Reformacijai 500 metų arba Reformatų architektūros trupinėliai Vilniuje.

Reformacijai 500 metų.

"Daugiau nei tūkstantmetį Vakarų Europoje dominavo viena Bažnyčia. Romos katalikų tikyba buvo vienintelė oficiali religija, o jos centre-Romos popiežius, karūnuodavęs karalius ir rengdavęs kryžiaus žygius. Tačiau daugiau nei prieš penketą amžių šį Vakarų ir Vidurio Europos konfesinį monopolį sukrėtė lūžis, ne visada sutartinai vadinamas Reformacija. Reformacijos Lietuvoje istorija įvairuoja nuo didikų iki valstiečių, nuo džiaugsmo iki skaudžių netekčių, nuo kūrybos ik griovimo. 1517 m. eilinio vokiečių vienuolio Martyno Liuterio 95 tezėmis įžiebta ugnis, apšvietusi Romos katalikų bažnyčios ydas, sukėlė vieną lemtingiausių Vakarų civilizacijos lūžių, kurios pasekmės iki šiol ženklina šiandieninės Europos (ir ne tik jos) visuomenės socialinį, kultūrinį, politinį ir net ekonominį gyvenimą. Jau kitais 1518 m. į Lietuvą atkeliavusios M. Liuterio tezės žymėjo naujos istorinės raidos pradžią." -savo knygos "Protestantizmo paveldas Lietuvoje" įvade rašo Rolandas Vytautas Lingys.

Martyno Liuterio mokymo sėkla įkrito į purią ir derlingą Lietuvos žemelę, bet čia jos daigais ne visada džiaugtąsi: šis tikėjimas sulaukė daug negatvyvumo iš savo amžininkų, net ir šiame įraše neapsieisiu be aštresnių žodžių cituojant to meto šaltinius. Žygimantas Augustas domėjosi liuteronų tikybos pagrindais (pikti liežuviai plaka, kad pakeitęs tikybą galėtų lengviau skirtis su žmona, bet kas ten žino tikrąsias priežastis). Jo dvare dirbę liuteronai pamokslininkai ir giedotojai kaltinti valdovo rezidenciją ir visą Lietuvą "užkrėtę erezija". Yra manoma, kad evangelikų liuteronų bendruomenė savo veiklą Vilniuje pradėjo 1552 m., bet istorikai yra linkę labiau laikytis 1555 m. datos, kada pirmosios pamaldos buvo užfiksuotos istoriniuose šaltiniuose. Iki šiol nežinoma, kas buvo jas laikęs Joannesas Wicklefas. Tuometinės bendruomenės daugumą sudarė pirkliai ir amatininkai (dažnai tai buvo seniai Vilniuje gyvenantys vokiečių kilmės miestiečiai bei naujai atvykstantieji). Šia bendruomene domėjosi ir Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Pirmasis reformuoto tikėjimo idėjas mums atvežęs asmuo buvo vienuolis bernardinas Jonas Kamorovskis, 1518 m. grįžęs iš Liono Prancūzijoje, bet siekę stabdyti tokių minčių plitimą, Vilniaus katalikų bažnyčios vadovai uždraudė Vilniaus bernardinams ir pranciškonams lankytis vieniems pas kitus.

Valdovų rūmai.

Kūtvėla vėl eksperimentuoja. Gal kam reikia mažo mielo dinozauro?

Tuo metu, kai Daenerys auklėja savo drakonus, o skaisčios Vilniaus mergelės bėga nuo Bastėjos bazilisko net sijonus pasikaišiusios, Kūtvėla susirado iš Varšuvos Koperniko mokslo muziejaus parsineštą dinozauro kiaušinį ir nutarė pagal instrukcijas jį išperinti. Dinozauro jauniklis užaugs iki pilno dydžio per 5-8 dienas. Tiranozauras Rex, sakoma, svėrė apie penkias tonas. Dėl visa ko parašysiu Stevenui Spielbergui ir paklausiu, ar yra laisvas aptvaras Juros periodo parke.


Pirmoji diena: dinozauro kiaušinis užmerkiamas į vandenį. Noriu sekti progresą, todėl indą suradau permatomą- žiurkėno Kristupėlio smėlio indelį. Kiaušinio smaigalyje buvo skylė, pro kurią vanduo pateko ir į kiaušinio vidų. Norite spėti, kokios veislės dinozauras dabar plaukioja vaisiaus vandenyse?

Kūtvėla ruošiasi tapti dino-mama.

Antroji diena. Ryškėja trūkiai kiaušinyje, bet dinozauriuko dar nesimato. Padėtis stabili ir stebima.

Trečioji diena. Kiaušinis skyla, gyvybė eina į pasaulį. Nekantriai laukiam toliau.

