tai ir Kaunui kai susistatau programą, tai kaip į turistinę katorgą-nuo aušros iki sutemų, ir vis tiek kas nors lieka neapžiūrėta. Kadagių slėnį ir Pažaislį atidėjau iki to mistinio termino "kai orai atšils" (akys kalendoriuje krypsta į gegužę), o į Sugiharos muziejų eilinį kartą nespėjau (kažin ar kas ten spėja, nes darbo laikas nuo 11.00 val. iki 15.00 val.). Šios dienos išvyka į Kauną turėjo labai konkretų tikslą- pirmiausia papildyti katastrofiškai senkančias baltarusiškos kosmetikos Viteks atsargas. Įsiprašiau į draugiją savo studentei Erikai ir siaubingai atšiaurų vasario rytą išzvimbėme į Kauną. Namų židinį kurstyti palikau savo naują draugą Kristoforą Mikalojų Radvilą Žiurkėną, dar žinomą kaip Kristupėlis. Šiaip jis pas mane toks smirskius yra, kad ir kiek valau jo ūkį, vis tiek aromatas eina. Ištekėjusios studentės ramina, kad visi vyrai smirda, bet mane, netekėjusią panelę ir vis dar ieškančią žmogiškosios padermės antrosios pusės, tai kiek neramina, nes dviejų smirskių viename buto ūkyje nelabai noriu, nebent kuris jų gyventų balkone. Paskui teisinasi anie, kad arbatinukas leidžia, nors mes visi žinom, kaip ten iš tikrųjų buvo.

Kristupėlis.

Viena iš Kauno blogybių yra tai, kad ten vis kas nors naujo atsiranda, tai vilnietis būdamas nespėji lakstyti apžiūrėti. Neseniai Kaune atsidarė pirmoji Lietuvoje portugališka kepyklėlė. Jau nuotraukose iš atidarymo matėsi, kad ten yra tradicinių portugališkų skanėstų, tai kaipmat įtraukiau jų degustaciją į savo pažintinę programą. Meilę mūsų krašte suradęs kepyklėlės savininkas G. Barros įvedė į Kauną tradicinius pyragėlius pasteis de nata. Sakoma, kad juos prieš kelis šimtus metų pradėjo kepti dvi seserys vienuolės iš garsiojo Šv. Jeronimo vienuolyno netoli Lisabonos. Receptas buvo laikomas paslaptyje ir tik XIX a. atidaryta vienuolyno parduotuvėlė, kur už šiuos kepinius gautos lėšos ėjo vienuolyno statyboms. Šis vienuolynas šiandien saugomas UNESCO, o gardėsių vis dar galima nusipirkti,- man tai priminė viešnagę Madride ir ten viename vienuolyne parduodamus seserų kepamus sausainius, bet jų man taip ir nepavyko nusipirkti. O asketas ir atsiskyrėlis Šv. Jeronimas yra žinomas už Biblijos vertimą iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą, todėl yra laikomas vertėjų globėju. Natas paėmiau dvi- saldų desertinį ir su menkės įdaru, tai saldesnis labiau patiko.

Nata Box, Laisvės alėja 73, Kaunas.

Ursulijus Lepečkojauskas ragauja portugališkus skanėstus.

Tada šturmavome baltarusiškus kremus. Šturmavome nesėkmingai, nes norimo produkto nebuvo, bet, laimei, du jo vienetai atsirado kitame Kauno filiale. Su Viteks firmos produktais tai kažkokia humanitarinė katastrofa, nes vilniečiai jų pirkti važinėja į Kauną ir šluoja lentynas. Tai čia ir pravertė man kauniečio kortelė (iš kurios čia kai kas, pirštais nerodysim ir vardais nevadinsim, nepelnytai mano kelionės išvakarėse juokėsi), kurią papildžiau e-bilietais ir visai patogiai autobusu nuvažiavau savo rezervuotų kremų atsiimti. Grįžau vėlgi pro Laisvės alėją ir ten užsukau į dar vieną naujovę- "Knygų ministeriją".