Kūtvėla vėl keliauja į Gardiną arba Įkaitų išlaisvinimo drama!

Kelionė į Gardiną buvo gimimo dienos dovana mano sesei ir man. Pasidairiusios po siūlomus variantus, programas, kainas, ir planuojamus išvykimo laikus, apsisprendėme keliauti su "Grūda". Su jais buvau Gotlande ir kelionėje buvo tam tikrų minusų, bet visgi nusipirkome jų kelionę į Gardiną. Pirkome internetu, užpildėme reikiamus popierius elektroniniu paštu-visai patogu. Pagrindinis rūpestis buvo apdrausti mamą (visiems turistams privaloma draustis keliaujant į Baltarusiją), nes reikėjo asmeniškai vykti į draudimo agentūrą- asmenys virš 65 m. internetu nedraudžiami. Išvykimo laikas pasirodė labai neblogas- 06.00 val. šeštadienio rytą. Į kelionę išsiruošėme aš, mano mama ir mano sesė. Šeimos vyrai (tėtė, švogeris, žiurkėnas Kristupėlis, šuva Kimas) ir sesės katinas liko namie.

Šiek tiek buvo nesklandumų su sėdimomis vietomis autobuse, nes autobusinis turistas būna kaip Švč. Trejybė:jis turi tris sėdimąsias vietas. Pirmoji vieta yra sutartyje, kurią turistas pasirašo su kelionių agentūra, antroji vieta, patikslinta, yra jam atsiunčiama pora dienų iki kelionės, o trečioji vieta yra ta, kurią jis gauna autobuse pagal gido turimą sąrašą, nes į kelionę išvykstantis autobusas kardinaliai skiriasi nuo numatyto kelionės sutartyje. Retais atvejais būna ir ketvirta vieta, nes bent 2-3 žmonės keliauja "ne savo vietose". Laimei, stovėti neprireikė, o šalia manęs buvo laisva vieta.

Viskas klostėsi daugiau mažiau sklandžiai iki sustojimo į WC netoli Merkinės, kai nusprendžiau gidei pasakyti, kad mes planuojame Gardine atsiskirti ir vaikščioti savarankiškai. Trumpai tariant, "Grūda" visą autobusą turistų paėmė įkaitais! Sukėliau tikrą revoliuciją, nes pradėjau įkaitų išlaisvinimo operaciją. Kodėl mus paėmė įkaitais gidė nepaaiškino, todėl pasakoju kaip supratau. Tam, kad nusipirktume iš "Grūdos" bevizio režimo leidimą (5 eur žmogui), pačiai agentūrai reikia pirkti bent dvi turistines paslaugas Gardine, kad tą leidimą Gardino kelionių agentūra jiems parduotų. Problema, kaip supratau, buvo ta, kad "Grūda" jau užmokėjo už apžvalginės ekskursijos gidą ir Religijos muziejaus bilietus, o dabar tikėjosi susirinkti tą sumą iš mūsų. Todėl už neinančius į ekskursiją turėtų sumokėti einantys arba neinantys į ekskursiją turi vis tiek susimokėti ir tada gali neiti. Aš atsisakiau mokėti už paslaugą, kurios neimu, ir cypiantiems "Kodėl mes turime mokėti už jus?" aiškinau, kad tikrai  neturi mokėti už mane, nes tos paslaugos negausiu. Pora žmonių stebėjosi, nes jų turimame kelionės aprašyme Religijos muziejus neįtrauktas. Gidė stresavo ir aiškino, kad ji turi savo programą, kurią ir vykdys, o kad mūsų programos skiriasi (mano turimoje programoje, gautoje perkant internetu, kaip mokami objektai buvo paminėti Senoji pilis, Naujoji pilis ir Sinagoga, bet kai gavome bevizio režimo leidimą (tą, po 5 eur), jie ten nebuvo įtraukti, kaip ir "Grūdos" programoje nebuvo įtrauktas Religijos muziejus) tai yra mūsų problemos. Mano aiškinimas, kad mes ir taip eisime į bent tris muziejus, netiko, o bendravome su gide rėkdamos viena ant kitos per pusę autobuso. Mano mama išsigando, kad reikia eiti su visais, kitaip iš keršto gali palikti mus Gardine. Turėjome apie tris valandas pagalvoti, nes Baltarusijos pasieniečiai mano, kad bet koks autobusas su lietuviais turistais importuoja demokratiją ir turi būti kratomas. Pildėme ir tas absurdiškas migracines korteles.

