Baimė valgyti vienai: faktas ar prasimanymas?

Maistas- neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, tik vieni valgo, kad gyventų, o kiti gyvena, kad valgytų. Ypač svarbus maistas būna kelionėse, kur reikia ne tik "pakrauti baterijas" per skrandį, bet norisi ir susipažinti su vietine kulinarine tradicija. Tačiau daug žmonių, ypač moterų, bijo...valgyti vienos. Ši fobija turi mokslinį pavadinimą: solomangeraphobia, jis minimas nuo 1998 m.

Reikia patarimo? Gūglė visada padės!

"A Beginner's Guide to Eating Out Alone", "Do you go out to eat alone? Is it weird to do this?", "Is it normal to eat out alone? Do restaurant staff think it weird?", "How to eat alone without feeling awkward", "Hate Solo Dining?", "What Makes People Who Eat Alone Stronger"...Tai-tik kelios antraštės iš 269 milijonų (!!!) Google paieškoje apie fobiją, kuri kankina ne vieną dailiosios lyties atstovę, o pavalgymui mieste jos ruošiasi kaip į karinį šturmą. Taigi, kokių žingsnių turi imtis moteris, kad valgydama viena neatrodytų pasigailėjimo vertas padaras? Štai keletas patarimų:

• Restoraną pasirinkite iš anksto. Jus jau ir taip vargina fobija valgyti vienam, todėl nereikia pridėti beprasmio slankiojimo gatvėmis ieškant dailiai atrodančios vietos pavalgyti. Be to, jau žinosite meniu ir nevargsite abejodama-nemažai patiekalų pagal savo dydį ir kainą būna skirti dviems asmenims.
• Pradėkite nuo mažesnio iššūkio. Pirmiausia išbandykite pusryčiauti ar pietauti viena, o tada jau drįskite ir pavakarieniauti. 
• Rinkitės kavines, o ne restoranus. Kavinėse dažniau valgo pavieniai asmenys ir jūs nebūsite akis badanti išimtis.
• Venkite piko valandos. Tuo metu būna sunku gauti mažesnį staliuką, padavėjai noriau aptarnauja du asmenis dėl didesnių arbatpinigių, piko metu aptarnavimas gali būti skubus ir nemandagus.
• Kovokite už gerą staliuką. Jeigu nepatinka siūlomas mažas staliukas prie tualeto, reikalaukite kito, o jeigu jo nėra laisvo-laukite arba eikite valgyti kitur. Prašykite staliuko prie lango, kad galėtumėte stebėti praeivius ir negalvoti apie savo situaciją. 
• Užsirašykite į gurmanišką ekskursiją su degustacija. Taip būsite su grupe ir nebadausite. 
• Neškitės knygą ar planšetę. Kol aptarnaus, galite skaityti ir atsiriboti nuo smerkiančių ar gailesčio kupinų žvilgsnių*, nes visi kiti restorane esantys žmonės ir padavėjai tik ir pletkina apie tai, kad jūs neturite draugų arba kad jūsų pasimatymo antroji pusė ką tik pasiplovė. 

Kūtvėla pietauja viena Palerme, Sicilija. Alyvuogės salotose-su kauliukais, kad juos kur.

Aš dažniausiai keliauju viena, bet man asmeniškai tokia "problema" vienai pavalgyti nekyla, nors pasitaikė atvejų, kai žmonės prie gretimų staliukų kvietė mane prisėsti prie jų. O ką jūs manote apie šį reiškinį?

Jūsų Kūtvėla

* Vietoje knygos skaitymo dar sėkmingai galima iš vytelių pinti krepšį, megzti vilnonę kojinę ar karpyti snaiges iš popieriaus, nes absoliučiai niekam nerūpi, kad jūs valgote viena.

Žurnalistas Christopher Elliot terminą "solomangeraphobia" paminėjo savo 1998 m. straipsnyje.

Ekskursija po Vilniaus oro uostą-nekasdienis patrepsėjimas po vieną labiausiai saugomų Lietuvos teritorijų.

Kai 2017 m. gruodžio pabaigoje Vilniaus oro uostas savo Facebook paskyroje paskelbė apie planuojamas nemokamas ekskursijas, tai norinčių pasmalsauti po oro uostą grupės bemat ir užsipildė, nes juk savarankiškai tokio objekto neapžiūrėsi! Netgi kilo pasipiktinimas, kad per mažai tų ekskursijų ir kad reikia skirti papildomus laikus! Man pasisekė laiku pastebėti kvietimą ir užsiregistruoti, bet jau prieš paliekant namus iš rankinuko teko išsiimti kai kuriuos neatskiriamus moteriško tualeto aksesuarus, kaip kad buvo nurodyta atsiųstoje instrukcijoje:

Ylą ir britvą teko palikti namie.

