Du lemtingi Tomo pavėlavimai: apie buvimo reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku svarbą.

Apaštalas Tomas nebuvo tas žmogus, kuris verčia draugus prie bažnyčios jo laukti ir vėluoti į Mišias, bet punktualumu jis irgi nepasižymėjo. Pirmą kartą jis sugebėjo pavėluoti į prisikėlusio Kristaus pasirodymą mokiniams ir nepatikėjo, kai kiti mokiniai tvirtino matę Kristų gyvą. „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ - tvirtai pasakė Tomas, o šituos jo žodžius užrašė Jonas (Evangelija pagal Joną 20, 25). Tokia galimybė atsirado maždaug po savaitės, kai Kristus vėl aplankė savo mokinius.  Tomui Jėzus tarė taip: "Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis". Tai girdėjo ir vėl į savo Evangeliją (20,27) užrašė Jonas, štai žmogus, kuris tikrai visada buvo laiku ir vietoje. Ši Biblijos scena įkvėpė ne vieną dailininką. Tomo provokacijos dėka Jėzus ištarė vieną garsiausių savo frazių: "Palaiminti tie, kurie tiki nematę".

Caravaggio [Public domain], via Wikimedia Commons, 1601-1602. 

Bet tos palaimos, matyt, buvo mažai, nes antras Tomo pavėlavimas buvo ne mažiau apmaudus- jis pražiopsojo Mergelės Marijos ėmimą dangun. Žina apie Dievo Motinos mirtį sukvietė Kristaus mokinius prie jos kūno, bet Tomas tuo metu misionieriavo Indijoje ir kelias buvo toks tolimas, kad jis tiesiog nesuspėjo laiku atvykti. Kai jis labai sielvartaudamas dėl velavimo atvyko trys dienos po Marijos laidotuvių, kiti apaštlai jo pasigailėjo ir atidarė Marijos karstą, kad Tomas galėtų pagerbti jos relikvijas- Dievo Motinos karste jie vietoje kūno rado tik jos šarvojimo drabužius (kitur- gėlių) ir labai nustebo. Apokrifiniai raštai mini, kad pats Jėzus nužengęs iš dangaus ir pasivadinęs motiną pas save tardamas: "Eikš, gražiausiasis perle". Kad ir kaip ten buvo, kadangiTomas nesuskubo laiku išlydėti Mergelės Marijos į paskutiniąją kelionę, tai jis ir atsisakė tikėti jos nužengimu dangun. Netekusi kantrybės, Marija numetė jam savo diržą iš dangaus kaip ženklą, kad ji tikrai ten. Ši Biblijos scena populiaresnė Rytų krikščionybėje nei pas mus ir negali pasigirti tokia dailės darbų gausa, kokia girtis gali pats Marijos dangun ėmimo siužetas.

Bastiano Mainardi [Public domain], via Wikimedia Commons, XVI a. 

Mergelės Marijos diržas yra vertinga relikvija ir šiuo metu saugoma Vatopaidi vienuolyno bažnyčioje ant Ato kalno Graikijoje. Deja, moterims lankytis šiame vienuolyne draudžiama (nors yra žinomi keli atvejai, kai vyrais persirengusioms moterims pavyko ten prasmukti).

Manoma, kad Tomas buvo vienas iš dvynių šeimoje, nes jo tikrasis vardas yra "Tomas Dvynys", bet šiandien mes jį geriau žinome kaip Tomą Netikintįjį (arba Nevierną Tamošių). Jis minimas visose keturiose Evangelijose, o jo uždavinys yra užduoti, iš pirmo žvilgsnio, kvailus ir nepatogius klausimus, nes kiti apaštlai nedrįsta to padaryti bijodami apsikvailinti- bet Kristus atsako į tuos klausimus šiandien jau legenda tapusiomis frazėmis. Tomas apaštalavo toli už Romos imperijos ribų (minėtoje Indijoje) ir dėl to beveik nieko nežinoma apie jo kankinystę; manoma, kad jis buvo perdurtas ietimi ir mirė nuo kraujo netekimo.

Peter Paul Rubens [Public domain or Public domain], via Wikimedia Commons, 1636-1638.