Trečioji perinimo para.

Ketvirtoji ir penktoji dienos. Kiaušinio skilimas padidėjo, bet visgi prireikė "Cezario pjūvio" lukštui, kad mažylis ateitų į šį pasaulį. Kūtvėla ir jauniklis jaučiasi gerai. Einu į dekretą.

Kūtvėla išperėjo dinozaurą.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Mamaitė

Europe in My Region Blog Contest: The Anyksciai Treetop Walking Path

This blog post is an entry to "Europe in My Region Blog Contest" as an acknowledgement for the European Union funding to Lithuania.

This treetop walking path is the only such path in the Baltic countries and even in the Eastern Europe. The path is situated in Anyksciai forest near the Puntukas stone, which honours two famous Lithuanian aviators Steponas Darius and Stasys Girėnas. The path starts on the ground and slowly rises to the height of 21 meter and runs 300 metres, concluding with the observation tower at the height of 34 meters. Visitors can admire the bend of Šventoji river during four seasons of the year. The design of the path is based on the folklore ribbon and the prominent rhombus symbol.

The main argument against this project was the fear that hordes of tourists will destroy the sanctity and the quietness of the Anyksciai forest, and that they will trample on the forest ground and ruin the flora beyond recovery. Fears were not grounded because the sensational treetop walk enables a large amount of people to enjoy the scenery without actually stepping on it. This may be the reason the Anyksciai treetop walking path won the first award from the United Nations World Tourism Organization in 2016 as the most innovative tourism project.

The path was opened by the President of Lithuania Dalia Grybauskaitė on 07 August, 2015. The total European Union funding for this project was 2,5 mln Euros. Since then, the Anyksciai treetop walking path has been a tourism success in Lithuania and very popular with neighbouring countries. The first opening weekend welcomed 11,000 visitors. Naturally, the first season was challenging with parking and catering issues because nobody could have assumed such popularity of a seemingly humble project.

Official information about EU funding and the Anyksciai treetop walking path: Anykščiuose atidarytas medžių lajų takas (LT)
Official website of the Anyksciai treetop walking path with visitor information: MEDŽIŲ LAJŲ TAKO KOMPLEKSAS (LT)

This blog post has been brought to you by Ele Pranaityte. Tweet to me @Kootvela.

Pasakojimas apie tai, kaip Kūtvėla gamino rašalą, bet pagamino būdą apeiti Verygą.

Sunkumus pripažįstu-popieriaus pasigaminti nepavyko. Tiksliau, vis dar nepavyko, nes tebevyksta džiūvimo procesas. Manau, kad be reikalo juokiausi iš projekto kolegų, kurie juoda kava spalvino kartoną, nes jie bent jau turi ant ko rašyti, o aš -vis dar ne. Kita vertus, yra laiko susikaupti ties sekančiu projekto žingsniu- rašymo priemone ir rašalu.

Popieriaus blynas vis dar kepa. Iš kur tas baisus plėmas?

Su rašymo priemone yra paprasčiausia: susirandi gulbę. išpeši plunksną iš kairiojo sparno jeigu esi dešiniarankis, plunksnos pūkus nulupi, o smygalą nusmailini peiliu vienu iš trijų būdų pagal tai, kokį rašto šriftą nori išgauti. Pamenate tuos paveikslus, kur žmonės rašo plunksnuota plunksna? Dailininkų išmislas! Kadangi Justiniškėse gulbę sunkoka rasti, o ir radus abejoju, ar taip paprasta bus jos nenudobus tą plunksną gauti, o aš gi pasisakau už gyvūnų teises, tai tėvams prisakiau vedžiojant šunį žiūrėti po kojomis ir nešti namo visas balandžių ir kitokias plunksnas, kurias tik ras.

Nors Viduramžiais žmonės žinojo spalvotus rašalus, populiariausia rašalo spalva buvo juoda. Grubiai tariant, rašalas buvo gaminamas iš natūralios medžiagos (augalinės ar gyvulinės kilmės) arba mineralo (akmens), reagento rašalui padaryti iš minėtų medžiagų ir reagento rašalui tapti lipniu-apie tai tuoj bus detaliau papasakota. Juodas rašalas buvo gaminamas iš augalinės kilmės medžiagos. Išlikę receptai rašalams nėra pilni, nes juos kūrė savo amato specialistai, kurie daug jiems žinomų dalykų neužrašė, todėl šiandien man tenka imtis abrakadabros. Beje, kai kurie senųjų rašalų komponentai šiandien nebus parduodami be papildomo užsakovo asmens duomenų patikrinimo, nes tie komponentai šiandien yra žinomi kaip kenksmingi sveikatai. Taigi, ko reikia norint namų salygomis pasigaminti netoksiško viduramžiško juodo rašalo? Štai vienas receptas, bet Jūs gal atsisėskite tvirčiau.