Vilniaus oro uostas pasitiko šventiškai išpuoštas. Keliautojus išlydi Sniego karalienė, kurią sukūrė dizainerė Milda Bordeaux (ir ne, čia ne vyno reklama). Šis projektas skirtas ne tik Kalėdinei nuotaikai sukurti, bet ir paminėti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį: suknelei sunaudota po 100 metrų prabangių moherio su šilku siūlų kiekvieniems 100-mečio metams ir 90,66 metrų tiulio, kuris simbolizuoja Lietuvos Baltijos jūros kranto ilgį kilometrais. Po oro uostą mus vedžiojo Administracijos skyriaus vadovė Raimonda. Mūsų grupėje buvo keturi ekskursantai-trys žmonės ir Ursulijus Lepečkojauskas. Deja, į ekskursijas užsiregistravo daug daugiau žmonių negu atėjo, kas labai negražu iš jų pusės, nes tikrai buvo daug norinčių, bet nepatekusių. Mums išdalino laikinus leidimus ir specialias geltonas liemenes. Ursulijui Lepečkojauskui liemenė nepriklausė, kas yra tiesiog baisus padidinto plaukuotumo asmenybių diskriminavimas ir mes žadame skųstis Briuseliui. 

Tikra Kalėdų dvasia!

Pirmasis skrydis iš Vilniaus oro uosto įvyko 1932 m. Tai buvo Lenkijos LOT reisas Varšuva-Vilnius-Ryga-Talinas. Skrydis truko aštuonias valandas, iš jų septynios buvo praleistos ore. Tiesą pasakius, šiame pionieriškame skrydyje buvo du lėktuvai: vienas -keleivinis, o kitas-žurnalistinis.

„Vilniaus aerodromas Kirtimuose šventiškai pasipuošė: visur iškabintos Lenkijos, Latvijos ir Estijos vėliavos. Prie įėjimo į aerodromą tarp dviejų žaliai dekoruotų stiebų nutiesta juosta, prieš kurią ir sustojo sklandžiai nutūpęs „Fokker“. Aerodromą apsupo gausus miesto svečių būrys, o prieš lėktuvą išsidėstė garbi publika, kurios priešakyje – Vilniaus vaivada Bečkovičius. Pasibaigus oficialiai pobūvio daliai, spaudos atstovai ir garbūs svečiai apžiūrėjo abu orlaivius. Trumpam stabtelėjęs Vilniuje, pirmasis „Fokker“ tęsė savo kelionę į Rygą ir Taliną; antrasis liko Vilniuje ir paskraidino keleivius virš miesto“.- prisimena to meto spauda.

Dirbame iš namų: bijokite blogio, o ne dulkių.

Maždaug prieš metus mane pasveikino elektroninis laiškas iš įmonės, kuri administravo mano nuomojamo ofiso pastatą: prieš Kalėdas pasikeitė pastato savininkas, todėl nuomos sutartys iš karto nutraukiamos. Reikėjo staigiai apsispręsti: likti savo ofise ir tartis dėl naujų nuomos sąlygų su naujuoju šeimininku ar dirbti iš namų? Apsispręsti padėjo klientų apklausa- tik du iš jų nusprendė nebetęsti bendradarbiavimo, nes dirbo netoliese nuo mano nuomoto ofiso ir po darbo nenorėjo trenktis į kitą miesto galą pas mane į namus. Laimei, mano veikla-individualios anglų kalbos pamokos- gera tuo, kad nauji klientai greitai užima atlaisvintas vietas, ypač jeigu tai yra 17.30-19.00 val., o su automobiliu galima atvažiuoti iš bet kur. Žinoma, esant pageidavimui, galiu atvykti ir į kliento patalpas.

Dirbame iš namų.

Darbas namie būna dviejų rūšių: 1) kai dirbama kompiuteriu/telefonu/video fiziškai nepriimant interesantų ir 2) kai dirbama su žmonėmis, kurie ateina į namus. Aš dirbu su žmonėmis face to face, todėl atsirado keletas naujų prievolių, kurių nebuvo nuomojamame ofise. Tiesa, jos buvo, tik tada jos buvo ne mano rūpestis.

Švaros palaikymas. Kai kalbama apie elementarią švarą ant stalo ir po stalu, koridoriuje ir tose gyvenamosios aplinkos zonose, kur siekia kliento akis, švarinimasis yra tikrai reikalingas. Juk nenorime, kad kliento šlepetės priliptų prie grindų, ar ne? Tam užtenka kelis kartus savaitėje prasieiti su šlapiu skuduru ir grindų siurbliu, šiuos veiksmus įtraukiant į darbo kalendorių arba jiems paskiriant laisvesnius vakarus. Padidintas dėmesys skiriamas WC zonai, kuri šveičiama uoliau, užtikrinamos pakankamos higienos priemonių atsargos, o vonios zonoje išskiriamas atskiras rankšluostis ir muilas klientams. "Bijokite blogio, o ne dulkių"- man patarė viena klientė ir nuo to laiko švaros palaikymo lygis mano bute šiek tiek krito :-)