Trumpai ilgai tariant, aš pasisakiau darysianti kaip esu susiplanavusi, o mama su sese-kaip jos nori, suaugusios moterys gali pačios spręsti. Aš skausmingai reaguoju į reketą, šantažą ir neteisybę, o šios trejybės per pusvalandį gavau sočiai ir kelionės nuotaika buvo sugadinta. Čia iš karto noriu pasakyti, kad tokia įkaitų paėmimo drama susiklostė, nes nebuvo komunikacijos iš "Grūdos" pusės, kad jų kelionės programa yra PRIVALOMA vykdyti. Todėl jeigu ketinate su šia agentūra keliauti ir galvojate, kad bus kaip normaliose kelionėse, kur galima atsiskirti nuo grupės ir savarankiškai vaikščioti arba neiti į tam tikrus mokamus objektus, tai šiuo atveju galite stipriai nusivilti. Tiesa, gidė pripažino, kad jėga priversti mūsų negali eiti su visais, bet buvo labai nelaiminga mus paleidusi. Negaliu pasakyti, kaip baigėsi rinkliava už Gardino gidą ir Religijos muziejų likusiai grupei. Kodėl mokant po 5 eurus už bevizio režimo leidimą negalima Gardino tyrinėti savarankiškai-man liko mistika. Už ką tie pinigai? Beje, yra galimybė nusipirkti bevizio režimo leidimą iš Bezviz tinklalapio, kaina vienam žmogui 12 eurų, kaina krenta iki 10 eurų žmogui už 20 ir daugiau turistų grupę.

Kur čia įtrauktas Religijos muziejus ir kur parašyta, kad programą vykdyti privaloma?

Taigi, Gardine mes atsiskyrėme ir pirmiausia nuėjome į Senąją pilį. Ji svarbi tuom, kad kažkada ją statė Vytautas Didysis. Šiandien ji tikrai nebeprimena tų laikų, o ekspozicija-labai savotiška. Apie Gardiną išsamiai aš esu rašiusi savo ankstesniame reportaže, todėl nesikartosiu. Čia šiandien yra krašto muziejus, jame galima pamatyti įvairių archeologinių radinių, gyvūnų iškamšų, herbariumo kolekciją, tautinės buities rakandų ir tautinių drabužių, netgi Antrojo pasaulinio karo ekspoziciją. Man patiko iš šiaudų pinti cerkvės ikonostaso vartai, ir Stepono Batoro karūna ir skeptras. Trumpai tariant, iš Senosios pilies liko tik pavadinimas. Bilieto kaina: 4,50 BYN (1 eur- 2 BYN), būna nuolaidų. Pilies prieigose yra WC, muziejaus lankytojams nemokamas, kitiems- 0,50 BYN.

Gardinas ne veltui pavadintas Gardinu, t.y. "gorodit"- Miestas Saugotojas. Sunku būtų paimti.

Įdomioji Vilniaus kiemelių anatomija.

Šiandien Vilniaus architektai susiduria su kitokiais iššūkiais nei architektai XV, XVI, XVII ar net ir XVIII a. architektai. Vilniuje nėra išlikusio nei vieno nepažeistos anatomijos kiemelio, todėl teks rekonstruoti skolinantis trūkstamus elementus iš kitur. Jeigu šiandien mūsų miestų architektūrą įtakoja blogas meninis skonis ir absoliutus atsakingas pareigas užimančių asmenų nesigaudymas istorijoje, tai anksčiau architektams galvas skaudėjo dėl miesto higienos, pastatų savininkų hierarchijos ir tranzitinio eismo ribojimo.