Kūtvėla knygas ne tik skaito, ne tik rašo, bet ir pati pasigamina.

Taigis, kovo mėnesio pabaigoje mūsų ekipažas į Medininkų pilies festivalį pateko į auto-įvykį ir nukentėjo. Kol kas tebevyksta ikiteisminis tyrimas ir daugiau techninės informacijos negaliu pateikti. Aš buvau viena iš labiausiai fiziškai nukentėjusių asmenų, o emocines traumas, manau, patyrėme mes visi. Kol supratau, kad tas mane persekiojantis dvokas yra sukrešėjęs manko kraujas panagėse, praėjo kelios dienos. Mane iš mašinos lupo su gaisrine. Pirma mintis: ar juda kojos? Išlupa mane su gaisrine, veža, krato...skausmas!!! Greitukės moteris kalbina mane ir ragina vairuotoją. Tada daug lempų. Rentgenas. Kerpa rūbus nuo manęs. Daug lempų ir daug skausmo. Stato kateterį. Naktis reanimacijoje. Gert neduoda parą laiko!!!

Rytinis gydytojo vizitas. 

-Kas čia per nesąmonė?! Tuojaus pat nuimt!

-Profesorius X liepė, daktare...
-O kodėl jūs jo klausėt?!
-Mes negalime  ginčytis su profesoriu, daktare ...
-Bet profesoriaus kartais galima neišgirsti!

Po reanimacijos buvo krūtinės traumos gydymas, dubens kaulų operacija, reabilitacija velnio ambulatorijoje sanatorijoje "Energetikas" Šventojoje, dabar nedirbu ir esu kampininkė pas tėvus. Protelis, kaip galite suprasti, net pietų nepareina pagal geriausias žemaičių tautosakos tradicijas, o fiziškai irgi ne darbininkė esu, todėl bandau suimti save į nagą ir neleisti depresijai įleisti šaknis. Ir štai-užsiregistravau Coursera portale į kursą apie viduramžių rankraštines knygas. Nors profesorė iš Ispanijos angliškai kalba su tokiu akcentu, kad plaukai kojų tarpupirščiuose pastyra, po truputį iriuosi į priekį. Projektinei daliai reikės sukurti tokią knygą, todėl pirma užduotis yra gauti "pergamento". Žinoma, galima naudoti tikrą pergamentą, tik kaina projekto bus kosminė. Taigi, video demonstracijos metu buvo naudojamas kartonas, bet kartono nusipirkti kanceliarinių prekių parduotuvėje gali bet kas, net ir mano žiurkėnas Kristupėlis, todėl aš nusprendžiau eiti nepramintu keliu ir savo projektui popierių pasidaryti pati. O tai nėra taip jau ir sunku. 

Pirmiausia reikėjo apsispręsti dėl jau turimo popieriaus. Mūsų buto ūkyje gausi sankaupa žurnalų su TV programa (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad juose kartais ir apie keliones būna prašyta). Coursera kursai yra nemokami (yra galimybė mokėti už pridėtines paslaugas kaip rimtesni kursai, pažymėjimai ir pan.) ir todėl šis projektas taipogi turi kainuoti nedaug, arba iš viso nekainuoti. Mano suvalkietiški-zanavykiški genai man liepia net žirkles taupyti ir tik prie svečių naudoti. Taigi, medžiaga projektui yra. 

Atsiprašau, Nomeda, turėsiu žurnalą sudraskyti. Viskas dėl mokslo. Tikiuosi, tu supranti. 

Vieno žurnalo viršelį nuplėšiau ir atidėjau šalin, o didesnę dalį puslapių suplėšiau į smulkius skutelius. Rekomenduojama būtent plėšyti, o ne karpyti žirklėmis. Kai mano darbo vieta panašėjo į išprotėjusio žiurkėno irštvą, atėjo tėtė ir pasiūlė pasinaudoti kokio biuro dokumentų smulkintuvu. Aš išdidžiai atsakiau, kad viduramžiais tokia technika neegzistavo, į ką mano tėtė atsakė, kad "Savaitės" žurnalo su švino raidėmis tada irgi nebuvo. Tiesą sakant, argumentą dėl švino dar reikės pagrįsti, bet projekte kalba eina apie rankraštines knygas, todėl nekantrauju kai reikės pasigaminti savo rašalą. Plėšant puslapius labai svarbu skutelius padaryti kuom smulkesnius, todėl labai pavargo rankos ir paskaudo pirštai. Nenuostabu, kad knygos buvo tokios brangios.