Tvarkos palaikymas. Tikrai nebūtina visame gyvenamajame plote išskirti atskirą kambarį ofisui, nors jeigu tokia galimybė yra, tai tiesiog puiku. Kitu atveju užtenka sutvarkyti kampelį gyvenamajame kambaryje (žinau žmonių, kurie klientus priima virtuvėje): stalas, kėdės, būtinos darbui priemonės. Klientų atėjimas į namus kiek styguoja mano veiksmus jų nebuvimo metu, nes skalbti ir ant gyvatuko vonioje džiauti triusikėlius geriau tada, kai nėra šansų, kad klientui reikės užeiti į vonią (nors nematau, kodėl reiktų gėdintis švarių triusikėlių, juk jie švarūs, ar ne?). Tas pats pasakytina ir apie karbonado čirškinimą tik atėjus klientui, nebent maitinimas įtrauktas į paslaugos kainą.

Naminiai gyvūnai yra gerai, bet ne visi klientai juos myli, o iš mandagumo dažnai apsimeta sužavėti jūsų Pifu, Murkliu ar kuom ten vardu tas jūsų keturkojis (mažiausiai pretenzijų sulauks avkariumas). Kai kurie žmonės dar turi ir alergiją gyvūnams. Geriausia gyvūno buvimą patalpoje paslaugos teikimo metu aptarti iš anksto, nes klientas ateina gauti paslaugos, o ne pažiopsoti į zoologijos sodą. Prisipažinsiu, mano žiurkėnas dalyvauja ugdymo procese iš savo narvelio, nes tiesiog nehumaniška jį laikyti atskirtą nuo pasaulio kiaurą parą, bet užtat narvelis valomas tris kartus per savaitę.

Investicijos į infrastruktūrą gali būti reikšmingos, bet jos su laiku atsiperka. Reikia išaiškinti klientui, kur yra artimiausia visuomeninio transporto stotelė arba kur patogiau palikti automobilį. Gali būti, kad teks įsigyti daugiafunkcinį aparatą spausdinimui, kopijavimui ir skenavimui. Dar reikės kompiuterio su interneto ryšiu, mobilaus telefono. Gera mintis nupirkti naują porą šlepečių klientams, jeigu reikės nusiauti batus. Arba duokite jiems bachilus :-)

Svetingumo kampelis priklauso nuo to, kiek savo mėgstamos arbatos atsineša klientas kiek vietos darbo zonoje jam galite skirti. Visada pasiūlau klientui kavos arba arbatos, kartais jie pageidauja tiesiog vandens. Bet kuriuo atveju tai galima greitai suorganizuoti iš virtuvės nepretenduojant į Michelin standartus, o tik rūpestingiau parinkus indus (gera mintis turėti kelis puodelius vien tik klientams).

Darbo drausmė yra nemažas iššūkis, nes tarpus tarp interesantų užpildyti grąsina Feisbukas, Delfis, patalynės keitimas, bulvių skutimas, spintos tvarkymas kai tuo tarpu jų vietoje turėtų būti pasiruošimas veiklai, susijusiai su klientų poreikiais. Čia jau teks išsiugdyti vidinę Merę Popins ir imtis savidisciplinos.

Asmeninės erdvės praradimas dažnai gąsdina žmones, todėl jie mieliau sutinka mokėti nepigią nuomą už beveidį ofisą. Jie drovisi savo nudrengtų tapetų, nušlepsėto kilimo, netvarkingai išrikiuotų knygų lyg jų klientai gyventų sterilioje aplinkoje be baldų. Tiesa, vienas klientas nesutiko perkelti bendradarbiavimo į mano butą, nes bijojo prarasti savo asmeninę erdvę. Tai irgi galima suprasti.

Saugumas yra prioritetinis dalykas, todėl geriausia namuose priimti patikrintus klientus su rekomendacijomis, nes niekada nežinai koks psichas ar potencialus vagis gali ateiti. Šiuo atveju didelio pikto šuns buvimas namie yra ne trūkumas :-)

Užsisėdėjimas namie yra turbūt tas baubas, kurio namų ofisus turintys žmonės bijo labiausiai, nes gręsia savaitėmis neiškišti nosies iš namų, nebent tik iki parduotuvės ir šiukšlių konteinerio, kur tikrai nesusipažinsi su savo būsimu vyru. Rekomenduočiau profilaktiškai susiplanuoti kartą ar du per savaitę kur nors išeiti- į biblioteką, į knygos pristatymą, į koncertą, prie eglutės...Visas miestas pilnas nemokamų renginių, tik spėk eiti.