Iki 1969 m. Šv. Tomas buvo minimas gruodžio 21 d., bet tada data buvo pakeista, kad nesutaptų su Adventu, į liepos 3 d. Šv. Tomas yra architektų globėjas.

Geros Jums Žolinės.

Jūsų Kūtvėla

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": kaip baras ir vienuolynas vietos po Saule nepasidalino.

Netyla skandalas dėl baro senamiestyje ir pranciškonų vienuolių konflikto. Šiaip būčiau nekreipusi į tai dėmesio ir leidusi jiems patiems tarpusavyje išsiaiškinti, bet paskutinė "15min" portalo publikacija "Vienuolių uždaryto sostinės baro „7 Fridays“ savininkas: tai tipinis reiderizmo atvejis" privertė mane reaguoti ir parašyti šį įrašą. Pateikiu screenshots iš straipsnio tam atvejui, jeigu šie teiginiai vėliau dingtų. Pirmiausia noriu panagrinėti du straipsnyje išsakytus pastebėjimus dėl nuosavybės teisių ir pasikeitusių savininkų skaičiaus.

Ištrauka nr.1.

Noriu pastebėti, kad nuosavybės dokumentų reikalavimas šiam pastatui yra absurdiškas. Jis ne vakar čia iš Mėnulio nusileido, ar ne? Tereikia šiek tiek pagūglinti ir nuosavybės klausimas išspręstas: "
Žinokite; kad viena dominikonams buvo mūsų naujai pastatyta prieš porą metų mūsų mieste Vilniuje. Dėl tų, kurias [pastatėme] pranciškonams - vieną aukščiau minėtame mūsų mieste Vilniuje, kitą Naugarduke, - tai šią pastarąją sudegino Prūsijos kryžiuočiai, [stengdamiesi] mūsų krašte sugriauti krikščionybę ir išnaikinti pranciškonus. Ją šiais metais visagalio dievo, jo gimdytojos mergelės Marijos ir šventojo Pranciškaus garbei liepėme atstatyti, kad tie broliai be paliovos galėtų tęsti Kristaus garbinimą mūsų naudai, mūsų vaikų ir žmonų, o taip pat visų dievą Jėzų Kristų garbinančiųjų palaimingam išganymui." - Gedimino laiškas, datuotas 1323 sausio 25 d. 

Tiesa, pirmąją pranciškonų bažnyčią Vilniuje sunku lokalizuoti dėl istorinių šaltinių trūkumo, bet 1387 m. Jogailos dovanojimo akte minimi šioje meisto vietoje buvę "pranciškonų namai". Bažnyčia sudegė XV, XVII, XVIII a. Po vieno iš XVIII a. gaisrų bažnyčia atstatyta vėlyvojo baroko stiliumi, tuo metu buvo atstatomas ir vienuolyno kompleksas. Napoleono karo metais čia buvo karo ligoninė ir garsėjo tuo, kad čia neišgyveno nei vienas pacientas. Po trečiojo sukilimo (1863-1864 m.) buvo imtąsi represijų prieš Katalikų bažnyčią, todėl pranciškonų maldos namai buvo atimti ir uždaryti, turtas išdalintas kitoms bažnyčioms ir šiandien negailestingai prarastas. Nors vienuoliams pavyko nuosavybę atsiteisti, sovietmečiu pranciškonų turtas vėl buvo nacionalizuotas. Pranciškonams bažnyčia sugrąžinta 1998 m., bet per ilgus nepriežiūros metus labai nukentėjo interjeras (bažnyčia yra žinoma dėl Baltosios Mergelės skuptūros-tai retas besilaukiančios vaikelio Marijos atvaizdas, bet nėra žinomas jos autorius, sukūrimo datos svyruoja tarp 1676 ir 1750 m). Galiausiai, 2017 m. kovo 13 d. buvo priimtas sprendimas sugrąžinti pranciškonams ir vienuolyno pastatą. 

Krištoliniai gotikiniai skliautai. Ne, ne vakar padaryti.

