Kelionė į Jordaniją. Penktoji ir šeštoji diena: Wadi Rum dykuma ir poilsis prie Raudonosios jūros.

Po pusryčių išsiruošėme į džipų safarį po Wadi Rum dykumą. Galima rinktis dviejų arba keturių (netgi penkių) valandų trukmės turą; mūsų turas truko dvi valandas, nemažai laiko buvo skirta apsipirkti beduiniškuose prekybos taškuose. Man labiau būtų patikusi gilesnė patirtis si šia dykuma, bet ir per tas dvi valandas buvo į ką pasižiūrėti. Šią dykumą labai garsina Arabijos Lorenso vardas, bet žymusis keliautojas ir Arabų išsivadavimo kovos dalyvis, pasirodo, nė kojos nebuvo įkėlęs į Wadi Rum! Wadi Rum dykuma, arba Mėnulio slėnis, plyti Jordanijos pietuose, o geležies oksidas uolienose suteikia dykumai ypatingai raudoną atspalvį. Kadaise čia buvo vandenyno dugnas! Žmonės čia gyvena jau net 12,000 metų. Du filmai, "Arabijos Lorensas" ir "Marsietis", padėjo išgarsinti šios dykumos vardą pasaulyje ir pritraukti nemažai turistų. Per metus čia lyja vos tris dienas, bet verta dairytis per petį staigių potvynių, tokių kaip Petroje.

Mūsų beduinų stovykla.

Beduino nuotaka.

Kelionė į Jordaniją. Ketvirtoji diena: Petra ir Wadi Rum dykuma.

Šiandien lankėmės Petroje, dalyvavome jordanietiško maisto gaminimo pamokoje, ir nakvojome dykumoje pas beduinus. Tame tarpe buvome liudininkai didžiausio per šešiasdešimt metų potvynio, kurio aukomis tapo trylika žmonių, o du Jordanijos ministrai atsistatydino.

Ryte mūsų grupė turėjo keturių valandų trukmės ekskursiją su mus lydinčia gide, bet aš pasirinkau savarankiškai vaikščioti po Petrą. Tiesiog yra tokių vietų pasaulyje, kurias noriu tyrinėti savarankiškai, savo tempu, be ilgų nereikalingų gido pliurpalų, iš kurių nė trečdalio neprisiminsiu, tuo labiau mūsų grupės atveju dar ir rusų kalba. Vaikščiojau po Petrą apie keturias valandas, bet nepavyko nueiti iki įžymiojo Vienuolyno (per toli vienos dienos išvykai) ir pamatyti Iždinės iš viršaus (beduinų reketas užkniso juodai). Petra man labai, labai nepatiko: pilna asilų ir arklių mėšlo, baisus dvokas ir karštis, tarškantys prekeiviai su visokiais šūdniekiais, kainos kosminės...Gerai, kad mes anksti atėjome, nes įdienojus atvyko didelės kruizinių laivų grupės, kurios ten viską galutinai užkimšo. Infrastruktūros klausimu mane sukrėtė ant kiekvieno kampo įrengtos šėtros su kavinėmis, suvenyrų stendais, tualetais...B8dama Petroje supratau, kodėl mūsų Kernavė kratosi turistų. Žinoma, Petros teritorija milžiniška ir būtina inftrastruktūra patenkinti baziniams lankytojų poreikiams, bet labai jaučiasi, kad čia ne sakrali istorinė vieta (išliko tik uolose išskaptuoti kapai, kaip ne kaip), o auksinė melžiama turistinė karvė. Rekomenduoju lankytis Petroje jai vos atsidarius, kai žmonių dar labai mažai.

Petroje kiekvienas ras savo kelią.

Pirmas žingsnis Petroje.

Vakar čia vaikščiojome po žvaigždėmis.

Kelionė į Jordaniją. Trečioji diena: karštieji karaliaus Erodo šaltiniai, kryžiuočių Karako pilis ir naktinė Petra.

