Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 

Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite. 

Dienos kelionė į Joniškėlį su vaisvynių degustacija ir Pakruojo gėlių festivalis.

Iš dyko buvimo susigalvojau, kad reiktų apžiūrėti tą išgarsintą Pakruojo gėlių festivalį. Panaršiau internete kokias programas siūlo kelionių agentūros. Pakruojo dvare esu lankiusis anksčiau, todėl dabar ieškojau kelionių programos, kuri papildomai siūlytų ką nors naujo ir nematyto. Kaina visose agentūrose buvo panaši, skyrėsi gal apie penkis eurus. Išsirinkau variantą su ekskursija Joniškėlyje ir vaisvynių degustacija. Kelias dienas prieš kelionę gavau informaciją apie man paskirtą vietą autobuse. Išvykimas buvo numatytas labai normaliu laiku 08.00 val. ryto nuo Gerosios Vilties žiedo. Išvykai susikroviau nedidelę kurpinę, pasiėmiau šiek tiek užkandos ir termosą arbatos. Autobusas buvo labai patogus ir iki Kauno atskridome kaip ant sparnų. Kaune įlipo didžioji dalis mūsų grupės keleivių ir gidė. Tada ir išaiškėjo, kad autobuse buvo tik dvi laisvos vietos, o kelios vietos buvo sudubliuotos. Laimei, niekam sėdimos vietos nepritrūko, bet pora porų buvo išskirtos, tai turbūt bus pretezijų agentūrai. O mes riedame į Joniškėlį-nepainioti su Joniškiu!

Pakruojo dvaro parkas. 

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Žiežmariai-Napoleono lobio beieškant. Mažo miestelio didelės galimybės.

Žiežmarius turbūt žino kiekvienas, nes juos kerta judriausias Vilnius-Kaunas kelias Lietuvoje. Čia per valandą sustoja 3-4 tarpmiestiniai autobusai, kurių galutinis kelionės tikslas būna ir tolimiausi šalies kampeliai. Žiežmarius labai patogu aplankyti būtent atvažiavus autobusu, nes paskutiniai reisai išvyksta apie 22.00 val. Aš Žiežmarius esu daugybę kartų pravažiavusi, tai šį kartą nusprendžiau čia išlipti pasivaikščioti. Verta žinoti, kad autobusai į pačius Žiežmarius neužsuka, jie sustoja sustojime prie viaduko, palikdami Žiežmarių centrą 1-2 km šone.

Vilnius-Kaunas kelias, sustojimas Žiežmariuose. Stotelė kažkodėl be pavadinimo, "kam reikia-tas žino". 

Tik išlipau, o Žiežmariai jau renka turistinius taškus- netoli stotelės yra informacinė lenta apie Žiežmarius. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje, deja, jau būtų apdergta vandalų, o čia, prašom, net tviska. Atskiras ačiū už anglų kalbą-iškart aišku, kad orientuota į užsienio turistus.

Žiežmarių istorija.

Miestelio pavadinimas kildinamas iš kairiojo Strėvos intako Žiežmaros, nors šis intakas miestelio nesieka. Gali būti, kad miestelis dėl kažkokių priežasčių persikėlė toliau nuo vandens. O galbūt jis taip pavadintas dėl gausios kažkada klestėjusios žiežulų ir raganų "žiežmarų" bendruomenės? Sunku pasakyti. Žiežmariai pirmą kartą Kryžiuočių kelių aprašymuose paminėti 1387 m. Kalbama, kad prie Strėvos upelio įvyko Strėvos mūšis 1348 m., nes tai metais Prūsijos magistras apgulė Trakus ir Strėvos pilį (Strawilissen). Aštuonias dienas truko mūsų krašto niokojimas. Algirdas su Kęstučiu pasivijo atsitraukiančius Kryžiuočius ir užvirė mūšis, abi pusės patyrė didelių netekimų. Galiausiai lietuviai buvo privesrti trauktis per užšąlusią upę, ten ledas neatlaikė ir daug karių paskendo. Upė pasiglemžė Algirdo ir Kęstučio brolį, Naugardo ir Pinkso kunigaikštį, Narimantą. Tai buvo skaudi netektis. Manoma, kad Strėvos mūšio metu gyvybės neteko ir dar vienas Gedimino sūnus-Manvydas. Tais pačiais metais Kryžiuočiai sėkmingai puolė Žemaitiją, o netrukus nuo LDK žemių atsiskyrė Smolenksas ir Pskovas; Švedijos karalius nuniokojo be valdovo likusias Narimanto žemes Naugarde., o Lenkijos karalius pasinaudojo proga ir puolė Volynę-vienu žodžiu, kaimynus turėjome tai neduok pone Dieve niekam. Pašlijo Gediminaičių brolių santykiai-be Algirdo žinios Kęstutis derėjosi dėl krikšto. Padėtį pavyko stabilizuoti, bet ši vidaus krizė neliko be pasekmių.

Baltijos kelionių burbulas. Silene poilsio kompleksas ir Daugpilio šmakovka.

Šiandien lankomės Daugpilio rajone esančiame "Silene Resort and Spa" poilsio komplekse ir moksliniais-edukaciniais pagrindais lankomės Daugpilio šmakovkos muziejuje. Visam tam turime tik gerą pusdienį, nes manęs laukia kelionė į Vilnių, o mano kolegių-kelionė į Rygą.

Kūtvėla pasineria į malonias svajones.

"Silene Resort and Spa" poilsinė yra įsikūrusi pušyne. Iš pradžių nerimavau dėl uodų, bet su jais ten griežtai susidorojama. Papasakojau savo kolegėms, kad Lietuvoje uodai augina mėlynes ir voveruškas, kad žmones į mišką atviliotų, tai jos labai juokėsi. Netiki, o be reikalo! Šiame poilsio komplekse galima mėgautis įvairiomis spa procedūromis, vandens pramogomis, aktyvaus laisvalaikio pramogomis, restoranas garsėja gera virtuve. Yra šmakovkos laboratorija-edukacinė erdvė su šmakovkos degustacijomis. Kas ta šmakovka? Tai yra latviškas samagonas, kuris turi keturiasdešimt laipsnių stiprumo. Šeimininkai džiaugiasi, kad šiemet latviai atranda Latviją-dėl suprantamų priežasčių, visi dabar keliauja savo šalyse.