Taigi, kažkokie reikalavimai dokumentiškai pagrįsti nuosavybę, kuri yra pranciškonų valdoma nuo 1387 m., man atrodo absurdiški. Be to, šis kompleksas matė bent tris gaisrus, kurių metu galėjo supleškėti archyvai su visais dokumentais. Be to, sovietinė nacionalizacija buvo to meto represinio režimo įteisinta vagystė, tik nuo kada vagiui priklauso vogtas daiktas? Jeigu kam kyla klausimų ar tikrai pranciškonai valdė šį kompleksą, siūlau paskaityti straipsnį
VILNIAUS PRACIŠKONŲ (MAŽESNIŲJŲ BROLIŲ KONVENTUALŲ) VIENUOLYNAS ir Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia, pavartyti Mortos Baužienės knygą "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (psl. 297) ar Irenos Vaišvilaitės knygą "Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių" (psl. 160).

Kas dėl to, kad milžiniškas kompleksas atiteko tik penkiems vienuoliams, tai- mano paskutine žinoma informacija remiantis- Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno komplekse dirba septyni broliai ir nieko, kažkodėl niekam nekliūva. Manau, statistika kitose vienuolijose panaši: 2014 m. duomenimis, Lietuvoje veikė 13 vyrų ir 40 moterų vienuolinių bendruomenių, kurioms priklausė 145 broliai ir 620 seserų. Paprasta matematika: vidutiniškai vienoje vyrų vienuolijoje gali būti 11 brolių, o vienoje moteriškoje vienuolijoje-15 seserų. Iš kur jų bus daugiau, kaip bene 60 metų Dievu buvo Kremlius?

Ištrauka Nr.2.

Kas dėl įstatymo, kuris draudžia grąžinti pakeistas patalpas, tai norėčiau paklausti, kaip dėl įstatymo, draudžiančio vogti? Juk nepradėsite aiškinti, kad Rusijos caras ir sovietų Kremlius buvo teisėta valdžia ir jų nurodymu vienuolynų turtas Lietuvoje nusavintas legaliai? Tai, žinote, Hitleris irgi buvo teisėtai išrinkta valdžia, tik šiandien dėl to džiaugsmo mažai, ar ne? Jeigu nusavintas turtas pakeitė paskirtį ir buvo išparceliuotas, tai įvyko ne dėl vienuolių kaltės, nebent sakysite, kad okupuotiems broliams ir seserims reikėjo sėdėti kaip pelėms po šluota, neremti sukilimų prieš carą ir laiminti kruvinus sovietų darbelius? Baikit, nemanau. Aš suprantu, kad privatus kapitalas tvarkosi geriau ir žmonėms gali kilti klausimų, ką veiks vienuoliai susigrąžinę turtą-nors, geriau pagalvojus, tai pačių vienuolių reikalas-bet reikia turėti sąžinę ir pripažinti, kad dabartinis teismų slenksčio mindymas garbės nedaro ir baro savininkas rizikuoja prie baro pavadinimo prisegti skandalo šleifą.

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“- Evangelija pagal Joną 2, 13–22.

O ką Jūs manote apie šią situaciją? Pasidalinkite nuomone komentaruose.

Jūsų Kūtvėla

Kelionės draudimas į Baltarusiją internetu: the good, the bad, the ugly.

Kelionės į Gardiną be vizos išlieka populiaros, bet kelionės į Baltarusiją metu vis tiek reikia turėti privalomą sveikatos draudimą. Jį galima įsigyti ne vienoje kelionių agentūroje, bet nusprendžiau šį kartą apsidrausti savarankiškai internetu, nes man atrodo, kad draudžiantis asmeniškai kelionių agentūrose brangiau gaunasi. Pirmiausia pasidomėjau, ką apie šį draudimą rašo oficialusis Baltarusijos ambasados tinklalapis.

Kur galima apsidrausti.

Tačiau lietuviškame Baltarusijos ambasados tinklalapio variante nėra nurodyta suma, kuriai privaloma apsidrausti, taigi tenka pakeisti kalbą iš LT į RU ir panaršyti po rusišką Baltarusijos ambasados tinklalapio variantą. Čia galima burbėti dėl informacijos trūkumo lietuviškajame variante, bet valstybinės įstaigos daug kur nėra vartotojui draugiškos.

Mums turėtų užtekti 10,000 EUR.