Bernardinų gatvė turi išlaikiusi savo belangiškumą. Toks gatvės aklinumas pirmiausia saugojo miestiečius nuo smarvės ir bakterijų. Miestas iki XVIII a. buvo valomas du kartus per metus, prieš Kalėdas ir Velykas, XVIII-XIX a. kuopimas padažnėjo iki karto per metų ketvirtį. Iki XIX a. gatvėse tekėjo nutekamieji grioveliai, į kuriuos gyventojai pildavo nesudeginamas šiukšles, tame tarpe-ir naktinių puodų turinį. Prie vartų į namus buvo tilteliai, kad gyventojai nesušlaptų kojų nuotekomis, o XIX a. atsirado dengti kolektoriai. Dalis pastatų šioje gatvėje priklausė Kapitulai, todėl gatvės aklinumas skyrė Dievo žmones nuo paprastų mirtingųjų. Taipogi, man teko girdėti, kad storas mūras bent kažkiek ribojo triukšmą, kurį keldavo per bruką dardėdavę pirklių vežimai naktį: dieną jiems į miestą įvažiuoti buvo draudžiama, jie stovyklavo miesto prieigose ir tik miestui nuėjus ilsėtis galėjo įvažiuoti.

Bernardinų gatvės aklinumas.

Seniau namų fasadai buvo ištapyti freskomis, virš amatininkų užeigų kabojo jų amatarą reklamuojanti iškaba, o kilmingų šeimų namus rodė virš centrinių vartų buvęs šeimos herbas. Jų ir šiandien galima surasti senamiestyje, tik reikia geriau dairytis. Vienas geriausiai išlikusių-Kajetono Nagurskio herbas Universiteto/Šv. Jono gatvių sankirtoje. Vartuose būdavo langelis, pro kurį vartininkas, namų tarnas ar pats šeimininkas pažiūrėdavo į svečią ir įeisdavo (arba ne). Į kiemelį patekęs svečias pamatydavo galerijas, kuriomis vaikščiojo gyventojai ir kvėpavo grynu oru. Minima, kad net iki XIX a. tokiuose kiemeliuose buvo laikomos malkos, kudakavo vištos, kriuksėjo paršiukas ir galvas kėlė viena ar kita daržovė.

Kajetono Nagurskio herbas.

Medines galerijas gražiai atkūrė Adomo Mickevičiaus muziejus savo kiemelyje, o mūrines galerijas turi tik kokie trys kiemeliai Vilniuje, vienas jų yra Alumnato kiemelis Universiteto gatvėje. Kažkada buvusios atviros arkados vėlesniai amžiais buvo užmūrytos, pritaikant pastatą butams. Mickevičiaus muziejaus kiemelis turi išsaugojęs gervę, kuria sunkūs kroviniai buvo keliami į viršutinius aukštus, ir nišą, kurioje buvo to namo gyventojų šventojo globėjo paveikslas (daug tokių nišų šiandien yra negaiestingai užmūrytos).

A. Mickevičiaus muziejaus kiemelyje galima pamatyti medines galerijas, gervę ir nišą šventojo paveikslui.

Galerijos iš arčiau.

Alumnato kiemelio galerijos. 

Galbūt patys to nežinodami, vilniečiai ir vėlesniais laikais atkuria senąsias istorines tradicijas. Sidabryno Marija Pilies gatvės kiemelyje atsirado, kai po Antrojo pasaulinio karo šie pastatai buvo perduoti įvairioms menininkų organizacijoms. Dievo Motinos skulptūrą prie Vilnelės rado vienas antikvaras, sutvarkė reikiamus leidimus ir įkėlė į nišą (kadaise joje galbūt buvo kėlimo mechanizmas-gervė, skirtas prekėms į antrą ar trečią aukštą užkelti).

Sidabryno Marijos kiemelis.

Sidabryno Marija po Antrojo pasaulinio karo atsirado, manoma, dalinai išlikusioje gervėje.

Barzdaskučių kirpyklos iškaba netoli Bastėjos, Anno Domini 2010.

O kokių įdomių miesto anatomijos istorijų Jūs žinote?

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Anatomaitė

Tyli ežerų krašto pasaka: Kūtvėla lankosi Zarasuose.

Pasakojama, kad kažkada ant didelės kalvos gyveno milžinų šeima, kurioje augo milžinukas Azerasas, kuris mėgo žaisti slėpynių. Vieną dieną šeima išėjo į mišką ir milžinukas pasislėpė taip gerai, kad tėvai ilgai negalėjo rasti, ir užsnūdo. Tėvas pradėjo šaukti "Azerasai, Azerasai!", o aidas jam atsakė "Zarasai, Zarasai!". Išgirdęs balsus, milžinukas atsibudo ir susirado tėvus, tada visi laimingai grįžo namo. Vėliau, kai čia įsikūrė žmonės, jie ir pavadino miestą Zarasais. Festivalio "Galapagai" metu negalėjau skirti pakankamai dėmesio pačiam miesteliui, tai ištaikiau dieną sugrįžti. Mane labai domina mažų miestelių turistinis potencialas. Ar Zarasai gali tapti turistų traukos centru?- Be abejo, kad taip!