Man patinka, kad ne aš einu į darbą, o darbas ateina pas mane. Dirbdama namie galiu sau leisti rytais miegoti valanda ilgiau ir nesu tokia priekabi aprangai, nors treningais irgi nesipuošiu (čia toks biškį minusas, nes per išpardavimus negalima nusipirkti ko nors faino "apsigerbti į darbą" stiliaus). Tarpus tarp klientų užpildau nueidama į parduotuvę, atsiimdama pašto siuntinį, išsiurbdama kilimą, parašydama straipsnį, perskaitydama kelis puslapius naujos knygos. Tokius darbelius irgi galima planuoti ir įsirašyti į darbo knygą. Ofise tokius ilgus langus tekdavo kaišyti geriant arbatą su pončkomis ir naršant internete, nes tiek daug laiko, kad parvažiuoti namo pietų ar pan. visgi nebūdavo, todėl naudingo ir eurus generuojančio/nenaudingo ir eurus negeneruojančio laiko santykis buvo labai prastas. Jau nekalbu apie tai, kad man dabar per mėnesį susitaupo buvusios būtinosios išlaidos, pavyzdžiui, 120 eur ofiso nuomos/1 mėn + 30 eur nuolatinis transporto bilietas/1 mėn+ 5 eur dienos pietums/20 dienų.

Ar dirbate namuose? Kokie privalumai/trūkumai?

Jūsų Kūtvėla

Rubrika "Matau atsiveriantį dangų": penki Dievo Motinos atvaizdai.

Dievo Motinos ikonografijoje aiškiai išskiriami penki pagrindiniai Dievo Motinos (Theotokos) vaizdavimo būdai. Pirmasis ir turbūt dažniausiai paplitęs būdas yra Hodegetrija (Odigitrija), t.y. "rodanti kelią". Šioje ikonoje Dievo Motina viena ranka laiko Vaikelį, o kita rodo į jį. Tai gali būti siejama su Jėzaus žodžiais: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane". Kita vertus, tradicija sako, kad Mergelės Marijos Hodegetrijos protovaizdą nutapė pats Šv. Lukas, o šis atvaizdas V a. buvo atvežtas iš Šventosios Žemės į Konstantinopolį ir patalpintas Hodegono vienuolyne, pats Hodegetrijos vardas atsirado IX a., greičiausiai nurodant šio atvaizdo buvimo vietą. 

Lukiškių Dievo Motina Hodegetrija.

Manoma, kad Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas yra vienas seniausių, pasiekusių mūsų laikus, tik dar mažai tyrinėtas. Pasakojama, kad šį atvaizdą Maskvos karo metais apie 1649 m. į savo dvarą atsivežė Lazdijų seniūnas ir Lietuvos artilerijos generolas Motiejus Korvinas Gosievskis. Jo sūnus po tėvo mirties padovanojo šį atvaizdą Seinų dominikonams, kurie savo ruožtu 1684 m. jį atidavė Vilniaus Lukiškių dominikonų Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai-taip stačiatikiška ikona tapo katalikišku paveikslu. Reikia paminėti, kad lenkai ir lietuviai neretai kaip karo grobį iš kitatikiškų kraštų parsiveždavo bažnytinių vertybių, įskaitant ir šventuosius paveikslus, kuriuos dovanodavo katalikų bažnyčioms kaip votus už Dievo pagalbą. Tais pat metais Lukiškių dominikonai jau ėmė užrašinėti stebuklus, patirtus šio atvaizdo dėka. Vilniaus akademijos spaustuvė 1737 m. išleido Remigijaus Smiarovskio parengtą knygą "Mistinis fontanas" apie šį atvaizdą ir jo dėka patirtus stebuklus.

Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas buvo ne kartą restauruotas, todėl šiuo metu nėra galimybės nustatyti tikslią paveikslo sukūrimo datą. Lietuvos dailės muziejaus Petro Gudyno restauracijos centre šis paveikslas paskutinį kartą restauruotas 2008-2012 m. Tuo metu ir buvo nustatyta, kad ši ikona buvo nutapyta pagal XV a. pab. labai populiarų Smolensko Hodegetrijos atvaizdą. Lukiškių Hodegetrija datuojama XV a. pab.-XVI a. pr. ir priskiriama Vidurio ir Šiaurės Rusijos žymiausia Dionisijaus (kitaip-Maskvos) dailės mokykla. Pačios Smolensko Hodegetrijos originalas neišlikęs.