Mūsų kelionės planus šiandien pakoregavo uždarytas kelias, todėl teko daryti didelį lanką važiuojant į karštuosius šaltinius. Nors dvi maudynės iš eilės gal ir nėra geriausias sprendimas, bet maudymukai jau buvo spėję išdžiūti, o mirkti karštame vandenyje yra mano hobis. Jordanijoje yra karštųjų šaltinių, garsėjančių savo gydomuoju poveikiu. Sakoma, kad čia sveikatintis mėgo pats karalius Erodas (pikti liežuviai plaka, kad šis įžymus valdovas čia gydėsi sifilį, bet gal ir apšnekėjo kas iš pavydo), kuriam gražuolė Salomėja sušoko tokį striptizą, kad Erodas liko be žado ir mainais už pasirodymą dailiakojė šokėjėlė išsireikalavo Jono Krikštytojo galvą. Pirmoji šios dienos dalis buvo skirta poilsiui, todėl tik vėpsojau pro autobuso langą į įspūdingą dykumos peizažą. Mūsų netrukus laukė jordanietiško vyno degustacija ir maudynės karštuosiuose šaltiniuose. Ilgai ir lėtai važiavome vingriais kalnų sperpentinais iki slėnio žemumoje įsikūrusio prabangaus viešbučio. Čia negalima užvažiuoti tiesiog taip, keliaujant pro šalį, nes reikia iš anksto rezervuoti kokias nors paslaugas. Naktis čia kainuoja 300 JAV dolerių dviviečiame kambaryje, turbūt koks nors oligarchų rezervatas.

Jordanijos dykuma.

Jordanietiško vyno degustacija buvo, sakyčiau, labai esminė- įpylė vyno į taures ir pasiūlė išgerti, kas, iš esmės, nėra blogai. Mūsų gidė įsikišo į procesą ir kažkiek papasakojo apie gėrimus, kuriuos ragavome, kitaip tai būtų buvusi pati greičiausia vyno degustacija mano gyvenime, taip kad gėrėme kultūringai. Prie vyno mums buvo pasiūlyta įvairių užkandžių. Alkoholis musulmonams draudžiamas (tiesa, teko girdėti, kad kai kurie musulmonai nesilaiko šio draudimo), šia pramone Jordanijoje verčiasi daugiausiai krikščionys, o alkoholiniams gėrimams uždėti dideli mokesčiai. Vyndarystė Jordanijoje siekia Biblinius laikus, galbūt per Paskutinę Vakarienę tiektas vynas buvo atvežtas iš šiaurinės Jordanijos dalies. Vyno industrija Jordanijoje labai pakilo, kai Haddad šeima rimtai užsiėmė šiuo verslu prieš maždaug tris dešimtmečius. Vietos vynuogynai nunykę, todėl buvo imtąsi sodinti geriausias Italijos, Ispanijos, Prancūzijos vynuogių rūšis, iš jų tarpo Cabernet Sauvignon ir Chardonnay ypač gerai prisiėmė derlingoje Jordanijos žemėje, o 2004 m. buvo pristatyta Jordanijos vyno rūšis "Jordan River".

Kelionė į Jordaniją. Antroji diena: Madaba, Nebo kalnas, Negyvoji jūra.

Antroji kelionės diena žadėjo įdomią programą, bet apsilankymas Madaboje man buvo šioks toks nusivylimas. Šis miestas garsėja savo mozaikomis, netgi yra vadinamas "Mozaikų miestu", o mes turėjome tik vieną sustojimą vietoje visos dienos, kaip aš būčiau planavusis savarankiškai. Kita vertus, labai daug kelionių pasiūlymų į vieną dieną sudeda Madabą, Nebo kalną, įtraukia netgi Jordano upę ir Negyvąją jūrą, todėl susidaro toks įspūdis, kad iš tiesų toje Madaboje nėra ką veikti. Paliekame autobusą prie naujai įrengto lankytojų centro ir einame iki bažnyčios, kur saugomas mozaikinis žemėlapis, dėl kurio čia, iš esmės, ir atvažiuoja turistai. Šis dar Bibliniais laikais minimas Madabos miestas savo aukso amžiaus sulaukė Bizantijos periode, kai suklestėjo mozaikos menas. Mozaikinis Palestinos žemėlapis saugomas Šv. Jurgio bažnyčioje- manoma, kad tai yra seniausias Šventosios Žemės žemėlapis pasaulyje, datuojamas VI mūsų eros amžiumi, jame ypač detaliai pavaizduota Jeruzalė. Šv. Jurgio bažnyčioje taip pat yra stebuklais garsėjantis trirankės Mergelės Marijos atvaizdas.

Šv. Jurgio bažnyčia Madaboje.