Ežerų krašto grožis.

Dabartinio Zarasų miestelio teritorijoje piliakalnių neaptikta, bet jų gausumas apylinkėse rodo, kad kraštas tankiai gyventas I-II mūsų eros tūkstanmetyje ir čia buvo etninės sėlių žemės. XII-XIV a. dokumentuose Zarasai ir jų apylinkių ežerai neminimi, sunku pasakyti, kada atsirado Zarasų gyvenvietė, nes nėra pakankamų archeologinių duomenų, bet Zarasai miesteliu vadinami nuo 1522 m. Palanku kurtis Zarasuose buvo dėl prekybos kelio iš vidurio Lietuvos į Rygą ir Pskovą. XVI a. Zarasai minimi kaip viena iš Vilniaus vyskupijos valdų. 1613 m. Zarasai pirmą kartą pažymėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje kaip "Jeziorosa". XVIII a. miestelis ir apylinkės nukentėjo nuo švedų antplūdžio ir maro, paskui caro nurodymu buvo perduoti Vilniaus generalgubernatoriaus išlaikymui. 1812 m. Napoleono karo metu buvo susirėmimas, yra likę prancūzų kapų. 1836 m. Zarasuose apsilankė Rusijos caras Nikolajus I, jį sužavėjo miestelis ir apylinkės taip, kad panoro pavadinti miestelį savo sūnaus ir įpėdinio garbei Aleksandrovsku, bet Rusijoje jau buvo toks miestas, todėl Zarasams "teko garbė" tapti Novoaleksandrovsku. 1917 m. miestui suteiktas Ežerėnų pavadinimas, bet šiandien žemėlapyje vėl rasime Zarasus. Ežeringasis Zarasų kraštas davė mums šviesuolių: Pažiegės kaime gimė kalbininkas Kazimieras Būga, Madagaskaro vienkiemyje -svarbus bažnyčios veikėjas arkivyspupas Mečislovas Rainys, Rokėnų kaime-kompozitorius ir pedagogas Juozas Gruodis. Zarasų miestelis užima 1750 ha, čia gyvena apie 8,000 gyventojų. Senoji Zarasų miestelio dalis yra urbanistikos paminklas: Zarasų išplanavimas yra vienintelis toks Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų "rusų miestų" pavyzdžių. Šiandien Zarasai garsėja kaip kurortinė teritorija.

Ar tikrai turizmas = terorizmas?

Iš pradžių turizmas buvo gerai. Eurostat duomenimis, 2014 m. Europoje veikė 2,3 mln su turizmu susijusių įmonių, jos samdė 12,3 mln darbuotojų,- ši statistika yra iš 2017 m. balandžio mėn. duomenų, bet Eurostat ketina atnaujinti savo statistinę informaciją 2017 m. gruodį, todėl šiuo metu naujausi visuomenei prieinami duomenys yra iš 2014-2015 m. Tas pats pranešimas sako, kad 2015 m. daugiausia turistų iš užsienio sulaukė Ispanija, joje suskaičiuoti 270 mln turistų nakvynių, kas sudarė 21,3 proc. visos ES (28 narių) statistikos. Toliau seka Italija (193 mln nakvynių), Prancūzija (130 mln nakvynių), Jungtinė Karalystė (118 mln nakvynių). Tarp mažiausiai turistų iš užsienio sulaukusių šalių yra Liuksemburgas ir Latvija. Bet jeigu vertintume pagal turizmo tankumą/intensyvumą, t.y. kiek turistų iš užsienio ir vietinių gyventojų nakvynių tenka šaliai pagal jos turimą gyventojų populiaciją, 2015 m. tarp 28 ES narių populiariausiomis buvo Malta, Kroatija, Kipras, alpių regionai Austrijoje, Islandija ir Juodkalnija. Turizmui sukurta infrastruktūra prisideda prie vietovės plėtros, sukuria darbus, padeda kovoti su industrijos ir kaimo vietovių nykimu, tvarus turizmas padeda apsaugoti kutūrines ir gamtines vertybes. Bendra tendencija yra tokia, kad 1 iš 11 žmonių turi darbą turizmo dėka, o turizmas išlieka didžiausiu dardaviu pasaulyje.