Toliau peržiūrėjau visas išvardintas draudimo bendroves ir savo patirtį įvertinau remdamasi dviem kriterijais: 1) draudimo reikalaujamai sumai galutinė mokėtina suma, kai turistinė kelionė yra vienos dienos ir draudžiamasis asmuo yra 36 metų amžiaus 2) bendras internetinio draudimo tinklalapio interfeiso patrauklumas, t.y. kaip lengvai radau informaciją ir kiek užtruko gauti sąskaitą. Draudimo bendroves bandžiau iš eilės, kaip nurodyta Baltarusijos ambasados tinklalapyje.

Visa informacija yra pateikiama teisinga šio įrašo publikacijos metu, vėliau ji gali keistis. 

Skandalas! Itališkai šveicariški menininkų nuotykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Prieš porą metų įsigijau Judith Lewonig knygą apie Lietuvos ir Austrijos istorines ir kultūrines sankirtas. Perku tokias knygas iš profesinio smalsumo- esu gidė. Mano surinkta turtinga ir gerai prižiūrėta biblioteka savo laiku bus pradžia kam nors didingam, kaip kad Žygimanto Augusto dovanotos knygos pradėjo Vilniaus universiteto bibliotekos kolekciją. Šiemet pasirodė nauja šios autorės knyga. Nė kiek nedvejodama ją nusipirkau internetu (su pristatymu į paštomatą), nes tokios specializuotos knygos išleidžiamos nedideliu tiražu ir pražiopsojus paskui būna sunku gauti. Tuo metu, kai pirkau naująją knygą, dar buvau nevaikštanti po avarijos ir kreipiausi pagalbos į internetus. Ponia Smiltė per savo pietų pertrauką paėmė mano knygą iš paštomato ir kartu su dviem kurasanais atvežė man į namus. Net nežinau, kuom labiau džiaugiausi, knyga ar tais kruasanais. O, sako, knygnešiai tik prie caro buvo. Tebėr, ir šiandien tebėr.

Perskaičiau naująją J. Lewonig knygą ir likau šokiruota. Kaip autorė dabar gali žmonėms į akis pažiūrėti? Mes visą laiką tikėjome, kad Vilnius yra šiauriausias barokinis miestas nuo Alpių ir jame didingiausius statinius sukūrė italų meistrai. Taigi pasirodo kad ne, ne italų meistrai, o šveicarų! ŠVEICARŲ! Tai kaip mums dabar re-brandintis? Lyg maža to būtų, kad šveicarai Tilžės sūrį pasiglemžė, tai dar nori ir mūsų barokines bažnyčias nusavinti!

Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje sietynas.

Bet prieš faktus nepašokinėsi: nuo XVI iki XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dirbo apie 30 menininkų iš Tičino kantono Šveicarijoje. Šis kantonas šiandien save pristato kaip "culturally Italian but politically Swiss" ir žemėlapyje ribojasi su Italija. Šveicarų menininkai ėjo atsakingas pareigas mūsų karaliaus ir didžiojo kunigaikščio dvaruose, vykdė įtakingiausių didikų užsakymus: skurdaus Šveicarijos kantono menininkai keliavo po Europą ir ieškojo pelningų užsakymų, kartais ir patys vykdvo į iškvietimus pas turtingus užsakovus. "Tičiniškiausia" LDK vieta buvo Vilniaus Antakalnis. Taip jau lėmė aplinkybės, kad dėl geografinės Tičino padėties šie menininkai minimi Šiaurės Italijos ir Lombardijos kontekste.

Giovannis Pietras Pertis ir Giovannis Maria Gallis, kilę iš Mendrizijaus krašto pietiniame Tičine, į mūsų kraštus atvyko tiesiai iš Milano. Šie menininkai 1676/1677-1684 m. sukūrė stiuko lipdinius Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Giovannis Pietras Pertis apsiprato čia ir netrukus į Vilnių atvyko apie dešimt jo giminaičių, kurie padėjo įgyvendinti kitus jo projektus. Tiesa, tičiniečiai neužsibūdavo mūsų krašte, jie atlikdavo užsakymus, kurie trukdavo nuo kelių metų iki kelių dešimtmečių, ir tada grįždavo į savo gimtinę; Pertis irgi buvo išvykęs po Šv. Petro ir Povilo projekto pabaigimo, bet vėliau sugrįžo ir 1689 m. jau dirbo Vilniaus vaivadai J.K. Sapiegai statydamas jo rūmus Antakalnyje ir skundėsi, kad garbusis vaivada nevykdo pažadų ir nemoka atlyginimo. Pertis mirė Vilniuje 1714 m., sulaukęs 66-rių metų.