Besikuisdama po Dievo Motinos atvaizdus radau vieną įdomų- Hodegetrijos tipui priskiriamą Nenugriaunama Siena (Blachernae).  Ši VII a. ikona buvo Blachernae rajone Konstantinoplyje, todėl ir gavo tokį vardą. Ji laikyta ne tik šio miesto, bet ir visos Bizantijos globėja. Viena istorija pasakoja, kad ikona dingo 1434-1453 m. nežinomomis aplinkybėmis, bet XVII a. ji pati, o gal tik jos kopija atsirado Ato kalno vienuolyne, tada šią ikoną 1653 m. Ato kalno vienuoliai pasiuntė dovanų carui į Maskvą, o caras liepė ją pakabinti Uspenje sobore priešais Vladimiro Dievo Motinos atvaizdą. Karo su Abiejų Tautų Respublika dėl Smolensko metu ši ikona buvo pritaisyta ant caro rogių kaip apsauga jam keliaujant. Visgi, ši ikona taip ir netapo labai plačiai gerbiama, ją netgi paliko Kremliuje evakuojant Maskvą Napoleono karo metu, laimei, ji nesudegė. Ji buvo mėgiama didikų šeimų, kurie užsakė jos kopijas skirtingoms bažnyčioms. Ikona ne kartą buvo restauruota, išgyveno revoliuciją ir karus, šiuo metu saugoma Tretjakovo galerijoje.

Antrasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Meilingoji (Umilenije, Eleusa). Šioje ikonoje Mergelė su Vaikeliu meiliai susiglaudžia skruostais, Vaikelis viena ranka ją apkabina. Tai nėra tik meilus šeimos ryšys, bet ir savotiškas meilės ryšio tarp Dievo ir žmonijos simbolis. Tokie paveikslai žinomi ir katalikų tradicijoje.

Jaroslavlio stiliaus Umilenije ikona. Ne originalas.

Dar 1213-1215 m. Jaroslavlio kunigaikštystėje buvo pastatytas Uspenjės soboras, o jame ir dabar yra saugoma Jarosalvlio Dievo Motinos ikona. Originalioji ikona žinoma nuo XIII a. ir garsėja stebuklais. Sakoma, kad XIII a. į miestą šią ikoną atvežė kunigaikščiai Vasilijus ir Konstantinas Vsevolodičiai. Tai įvyko sunkiais kraštui metais, nes juos siaubė mongolai totoriai, o šis atvaizdas turėjo įkvėpti Jaroslavlio gyventojams tikėjimo ir vilties kovoti su žiauriu priešu. Tiesa, iš kur kunigaikščiai ikoną gavo, istorija nutyli, žinoma, kad šis atvaizdas gerbtas dar prieš jo atsiradimą Jaroslavlyje, o nutapė jį galbūt Vladimiro ar Kijevo mieste.

1501 m. Jaroslavlyje kilo gaisras, nusiaubęs miestą, sudegė ir Uspenjės soboras. Ruošiant vietą naujam soborui, buvo rasti kunigaikščių Vasilijaus ir Konstantino sarkofagai. Po pamaldų juos palaidojo ten, kur rado, bet čia prapliupo dangus-kilo baisi audra ir dvi savaites be pertraukos lijo. Miestiečiai suprato tai kaip ženklą, kad nepakankamai pagarbos parodyta kunigaikščiams. Jie kreipėsi į Rostovo vyskupą prašydami leidimo gerbti kunigaikščius kaip šventuosius. Palaikai buvo pernešti į Šv. Boriso ir Glebo cerkvę, ir tuoj pat liūtis liovėsi. Žinia apie šį įvykį pasiekė Maskvos didįjį kunigaikštį Ivaną III, kuris iš Maskvos atsiuntė patyrusių meistrų naujojo soboro statyboms. Taip 1501-1504 m. Jaroslavlyje iškilo penkių kupolų dengtas, didžiausias Jaroslavlio krašte soboras. Štai tuomet išgarsėjo ir Jaroslavlio Umilenije ikona, kurią imta kopijuoti. Į naują soborą pernešti ir kunigaikščių palaikai su Jaroslavlio Umilenije ikona. 1789 m. Rostovo arkivyskupas persikėlė į Jaroslavlį ir taip Uspenje sobore saugoma ikona įgavo dar daugiau pagarbos. Ši ikona matė daug: jai lenkėsi Ivanas III, čia buvo Rusijos sostinė, kai Abiejų Tautų Respublikos pulkai užėmė Maskvą, jai lenkėsi pirmasis Romanovų dinastijos atstovas, jai lenkėsi ir paskutinysis Romanovas 1913 m.

1937 m. Uspenjės soboras buvo išsprogdintas, nes reikėjo atlaisvinti vietą parkui. Ikona dingo. Ir štai, 1998 m. vienas ikonų tapytojas ir restauratorius iš Murmansko atvyko į svečius pas pažįstamus Rostovo apylinkėse. Čia daržinėje jis ir rado šią ikoną, jos būklę galima įsivaizduoti. Dailininkui ikoną pavyko pasiimti pas save į Murmanską ir restauruoti. Darbą užbaigė 2000 m., o 2003 m. ikona grįžo į Jaroslavlį, šalia kunigaikščių palaikų, kuriuos irgi pavyko išsaugoti. Uspenjės soboras atstatytas 2004-2010 m. minint miesto 1,000 metų jubiliejų.