Valstybinio turizmo departamento paskelbtoje 2014-2020 m. Lietuvos turizmo rinkodaros strategijos ataskaitoje (Word formato failas) rašoma: 2014 m.  Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos statistiniai duomenys rodo, kad turizmas netiesiogiai sukuria apie 9 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto, viena iš 11 darbo vietų sukuriama turizmo dėka. Turizmo eksportas sudaro 6 proc. viso pasaulio eksporto bei 29 proc. pasaulio paslaugų eksporto. Tarp svarbiausių pasaulyje eksporto sudėtinių dalių turizmas užima ketvirtą vietą po kuro, chemijos produkcijos ir maisto prekių. Bendros eksporto pajamos iš tarptautinio turizmo 2014 m. sudarė 1,1 trilijoną eurų. Šalių pajamos iš tarptautinio turizmo sudarė 937 mlrd. eurų (augimas 3,7 proc.), o 166 mlrd. eurų uždirbo keleivių pervežimo kompanijos. Strategijoje "Europa 2020" numatyta, kad Europa turi išlikti turistų lankomiausiu žemynu, kur vertinama regionų svarba ir įvairovė. 2014 m. 51,4 proc. visų užsienio turistinių kelionių pasaulyje teko Europai – ji išlieka lydere.

Tačiau pastarosiomis dienomis pasitaikė išpuolių prieš turistus vietivėse, kurios turizmo dėka tapo victims of its own success. World Travel Market straipsnyje A new challenge “overtourism” mini, kad pirmoji grotžymė #overtourism pasirodė 2012 m. balandį. Pastarosiomis dienomis ši grotžymė mirga marga spaudoje apie išpuolius prieš turistus. Pavyzdžiui, "Katalonų kraštutinių kairiųjų partijos „Liaudies vienybės kandidatūra“ (CUP) jaunimo sparnas „Arran“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame nariai niokoja turistų dviračius. Be to, „Arran“ prisiėmė atsakomybę už tai, kad supjaustė vieno autobuso padangas, o ant jo priekinio stiklo dažais išpurškė žodžius: „Turizmas žudo kaimynystę.“ Autobusui padaryta žala siekia 1842 eurus." - praneša Barselonos gyventojams turistai galutinai įgriso. Kuom buvo iššauktas toks vandalizmas, vaizdžiai iliustruoja video Bye Bye Barcelona (55 min, ispanų kalba, subtitrai anglų kalba). 

Tailande nuo turistų uždaromi kai kurie paplūdimiai. Venecija neapsisprendžia dė kruizinių laivų priėmimo. Maljorkoje sukilo nuomos kainos. Net tokios brangios vietos kaip Edinburgas išsigando prarasti savo senojo miesto dvasią aplinkui steigiantis naujiems viešbučiams, restoranams, parduotuvėms: "Edinburgh has seen visitor numbers soar by more than half a million in the past five years to 3.85 million. Visitor spending has also soared over the same period, from £1.01 billion to £1.31 billion." Tačiau šie pinigai nusėda ne ten, iš kur išeina, ir tai tampa problema: turistams vilioti skiriami pinigai iš miesto biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų pinigai, o pajamas iš turistų pasiima viešbučiai, privačių butų savininkai, greito maisto restoranai, ir pan. o jų sumokami mokesčiai palyginus su investicijomis iš biudžeto tuos turistus pritraukti-labai maži. Ypatingai kenksminga turistų kategorija yra vienadieniai turistai, kurie atvažiuoja, perka greitą maistą vietoje vietinės virtuvės degustavimo, neperka jokių suvenyrų, palieka kalnus šiukšlių ir išvažiuoja.

Lietuva toli gražu nekenčia nuo turistų ordų, nors kartais kruizinių laivų ekskursijos ir užkemša Kuršių neriją. Manau, kad esame puiki alternatyva perimti bent dalį turistų perviršiaus iš kitų Europos krypčių. O kaip Jums atrodo?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla

Du lemtingi Tomo pavėlavimai: apie buvimo reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku svarbą.