Perti ir Galli bendradarbiavimas Antakalnyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero truko aštuonerius metus-tokio kito nerasime nei XVII, nei XVIII a. Manoma, kad Marijos Magdalenos skulptūrai pozavo Perti žmona: jis vedė Mariją Magdaleną Palloni, tapytojo iš Florencijos Michelangelo Palloni dukrą 1682 m., ir padėjo savo uošviui Pažaislio vienuolyno ansamblio darbuose. Marijos Magdalenos skulptūra yra bene gražiausia kompozicija visame interjere, matomai sukurta su meile. Užsukite pasižiūrėti!

Apie Šveicarijos ir LDK ryšius daugiau informacijos rasite:

• LIETUVA - TIČINAS​ 500 metų bendros istorijos: vietovės, žmonės ir menas tarp Didžiosios kunigaikštystės ir Šveicarijos
• Judith Lewonig, Lietuva ir Šveicarija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas, Vilnius 2017, tiražas 1,300 vnt.
• Mindaugas Paknys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija. Žymiausi menininkai. Vilniaus dailės akademijos leidykla 2009, tiražas 1,000 vnt. 

Gal kartais turite panašaus "kompromato" ant kito ne tam žemėlapio kampeliui priskirto menininko?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Barokaitė

Romantiška dienos kelionė į Latviją: nemirtingos smėlio skulptūros Jelgavoje ir nuodėmingos Rygos pagundos.

Į Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį planavau važiuoti birželio mėnesį, bet planus pakoregavo autoįvykis, kuriame nukentėjau, todėl labai apsidžiaugiau Facebook'e pamačiusi, kad Jelgava savo smėlio skulptūras laikys iki vasaros pabaigos. Kaip mat pradėjau dairytis akcijinių autobuso bilietų į Rygą, šį kartą vėl važiavau su Lux Express, nors jie ir atsisakė kompensuoti mano išlaidas bilietui, kurio nepanaudojau dėl avarijos. Šį kartą kelionė į abi puses buvo panaši į pervežimą šaldytuve dėl baisaus šalčio salone, kelionėje pirmyn nebuvo ausinių, o autobusas atgal vėlavo atvykti į išvykimo vietą 15 min. Dar kelionėje pirmyn už manęs sėdėjo pagyvenusi pora, kuri riejosi tarpusavyje visas keturias valandas. Tai iš autobuso Rygoje net neišlipau, o tiesiog evakavausi. Į Jelgavą bilietą gavau nesunkiai, kitas reisas buvo už 10 min. Išvažiavome pilnu net ne mikroautobusu, o tikru mikrobu pagal dydį. Jelgavoje iš karto nuėjau pavalgyti ir kol kimšau karbonadą savo mėgstamame bistro "Silva" dar ir lietus nulijo. Nors smėlio skulptūras mačiau šmėstelint dar pro autobuso langą, šiek tiek drebėjau dėl to lietaus,-visai be reikalo, kaip paskui pasirodė. Jelgavoje vyko kokia tai vaikų dviračių šventė, tai reikėjo dairytis, kad koks pyplys man pėdos nepervažiuotų. Smėlio skulptūros buvo kaip naujos, o ir lankytojų sulaukė nemažai. Daug buvo lietuvių šeimų su vaikais. Žinoma, buvome ir mes su Ursulijumi ir Dzintare Lepečkojauskais- tai buvo jų medaus mėnesio kelionė į žmonos gimtinę, o Dzintarė nusprendė priimti vyro pavardę.

1,000 tonų smėlio ir 17 profesionalių skulptorių- tokia šių metų statistika. Menininkai šiemet kūrė teatro tematika.

"Vieniša lėlė", Karlis Ile, Latvija, užimta 2 vieta. Ar mes -ne marionetės likimo rankose?