Jeigu Mergelė liečiasi su Vaikeliu skruostais, ikona priskiriama Eleusa tipui, o jeigu Mergelė prie Vaikelio glaudžiasi smarku-tai Glykophilousa tipas. Jeigu Mergelė su Vaikeliu glaudžiasi skruostais, o Vaikelis abiem rankom ją apkabina- tai Kardiotissa tipas. Jeigu Mergelė glaudžia Vaikelio ranką prie savo lūpų- tai Paramythia tipas.

Trečias Dievo Motinos vaizdavimo tipas yra Maloningoji (Enthroned, Kyriotissa, Panakranta). Mergelė Marija vaizduojama sėdinti soste su Vaikeliu ant kelių, abudu žiūri tiesiai prieš save. Sostas pabrėžia jos tobulumą prieš nusidėjėlius, ji kartu su Sūnumi valdo pasaulio likimą.

Andreas Ritzos, apie 1460-1480 m.

Apie A. Ritzos mažai žinau, tik tiek, kad jis gyveno 1421-1492 m. ir buvo ikonų tapytojas Kretoje. Šiuo metu apie šios ikonos tapybos aplinkybes ir įdomybes daugiau nieko pasakyti negaliu, reikės pasidomėti pas dailėtyrininkus.

Ketvirtasis Dievo Motinos vazidavimo būdas yra Tarpininkaujanti (Panayia Agiosortissa, Zastupnitsa). Mergelė Marija vaizduojama viena, iš profilio, sulenktomis rankomis, žiūri nuo savęs į kairę pusę. Dažnai tokia ikona buvo diptikas su Jėzaus ikona, į kurią ir yra pasisukusi ir meldžianti mums užtarimo Marija. Tai gana retas atvaizdas, sunkiai radau iliustraciją, bet ir apie ją nėra informacijos, tai nežinia, ar tai-tikra ikona ar tik piešinėlis. Bet kuriuo atveju, panašumas yra.

Marija Agiossortissa. Pinterest/Ethan Hunt. 

Penktasis Dievo Motinos vaizdvimo būdas yra Besimeldžiančioji (Oranta, Panadia, Our Lady of the Sign, Znamenskaja). Šio tipo ikonoje Mergelė Marija laiko Vaikelį įsčiose, kurios pavaizduotos kaip rutulys. Tai turi priminti žodžius Izaokui: "Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu." Šio tipo ikonos labai paplitusios.

Dievo Motinos ikona Znamenskaja. 

Rusios žemėse šio tipo ikonos žinomos jau XI-XII a. Jos taip pavadintos Didžiojo Naugardo ikonos garbei, su kuria siejamas 1170 m. įvykis. Tuo metu Didysis Naugardas buvo priešų apsuptyje ir žmonės ėmė melstis Viešpaties užtarimo. Į trečią parą Didžiojo Naugardo arkivyskupas išgirdo balsą, liepantį paimti iš cerkvės Dievo Motinos atvaizdą ir nunešti ant miesto sienos. Kai ikona buvo nešama, ją priešai apšaudė strėlėmis, viena jų perdūrė Marijai veidą. Iš ikonos akių pasipylė ašaros ir ji atsisuko veidu į miestą. Tokį stebuklą pamatę priešai kone išprotėjo, ėmė mušti savus, o drąsos įgavę naugardiečiai juos užpuolė ir nugalėjo. Šio tipo ikonos labai populiarios ir garsėja stebuklais.

Yra keletas kitų kanoninių Dievo Motinos atvaizdų. Įdomūs yra Dievo Motinos Užtarėjos (Pokrova) paveikslai. Juose Mergelė Marija apsiaustu dengia jos užtarimo meldžiančius asmenis. Yra ir šiam tipui priskiriamas stačiatikių gerbiamas atvaizdas- Икона Святой Пояс.

Dievo Motina užtaria Bogdaną Chmelnickį. XVII-XVIII a.
Ukrainos nacionalinis meno muziejus.

Dievo Motina su Šv. Juosta/Diržu. Pinterest/Nata K.

Pasakojimą apie Mergelės Marijos numestą iš dangaus diržą Šv. Tomui turi ir katalikai. Stačiatikiai teigia, kad diržą iš kupranugario karčių Marija pasidarė pati ir nešiojo iki gyvenimo pabaigos. Melstis prieš šią ikoną reiškia melstis už pasaulio išgelbėjimą. Yra daug įvairių pasakojimų, kaip jau po mirties Marija vienam ar kitam asmeniui perdavė šį diržą, kuris ėjo iš rankų į rankas, paskui pateko į relikvijas ir gelbėjo nuo epidemijų. Šioje reikšmingoje ikonoje ir yra vaizduojama relikvija-Marijos drabužis.