Apaštalas Tomas nebuvo tas žmogus, kuris verčia draugus prie bažnyčios jo laukti ir vėluoti į Mišias, bet punktualumu jis irgi nepasižymėjo. Pirmą kartą jis sugebėjo pavėluoti į prisikėlusio Kristaus pasirodymą mokiniams ir nepatikėjo, kai kiti mokiniai tvirtino matę Kristų gyvą. „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ - tvirtai pasakė Tomas, o šituos jo žodžius užrašė Jonas (Evangelija pagal Joną 20, 25). Tokia galimybė atsirado maždaug po savaitės, kai Kristus vėl aplankė savo mokinius.  Tomui Jėzus tarė taip: "Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis". Tai girdėjo ir vėl į savo Evangeliją (20,27) užrašė Jonas, štai žmogus, kuris tikrai visada buvo laiku ir vietoje. Ši Biblijos scena įkvėpė ne vieną dailininką. Tomo provokacijos dėka Jėzus ištarė vieną garsiausių savo frazių: "Palaiminti tie, kurie tiki nematę".

Caravaggio [Public domain], via Wikimedia Commons, 1601-1602. 

Bet tos palaimos, matyt, buvo mažai, nes antras Tomo pavėlavimas buvo ne mažiau apmaudus- jis pražiopsojo Mergelės Marijos ėmimą dangun. Žina apie Dievo Motinos mirtį sukvietė Kristaus mokinius prie jos kūno, bet Tomas tuo metu misionieriavo Indijoje ir kelias buvo toks tolimas, kad jis tiesiog nesuspėjo laiku atvykti. Kai jis labai sielvartaudamas dėl velavimo atvyko trys dienos po Marijos laidotuvių, kiti apaštlai jo pasigailėjo ir atidarė Marijos karstą, kad Tomas galėtų pagerbti jos relikvijas- Dievo Motinos karste jie vietoje kūno rado tik jos šarvojimo drabužius (kitur- gėlių) ir labai nustebo. Apokrifiniai raštai mini, kad pats Jėzus nužengęs iš dangaus ir pasivadinęs motiną pas save tardamas: "Eikš, gražiausiasis perle". Kad ir kaip ten buvo, kadangiTomas nesuskubo laiku išlydėti Mergelės Marijos į paskutiniąją kelionę, tai jis ir atsisakė tikėti jos nužengimu dangun. Netekusi kantrybės, Marija numetė jam savo diržą iš dangaus kaip ženklą, kad ji tikrai ten. Ši Biblijos scena populiaresnė Rytų krikščionybėje nei pas mus ir negali pasigirti tokia dailės darbų gausa, kokia girtis gali pats Marijos dangun ėmimo siužetas.

Bastiano Mainardi [Public domain], via Wikimedia Commons, XVI a. 

Mergelės Marijos diržas yra vertinga relikvija ir šiuo metu saugoma Vatopaidi vienuolyno bažnyčioje ant Ato kalno Graikijoje. Deja, moterims lankytis šiame vienuolyne draudžiama (nors yra žinomi keli atvejai, kai vyrais persirengusioms moterims pavyko ten prasmukti).

Manoma, kad Tomas buvo vienas iš dvynių šeimoje, nes jo tikrasis vardas yra "Tomas Dvynys", bet šiandien mes jį geriau žinome kaip Tomą Netikintįjį (arba Nevierną Tamošių). Jis minimas visose keturiose Evangelijose, o jo uždavinys yra užduoti, iš pirmo žvilgsnio, kvailus ir nepatogius klausimus, nes kiti apaštlai nedrįsta to padaryti bijodami apsikvailinti- bet Kristus atsako į tuos klausimus šiandien jau legenda tapusiomis frazėmis. Tomas apaštalavo toli už Romos imperijos ribų (minėtoje Indijoje) ir dėl to beveik nieko nežinoma apie jo kankinystę; manoma, kad jis buvo perdurtas ietimi ir mirė nuo kraujo netekimo.

Peter Paul Rubens [Public domain or Public domain], via Wikimedia Commons, 1636-1638.

Iki 1969 m. Šv. Tomas buvo minimas gruodžio 21 d., bet tada data buvo pakeista, kad nesutaptų su Adventu, į liepos 3 d. Šv. Tomas yra architektų globėjas.

Geros Jums Žolinės.

Jūsų Kūtvėla