Statant šią naująją bažnyčią 1884 m. statybininkai atsitiktinai rado Bizantijos laikų bažnyčios liekanas su šia vertinga mozaika. Manoma, kad mozaika sukurta 560 mūsų eros metais ir joje graikų kalba buvo suminėtos net 157 Biblijoje minimos vietos nuo Egipto iki Palestinos. Originali mozaika buvo 15 m x 26 m dydžio ir 6 m pločio, sudėta iš daugiau kaip dviejų milijonų dalelių. Deja, didžioji šios mozaikos dalis mūsų dienų nepasiekė. Prie bažnyčios yra nedidelis lankytojų centras, galima patyrinėti išdidintą mozaikos vaizdą. Kaip šernas kanopomis knisu žemę, nes mūsų gidę pagavo įkvėpimas pasakoti visą Senojo Testamento istoriją. Žinote, kuom skiriasi radijas nuo gido? Radiją bent jau galima išjungti.

Kelionė į Jordaniją. Pirmoji diena: Amanas, Džerašas.

Šiais metais pagaliau man pavyko įgyvendinti seną savo svajonę apsilankyti Jordanijoje. Trečias kartas visgi nemelavo! Trumpas kelionės reziumė būtų "Jordanija mažai, bet užtat patogiai". Mano sprendimas patikėti kelionės logistiką kelionių agentūrai buvo apspręstas prastai išvystyta turistine infrastruktūra Jordanijoje, bet šis įspūdis po kelionės pasikoregavo į gerąją pusę. Labai daug lietuvių, lenkų ir rusų dabar naudojasi pigiais skrydžiais į šią egzotišką šalį ir Jordanija kiekvienam turi ką pasiūlyti: vieni keliavo savarankiškai ir daug bendravo su vietiniais gyventojais, kiti keliavo organizuotai ir turėjo mažiau logistikos galvosūkių, treti keliavo piligrimų keliu su kunigu...Mūsų tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Amaną vėlavo apie dvi valandas, už ką gavome po juokingus penkių eurų vertės kuponus kavinei ir ten nusiaubėme kibinų padėklą, paskui jau nusileidę Amano oro uoste labai ilgai tvarkėme pasienio formalumus. Kadangi šiuos rūpesčius buvau palikusi agentūrai, tai apie Jordanijos vizų išdavimo tvarką nieko negaliu pasakyti. Žinau tik tiek, kad mes gavome grupinę vizą nemokamai, nes tuo rūpinosi mūsų kelionių agentūros partneriai Jordanijoje. Daugiau visokių smulkmenų pateiksiu paskutiniame temos apie Jordaniją įraše "Kas liko už kadro Jordanijoje?".

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja pradėti kelionę.

Mūsų pasus surinkęs Muhamedas dingo kaip į vandenį dykumos smėlį daugiau kaip valandai, todėl mes užstrigome bagažo skyriuje, nes be pasų mūsų neišleido iš oro uosto. Jau nebe juokais kilo mintis steigti beduinišką stovyklą, susikurti laužą, virtis nervus raminančią ramunėlių arbatą ir pragyvenimui užsidirbti dainuojant lietuvių liaudies sutartines. Kai Muhamedas pagaliau pasirodė, jis mūsų pasais norėjo apdalinti svetimą grupę. Laimei, mūsų grupės vyrai greitai nuėmė išsiblaškėlį Muhamedą iš klaidingo kelio ir, apstoję iš abiejų pusių, švelniai, bet griežtai paėmę už parankių palydėjo pas mus. Išėjus iš oro uosto mūsų laukė VIP autobusas su vairuotoju ir rusakalbe gide, kuri lydėjo mus visos kelionės metu. VIP autobusas buvo labai erdvus, su dviem sėdynėmis dešinėje eilėje ir viena sėdyne kairėje eilėje, todėl man teko didelis džiaugsmas sėdėti iškart už vairuotojo ir matyti geriausius vaizdus! Šioks toks minusas buvo mažai vietos kojoms ir vairuotojo pomėgis atsidaryti langą, su tuom man teko kovoti visos kelionės metu. Mes stipriai vėlavome į viešbutį vakarienės, bet maistas buvo paliktas restorane uždengtas švediško stalo principu ir alkani nelikome, nors kai kurie patiekalai buvo kiek atšalę. Pirma pažintis su jordanietiška tvarka nebuvo sklandi.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja atvykti į viešbutį.