O štai kuriam tipui priskirti Aušros Vartų paveikslą? Jis nutapytas 1620-1630 m. Jo autorius nežinomas, bet jis rėmėsi Tomo de Leu graviūra, kuri savo ruožtu buvo Marten de Vos graviūros kopija. Tai-Nyderlandų menininkai. Yra legenda, kad Algirdas šią ikoną parvežė iš Chersono savo karo žygio metu (apie 1363 m.), o jo žmona Julijona ją padovanojo Švč. Trejybės cerkvei, ir tik vėliau ji tapo katalikų paveikslu (ir taip patogiai dėl maldininkų dėmesio nebekonkuravo su Ivano III dukters Elenos atsivežta ir Skaisčiausiosios Dievo Motinos sobore Vilniuje saugota ikona iš Maskvos). Žinoma, Aušros Vartų paveikslas turėtų būti tikrai stebuklingas, kad galėtų keliauti laiku!

Aušros Vartų Marija.

Visgi, Aušros Vartų Marija yra vaizduojama stačiatikių ikonose kaip "от ворот поворот" ikona.

Marija Ostrobramska.

Šis Marijos atvaizdas bet kuriuo atvejus unikalus- jame Mergelė be Vaikelio ant rankų. Yra nemažai versijų, kodėl taip yra. Vienas aiškinimas yra toks, kad paveiksle pavaizduotas Apreiškimo momentas, kai Vaikelio dar nebuvo: "Štai aš, Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį". Dar aiškinama, kad Nyderlandų dailėje tai buvo būdinga diptikams poroje su Jėzaus portretu, į kurį žiūri Marija. Labai panašu į stačiatikių Agiossortissa. Dar kalbama, kad dangaus simboliai apkaustuose leidžia manyti šį paveikslą esant Apokalipsės Mergele: "Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiaustusi saule, po kojomis mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas". Bijantys Apokalipsės sako, kad dangaus ženklai rodo šį paveikslą esant Dangun Ėmimo momentą.

Kitas unikalus Marijos paveikslas yra Pažaislyje ir vadinamas Gražiosios Meilės Motina. Čia matome Mergelę su Vaikeliu apsuptus gėlėmis. Galima būtų galvoti apie hortus conclusus, Aptvertą Sodą- ši simbolika buvo populiari Viduramžiais ir Renesanso laikais. Aptvertas Sodas žinomas iš Giesmių giesmės ir sakoma, kad jis simbolizuoja nuo nuodėmės apsaugotas Mergelės įsčias. O štai XVII a. tapo madinga paveiksluose komponuoti gėlių vainikus- retas, egzotiškas gėles piešdavo iš natūros, o tai užsakovui nemenkai kainavo, vien tulpės tuštino kišenes kaip pasiutusios.

Kamaldulių Dievo Motinos paveikslas. Kauno arkivyskupija.

Šį paveikslą kamalduliams padovanojo Kristupas Pacas, 1661 m. gavęs jį dovanų iš popiežius Aleksandras VII. Paveikslą gerbė ne tik kamalduliai, bet ir vėliau vienuolyną perėmę stačiatikiai. Pirmojo pasaulinio karo metais stačiatikių vienuoliai pasitraukė į Rusiją, išsiveždami ir šį atvaizdą. Jį atgauti pavyko 1926-1928 m. Sovietmečiu paveikslas iškeltas į Kauno arkikatedrą baziliką, iš kur 1978 m. buvo pavogtas. Laimei, netrukus paveikslas atsirado ir buvo restauruotas, o 2000 m. grįžo į Pažaislį. Tas 1978 m. įvykis sudrebino ne tik Kauną, bet ir Maskvą bei Vatikaną. Pasakojama, kad jaunas geležinkelio darbuotojas pasislėpti nuo lietaus užėjo į bažnyčią ir išgirdo gidės pasakojimą apie šį vertingą paveikslą. Jį patraukė gidės paminėta didelė suma, kurią galima gauti už šį meno kūrinį. Jaunuolis vėliau kažkaip sugebėjo įeiti nepastebėtas sargo, išdaužti stiklą ir pavogti paveikslą, jį pakeliui netgi sustabdė milicija, bet kadangi jis buvo blaivus ir neagresyvus-paleido su visu paveikslu po pažasčia. Paveikslą, beje, šis šaunuolis iš rėmo išsikirpo žirklėmis.

Visas Kaunas pakilo ant kojų. Policija (tuomet-milicija) sulaukė netikėtos paramos: pas juos atėjo įtakingas romas, turėjęs pažinčių su nusikalstamo pasaulio veikėjais, ir pasakė, kad padės atgauti paveikslą. Neleis kažkokiam žulikui tokio meno kūrinio į užsienį išvežti! Šiam romui pavyko susekti paveikslo vagį ir susitarti dėl pirkimo. Pirkti, žinoma, atvyko ir milicija. Labai greitai, skubiai ir pigiai norėjęs paveikslą parduoti jaunuolis gavo dešimt metų kalėti Irkutske. Jis tvirtino, kad pinigų jam reikėjo nupirkti merginai dovanų, automobilį "Volga", nusivežti į kurortą...Po "kurorto" Irkutske jis grįžo, nuvyko į Pažaislį prie paveikslo, kur išgyveno sunkias akimirkas-jam norėjosi sunaikinti jam tiek nelaimių sukėlusį atvaizdą. Galbūt pas vagį buvo bendrininkas... Galbūt ši vagystė buvo siekis sukiršinti Vilnių su Vatikanu... Daug "galbūt". Tačiau viena tikria žinome- dabar paveikslas saugus.

Reikia manyti, kad vertingi paveikslai saugomi ne tik Dievo, bet ir žmonių. Štai Aušros Vartų paveikslas 1928 m. įdėtas į specialų konteinerį, saugantį nuo vagių ir gaisrų, o vos pajudinus paveikslą nusileidžia metalo uždanga. Be to, kiaurą parą Mergelę saugo besimeldžiantys žmonės.

Kuris Dievo Motinos atvaizdas Jums pats mieliausias?

Jūsų Kūtvėla

Kamuolys yra apvalus: Kūtvėla keliauja į naująją Lietuvos krepšinio sostinę Prienus.

Kol Amerikos spauda nepradėjo linksniuoti Prienų pavadinimo ir neteisingai kirčiuoti Vytauto vardo, apsilankymo Prienuose net neplanavau. Tačiau dabar buvau tiesiog aplinkybių įpareigota nuvažiuoti rinkti medžiagos apie naująją Lietuvos krepšinio sostinę ir visai Lietuvai papasakoti. Maloniai nuteikė galimybė įsigyti autobuso bilietus internetu ir gana patogus tarpmiestinio susisiekimo autobusais tvarkaraštis. Kiek nuvylė apsilankymas Prienų savivaldybės tinkalapyje, nes patiems Prienams turistinės informacijos yra mažai, daugiau pasakojama apie patį Prienų rajoną. Mažai vilties ką surasti apie pačius Prienus turėjau ir naršant internete, bet netikėtai radau išsamų "Trepsim po pasaulį" reportažą apie Prienus, kuris man ir padėjo susiplanuoti dieną. Kelionės išvakarėse nufotografavau Ursulijų Lepečkojauską su nauju Prienams skirtu plakatu, pataginau planuojamas aplankyti vietas, o prieniškiai ten anksti miegoti neina, pasidalino tuo įrašu, ir taip apie planuojamą Kūtvėlos atvykimą į Prienus sužinojo apie 2,300 Facebook'o narių. Viskas, galvojau, bus iškilimingas Kūtvėlos pasitikimas Prienų autobusų stotyje su raudonu kilimu ir dūdų orkestru.

Ruošiamės į Prienus!

"Daug Lietuvoje miestų miestelių penemuniais išsibarsčiusių ramiai su Nemunu per laiką keliauja. Daug Lietuvoje miestų miestelių, kur tiltais per Nemuną susibėga upių krantai, eina žmonės vieni pas kitus, vieni į kitus...Tačiau jokiam kitam mieste nerasi tilto, sujungiančio ne tik dvi miesto dalis, bet ir du Lietuvos kraštus-Suvalkiją ir Dzūkiją. Tik Prienuose gali pasijusti iš karto ir dzūkas, ir suvalkietis esąs, nes vienam gale tilto suvalkietiškai šūktelėjęs iš kito tilto galo aidą dzūkuojant išgirsi. Prienai, tai miestas, kur trumpiausias kelias suvalkiečiui pas dzūką-tik per tiltą". - aiškina Prienų rajono savivadybės išleistas turistinis lankstinukas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Prienai minimi 1502 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo Prienus totorių kilmės kunigaikščiui Mykolui Glinskiui, kuris pabėgo į Maskvą, o Prienai vėl atiteko valstybės iždui. Tiesa, Glinskis į Maskvą pabėgo ne todėl, kad jam Prienuose nepatiko, o todėl, kad susikonfliktavęs su Ponu taryba sukėlė maištą. Nenurimo ir Maskvoje, buvo įkalintas. Iš kalėjimo išėjo savo dukterėčios, Elenos iš Glinskių, padedamas- ji tapo Maskvos cariene.  Deja, Mykolo Glinskio įtaka dukterėčiai, tapusiai regente, buvo nereikalinga, todėl jis vėl buvo įkalintas ir mirė badu. O pačioje Maskvoje nepalankiai žiūrėta į moterį valdovę, ji negalėjo rodytis per oficialius politinius priėmimus, ir galiausiai niekuo nesirgusi Elena ėmė va taip paprastai ir numirė. Tik žymiai vėliau Rusijos mokslininkai paims mėginius iš jos sarkofago ir nustatys, kad ši pažangi, protinga ir ambicinga moteris valdovė mirė nunuodyta gyvsidabriu. Į Maskvos sostą sėdo Elenos iš Glinskių sūnus Ivanas IV Žiaurusis.